Įvadas
Tėvų atsakomybė vaikams yra esminis aspektas, užtikrinantis vaiko gerovę ir pilnavertį vystymąsi. Ši atsakomybė apima ne tik vaiko materialinį išlaikymą, bet ir jo auklėjimą, priežiūrą bei tinkamų sąlygų sudarymą harmoningai asmenybės raidai. Straipsnyje nagrinėjami tėvų teisių ir pareigų aspektai, atsakomybė už vaiko interesų neužtikrinimą, vaiko teisių apsaugos mechanizmai bei situacijos, kuriose valstybė įsikiša, siekdama užtikrinti vaiko saugumą ir gerovę.
Tėvų Teisės ir Pareigos Vaikams
Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Tėvų valdžia negali būti naudojama priešingai vaiko interesams.
Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita. Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu ar tėvai gyvena kartu, ar skyriumi, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.
Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikui, kaip prigimtinių teisių turėtojui, užtikrinama galimybė aktyviai naudotis savo teisėmis, reikšti savo norus ir pažiūras visais jo interesus liečiančiais klausimais. Į vaiko norus neatsižvelgiama, jeigu jie prieštarauja vaiko interesams.
Kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Vaikas gyvena su tuo iš tėvų, kuris nurodytas teismo sprendime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų jo gyvenamoji vieta. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta gyvenamoji vieta, atidavus auginti vaiką ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali kreiptis į teismą (reikšti pakartotinį ieškinį) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Taip pat skaitykite: Atsakomybė už smurtą
Tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi didesnes galimybes bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, daryti įtaką jo psichiniam, dvasiniam, kultūriniam bei fiziniam vystymuisi, todėl jo vaidmuo auklėjant vaikų turi būti aktyvesnis. Negyvenantis kartu su vaiku tėvas ar motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
Vaiko auklėjimo ir bendravimo su vaiku klausimus abu tėvai turi teisę spręsti tarpusavio susitarimu. Kilus ginčui dėl vaiko auklėjimo ir bendravimo su vaiku, tėvai gali tiesiogiai kreiptis į teismą. Teismas, išsprendęs tėvų ginčą, nustatys bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.
Tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jei yra grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų nustatytais atvejais.
Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarką ir formą tėvai nustato bendru tarpusavio susitarimu. Jeigu vaiko tėvas ar motina nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal kito iš tėvų ieškinį.
Tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu arba pradėdami gyventi skyriumi (separacijoje), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikyti savo vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas. Tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo nutraukdami santuoką ir kitais pagrindais. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Taip pat skaitykite: Teisiniai aspektai: motinos atsakomybė
Teismas gali priteisti išlaikymą šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant tam tikrą turtą. Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.
Siekiant apsaugoti vaiko teises ir interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams; 4) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais; 5) uždrausti vaiką išvežti į užsienio valstybę ir kt.
Rekomenduotina susitarimą sudaryti raštu. Jeigu, susitarimas sudaromas tarpininkaujant (padedant) savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriui, susitarimo sudarymo faktą, aplinkybes gali papildomai patvirtinti ir minėtas Skyrius. Pažymėtina, kad susitarimo sąlygų vykdymas priklauso nuo abiejų tėvų geranoriškumo. Teisės aktuose nėra numatytos priemonės priverstiniam susitarimo vykdymui. Vaiko teisių apsaugos skyrius konsultuoja tėvus ir pačius vaikus jų teisių apsaugos, teisės pažeidimų prevencijos ir kt. klausimais.
Vaiko Atsakomybė: Kada Vaikas Atsako Už Savo Veiksmus?
Bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo tampa pilnamečiu, kai jam sukanka aštuoniolika metų. Visgi, amžius, nuo kurio asmenys atsako civiline, administracine ar baudžiamąja tvarka, skiriasi, ir tai nėra siejama vien tik su aštuoniolikos metų riba. Pavyzdžiui, civilinė atsakomybė nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už padarytą žalą gali būti taikoma bendrais pagrindais. Tik tais atvejais, kai toks asmuo neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai. Tuo tarpu administracinė atsakomybė gali grėsti asmeniui, kuriam pažeidimo padarymo dieną suėjo ar jau buvo suėję šešiolika metų.
Jei kalbame išimtinai apie baudžiamąją atsakomybę, tai labai aktualus ir yra mano minėtas amžiaus kriterijus. Tai yra ta keturiolikos ar šešiolikos metų riba, nuo kurios tokia baudžiamoji atsakomybė tik ir galima. Jei asmuo veikos padarymo dieną nebuvo sulaukęs tokio įstatyme numatyto amžiaus, laikoma, kad jis negalėjo savarankiškai atsakyti už savo veiksmus ir jų teisingai suprasti. Dar viena grupė veikų, dėl kurių nepilnamečiams asmenims baudžiamoji atsakomybė iš principo negalėtų kilti yra tos, kurių subjektas dėl tam tikrų priežasčių gali būti tik pilnametis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos atsakomybė už vaiko nepriežiūrą
Kalbant apie bausmes nepilnamečiams, tai jos, iš esmės, gali būti tokios pačios rūšies, kaip ir pilnamečiams asmenims. Nepilnamečiui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, gali būti skirtos tos pačios bausmės t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. Tačiau nepilnamečiui asmeniui negali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, be to, nepilnamečiams skiriamos bausmės, be jokios abejonės, turi ir savų ypatumų, kadangi tiek pati atsakomybė, tiek ir bausmė turi atitikti šių asmenų amžių, socialinę brandą. Dėl šios priežasties įstatyme numatytos ir skiriamos švelnesnės ar trumpesnės trukmės bausmės. Pavyzdžiui, nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 5 iki 45 parų arešto, kai pilnamečiui asmeniui maksimali arešto trukmė gali būti iki 90 parų. Svarbu paminėti, kad ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų, o jos minimumas tėra pusė minimalios bausmės. Be to, kita svarbi aplinkybė yra tai, kad nepilnamečiam asmeniui kartu su bausme gali būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės, t. y. įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas ir kitos.
Tėvų Atsakomybė Už Vaikų Veiksmus
Dažnai kyla klausimas dėl tėvų atsakomybės už vaikų padarytus nusižengimus. Atsakomybės prasme čia ypač aktualūs yra keli atvejai. Galima ir ugdymo įstaigos atsakomybė. Kalbant apie galimą ugdymo įstaigos atsakomybę, įstatyme įtvirtinta taisyklė, kad už nepilnamečio vaiko, iki keturiolikos metų, padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo. Kitas atvejis - visiška arba dalinė nepilnamečio asmens atsakomybė. Aš jau minėjau atvejus, kai asmuo, jei yra vyresnis nei keturiolikos, o absoliučia dauguma atvejų vyresnis negu šešiolikos metų, tačiau dar nesulaukęs aštuoniolikos. Galima tiek jo paties visiška, tiek ribota atsakomybė, esant tam tikroms sąlygoms. Žinoma, jeigu toks nepilnametis jokių pajamų neturi, tada atsakomybės, žalos atlyginimo klausimas vėlgi gali tekti tėvams arba rūpintojams už netinkamą nepilnamečio elgesį.
Pavyzdžiui, jei dešimtmetis sukėlė gaisrą, buvo sunaikintas turtas, nustatyta, kad būtent dėl jo kaltės taip atsitiko, kadangi asmuo yra dešimties metų, tai, be jokios abejonės, kalbėti apie jo atsakomybę turbūt negalėtume, ir visa atsakomybė tektų tėvams. Tokiu atveju, jei tikrai būtų įrodyta, kad gaisras, dėl kurio kilo vienokios ar kitokios žalingos pasekmės, įvyko dėl nepilnamečio veiksmų, būtų priimtas atitinkamas teismo sprendimas atlyginti konkrečią žalą.
Baudžiamoji Statistika ir Auklėjamojo Poveikio Priemonės
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis 2022 metais buvo nuteisti 486 nepilnamečiai. Palyginimui galiu pateikti ankstesnių metų skaičius, t. y. 2021 metais tokių asmenų buvo 435, 2020 metais - 464, o 2019 metais net 508. Taigi, paskutinių metų dinamika, kaip matote, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Visgi, šios kategorijos bylose aš nenorėčiau dėti tokio ryškaus akcento būtent dėl nepilnamečių, kurių atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis nukentėjusio asmens atsiprašė, atlygino arba pašalino žalą, pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ateityje ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai gan dažnas proceso sprendimas tokios rūšies bylose, apsiribojama vien auklėjamojo pobūdžio priemonių taikymu. Specifika priklauso nuo vykdomo proceso ir būtent nepilnamečiai apklausiami dalyvaujant specialistui t. y. psichologui, kuris padeda įvertinti asmens raidą, jo psichologinę būklę. Klausimai apklausos metu užduodami tik per psichologą, o nepilnamečiai apklausiami pritaikytose patalpose t. y. vaiko apklausos kambariuose. Kaip taisyklė, dažniausiai procese nepilnamečiai apklausiami vieną kartą ir daugiau į teismo procesą nekviečiami. Dar viena galima situacija: vaikai gali būti ir neretai tampa nusikaltimo liudytojais. Toks asmuo procese apklausiamas įprastai vieną kartą atitinkamoje aplinkoje. Baudžiamoji atsakomybė, taip pat ir kriminalinio bei administracinio pobūdžio atsakomybė yra orientuota atsižvelgiant į asmens, nepilnamečio socialinę brandą. Tad tokiu valstybės poveikiu siekiama pataisyti nepilnamečio elgesį ir nukreipti jį tinkama linkme. Norima, jog jis suprastų savo veiksmus, jų pasekmes, kylančią atsakomybę ir ateityje priimtų atitinkamus sprendimus.
Vaiko Teisės: Teisinis Aspektas
Iki pilnametystės ar emancipacijos esi prižiūrimas tėvų. Tu turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą bei pavardę. Tėvams išsiskyrus tu turi teisę bendrauti su abiem iš jų, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų gyveni. Tėvams išsiskyrus tu gyvensi su vienu iš jų. Gyvenamoji vieta yra nustatoma bendru tėvų sutarimu, priimant bendrą ir visus tenkinantį sprendimą. Jei sulaukei 16 metų ir norėtum gyventi atskirai nuo tėvų, turi gauti jų leidimą. Tu, tavo tėvai ar globėjai turėtų kreiptis į gyvenamosios vietos apylinkės teismą dėl tavo, kaip nepilnamečio, veiksnumo pripažinimo.
Įstatymuose yra numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų. Tam tikrais atvejais, teismas gali šį amžių sumažinti, pripažindamas, kad būdamas ir jaunesnio nei 18 metų amžiaus vaikas gali savarankiškai įgyvendinti savo teises, pvz. jaunesniam nei 18 metų asmeniui leidžiama sudaryti santuoką, savarankiškai tvarkyti gaunamas pajamas. Nors vaikas yra iki 18 metų, tačiau už pačio vaiko neteisėtus veiksmus, jis gali būti baudžiamas jau nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais ir nuo 14 metų.
Vaiko atstovai yra tėvai. Be abejo, būna išimčių, pvz. jei tėvai yra neveiksnūs. Tai atvejais, kai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, vaikams yra paskiriami globėjai, rūpintojai, kurie taip pat privalo užtikrinti vaikų interesus. Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Mūsų teisinė sistema nenumato tėvams jokių galimybių savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Taigi, net ir kylant bet kokiems sunkumams auginant vaikus, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o jiems vengiant tai daryti, kyla atsakomybė už tokį jų elgesį. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir tėvams gyvenant atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, neatsižvelgiant su kuo vaikas gyvena, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai. Nei vienas iš tėvų negali išvengti atsakomybės už vaikų nepriežiūrą, pasiteisindami, jog vaikas su juo negyvena.
Vaiko Interesų Pažeidimai ir Atsakomybė
Vaiko atstovai gali būti baudžiami už blogą elgesį su vaiku. Dažnai žmonės skirtingai vertina tai, kas yra blogas elgesys su vaiku. Kas vienų žmonių vertinama kaip neleistinas elgesys su vaiku, kiti gali manyti, kad tai normalus vaiko auklėjimo būdas. Specialistų nuomone, blogas elgesys su vaiku - tai vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus vaikas turi teisę į mokslą, į būstą, į jo poreikių užtikrinimą, ir tai privalo garantuoti vaiko atstovai.
Blogas elgesys su vaiku gali būti: fizinė prievarta, seksualinė prievarta, vaiko nepriežiūra, moralinė prievarta ar tapimas smurto šeimoje liudininku. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Vaikų seksualinis išnaudojimas gali pasireikšti išprievartavimu, seksualiniu tvirkinimu, vaiko panaudojimu pornografijai, kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu. Nepriežiūra - tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiko nuo bet kokio pavojaus, pvz. ir šalčio, ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis.
Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu. Ši smurto forma pasireiškia - nuvertinimu, menkinimu, žeminimu, šmeižtu, grasinimu, gąsdinimu, atskyrimu, kvailinimu, judėjimo laisvę apribojančiais veiksmais, sukeliančiais ar sudarančiais sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai. Tėvų ir kitų atstovų pareiga užtikrinti, kad vaikai jokia forma nepatirtų netinkamo elgesio su jais. Nekyla abejonių, kad vaikui augant rūpestingoje šeimoje, net nereikėtų galvoti apie tai, kad būtent artimiausioje aplinkoje vaikas galėtų patirti blogą elgesį su juo. Arba, jei nustatomi tokie neteisėti veiksmai su vaiku, privaloma skubiai imtis priemonių sustabdyti tokį elgesį, padėti vaikui. Deja, pasitaiko atveju, kai vaikai patiria netinkamą elgesį artimoje aplinkoje iš savo tėvų, artimų giminaičių.
Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai: tėvams gali būti surašomas protokolas ir jie baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Yra susiformavusi nuostata, kad jeigu vaikas daro pažeidimus, tėvai galimai netaikė tinkamų auklėjimo priemonių, kurios suformuotų vaiko teisingą požiūrį į elgesį ir visuomenines nuostatas. Tokia nuostata atsispindi ir teisiniame reglamentavime. Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai parodo, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemų priežasčių ieškoma šeimoje, auklėjime, o nustačius, kad vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų, tėvai dėl netinkamo savo tėvų pareigų įgyvendinimo gali būti traukiami atsakomybėn. Jeigu nustatyti pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių, nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.
Laisvės Atėmimo Bausmė Tėvams: Kada Tai Įmanoma?
Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tais atvejais, kai nustatomos sunkios pačių tėvų veiksmų pasekmės, kurios yra sukeliamos vaikams: kai tėvai naudoja fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą prieš vaikus, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai, jų interesams kyla sunkios pasekmės, pvz. tėvams nesirūpinant vaikų maitinimu, dėl ko vaikams dėl netinkamos mitybos nustatomas išsekimas, sveikatos sutrikimai; arba jeigu tėvai nesirūpina tinkama vaikų apranga, dėl ko vaikai patiria kūno nušalimus. Net tais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu nukenčia vaikas, tėvai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, mažametis vaikas būdamas statomame name iškrito iš antro aukšto ir patyrė sunkius sužalojimus. Su vaiku buvęs tėvas buvo traukiamas atsakomybėn dėl neatsargaus sveikatos sutrikdymo, nes tėvas nesiėmė visų priemonių, kad užtikrintų saugų vaiko buvimą pavojingoje aplinkoje, dėl ko buvo sutrikdyta vaiko sveikata. Taip pat tėvams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė už neteisėtus veiksmus vaikui ir šeimai, tai yra už vaiko palikimą, kai vaiko atstovas, palieka negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros, norėdamas juo atsikratyti; įtraukimą nepilnamečio į girtavimą ar nusikalstamą veiką; už naudojamą smurtą šeimoje. Laisvės atėmimo bausmė yra numatyta ir tais atvejais, kai vienam iš tėvų yra teismo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką, tačiau yra vengiama ją vykdyti, atlikus tyrimą vengiančiajam gali tekti pasiaiškinti teisme, o už tai yra numatyta maksimali bausmė - laisvės atėmimas iki 2 metų.
Vaiko Paėmimas Iš Šeimos: Kada Tai Įvyksta?
Šiuo metu visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad vaikai lengvai gali būti paimami iš šeimos, yra mitas. Be abejo, Vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę ir pareigą reaguoti į situacijas, kurios pavojingos vaikui, tačiau šios institucijos atstovai vaiką gali patalpinti globos namuose ar pas globėjus tik labai trumpam laikui, o vėliau šį klausimą sprendžia teismas. Pažymėtina, kad procesas teisme nėra paprastas. Proceso metu yra užtikrinamos vaikų ir tėvų teisės, tėvams skiriama teisinė pagalba, yra aiškinamasi visos susiklosčiusios situacijos aplinkybės ir ieškoma geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Ir dar norėtųsi pabrėžti, kad visais atvejais vaiko teisių apsaugos specialistai atvykę į įvykio vietą, pirmiausia ieško galimybės perduoti vaikų priežiūrą vaikų artimiems giminaičiams.
Klausimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje. Tokia aplinka gali būti nustatoma tokiais atvejais: kai kyla pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai; kai vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi; kai tėvai yra dingę ir jų ieškoma; kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių. Dažniausiai realus pavojus šeimoje būna konstatuojamas, kai tėvai sistemingai smurtauja prieš vaikus, ilgą laiką nesirūpina ir netinkamai prižiūri vaikus. Dažniausiai tai nebūna vienkartinis, netyčinis veiksmas ar neapgalvotai susiklosčiusi situacija - tai būna ilgalaikiais ir sistemingais neteisėtais veiksmais padaroma žala vaiko interesams.
tags: #ank #atsakomybe #vaiku