Advento laikotarpis - tai ypatingas metas krikščionių gyvenime, skirtas susikaupimui, dvasiniam pasiruošimui ir laukimui artėjančių Kalėdų - Jėzaus Kristaus gimimo šventės. Žodis „adventas“ kilęs iš lotyniško žodžio adventus, reiškiančio „atėjimą“. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką adventas reiškia krikščionims, kada jis prasideda, kokios tradicijos yra svarbiausios ir kaip adventą minėjo senovės lietuviai.
Advento Prasmė Krikščionims
Krikščionims adventas - tai susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo periodas. Juo prasideda bažnytinių švenčių liturginiai metai. Tai laikas, skirtas pažymėti laiką iki Jėzaus gimimo. Per adventą krikščionys tradiciškai penktadieniais pasninkauja, o viso advento laikotarpiu atsisako triukšmingų linksmybių, skiria daugiau laiko apmąstymams.
Jėzaus gimimu Dievas įrodė savo nuostabią meilę žmonijai ir užtikrino visiems naujo gyvenimo pradžią. Kiekvieną kartą, kai švęsdami Kalėdas minime Jėzaus gimimą, Dievas vis iš naujo kviečia mus atsiverti Jo meilei. Pažinkime Dievo meilę! Atsiliepkime šiam kvietimui, duotam visiems žmonėms, visiems laikams. Naujojo Testamento pabaigoje skaitome: „Ateik! Nemažai žmonių galvoja, jog yra menki, neverti turėti ryšį su Dievu, abejoja ar netiki, kad gali su Dievu „kalbėti“. Klaidinga taip galvoti. Pasitikėk. Leisk malonei veikti. Negalvok, kad tai tau neįmanoma. Dievas nori ir su Tavim turėti tą asmeninį ryšį, nori Tave kalbinti. Tai yra Jo valia ir Tau. Neleisk klaidinančioms mintims atitolinti tave nuo Dievo, sumenkinti viltį. Galima asmeniškai pajusti Dievo meilę ir Jo rūpestį mums. Atverk Jam duris, neigiamomis mintimis nestatyk užtvarų. Ši ADVENTO programa yra proga „ateiti ir pasisemti gyvybės vandens“. Dievas trokšta parodyti Savo meilės gelmę. Jis nori prabilti kiekvienam, nori veikti giliai mūsų širdyse bei gyvenime. Tačiau Jis tai įvykdyti gali tik tuomet, kai mes aktyviai ir noriai su Juo bendraujam. Jėzus siūlo „gyvybės vandenį“ - Jo gyvenimą, Jo tiesą. Pradėdamas šią programą, prašyk Dievo tikėjimo dovanos. Prašyk malonės Juo visiškai pasitikėti ir pažadėk Jam, kad stengsies tikėti Jo meile tau. Atverdamas Jam savo širdį ir protą gali pasitikėti Dievo veikimu savo gyvenime. Kiekvieną dieną perskaityk pateiktą trumpą Šv.Rašto skyrelį. Tai bus proga kasdien skaityti Šv. Raštą. Perskaitęs skyrelį, susikaupk, pamąstyk. Šiai programai esate kviečiami ugdyti maldos įgūdžius, prie kurių nesate įpratę. Todėl perskaityk nurodymus keletą kartų, kol aiškiai suprasi, kokia maldos eiga siūloma. Gal esame įpratę melstis dirbdami, vairuodami ar vaikščiodami. Šiai maldai svarbi rami vieta, kur galėtum pabūti bent dešimt minučių netrukdomas. Iš pradžių tai gali būti nelengva. Reikia išmokti susikaupti, nusiraminti. Gali kilti įvairių minčių, kurios blaško ar trukdo. Jeigu esi darbais apsikrovęs, atsiras daug pagundų praleisti šias dešimt minučių, kurias ryžaisi skirti susimąstymui. O jei apeisi šį maldos laiką, tai tuo pačiu praleisi progą patirti Dievo malonę bei Jo palaimą. Ištikimybė kasdieninei maldai atveria mus Dievo pažadėtai malonei. Kai malda taps nepakeičiama kiekvienos dienos dalis, tada pajusi Dievo artumą ir patirsi asmenišką pokalbį su Juo.
Kada prasideda adventas?
Katalikams adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Taigi, šio periodo pradžia gali svyruoti nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d. Anglikonai, liuteronai ir kai kurios kitos krikščionių bendruomenės adventą minėti pradeda šeštą sekmadienį prieš Kalėdas, arba pirmą sekmadienį po šv. Martyno dienos (lapkričio 11 d.). Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi iki pat gruodžio 24-osios. Tai reiškia, kad advento trukmė gali svyruoti nuo 22 iki 28 dienų, priklausomai nuo metų.
Advento Istorija
Į Lietuvą adventas atėjo kartu su krikščionybe, nors neabejojama, kad kai kurios jo tradicijos yra susijusios ir su ikikrikščioniškais lietuvių papročiais. Kada adventas atsirado Vakarų pasaulyje, nėra tiksliai žinoma: pati gruodžio 25 d. kaip Kristaus gimtadienio data nusistovėjo apie 300 m. po. Kr. Tačiau žinoma, kad jau 480 m. po. Kr. adventas tikrai egzistavo, o 567 m. Bažnyčia oficialiai išleido įsaką vienuoliams pasninkauti kiekvieną gruodžio dieną iki Kalėdų.
Taip pat skaitykite: Apie Advento papročius
Svarbiausios Advento Tradicijos
Advento laikotarpis turi savitas tradicijas, kurios padeda tikintiesiems dvasiškai pasiruošti Kalėdoms. Tai laikotarpis, skirtas ne tik išoriniam pasiruošimui, bet ir vidiniam apmąstymui. Nors adventas dažnai asocijuojasi su prekybos centrų šurmuliu, daugelis stengiasi išlaikyti šio laikotarpio dvasinę prasmę.
Advento Vainikas
Tai horizontalus visžalio augalo - eglės ar pušies - šakų vainikas, į kurį būna įstatomos keturios žvakės. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, antrąjį sekmadienį - dvi, trečiąjį sekmadienį - trys, o paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas jau dega visos keturios žvakės. Tradiciškai seniau advento vainiko žvakė buvo degama visai šeimai susėdus prie stalo. Degimo laikotarpis tapdavo proga aptarti dienos darbus, pasikalbėti, kartu pasimelsti. Remiantis etnologiniais šaltiniais, būdavo svarbu ir žvakių spalvos - ant vainiko degti reikėdavo tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė uždegama turėdavo būti trečiąjį advento sekmadienį. Kai kuriuose advento vainikuose būna ir penktoji, Kristaus žvakė, uždegama per Kūčias ar Kalėdas. Advento vainikus galima rasti tiek bažnyčiose, tiek namuose. Advento vainikas atsirado kaip protestantiška tradicija, tačiau ją perėmė daug krikščionybės atšakų. Tai žalias vainikas, papuoštas keturiomis žvakėmis. Kiekvieną advento sekmadienį uždegama viena žvakė, simbolizuojanti tikėjimą, viltį, džiaugsmą ir meilę.
Pasninkas
Kita svarbi tradicija - pasninkas. Žodis „adventas“ apibūdina patį laikotarpį, o „pasninkas“ - krikščionišką tradiciją per šį laikotarpį tam tikromis dienomis atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių. Kartais mėsos ir pieno būdavo atsisakoma tik penktadieniais, kartais - pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, o kartais - per visą adventą. Pasninko laikotarpiu valgyti buvo galima tik augalinės kilmės maistą, taip pat žuvį. Senovėje pasninkas būdavo gan griežtas, nuo jo nebūdavo atleidžiami net ir vaikai, kurie jau yra gavę pirmą komuniją. Sulaužyti jį galėdavo tik ligoniai, kuriems dėl tam tikrų priežasčių pasninkas galėdavo dar labiau pakenkti sveikatai. Tradiciškai advento metu tikintieji laikėsi pasninko, atsisakydami triukšmingų pramogų, mėsos ar kitų mėgstamų valgių. Lietuvoje tradiciškai buvo laikomasi rimties, pasninko, atliekami geri darbai ir ruošiamos Kalėdinės dovanos.
Advento Kalendorius
Advento kalendorius kaip tradicija išpopuliarėjo naujaisiais laikais: XIX-XX a. sandūroje. Nors dažniausiai po kiekvienu advento kalendoriaus langeliu slepiasi šokoladiniai saldainiai, advento kalendorių būna įvairių. Kai kuriose jų atmainose atidarius „langelį“ galima rasti kalėdinį eilėraštį, kituose - smulkias dovanėles. Kai kurie miestai užsienyje advento laikotarpiu savo pagrindinėse aikštėse įrengia ir kelių metrų aukščio advento kalendorius. Tai dažnai vaikų pamėgtas simbolis, padedantis skaičiuoti dienas iki Kalėdų.
Ramybės Laikotarpis
Taip pat, sekant krikščioniška tradicija, per adventą dera nesilinksminti, nerengti vakarėlių ir švenčių - daugiau laiko skirti ramiam bendravimui, džiaugsmingam laukimui. Linksmybių metu buvo laikomas laikotarpis tarp Kalėdų ir Trijų karalių.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Kaip Adventą Minėjo Senovės Lietuviai?
Senovėje buvo tikima, kad Kūčios ir Kalėdos užbaigia senąjį metų ciklą ir po jo prasideda naujasis, kurį pasitikti reikia atitinkamai pasiruošus, apsivalius ir kūną ir sielą. Todėl manyta, kad iki Kūčių būtina grąžinti visas skolas, išspręsti per metus kilusius konfliktus, iš pagrindų sutvarkyti ir apsikuopti namus. Kūčių dieną būdavo ruošiama pirtis arba visa šeima maudydavosi kubile. Manyta, kad per adventą nevalia skolintis nei maisto, nei pinigų, ypač šis draudimas stiprus būdavo Kūčių dieną. Senovės lietuviai tikėjo, jog tokiu atveju bus blogi metai tiek tam, kuris skolina, tiek ir tam, kuris skolinasi. Be to, anksčiau buvo tikima, jog per šias keturias savaites nevalia atlikti to, kas naikina visumą. Advento metu nebūdavo galima pjauti medžių, kapoti malkų. Anksčiau nuo gruodžio 13 d. minėtos Šviesos dienos iki Kalėdų būdavo atidžiai stebimas oras. Manyta, kad kiekviena diena atitiks kitų metų mėnesį - kokia bus gruodžio 13 d., toks bus ir sausis, kokia bus gruodžio 14 d., toks bus ir vasaris ir t. t. Be to, prie namų slenksčio būdavo paberiama dvylika žiupsnelių druskos, atitinkančių dvylika mėnesių. Žiūrėta, kuris jų labiau sudrėks - manyta, kad tas mėnuo bus ir lietingiausias.
Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. Mat senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad būtent piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina saulę. Tad reikia imtis maginių veiksmų - apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis: jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasiruošimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Apskritai prieš Kūčias ir Kalėdas didieji lauko darbai būdavo baigti, žmonėms atsirasdavo daugiau laiko bendrauti, vykti vieniems pas kitus, taip pat vykdavo tradiciniai advento turgūs.
Adventas: Dvasinis Pasiruošimas Kalėdoms
Advento laikotarpis - tai ne tik tradicijos ir papročiai, bet ir ypatingas metas dvasiniam pasiruošimui Kalėdoms. Tai laikas apmąstymams, maldai ir artimesniam ryšiui su Dievu.
Pirmasis advento sekmadienio evangelija įspėja „budėti“. Dievas sutvėrė visą pasaulį ir visa, kas jame yra. Žmogus buvo Jo kūrybos viršūnė, sutvertas pagal paties Dievo panašumą (Pr 1, 16-17). Dievas norėjo, kad žmonės būtų Jo sūnūs ir dukterys, kurie dalintųsi laime su Juo visą gyvenimą (Ef 1, 4-5). Dievas troško, kad visi žmonės gyventų glaudžiame ryšyje su Juo. Tačiau ta neužsitarnauta padėtis buvo prarasta per paties žmogaus neklusnumą, t.y. nuodėmę. Iš didelės meilės žmogui Dievas atstatė prarastą santykį, įsikūnydamas Jėzuje Kristuje (Jn. 1, 1-3). Jėzus mirė ir prisikėlė iš numirusiųjų sugrąžindamas prarastą didingą paveldą. Tarp visų Dievo vaikų teisių bei privilegijų yra teisė gyventi Dievo artumoje (Ef 3, 12). Kai atpažįstame šias teises, galime gyventi pagal Dievo suteiktą orumą ir patirti ramumą bei saugumą Jame. Nusivilsime, jei ieškosime savo saugumo kituose žmonėse ar daiktuose. Net jei pamirštame, kad Dievas yra mūsų Tėvas, Jis pats niekuomet nepamiršta, jog mes esame Jo vaikai (Lk 18, 11-32). Tik per Jėzų galime pažinti Dievą kaip savo Tėvą (Kol 1, 15; Mt 11, 17; Žyd 10, 19-23). Dievas trokšta glaudaus ryšio su mumis (Iz 55, 11). Šv. Raštas ir malda yra Dievo dovanos, per kurias galime artėti prie Jo ir Jį pažinti. Jėzus sakė: „Visą laiką budėkite ir melskitės“ (Lk 21, 36). RYŽKIMĖS MELSTIS IR SKAITYTI ŠV. Malda turėtų būti tokia svarbi gyvenimo dalis, kad nė viena diena nepraeitų be jos. Reikia pasirinkti laiką, skirtą tik maldai. Tik per maldą ir skaitant Šv. Raštą tikrasis mūsų Jėzaus pažinimas atbunda. Šv. Raštas yra daugiau negu kažkokios žinios ar istorija apie Jėzų. Šioji programa padės nuosekliai melstis ir kasdien po truputį skaityti šv. Perskaityk siūlomus Šv. Prašyk Šv.
Labai dažnai mūsų gyvenimas sukasi lyg karuselė, be sustojimo. Šią pirmą ADVENTO dieną sustokim ir paprašykim, kad Šv. Dvasia apšviestų mūsų supratimą ir duotų įžvalgos skaitant šį Šv. Jam rūpi, kad suprastum, jog neatsitiktinai gyveni šioje žemėje. Jis tave myli; Jis tave sutvėrė; Jis tave pasirinko. Suprask, kad visa tavo egzistencija Juo remiasi. Jis nori, kad tu suprastum, kad Jis palaiko ryšius su kiekvienu savo vaiku, su kiekvienu, kuriam suteikia gyvybę. Ryžkis kasdien skirti laiko vykdyti šias pratybas. Jas vykdydamas vis labiau pajėgsi atsiverti tai tiesai, kurią Dievas nori parodyti. Nežiūrint kokie buvo tavo sprendimai, pasirinkimai, Jis suteikia tokių malonių, kurios pačios reikalingiausios: ir gailestingumą, ir atleidimą, ir palaimą. Prašyk Šv.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Kai pasineriame į kasdienę rutiną ir kasdienius įvykius, dažnai pamirštame, kad šis mūsų gyvenimas nėra amžinas. Ateis toji diena, kuri bus paskutinė. Ir tai neišvengiama. Tačiau prisiminkime, kad Jėzus jau dabar yra su mumis, tarp mūsų ir ateina kiekvieną dieną. Jis dalyvauja mūsų gyvenime kaip gailestingas teisėjas, kuris parodo mūsų klaidas, ir kaip gailestingas gelbėtojas, kuris išlaisvina mus iš nuodėmių, jas atleisdamas. Svarbu pasiryžti ir dėmesingai ugdyti dvasinius įgūdžius: kasdien skirti laiko asmeninei maldai ir Šv. Jėzus sakydamas savo mokiniams „budėkite“, nori perspėti, kaip yra svarbu kreipti dėmesį į Jo žodžius ir Jo mokymą. Mes galvojame, kad mūsų gyvenimas, mūsų planai, mūsų laikas yra mūsų nuosavybė. Taip nėra. Mūsų laikas - Dievo laikas, mes priklausome Viešpačiui. Jis yra mūsų savininkas. Kaip svarbu jau dabar bendrauti su Dievu, leisti Jam brandinti troškimus. Kai pamilsi ir garbinsi Jėzų, tau nereikės bijoti Jo atėjimo.
Matydami Jėzų besimeldžiantį, jie buvo nustebinti. Toks artimas ryšys su Dievu jiems buvo nežinomas. Mokinių kreipimasis į Jėzų parodė jų atvirumą ir nusižeminimą. Melsk Šv. Dvasios, kad tau parodytų, kiek dar turi išmokti, patirti; prašyk, kad Šv. Dvasia tave apšviestų, atvertų Šv. Raštą, kad jo žodis būtų gyvas ir asmeniškai prakalbinantis tave, kad suprastum ir pajustum Dievą, kaip mylintį Tėvą, kad pradėtum suprasti Jo išganymo palaimą. Po truputį gali vis labiau pažinti Jėzų savo kasdienybėje ir priimti Jį, kaip savo Išganytoją ir Viešpatį. Pagaliau ir tavo malda panašės į Jėzaus maldą.
Dažnai, kai pradedame melstis ar skaityti Šv. Raštą, nejaučiam Dievo artumo. Galvojame apie savo nepajėgumą; kartais gali atrodyti, kad visa tai yra virš mūsų jėgų ir kad tai įmanoma suprasti tik teologiją studijavusiems ar dvasininkijai. Tai netiesa. Jėzaus laikais fariziejai buvo Šv. Rašto žinovai. Jie laisvai cituodavo Šv. Raštą, tačiau Jėzus ne juos vadino palaimintaisiais. Priešingai, jis net sakė, kad dėl jų puikybės, tikroji tiesa buvo nuo jų paslėpta. Jėzus mus pamoko, kad tik tuos jis laimina, tik tiems Jisai atsiskleidžia, kurie turi vaikams būdingus bruožus: imlumą, atvirumą, pasitikėjimą. Šiems Dievas apreiškia savo galios veikimą, meilę ir savo didybę. Puikybė, uždarumas, savęs kėlimas, neatlaidumas neleidžia išgirsti Dievo balso net skaitant Šv. Raštą: tada ir sunkiau atpažinti Dievo veikimą kasdienybės įvykiuose, nes priskiri sau ir savo sumanumui viską. Nesisielok. Kai tu atpažinsi ir įvardinsi savo puikybę ar kitas tave veikiančias nuodėmes, prašyk atleidimo ir priimk jį. Tuomet Dievo Žodis tau pasirodys naujoje šviesoje. Kai šiandien skaitysi Šv. Raštą, prašyk, kad Šv. Dvasia parodytų tas kliūtis, kurios tau trukdo pajusti Dievo malonę savo gyvenime.
Šis Šv. Rašto skyrelis moko, kaip atrasti kelią tamsoje. Neretai net pakrikštyti žmonės, krikščionys, katalikai, nežino pagrindinių tikėjimo tiesų ir gyvena tamsoje, išgyvena daug abejonių. Tačiau jeigu kasdieną mes savo mintis maitintume Dievo Žodžiu ir suprastume Bažnyčios mokymą, apšviestume savo gyvenimo kelią lyg šviesiu žiburiu. Šiandien iš naujo atkreipkime dėmesį į programos pradžioje nurodytą paaiškinimą „Kaip susikaupti.“ Neužtenka ištraukėles tik perskaityti. Reikia kelias minutes ramiai apsvarstyti jas Viešpaties akivaizdoje ir prašyti Jo malonės apšviesti mūsų protą, kad kuo pilniau galėtume suprasti, ką nori mums pasakyti. Pavyzdžiui, kad ir šią tiesą: „Dievas sutvėrė tave iš meilės ir visada tave myli.“ Prašyk Dievo, kad parodytų, kiek Jis tave myli, kad Tave Jis visada mylėjo ir kad niekada visoje amžinybėje nebus momento, kada Jis nustotų tave mylėjęs. Jeigu pajusi abejonę, pasipriešinimą ar jei netikėsi, prašyk, kad Viešpats parodytų kliūtį ar netikėjimo priežastį tavyje. Padėk tą kliūtį prie Jėzaus kryžiaus ir prašyk, kad Jis pašalintų ir išgydytų tave, t. y. pašalintų abejonės priežastį.
Šv. Raštas yra Dievo Žodis. Iš didelės mums meilės Dievas nori su mumis bendrauti, jausti vienybę. Dievas save atskleidžia ir mums kalba per visą aplinką, gyvenimo įvykius ir per savo Žodį. Nors esame žmogiškos būtybės, Dievas tai padarė įmanoma veikiant Jo Šventajai Dvasiai. Vienas iš Bažnyčios tėvų Šv. Vatikano II susirinkimo dokumentas apie Apreiškimą „Dei Verbum“ labai aiškiai nurodo Šv. Rašto kilmę, jog Dievo apreikštieji dalykai, pateikiami Šv. Rašte, buvo užrašyti Šv. Dvasiai įkvėpiant. Kadangi šios knygos įkvėptos Šv. Dvasios, raštų autorius yra Dievas, kuris pasirinko savo įrankiais žmones, kurie rašė pagal savo natūralius sugebėjimus savoj aplinkoj. Kai šiandieną paimsi į rankas Šv. Raštą, išpažink, kad tai yra DIEVO ŽODIS ir kad jis tave mokys, bars, taisys ir auklės teisume, kad taptumei tobulas ir pasiruošęs kiekvienam geram darbui. Dievas nori, kad mes Jį intymiai, asmeniškai pažintume. Šv. Raštas yra brangi Dievo dovana, kuri mus įgalina asmeniškai Dievą pažinti. Šv. Prašyk Šv. Dvasios, kad padėtų nugalėti visas kliūtis, kurios trukdo Šv. Raštą skaityti, jį skaitant, suprasti. Adventas yra tinkamas laikas prašyti, kad Dievas apsireikštų tau Šv. Rašto žodžiais. Būtų gera, kad šią savaitę paskirtum daugiau laiko Šv. Raštą skaityti.
Ar tiki, kad Dievas nori tik to, kas tau geriausia? Galbūt tu žiūri į savo gyvenimą ir matai, kad jis yra pilnas skausmo, baimių, nusivylimų, praeities žaizdų ir gal matai tik miglotą ateitį? Gal kaltini Dievą ir abejoji Jo meile? Toks galvojimas pasitaiko dažnai, bet tai nėra dalis Dievo plano. Nepaisant, kokie kasdienybės įvykiai tave aplankytų, Dievas nori, kad dėl visko kreiptumeis į Jį, kad pažintum Jo meilės planą ir Juo pasitikėtum. Jėzus - tavo Išgelbėtojas, Išganytojas. Žinok, Jis tau reikalingas. Dažnai neišsivaduojam iš savo neigiamų jausmų, vargstam ir nenorim Viešpaties įsileisti. Meldžiantis ir skaitant Šv. Raštą, Viešpaties Dvasia tau tikrai parodys savo gerumą ir gailestingumą.