Stirnos - gražūs ir grakštūs gyvūnai, dažnai sutinkami Lietuvos laukuose ir miškuose. Vienas svarbiausių klausimų, susijusių su šių gyvūnų gyvenimu, yra jauniklių vedimo laikas. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kada stirnos veda jauniklius, aptarsime su tuo susijusias problemas ir galimus sprendimus, taip pat paneigsime kai kuriuos mitus.
Stirnų biologija ir ekologija
Stirna (lot. Capreolus capreolus) yra elninių (Cervidae) šeimos žinduolis, paplitęs visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Lietuvoje stirnos yra labai dažnos. 2006 metais Lietuvoje gyveno daugiau nei 86 tūkstančiai stirnų.
Šie gyvūnai pasižymi grakščiu kūno sudėjimu, ilgomis kojomis ir trumpa uodega. Kūno ilgis siekia iki 150 cm, aukštis ties pečiais - iki 100 cm, patino masė - iki 55 kg, patelės yra šiek tiek mažesnės. Galva nedidelė, ausys ilgos. Patinai turi trišakius arba keturšakius ragus, kurie užauga iki 25 cm ilgio.
Stirnos gerai prisitaiko prie įvairių kraštovaizdžių, gyvena miškuose, krūmynuose ir laukuose. Jos minta žolėmis, medžių ūgliais, lapais, vaisiais, žieve, o žiemą iš po sniego išsikasa samanų ir kerpių.
Ragus turi tik patinai, jie pradeda augti pirmaisiais gyvenimo metais. Pirmieji ragai būna maži ir nešakoti. Jie numetami dažniausiai lapkritį, o nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai būna dvejų šakų, o dar po metų - trijų.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Kada stirnos veda jauniklius?
Stirnos jauniklius atsiveda pavasario pabaigoje - vasaros pradžioje, dažniausiai nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios. Vis dėlto, didžioji dauguma stirniukų gimsta birželio mėnesį. Antrąjį vasaros mėnesį stirniukai vedami rečiau. Tai gali būti tos stirnos, kurių antrųjų metų ragai liepą vis dar būna pūkuoti.
Poruojasi stirnos liepos-rugpjūčio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9,5 mėnesio, tačiau stirnų dauginimasis pasižymi uždelsta implantacija - apvaisintas kiaušinėlis gali įsitvirtinti gimdoje tik po kelių mėnesių. Dėl šios priežasties, kai kurios patelės susiporuoja tik žiemos pradžioje, tad nėštumas trunka apie 5,5 mėnesio ir latentinio laikotarpio jos nepatiria.
Paprastai stirnos veda 1-2 jauniklius, rečiau 3. Gimęs jauniklis sveria apie 1 kg ir būna rudos spalvos su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Iki 2-3 mėnesių jaunikliai būna dėmėti. Pirmąsias kelias savaites stirniukai yra labai pažeidžiami.
Šienapjūtės pavojus stirniukams
Stirnų jauniklių vedimo laikotarpis sutampa su šienapjūtės sezonu, todėl ką tik gimusiems stirniukams ir kiškučiams kyla didelis pavojus. Kiekvienais metais šienapjūtės metu visame pasaulyje žūsta tūkstančiai jauniklių.
Stirnų patelės pirmąsias kelias savaites savo jauniklių kartu nesivedžioja, nes jie tiesiog per silpni. Stirniukai pirmosiomis dienomis niekur nebėga, o jų apsaugos mechanizmas numato labai diskretišką elgesį - gulėti nejudant ir laukti, kol mama ateis ir pamaitins. Nuo plėšrūnų juos apsaugo visiškas kvapo nebuvimas.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Šienaujant pievas modernia žemės ūkio technika, stirniukams išsigelbėti yra labai sunku. Šienapjovių plotis siekia dešimt ir daugiau metrų, todėl stirniukai neturi šansų, jeigu žmogus nepasistengs pamatyti žolėje paslėpto margo kūnelio ir nepatingės sustabdyti technikos, išlipti ir nunešti stirniuko į palaukę.
Iniciatyvos stirniukų apsaugai
Siekiant apsaugoti stirniukus šienapjūtės metu, organizuojamos įvairios iniciatyvos. Viena iš jų - atsakingos šienapjūtės iniciatyva, kurios metu ūkininkai kviečiami susisiekti su vietos Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos rajoninėmis draugijomis, kurios kartu su medžiotojais organizuoja nemokamą laukų ir pievų patikrinimą prieš pradedant šienauti.
Medžiotojai laukus ir pievas išžvalgo su specialiais dronais, aprūpintais termo jutikliais, bei specialiai žvėrių paieškai apmokytais šunimis. Aptikus stirniukus, jie perkeliami į saugią vietą.
Pasak Laimono Daukšos, stirnos jauniklius slepia aukštoje žolėje, tad juos pamatyti yra ganėtinai sudėtinga, ypač šienaujant pievas iš traktoriaus. Dėl šios priežasties pasitelkiami specialūs dronai ir žvėrių paieškai apmokyti medžiotojų augintiniai, kurie išžvalgo laukus ir pievas prieš pradedant šienavimą. Vien per pirmą iniciatyvos savaitę buvo išgelbėti keli šimtai stirnos jauniklių visoje Lietuvoje.
Ar galima liesti stirniukus? Mitas apie žmogaus kvapą
Vis dar gyvas mitas, kad palietus stirniuką, motina jį apleis dėl žmogaus kvapo. Tačiau tai nėra tiesa. Laukinių gyvūnų gelbėjimo programos direktorė Laura Simon teigia, kad laukiniai gyvūnai jaučia ryšį su savo jaunikliais ir taip lengvai jų neapleidžia. Gyvūnai ir paukščiai priima savo mažylį atgal, net jeigu jis buvo žmogaus rankose.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Žinduolių uoslė yra geriau išvystyta nei paukščių, tad jie jaučia labai subtilius kvapo niuansus. Be to, kiekvienas žmogus turi savitą odos ir prakaito kvapą. Nepaisant to, stirnos priima savo mažylius, net jeigu žmogus prie jų prisilietė. Tik jaunos ir nepatyrusios mamos, kurioms tai pirmas ar antras jauniklis, galėtų suvokti žmogaus kvapo liekanas ant stirniuko kailio kaip rimtą pavojaus požymį ir dėl to jį apleisti, tačiau taip būna labai retai.
Jeigu neįmanoma išvengti prisilietimo prie gyvūno jauniklio, galima drąsiai imti jį į rankas arba, jeigu jis pakankamai paaugęs ir tvirtas, bandyti jį nuvyti iš lauko neliečiant.
Kaip elgtis radus stirniuką?
Jeigu stirniukas liko lauke, kurį reikia nupjauti, galima drąsiai jį imti į rankas, panešti tolėliau ir padėti į saugią vietą. Svarbiausia nekišti jo į prakaituotą užantį, nebučiuoti ir neglostyti, nepurkšti priemonėmis nuo uodų, vienu žodžiu, stengtis palikti kuo mažiau savo kvapo. Tėvai jauniklį priims ir žmogaus kvapas jo nepakeis, bet šį kontaktą reikia kuo labiau sumažinti.
Stirnų elgsena ir teritorijos žymėjimas
Pavasarį, valydamas ragus į krūmų šakas ir nedidelių medelių kamienus, stirninas kartu pasižymi teritoriją, palikdamas specifinį kvapą, išsiskiriantį su liaukų sekretu. Stirninas ir toliau žymisi, net nusivalęs ragus. Trinant ragus pirmenybė teikiama medžiams su daugybe rauginių medžiagų: kadagiams, ąžuoliukams, eglutėms ir pušelėms. Sekretą išskiriančių liaukų stirninai turi ir tarp priekinių kojų kanopų, todėl ir rausia žolę, samanas ir žemę, dažniau ten, kur trynė ir medelį. Pagal kvapą jie gali vienas kitą įvertinti. Stirnos prieš rują taip pat įtvirtina savo teritoriją, nors ji daug mažesnė nei patinų; jaunų stirnų plotai būna mažesni nei vyresnių.
Per rują stirninas gainioja stirną ratu. Neretai lauke, pievoje ar kirtime matyti išmintas apskritas takas, kur stirninas įnirtingai suko ratą aplink savo damą. Patinas paprastai turi vieną, kartais ir daugiau patelių, todėl ideali lyčių proporcija būtų 1:1. Per rują stirninas tampa tarsi užburtas. Jis būna aktyvus beveik visą parą, nes turi vienintelį tikslą - perduoti genus. Tad kartais patinas rytais ramiai guli po aistringos nakties nuovargio.