Pilietybė yra esminis ryšys tarp asmens ir valstybės, suteikiantis teises ir pareigas. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, ar vaikas gali turėti dvigubą pilietybę Lietuvoje, kokios yra sąlygos ir apribojimai, reglamentuojantys šią situaciją.
Pilietybės Samprata ir Jos Įgijimo Būdai
Pilietybė yra neatskiriamas valstybės suvereniteto atributas ir svarbi demokratijos garantija, kuri numato kiekvieno šalies piliečio dalyvavimą valstybės valdyme, jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: valstybė garantuoja savo piliečiams visas įstatymų nustatytas piliečių teises ir laisves su sąlyga, kad jie vykdys nustatytas piliečių pareigas. Pilietybės teisiniai santykiai atsiranda tada, kai žmogus tampa šalies piliečiu, ir tęsiasi tol, kol jis miršta ar netenka pilietybės. 21 amžiaus pradžioje žmogus vienu metu dažniausiai gali būti tik vienos valstybės piliečiu, turėti 2 ar daugiau šalių pilietybę (dviguba pilietybė) ar neturėti jokios (asmenys be pilietybės) leidžiama tik išskirtiniais atvejais.
Labiausiai paplitę pilietybės įgijimo būdai - filiacija (žmogaus gimimas šalies teritorijoje, vadinamoji žemės teisė, arba šalies piliečių šeimoje, vadinamoji kraujo teisė), natūralizacija (nuolatinis faktinis ryšys su valstybe, pvz., išgyvenus įstatymų nustatytą laikotarpį jos teritorijoje, sudarius santuoką su jos piliečiu, išmokus valstybinę kalbą), optacija (savanoriškas pilietybės pasirinkimas tarptautinės sutarties ar nacionalinių įstatymų nustatytais atvejais). Asmenims, kurie buvo praradę šalies pilietybę ir vėliau pareiškia norą ją atgauti, ji dažnai gali būti sugrąžinta pagal supaprastintą procedūrą (vadinamoji reintegracija). Pilietybė gali būti įgyta ir transfero būdu, kai pagal tarptautinę sutartį dalis valstybės teritorijos perleidžiama kitai valstybei ir šios teritorijos gyventojai gauna naują pilietybę vietoj ankstesnės. Pilietybės praradimo pagrindiniai atvejai - kitos šalies pilietybės įgijimas (kai dėl šios priežasties pagal galiojančius įstatymus automatiškai netenkama ankstesnės pilietybės) arba pilietybės atėmimas (tam tikrais ribotais pagrindais iš natūralizuotų šalies piliečių, t. p. už veiksmus prieš valstybės saugumą). Kartais valstybės įstatymai numato piliečiams pareigą tais atvejais, kai žmogus gimdamas įgyja dvi pilietybes dėl to, kad skirtingos valstybės vienu metu taikė žemės teisės ir kraujo teisės principus, sulaukus pilnametystės atsisakyti vienos iš jų (pvz., Japonijos įstatymai numato užsienio šalyje gimusiam ir jos pilietybę turinčiam japonui pareigą sulaukus 21 m.
Dvigubos Pilietybės Ribojimai Tarptautinėje Teisėje
Dvigubos pilietybės ribojimo kryptis, grindžiama lojalumo principu, tarptautinių teismų sprendimuose ir tarptautinės teisės aktuose ilgą laiką buvo aiški. Tokią poziciją galima matyti ir iš parengiamųjų tarptautinių dokumentų projektų aiškinamųjų raštų. Antai Tautų Sąjungos (Tautų Lygos) ekspertų komitetas 1926 m., parengęs Pilietybės konvencijos projektą, savo pranešime nurodė dvigubą pilietybę kaip „absoliučiai nenormalų tarpsnį tarptautiniame gyvenime“, o valstybių delegatai konferencijoje išreiškė nuomonę, kad visos šalys, reguliuodamos pilietybės santykius, turi dėti visas pastangas, kad kiek įmanoma sumažintų dvigubos pilietybės atvejų skaičių.
1930 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas sprendime Nottebom byloje (ICJ Reports, 1955) rėmėsi pilietybės efektyvumo (tikrumo) principu, kuris, jo aiškinimu, reiškia, kad jei asmuo turi dviejų valstybių pilietybę, diplomatinę gynybą gali vykdyti valstybė, su kuria tokį asmenį sieja glaudus ir efektyvus ryšys, reiškiantis ne vien formalų ryšį, bet ir abipusį teisių ir pareigų turėjimą bei jų vykdymą.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Tai, kad esminė savybė, kurios reikalaujama iš piliečio santykyje su valstybe, yra jo lojalumas, ištikimybė valstybei, kurios pilietybę asmuo turi, matyti ir iš šio straipsnio I dalyje minėtos 1961 m. JT konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 8 straipsnio, pagal kurį susitariančioji valstybė išsaugo teisę pripažinti asmenį netekusiu pilietybės, jei asmuo prisiekė arba oficialiai išreiškė savo ištikimybę kitai valstybei arba atitinkamai įrodė savo pasiryžimą atsisakyti būti ištikimas susitariančiajai valstybei.
Neigiamas požiūris į dvigubą pilietybę išlieka ir 1963 m. liepos 6 d. Europos Tarybos konvencijoje „Dėl daugybinės pilietybės atvejų sumažinimo ir karinės prievolės įsipareigojimų asmenims, turintiems kelias pilietybes“. Šioje konvencijoje Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus. Joje konstatuota, kad piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia natūralizacijos tvarka ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis). Šia konvencija reglamentuoti karo tarnybos santykiai: asmuo yra privalomosios karo tarnybos subjektas tos valstybės, kurios teritorijoje jis įprastai gyvena. Tuo atveju, kai sulaukęs 19 metų asmuo vis dėlto turi dvi pilietybes, jis gali pasirinkti, kurioje iš valstybių, kurių pilietybę jis turi, atliks savanorišką karo tarnybą (5, 6 straipsniai). Konvencijos nuostatos savo turiniu daugybinės pilietybės aspektu iš esmės nesiskiria nuo minėtos 1930 m. Hagos konvencijos nuostatų.
Nemažą požiūrio į dvigubą pilietybę pokytį jau stebime 1977 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės. Konvencija expressis verbis nepanaikina anksčiau galiojusios taisyklės, kad konvencijos šalys pačios nustato, ar jos piliečiai, kurie įgyja arba turi kitos valstybės pilietybę, išlaiko originalią konvencijos šalies pilietybę (15 straipsnio b punktas). Tačiau šioje konvencijoje jau nėra raginimo vengti daugybinės pilietybės ar aiškaus siekio kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, o jos 7 straipsnis nustato baigtinį sąrašą konkrečių atvejų (iš viso jų yra septyni), kada asmuo gali neišsaugoti originalios pilietybės, kai įgyja kitą pilietybę. Vieną iš šių atvejų - nebuvimą autentiško/ nuoširdaus ryšio su piliečiu, gyvenančiu kitoje valstybėje, kurios pilietybę jis taip pat turi, galime sieti su originalios valstybės pilietybę turinčio asmens lojalumo / ištikimybės jai stoka, t. y. lojalumo valstybei svarba. Konvencijos 14 straipsnyje numatytas ir privalomas pilietybės išsaugojimas valstybių įstatymais tuo atveju, kai vaikas automatiškai įgijo pilietybę gimdamas arba kai kitos valstybės pilietybę asmuo automatiškai įgijo santuokos metu. Be to, numatytas draudimas valstybei reikalauti, kad asmuo atsisakytų arba netektų kitos valstybės pilietybės, kad įgytų ar išlaikytų šios valstybės pilietybę tuo atveju, jeigu toks pilietybės atsisakymas ar netekimas yra neįmanomas ar nepagrįstas (16 straipsnis). Nepagrįstą reikalavimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2022 m. sausio 18 d.
Kiek vėliau, 1993 m., Antruoju protokolu keičiant minėtą 1963 m. Europos Tarybos konvenciją jos 1 straipsnis buvo papildytas trimis esminiais punktais, kuriais plečiamas daugybinę pilietybę turinčių asmenų skaičius. Pagal šiuos punktus leidžiama, įgijus Europos Tarybos valstybės narės pilietybę, turėtą kilmės pilietybę palikti trijų kategorijų asmenims: antros kartos migrantams - vaikams, kai jie gimė priimančiojoje valstybėje narėje arba tam tikrą laiką iki 18 metų gyveno joje; mišrių santuokų sutuoktiniui - kai jis savo valia (ne automatiškai, kaip buvo anksčiau) įgyja kito sutuoktinio pilietybę; vaikams, kurių tėvai (sutuoktiniai) turi skirtingas pilietybes, - kai jis įgyja vieno iš tėvų pilietybę. (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyta vienuolika tokių atvejų, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, ir Projektu Nr. XIVP-3783 ketinama numatyti dvyliktą atvejį). Konvencijos Antrojo protokolo priėmimą, kaip nurodyta pačiame protokole, lėmė augantis pabėgėlių srautas Europos Tarybos valstybėse narėse, ir šalys, siekdamos pabėgėlių integraciją užbaigti priimančiosios valstybės pilietybės įgijimo būdu, skatina suteikti tokiems asmenimspilietybę, kartu leidžiant išsaugoti jų turėtą originalią (kilmės) valstybės pilietybę.
Kita vertus, prisijungimas prie tarptautinių konvencijų nėra privalomas ir Lietuva kai kurių iš jų nėra ratifikavusi, nors iš esmės visos jų nuostatos yra atspindėtos Pilietybės įstatyme, o kai kada ir daugiau nei numatyta konvencijoje, kaip minėta dėl atvejų, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Dvigubos Pilietybės Sąlygos Lietuvoje
Lietuva yra tarp daugelio pasaulio valstybių, kurios daugybinę pilietybę leidžia tik labai retais, išimtiniais atvejais. Paprastai tai itin išskirtinės situacijos arba situacijos, kai dvigubą pilietybę turintis asmuo yra vaikas ar jaunuolis, gimęs užsienyje ar mišrioje šeimoje.
Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
- Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas.
- Yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.
- Yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
- Yra 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.
- Sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę.
- Yra asmuo, įvaikintas LR piliečių (piliečio) iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs LR pilietybę.
- Yra asmuo - LR pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 m. įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę.
- Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis.
- Yra asmuo, kuris išsaugojo LR pilietybę arba kuriam LR pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.
- Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
- Yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Lietuvos Respublikos piliečio, kartu turinčio ir kitos valstybės pilietybę, statusas Lietuvos valstybė laiko tik Lietuvos Respublikos piliečiu.
Dviguba pilietybė vaikams
Pilietybės įstatyme įtvirtinta, kad dvigubą pilietybę gali turėti asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas. Už tokį Pilietybės įstatymo pakeitimą ketvirtadienį balsavo 124 Seimo nariai vienbalsiai. Dviguba pilietybė vaikams išplėsta Seimo narių Antano Vinkaus ir Stasio Tumėno pasiūlymu. Jie argumentavo norintys „eliminuoti šiuo metu galiojančias diskriminacines nuostatas išsaugoti Lietuvos pilietybę Lietuvoje gimusiems ir kartu su tėvais dar iki pilnametystės kitos šalies pilietybę įgijusiems vaikams lyginant su užsienyje gimusiais vaikais“. Anot jų, pataisomis bus suvienodintos sąlygos išsaugoti Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečio šeimoje užsienyje gimusių ir gimimu įgijusių dvigubą pilietybę vaikų, kurie gali išlaikyti dvigubą pilietybę, ir Lietuvoje gimusių bei kartu su tėvais dar iki pilnametystės kitos šalies pilietybę įgijusių vaikų.
Lojalumo Principas ir Konstitucinis Teismas
Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas rodo priešingą nei įstatymas kryptį - dviguba pilietybė galima tik atskirais išimtiniais atvejais. Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą, be kita ko, nuo pagrindinių konstitucinių jų struktūrų. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 1 dalį „Sąjunga sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos“.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Pabrėžtina, kad ir užsienio valstybių teismų, tarptautinių teismų sprendimuose dvigubos pilietybės institutas nuo pat jo atsiradimo buvo laikomas nesuderinamu su lojalumo principo laikymosi koncepcija. Antai lojalumo principo taikymo aktualumą jau 1954 m. byloje vertino Vokietijos Federacijos Konstitucinis Teismas. Vokietijoje dviguba pilietybė visuomet buvo laikoma nesuderinama su lojalumo koncepcija ir ištikimybe Vokietijai.
Paminėtina, kad ir Lietuvos Konstitucinis Teismas aiškindamas konstitucines nuostatas, susijusias su Seimo nario priesaika, pabrėžė lojalumo svarbą valstybei: “Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška“ (KT 1998 m. lapkričio 11 d.
Lojalumo principo svarba pilietybės santykiuose aiškiai matyti ESTT bylose. 2010 m. kovo 2 d. sprendimo Rottmann byloje 51 punkte jis pažymėjo, jog yra teisėta, kad valstybė narė siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais bei teisių ir pareigų abipusiškumą, kurie yra pilietybės santykių pagrindas. Tai pabrėžta ir vėlesnėse 2019, 2022 m.
Dvigubos Pilietybės Tendencijos ir Pilietybės Įgijimo Būdai
Ryškus nepakantumas dvigubai pilietybei pradėjo švelnėti XX a. viduryje, kai daug valstybių dvišaliais susitarimais numatė pareigą asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, tarnauti tos šalies, kurioje gyvena, kariuomenėje, o XX a. antroje pusėje kai kurios valstybės savo teisės aktais švelnino ir kitus dvigubos pilietybės apribojimus. Nors Lietuvos Konstitucija nustato griežtas dvigubos pilietybės ribas, pagrindai, leidžiantys išlaikyti dvigubą pilietybę,Pilietybės įstatymu daug kartų buvo plečiami.
Kinta ir natūralizacijos, kuri turi nemažą įtaką dvigubos pilietybės skaičiaus augimui, sąlygų švelninimas. Iki šiol egzistuojanti natūralizacijos samprata pradėjo formuotis XVI a. Britanijoje, kai ten atsirado pavieniai natūralizuoti piliečiai.
Pranešimas Apie Įgytą Kitos Valstybės Pilietybę
Svarbu priminti, kad LR piliečiai, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę, privalo apie tai informuoti LR Migracijos departamentą arba LR diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą. Pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę pilietis privalo pateikti per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.