Žaltys (lot. Coluber) - tai ne tik išminties, geros sveikatos ir sėkmės simbolis, bet ir realus gyvūnas, senovėje garbintas bei augintas lietuvių sodybose. Šiandien žalčiai, kaip gyvačių pobūrio roplių šeimos atstovai, paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Lietuvoje galima sutikti dvi žalčių rūšis: geltonskruostį žaltį (Natrix natrix) ir lygiažvynį žaltį (Coronella austriaca).
Žalčių biologija ir paplitimas
Žalčiai - tai gyvačių pobūrio roplių šeimos gyvūnai, jie paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Yra žalčių rūšių, gyvenančių vandenyje, sausumoje, medžiuose. Žalčiai užauga iki 3,5 m ilgio, jų kūnas dažniausiai margas, galva nedidelė, padengta žvynais. Žalčių akys apvalios, žandai paslankūs. Didžioji dalis žalčių nenuodingi, tačiau kai kurie (Lietuvoje negyvenantys) turi nuodinguosius dantis. Žalčiai maitinasi varliagyviais, žuvimi, smulkiais žinduoliais, paukščiais bei jų kiaušiniais.
Geltonskruostis žaltys
Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) - gana dažnas mūsų kraštuose roplys, paplitęs didžiojoje Europos dalyje. Būtent geltonskruosčiai žalčiai seniau buvo auginami kaip naminiai gyvūnai, kurie padėdavo apsaugoti namus nuo graužikų. Šis roplys savo pavadinimą pelnė dėl galvos šonuose turimų dviejų gelsvų ar oranžinių dėmių, dar vadinamų žalčio ausimis. Šio roplio kūnas pilkas arba juodas, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostelėmis, tinklą primenančiu raštu. Geltonskruosčio žalčio kūno ilgis labai nevienodas - gali būti ir 65 cm, ir 140 cm ilgio, o kartais pasitaiko ir ilgesnių.
Geltonskruosčiai žalčiai gyvena prie vandens telkinių, drėgnuose miškuose, pelkėse, užliejamose pievose. Jų gyvenimo būdas susijęs su vandeniu, tai puikūs plaukikai bei nardytojai, galintys perplaukti net ežerą. Kovą ar balandį jie pabunda po žiemos miego. Šie žalčiai aktyvūs būna dienos metu, o medžioja paprastai ryte ir vakare. Minta geltonskruosčiai žalčiai smulkiais paukščiais ir žinduoliais, varliagyviais, buožgalviais, mažomis žuvytėmis. Žalčių jaunikliai maitinasi vabzdžiais.
Poruojasi balandį bei gegužę prie ežerų, upių pakrantėse. Patelės ir patinai sušliaužia į vieną bendrą kamuolį, kuriame ir įvyksta patelės apvaisinimas. Paprastai patelę apvaisina stambiausias patinėlis. Patelės kiaušinius deda liepos-rugpjūčio mėnesiais į lapus, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas ir šiltas vietas. Po 5-8 savaičių iš kiaušinių išsirita 10-20 cm jaunikliai, kuriems suaugti prireikia 3-4 metų. Žiemos miegu šie ropliai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams apie kūdikių užsiėmimus
Žmonėms geltoskruosčiai žalčiai nepavojingi, nuodų jie neturi. Gindamiesi ar norėdami pasprukti nuo priešo, geltonskruosčiai žalčiai šnypščia, staigiai sukinėja galvą, taip gąsdindami persekiotoją. Pagauti gali apipurkšti iš kloakos gelsvu, nemaloniai kvepiančiu skysčiu. Moka jie ir apsimesti negyvais - suglemba, išsižioja, o paleisti staigiai „atsigauna“.
Lygiažvynis žaltys
Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) gyvena mūsų kraštuose, tačiau yra labai retas. Jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Lygiažvynis žaltys paplitęs didžiojoje dalyje Europos bei Vakarų Azijoje. Šis žaltys užauga iki 44-62 cm ilgio. Jo kūno viršus yra pilkai rusvos spalvos, išilgai nugaros eina 2-4 tamsių dėmių juostelės. Patinėlių spalva paprastai rusvesnė, patelių pilkšvesnė. Jų nugaros žvynai lygūs - dėl šios savybės rūšis ir pelnė savo pavadinimą.
Lygiažvynio žalčio galva tamsi, pilvas pilkas, rečiau oranžinis, rusvas. Ant kaklo šis žaltys turi dvi rudas ar tamsiai rudas juosteles arba dėmes, kurios susijungia viršugalvyje sudarydamos įmantrų raštą, primenantį karūną. Lygiažvynis žaltys gyvena sausose, kalvotose vietovėse, sausuose mišriuosiuose bei lapuočių miškuose. Mėgsta vietas, kurias gerai prišildo saulė - kirtavietes, miško aikšteles. Jis gali užimti graužikų urvus, slepiasi po akmenimis, kelmų tuštumose, po nuvirtusiais medžiais.
Po žiemos miego lygiažvynis žaltys atsibunda balandžio mėnesį, poruojasi gegužę. Šis žaltys yra gyvavedis - kiaušiniai vystosi patelės viduje. Jauniklius atsiveda rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Lygiažvynis žaltys maitinasi smulkiais graužikais, driežais, vabzdžiais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais. Smulkų grobį gali suryti gyvą, didesnį užsmaugia apsivyniodamas aplink visu kūnu.
Kaip atskirti žaltį nuo angies?
Dažnai žmonės, gamtoje sutikę šliaužiantį roplį, nėra tikri, ar prieš juos nepavojingas geltonskruostis žaltys, ar nuodingoji angis, kurios geriau pasisaugoti. Šiuos du gyvūnus ne taip sunku atskirti. Nors geltonskruostis žaltys ir panašus į paprastąją angį, tarp jų yra vienas ryškus skirtumas - žaltys galvos šonuose turi dvi oranžinės ar gelsvos spalvos dėmes. Tačiau su amžiumi šios dėmelės žalčiui gali išnykti, ir tada atskirti šiuos roplius galima pagal jų akių vyzdžius: žalčio jie bus apvalūs, angies - elipsės formos, ovalūs, panašūs į katės. Žaltys neturi ir angiai būdingo zigzago ant nugaros. Žalčio įkandimas žmogui nepavojingas.
Taip pat skaitykite: Stirnų jauniklių gimimo metas
Paprastoji angis
Paprastoji angis - tai vienintelis nuodingas Lietuvos roplys. Lietuvoje gan dažna. Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas, 75-80 cm. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta. Galva plati, trikampė, ant jos yra X formos raštas. Beje, kaip sako gamtininkai, angies oda gali būti skirtingų spalvų ir piešinio: juodos su pilkai rudais dryžiais bei rudos su juodais zigzagais. Aptinkama drėgnuose miškuose, miško aikštelėse, kirtavietėse, pamiškėse, aukštapelkėse, paežerėse ir vietose, kur auga aukšta žolė. Mėgsta šiltas ir saulėtas vietas. Tiesa, kaip pažymi gamtininkai, dažnai jos vaizduojamos labai baisios ir pavojingos, nors iš tiesų taip nėra.
„Be priežasties gyvatė dažniausiai nepuola. Įkandus gyvatei svarbiausia be reikalo nepanikuoti, nes širdis gali sustoti ne nuo gyvatės nuodų, o iš baimės. Dažniausiai atsiranda bendri organizmo negalavimo požymiai: pykinimas, silpnumas, galvos skausmas, vėmimas, troškulys. Pasak A. Klimaičio, įkandus gyvatei reikia stengtis užveržti vietą virš įkandimo, kad neužsikrėstų kraujas, ir kreiptis pagalbos į medikus.
Žalčiai ir žmogus
Kaip jau minėta aukščiau, žalčiai seniau buvo auginami žmonių sodybose, kurias jie saugodavo nuo graužikų. Žalčiai - nepamainomi peliautojai, galintys šiuo atžvilgiu rimtai rungtyniauti su katėmis. Žalčiui žmonių sodyba - patogi vieta jaunikliams veisti. Žalčiams veistis reikia poros sąlygų - natūralaus vandens telkinio bei patogios vietos kiaušiniams dėti. Kadangi žalčio patelė kiaušinius deda ten, kur drėgna bei šilta, gyvulių mėšlas valstiečio sodyboje jai atrodo tam tinkanti vieta. Dėl šios priežasties žalčių galima užtikti tvartuose, po ūkinių pastatų grindimis. Tam tikslui žalčiams tinka ir lentgalių, rudenį sugrėbtų lapų, komposto krūvos, su šalia suvešėjusia tankia žole. Tokiose „buveinėse“ žalčio patelės liepą-rugpjūtį gali dėti ir perėti kiaušinius.
Jei norima išvengti žalčių kaimynystės, patariama įvesti sodybos aplinkoje tvarką, trumpai šienauti žolę, nepalikti patogių žalčių gyvenimui daiktų ar atliekų sankaupų. Galima iškeldinti žalčius ir įkuriant atokiau nuo sodybos jiems palankią gyvenamąją vietą - drėgnesnėje vietovėje sukrauti šakų krūvą, pridėti akmenų. Tikėtina, kad žalčiai ten persikels.
Žaltys mitologijoje ir tautosakoje
Žaltys - nuo pagonybės laikų lietuvių garbintas gyvūnas, jis laikytas gerąja namų dvasia, globėju. Tai mirusių protėvių, gerovės, namų, židinio, sveikatos, vaisingumo dievybė. Tikėta, kad žalčiai labai protingi, nemarūs, rūpinasi namų gerbūviu. Žalčiai įvairiais pavidalais vaizduoti lietuvių liaudies mene, dažnas žalčių siužetas sakmėse, legendose. Tautosakoje minimi žalčių karalius ir karalienė, pasipuošę aukso vainikais. Plačiai žinoma ir pasaka apie Eglę žalčių karalienę. Žinoma virš šimto skirtingų šios pasakos variantų. Glaustai perpasakojant, šios pasakos siužetas toks: žaltys Žilvinas veda gražuolę Eglę, kuri apsigyvena jo rūmuose jūroje. Po kelerių metų Eglė su vaikais išvyksta aplankyti į krantą giminių. Broliai, nenorėdami jos išleisti atgal pas vyrą, iškvočia iš jauniausios Eglės dukters Drebulės slaptą užkalbėjimą, kaip prisikviesti Žilviną iš jūros, ir užkapoja jį dalgiais. Tyrinėtojai įžvelgia šioje pasakoje daug įvairios simbolikos, kultūrinių bei mitologinių sąsajų. Tai viena iš nedaugelio lietuvių pasakų su nelaiminga pabaiga. Žaltys Žilvinas siejamas su požeminiu mirusiųjų pasauliu, o Eglė dėl savo sugebėjimo kerėti - su laumėmis. Šią pasaką galima suprasti ir kaip ištekėjusios moters santykių modelį su tėvais, broliais, vyru, vaikais.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai
Ką daryti sutikus gyvatę gamtoje?
Gražūs orai vilioja visus į gamtą. Daugelis skundžiasi šiemet gausiai puolančiais uodais ir nepamiršta pasiimti apsaugos priemonių nuo įkyrių vabzdžių. Bet retas pagalvoja, kad neatsargiai elgdamiesi galime sudrumsti ramybę ir pavojingesniam gyvūnui - gyvatei.
- Pamačius gulinčią ar šliaužiančią gyvatę būtina sustoti: ji reaguoja į judesius.
- Jei įmanoma, reikėtų lėtai, geriau atbulomis, stebint gyvūno elgesį, atsitraukti toliau nuo jo.
- Jei gyvatė ruošiasi pulti, ji prieš tai išsiriečia S raidės forma, pakelia galvą. Tai rodo, kad roplys nusiteikęs agresyviai. Tada geriausia kelioms sekundėms sustoti ir visai nejudėti.
- Nedarykite staigių judesių, nemosuokite lazda gyvatei prieš nosį - tai tik dar labiau suaktyvina gyvatės agresiją ir skatina ją pulti.
- Jei susiruošėte uogauti, grybauti ar žvejoti, apsiaukite guminius batus. Ypač tai svarbu tiems, kas renkasi drėgnus miškus, raistus, apžėlusias paežeres. Rankas gali apsaugoti guminės pirštinės.
- Nepamirškime, kad kai kuriose vietose su gyvatėmis galite susitikti soduose ar daržuose ravėdami tankesnę žolę. Todėl geriausia apsauga - mūsų pačių atidumas. Labiausiai pavojingose vietose turėtume saugoti vaikus.
Kaip suprasti, kad įkando gyvatė?
Žmogus įkandimą dažniausiai pajaučia, tačiau gali nepamatyti, kas jam įkando. Todėl jei plika akimi pastebėjote nedideliu atstumu vieną nuo kito išsidėsčiusius taškelius - dantų žymes - tai pirmasis požymis, kad susidūrėte su gyvate. Šiek tiek vėliau pradeda ryškėti ir kiti simptomai - vieta, kur matomi taškeliai, pradeda skaudėti, raudonuoti, tinti, sutrinka galūnės funkcija. Žmogus gali jausti silpnumą, galvos skausmą, svaigimą, pykinimą, prakaitavimą.
Rimtesnes pasekmes įkandimas gali sukelti vaikui ar senyvo amžiaus žmogui. Gyvybei ypač pavojingi vėlyvieji nuodingos gyvatės įkandimo požymiai: didėjantis įkąstos vietos tinimas, kraujosruvų gausėjimas, kartais audinių nekrozė, didėjantis silpnumas, dusulys, širdies ritmo sutrikimai, kraujospūdžio kritimas, šokas, gausus kraujavimas iš gleivinių, vėmimas krauju, gali pasirodyti kraujas išmatose ir šlapime. Konkretūs pojūčiai priklauso nuo keleto svarbių faktorių - nuo nuodų koncentracijos, nuo įkandimo vietos ir paties paciento būklės, jautrumo nuodams.
Pirmoji pagalba įkandus gyvatei
- Pirmiausia nepanikuoti.
- Vengti nereikalingų judesių - judant nuodai greičiau pasiskirsto kūne.
- Galima nuplauti žaizdą šaltu vandeniu, uždėti šaltą kompresą, nes šaltis malšina skausmą, tinimą, neleidžia išplisti nuodams. Neblogai būtų nuplauti žaizdą švariu vandeniu su muilu (jei yra galimybė).
- Būtina nuimti apyrankes, žiedus, laikrodį, nes jie gali veržti prasidėjus tinimui.
- Ramiai imobilizuoti galūnę ir skubiai gabenti pas medikus.
Ko negalima daryti:
- Pakelti sužalotos galūnės aukščiau širdies lygio - nuodai greičiau išplis kūne.
- Iščiulpti nuodus - tai pavojinga gelbstinčiam, nes nuodai per menkiausius plika akim nematomus gleivinės sužalojimus, kiaurus dantis gali pakliūti į kraujotaką.
- Prideginti spiritu ar kitais medikamentais įkandimo vietą - kategoriškai draudžiama, nes dar labiau suaktyvėja audinių uždegiminė reakcija.
- Prapjauti pažeistą vietą siekiant sustiprinti kraujavimą, nes galime įnešti išorinę infekciją ir pabloginsime paciento būklę.
Roplių mylėtojo patarimai
Gerardas pasakoja, kad gyvatės atpažįsta žmogų, kuris valo terariumą, atneša maisto, bet taip pat jos gali ir įkąsti. Pavyzdžiui, jeigu gyvatė miegojo ir tu ją pažadinai net nepranešęs. O gyvatės miega atsimerkusios, nes neturi akių vokų. Jeigu esi šiltas, gyvatė norės prisiglausti. Bet ne, gyvatės žmogaus niekada nemylės, jos gali žmogų toleruoti, o tolerancija yra maksimalus jausmas, ką gali jausti gyvatė kitos rūšies organizmui. Taigi kažkuria prasme tai yrą meilė. Kai žmogus myli roplius, tai yra altruizmas, kuomet tu atiduoti visą save ir už tai gauni minimaliai. Bet tai tave džiugina.
Suaugę bijo labiau. Labai didelė yra suaugusiųjų įtaka vaikams. Jeigu vaikui pasakoji, rodai įvairius roplius, sakai - ateik nebijok, o suaugęs sako - įkąs, vaikai klauso tėvų ir atsiranda baimė. Bet jei nėra išankstinio nusistatymo, vaikai yra drąsūs. Mes esam toli nuo savo protėvių, kuriems gyvatės kėlė didžiulį pavojų, tokios įgimtos baimės nebeturim. Iš tikrųjų visos baimės įveikiamos žiniomis.