Advento laikotarpis - tai ypatingas metas, kupinas susikaupimo, laukimo ir tradicijų, skirtas pasiruošti Kalėdoms. Šis laikotarpis, prasidedantis ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis fenomenas, turintis gilias šaknis Lietuvos istorijoje ir papročiuose. Šiame straipsnyje panagrinėsime advento tradicijas, jų atsiradimo istoriją, reikšmę vaikams ir suaugusiems, bei aptarsime, kaip šis laikotarpis buvo minimas senovėje ir kaip jis švenčiamas šiais laikais.
Adventas: Kas Tai?
Žodis "adventas" kilęs iš lotynų kalbos žodžio "adventus", reiškiančio "atėjimą". Krikščionims adventas yra susikaupimo, dvasinio ir kūno apsivalymo periodas, kuriuo prasideda bažnytinių švenčių liturginiai metai. Šis laikotarpis skirtas pažymėti laiką iki Jėzaus gimimo. Tradiciškai, per adventą krikščionys penktadieniais pasninkauja, o viso advento laikotarpiu atsisako triukšmingų linksmybių ir skiria daugiau laiko apmąstymams.
Kada Prasideda Adventas?
Katalikams adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, todėl šio periodo pradžia gali svyruoti nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d. Anglikonai, liuteronai ir kai kurios kitos krikščionių bendruomenės adventą pradeda minėti šeštą sekmadienį prieš Kalėdas arba pirmą sekmadienį po šv. Martyno dienos (lapkričio 11 d.).
Advento Istorija
Į Lietuvą adventas atėjo kartu su krikščionybe, nors neabejojama, kad kai kurios jo tradicijos yra susijusios ir su ikikrikščioniškais lietuvių papročiais. Nėra tiksliai žinoma, kada adventas atsirado Vakarų pasaulyje. Apie 300 m. po Kr. gruodžio 25 d. nusistovėjo kaip Kristaus gimtadienio data. Tačiau žinoma, kad jau 480 m. po Kr. adventas tikrai egzistavo, o 567 m. Bažnyčia oficialiai išleido įsaką vienuoliams pasninkauti kiekvieną gruodžio dieną iki Kalėdų.
Svarbiausios Advento Tradicijos
Advento laikotarpis pasižymi įvairiomis tradicijomis, kurios padeda pasiruošti Kalėdoms ir sukuria šventinę atmosferą. Štai keletas svarbiausių iš jų:
Taip pat skaitykite: Mitai ir legendos Lietuvoje
Advento Vainikas
Advento vainikas yra horizontalus visžalio augalo (eglės ar pušies) šakų vainikas, į kurį įstatomos keturios žvakės. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, antrąjį sekmadienį - dvi, trečiąjį sekmadienį - trys, o paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas jau dega visos keturios žvakės. Tradiciškai seniau advento vainiko žvakė buvo degama visai šeimai susėdus prie stalo. Degimo laikotarpis tapdavo proga aptarti dienos darbus, pasikalbėti ir kartu pasimelsti. Remiantis etnologiniais šaltiniais, būdavo svarbu ir žvakių spalvos - ant vainiko degti reikėdavo tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė turėdavo būti uždegama trečiąjį advento sekmadienį. Kai kuriuose advento vainikuose būna ir penktoji, Kristaus žvakė, kuri uždegama per Kūčias ar Kalėdas. Advento vainikus galima rasti tiek bažnyčiose, tiek namuose. Advento vainikas atsirado kaip protestantiška tradicija, tačiau ją perėmė daug krikščionybės atšakų. Amžinybę ir vienybę simbolizuojantis apskritimo formos vainikas gaminamas iš žaliuojančių ir gyvybę simbolizuojančių augalų, pavyzdžiui, eglės ar pušies.
Pasninkas
Kita svarbi tradicija - pasninkas. Žodis "adventas" apibūdina patį laikotarpį, o "pasninkas" - krikščionišką tradiciją per šį laikotarpį tam tikromis dienomis atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių. Kartais mėsos ir pieno būdavo atsisakoma tik penktadieniais, kartais - pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, o kartais - per visą adventą. Pasninko laikotarpiu valgyti buvo galima tik augalinės kilmės maistą, taip pat žuvį. Senovėje pasninkas būdavo gan griežtas, nuo jo nebūdavo atleidžiami net ir vaikai, kurie jau yra gavę pirmą komuniją. Sulaužyti jį galėdavo tik ligoniai, kuriems dėl tam tikrų priežasčių pasninkas galėdavo dar labiau pakenkti sveikatai. Visą advento laikotarpį penktadieniais nevalgoma mėsa, pienas ir jų produktai.
Advento Kalendorius
Advento kalendorius kaip tradicija išpopuliarėjo naujaisiais laikais: XIX-XX a. sandūroje. Nors dažniausiai po kiekvienu advento kalendoriaus langeliu slepiasi šokoladiniai saldainiai, advento kalendorių būna įvairių. Kai kuriose jų atmainose atidarius "langelį" galima rasti kalėdinį eilėraštį, kituose - smulkias dovanėles. Kai kurie miestai užsienyje advento laikotarpiu savo pagrindinėse aikštėse įrengia ir kelių metrų aukščio advento kalendorius. Šiandien tai daugiau vaikų džiaugsmas, tačiau advento kalendoriaus istorija gili ir prasminga. Jo paskirtis yra laukimo džiaugsmas, dienų iki Kalėdų skaičiavimas. Prasidėjus adventui, kiekvieną kalendoriaus dieną atveriamas naujas langelis, dėžutė ar maišelis, kuriame slepiasi gardėsis, maža dovanėlė, išmintingi žodžiai, citata iš Biblijos, eilėraštis, pasižadėjimas ar kt.
Ramybės Laikotarpis
Sekant krikščioniška tradicija, per adventą dera nesilinksminti, nerengti vakarėlių ir švenčių - daugiau laiko skirti ramiam bendravimui, džiaugsmingam laukimui. Linksmybių metas prasideda tarp Kalėdų ir Trijų karalių.
Kaip Adventą Minėjo Senovės Lietuviai?
Pasak etnologų, anksčiau buvo tikima, kad Kūčios ir Kalėdos užbaigia senąjį metų ciklą ir po jo prasideda naujasis, kurį pasitikti reikia atitinkamai pasiruošus, apsivalius ir kūną, ir sielą. Todėl manyta, kad iki Kūčių būtina grąžinti visas skolas, išspręsti per metus kilusius konfliktus, iš pagrindų sutvarkyti ir apsikuopti namus. Kūčių dieną būdavo ruošiama pirtis arba visa šeima maudydavosi kubile. Manyta, kad per adventą nevalia skolintis nei maisto, nei pinigų, ypač šis draudimas stiprus būdavo Kūčių dieną. Senovės lietuviai tikėjo, jog tokiu atveju bus blogi metai tiek tam, kuris skolina, tiek ir tam, kuris skolinasi. Be to, anksčiau buvo tikima, jog per šias keturias savaites nevalia atlikti to, kas naikina visumą. Advento metu nebūdavo galima pjauti medžių, kapoti malkų. Anksčiau nuo gruodžio 13 d. minėtos Šviesos dienos iki Kalėdų būdavo atidžiai stebimas oras. Manyta, kad kiekviena diena atitiks kitų metų mėnesį - kokia bus gruodžio 13 d., toks bus ir sausis, kokia bus gruodžio 14 d., toks bus ir vasaris ir t. t. Prie namų slenksčio būdavo paberiama dvylika žiupsnelių druskos, atitinkančių dvylika mėnesių. Žiūrėta, kuris jų labiau sudrėks - manyta, kad tas mėnuo bus ir lietingiausias.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo prasmės paieškos Bruno Ferrero pasakojimuose
Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis: jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasiruošimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Apskritai prieš Kūčias ir Kalėdas didieji lauko darbai būdavo baigti, žmonėms atsirasdavo daugiau laiko bendrauti, vykti vieniems pas kitus, taip pat vykdavo tradiciniai advento turgūs.
Senieji Kalendoriniai Papročiai Dzūkijoje
Senieji kalendoriniai advento-Kalėdų papročiai, dainos, giesmės ir žaidimai iki mūsų dienų geriausiai išliko Dzūkijoje. Paprastai liaudies tradicijoje advento pradžia būdavo skaičiuojama nuo Šv. Andriejaus (lapkričio 30 d.) arba nustatoma pagal Sietyno stebėjimą ir tęsėsi iki Kūčių (gruodžio 24 d.) bei Kalėdų (gruodžio 25 d.), kurios maždaug sutapo su žiemos solsticija (gruodžio 22 d.). Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) vadinosi tarpušvenčiais, tarpukalėdžiu arba šventvakariais. Į juos įėjo ir Naujųjų metų (sausio 1 d.) pradžios šventė.
Advento laikotarpis - niūriausias gamtos metas, kai pasaulį apgaubia tamsus sąstingio metas - gamtoje beveik nelieka gyvybės ženklų, vos patekėjusi saulė netrukus ir vėl leidžias. Svarbiausi laukų darbai pabaigti, tad žemdirbys gali atsikvėpti. Tačiau per adventą nerasime didelės linksmybės - tai rimties ir susikaupimo metas, kurio metu skelbiamas pasninkas, nerengiami šokiai ir pasilinksminimai. Ilgais žiemos vakarais į didesnę pirkią susirinkęs jaunimas ir senimas vakarodavo, drauge dirbdami įvairius darbus, Dzūkijoje dainuodamas advento dainas, žaisdamas specialius santūrius žaidimus, kurių bažnyčia nedrausdavo.
Kūčių Diena
Kalėdų išvakarių - Kūčių diena (gruodžio 24 d.) yra viena svarbiausių tradicinių šeimos švenčių. Kūčių pavadinimas yra atėjęs XII a. iš slavų, kurie savo ruožtu jį perėmė iš senovės graikų. Graikų kukkia reiškia protėvių vėlėms skirtą maistą, kurį sudarė aguonų, kviečių, pupų, miežių ir žirnių mišinys, pagardintas medumi. Šis apeiginis valgis būdavo valgomas visų šeimos narių Kūčių vakare, kai pasirodydavo Vakarinė žvaigždė. Visų rūšių javų valgoma, kad jie gerai kitais metais derėtų. Ir saldžiai, kad gyvenimas būtų saldus.
Iki Kūčių būtinai reikėjo sumokėti skolas, susitaikyti su kaimynais. Per Kūčias sunkių darbų nedirbdavo, moterys ruošdavo apeiginės vakarienės valgius, prausdavosi, švarindavosi. Maistą nakčiai palikdavo vėlėms.
Taip pat skaitykite: Advento tradicijos
Kalėdos
Kalėdos (gruodžio 25 d.) prosenovinė šventė, žinoma daugeliui Europos tautų. Šventės pavadinimas kilo nuo lot. calendae, reiškusio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis kalendorius kilęs iš lot. calendarium, reiškusio skolų knygą, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos. Svarbiausios Kalėdų šventės apeigos buvo persirengėlių vaikštynės su linkėjimais. Simonas Daukantas mini, kad XIX a. Bluką vėliau iškilmingai sudegindavo, kaip sunkų praėjusį metą. Panašų paprotį išsaugojo latviai. Jų Kalėdų vakaras net buvo vadinamas Bluko vakaru. Šio papročio pėdsakų dar buvo galima Žemaitijoje ir Aukštaitijoje užtikti ir XX a. pradžioje.
Nuo Kalėdų iki Trijų karalių (sausio 6 d.) tęsdavosi dvylikos dienų tarpušvenčių laikas. Į tarpušvenčių laiką įsiterpia Naujieji metai (sausio 1 d.). Jie pradėti švęsti santykinai vėlai, todėl liaudies kalendoriuje neturi gausių apeigų. Naujametiniai papročiai dažniausia yra Kalėdų papročių variacijos bei naujesnių tradicijų adaptacijos. Per Kalėdas baigdavosi pasninkas ir prasidėdavo mėsėdis - laisvas nuo didesnių darbų, linksmybių, piršlybų metas, kuris baigdavosi Užgavėnėmis.
Advento Dainos ir Žaidimai
Advento ir Kalėdų dainos bei žaidimai sudaro gausiausią išlikusios kalendorinės tautosakos dalį. Lietuvių liaudies kalendorinių dainų kataloge (LLDK), kurį 1972 m. paskelbė Vanda Misevičienė iš tuo metu užfiksuotų 3602 kalendorinių dainų variantų, 2139 variantus sudarė advento-Kalėdų dainos ir žaidimai. Jie iki mūsų dienų išliko Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje, kur ilgiausiai išsilaikė gatviniai kaimai, kur seni ir jauni vakarodavo drauge, dirbdami įvairius darbus.
Pagal turinį ir bendrą charakterį skiriamos dvi ryškios kontrastingos dainų siužetinės linijos - vienoje išsidėsto „mirties, senumo, laidotuvių, chaoso“, kitoje - „naujo formavimosi, gyvybės, šviesos, vestuvių, pasaulio tvarkos - kosmoso“ poliai. Šie dainų motyvų semantiniai poliai atitinka laikotarpio virsmo situaciją.
Advento Žaidimai Vaikams
Šiandien vaikai bei paaugliai daug laiko praleidžia prie ekranų. Tačiau tereikia rasti įdomių užsiėmimų, įtraukiančių žaidimų ir telefonas, tikėtina, bus padėtas į šalį. Štai keletas žaidimų, kurie gali sudominti vaikus advento laikotarpiu:
- Rateliai: Vaikai sustoja į ratelį ir dainuoja, atlikdami tam tikrus judesius. Pavyzdžiui, dainuojant "su rankelėm pliaukšt, pliaukšt", žaidėjai suploja, o dainuojant "su kojelėm taukšt, taukšt", visi sutrypia kojomis.
- Kamuoliuko Vyniojimas: Vaikai sustoja į eilę, susikimba rankomis. Pirmasis veda visą eilę, sukdamas šią vorelę aplink tą, kuris eilėje paskutinis. Taip imituojamas siūlų kamuolys.
- Kiškelio Gaudymas: Žaidėjai sustoja ratu, o jo viduryje įsitaiso tas, kuris bus kiškeliu. Ratelyje stovintieji pakelia rankas tarsi padarydami vartelius, o kiškelis mėgina sprukti.
- Stalo Žaidimai: Tinka visi stalo žaidimai, kurie suartina žaidėjus ir tampa jaukaus, ramaus, darnaus šeimos vakaro dalimi.
Burtai Advento Laikotarpiu
Didžioji dauguma burtų nuo senų laikų yra susiję su mergelėmis ir jų galimybėmis ištekėti, santuoka, o taip pat su ūkininkais ir būsimu derliumi, taip pat orų spėjimu. Advento laikotarpiu net išskiriamos kelios dienos, kurios burtams yra ypač palankios: tai gruodžio 4 (Šv. Barbora) ir gruodžio 13 (Šv. Liucija). Per Šv. Barborą merginos vakarienei prisivalgydavo ko nors itin sūraus ir tikėjo, jog tąnakt susapnuos jaunikaitį, atnešiantį joms atsigerti. O štai per Šv. Barborą orus spėdavo. Dar populiarūs buvo burtai su žvakėmis, tiksliau - vašku. Pavyzdžiui, burtui reikia molinio dubens, vandens ir žvakės. Į dubenį pilamas vanduo, tada uždegama žvakė, o jos vaškas lašinamas į vandenį. Reikia stebėti ir analizuoti susiformuosiančią figūrą. Na, ir būtina paminėti vieną populiariausių Kūčių vakaro būrimų - šiaudo traukimą. Iš po staltiesės kiekvienas šeimos narys traukia šiaudą. Tiesa, vis dar klaidingai manoma, jog trumpas šiaudas reiškia trumpą gyvenimą, o ilgas - ilgą. Burto reikšmė kiek kitokia. Trumpas šiaudas gali simbolizuoti pokyčius gyvenime, tam tikro gyvenimo tarpsnio (pavyzdžiui, mokslų) užbaigimą ir pan. Jei šiaudo galas išsišakoja, tikėtina, jog emigruosite ar kitaip atsiskirsite nuo šeimos.
Advento Papročiai Šiandien
Šiais laikais advento laikotarpis išlaikė daugelį senųjų tradicijų, tačiau atsirado ir naujų papročių. Svarbu, kad tradicijos būtų puoselėjamos šeimose, gaminant tradicinius patiekalus namuose, o ne perkant ar užsisakant iš restoranų. Taip išsaugotume tikrąją švenčių svarbą ir jos papročius.
Adventinės Vakaronės
Per adventą daug kur Lietuvoje žmonės rinkdavosi kartu pavakaroti. Tuomet dirbdavo įvairius darbus - moterys ir merginos verpė, plėšė plunksnas, vyrai taisė pakinktus, vijo virves, mezgė tinklus ir kt.
Advento Turgūs
Aukštaitijoje (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Zarasų, Ukmergės apylinkėse) kas savaitę vykdavo advento turgūs. Per pirmąjį, vadintą šeškaturgiu, prekiaudavo šiltais rūbais, kailinukais, pirštinėmis, šalikais, šeškų kailiais. Antrasis buvo skaistaturgis - dovanų mugė (pirkdavo skareles, karolius, kaspinus, kepures, žiebtuvėlius ir pan.).
Aplinkos Dekoravimas
Šiam žiemos metui būdinga šiaudinių sodų ir kitų dirbinių iš šiaudų rišimo tradicija. Kūčioms iš šiaudų surišdavo naują sodą (dar vadinamą liktoriumi, voru, dangumi, rojumi), kad jis visus metus saugotų nuo piktų dvasių, atneštų į namus darną, sėkmę, sotumą ir šviesą - dėl to prie sodo prikabindavo šiaudinius paukštelius, saulės ir augalų simbolius kaip pavasario pranašus. Taip pat namuose pakabindavo kitus papuošimus: žvaigždes, paukštelius, padarytus iš šiaudų ar medžio. Pastatydavo kambario kampe tris kartus perrištą javų pėdą, kad būtų gausus būsimų metų derlius ir skalsa. Namus papuošdavo ir visžaliais augalais - eglių, pušų, kadagių šakomis.
Kalėdų Eglutės Puošimas
Eglutės puošimo Kalėdoms paprotys Lietuvoje atsirado tik XIX a. viduryje. Pirmieji eglutę ėmė puošti vokiečiai XVI a. viduryje, vėliau šis paprotys išplito kitose Europos šalyse, o Rusijoje pasirodė XIX a. pirmojoje pusėje. Kalėdinės eglutės puošimo paprotys į Didžiają Lietuvą greičiausiai atėjo iš Rusijos, išplisdamas per dvarus, bažnyčias ir rusiškas mokyklas, o Mažajai Lietuvai gana ilgai toks paprotys liko svetimas. Tarpukariu Kalėdų eglutės puošimas paplito visoje Lietuvoje - iš mokyklų šis paprotys atkeliavo į miestiečių namus, o vėliau prigijo ir kaime.
Senio Kalėdos
Lietuviškas Senis Kalėda nėra susijęs su šventuoju Mikalojumi ar Santa Klausu. Pagal senas tradicijas Kalėda būna apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs juosta ar rankšluosčiu, prisilipinęs linų barzdą, kartais ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris ir prisistatydavo: „Aš - Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“
Tarpušvenčio Tradicijos
Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. (tarpušvenčiu) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones. Tarpušvenčiui taip pat būdingos kalėdotojų vaikštynės. Kalėdotojai dažniausiai būdavo persirengę, pradėdavo lankyti žmones jau pirmosios Kalėdų dienos vakare, o pagrindinės jų vaikštynės vykdavo nuo antrosios Kalėdų dienos ir tęsdavosi iki tarpušvenčio pabaigos.
Skirtingiems etnografiniams regionams būdingos įvairios kalėdojančių persirengėlių grupės: Žemaitijoje apsilankydavo „berneliai“, Aukštaitijoje - „čigonai“ ir „seniai“, Sūduvoje - „Šyvio šokdintojai“, Mažojoje Lietuvoje - „meška“, „arklys“ ir kt., o dzūkų kalėdotojų dainose minimas „juodas kudlotas“.
Šv. Liucijos Diena
Lietuvoje pastaraisiais metais vis dažniau minima atneštinė kalendorinė šventė - Šv. Liucijos, arba Šviesos diena, švenčiama gruodžio 13 dieną. Tačiau Lietuvoje gruodžio viduryje vis labiau įsigali tamsa ir šviesos sugrįžimo tenka dar ilgokai palaukti, tad dėl šios šventės pagrįstumo mūsų šalyje kyla nemažai klausimų.
tags: #pasakojimas #vaikams #apie #adventa