Šiame straipsnyje panagrinėsime Janavičienės šeimos gyvenimą, vertybes, tradicijas ir kūrybiškumo puoselėjimą.
Įvadas
Straipsnyje aptarsime įvairius Janavičienės šeimos aspektus, įskaitant vertybes, tradicijas, kūrybiškumo puoselėjimą, šeimos verslą, požiūrį į vaikų auklėjimą ir kitus svarbius dalykus.
Vertybės ir Požiūris į Šeimą
Justės ir Stanislovo Latyš šeima augina keturis vaikus: Pranciškų (11 m.), Sofiją (9 m.), Joelį (4 m.) ir metukų dukrytę Petrą. Justė sako: ,,Buvo etapas, kai reikėjo sau pačiai atsakyti į klausimą, ar viskas su manimi gerai, kad man karjera ir darbai nėra labai svarbūs, kad man prasmingiau būti mama ir žmona." Ji kartais prisideda prie šeimos verslo - vaistažolių ūkio - tvarkant socialinius tinklus ar rengiant projektus.
Santuoka - ne tinginiams, ir Justei pasisekė gauti vyrą, kuris tai supranta ir tuo gyvena.
Vaikų Gimimas ir Darbo Laikas
Justės šeima turi vaistažolių verslą - tėtis žolininkas, vyras jam padeda. Ji pati nuo mažumės ragavo įvairių arbatų, tėtis supažindino su kiniškų arbatų tradicija. Šiuo metu ji yra maža dalelė šio verslo, padeda su socialiniais tinklais, su projektais, jeigu reikia. Justė nesijaučia darboholike, ji - šeimos žmogus. Ji dėkinga, kad jų šeimos verslas yra labai palankus auginti vaikus. Su vyru vis pasišneka - o kaip reikėtų gyventi, jei abu dirbtų tradicinius darbus? Mūsų atveju tai būtų beveik neįmanoma, turbūt tiek vaikų neturėtume. Arba būtume pervargę nuo visko.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai
Gyvenimas Anykščiuose
Prie Anykščių upės Šventosios yra toks užrašas: „Čia gera gyventi“. Ir tikrai - čia gera gyventi, gera auginti vaikus. Anykščiai yra tobulas viduriukas tarp miesto ir kaimo, čia daug kultūros, daug kokybiškų ir dažnai nemokamų renginių, per pastaruosius 10 metų išaugo kavinių, restoranų pasiūla. Jiems buvo labai svarbu bendruomenė, ją čia irgi turi. Dauguma jų draugų - tikinčios šeimos, atsikraustę iš didmiesčio, ir jų tikrai nemažai! Tik namus čia susirasti ne visai paprasta.
Nėštumai ir Gimdymai
Kai ketvirtame kurse vietoj Daugelavičiūtės per atsiskaitymą pakvietė Lotyš, be galo didžiavausi. Lygiai taip buvo ir su nėštumais. Jaučiausi lyg apgaubta ypatingos malonės. Iki šiol stebiuosi, koks Dievo šedevras yra kūnas ir kokia galybė suteikta moteriai, kuri gali išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Aš niekada tokia stipri gyvenime nebuvau, kaip per gimdymus. Su mama turiu stiprų ryšį, ji man papasakojo savo gimdymo istorijas. Ji buvo pediatrė, ir tuo metu, prieš 30 metų, išdrįso gimdyti vaikus namuose, vonioje. Pamenu, prieš pirmą gimdymą ruošiausi blogiausiam, bet tikėjausi geriausio. Ruošėmės kartu su vyru, lankėme paskaitas pas Bangą Kulikauskaitę, tai irgi buvo didžiulė dovana. Moterims, kurios dar tik laukiasi ir nerimauja, noriu pasakyti, jog gimdymas yra didžiulė paslaptis. Aš pati esu jautri skausmui ir bet kokiems prisilietimams, ir tikrai nežinojau, kaip man seksis išbūti su skausmu per gimdymą. Neseniai teko gulėti ligoninėje - slaugytoja, matydama mano įsitempusį veidą, jai duriant kateterį, manęs pašaipiai paklausė, ar turiu vaikų ir ar pati pagimdžiau. Atsakiau, jog taip, ir ne vieną, o keturis!
Permainos su Trečio Vaiko Gimimu
Justė teigia, kad jie yra apsupti didelių šeimų arba tokių, kurie apie tokią svajoja. Jie nepatyrė jokių kandžių replikų, priešingai - daug palaikymo. Per balandžio pirmąją oficialiai pranešė vyro tėvams, kad laukiasi penktojo vaikelio, ir buvo labai smagu stebėti reakcijas - truputį sumišimo ir daug džiaugsmo, bet vis dėlto tai buvo tik „patikrinimas“. Kitų žmonių reakcijos jiems nėra svarbios, o auginti vis tiek bus jų darbas ir malonumas. Svarbiausia, kad jie su vyru vienas kitą palaiko, tuomet yra labai lengva. Jų trečiasis gimė po ilgesnės pertraukos, išlauktas. Truputį padirbėjau darbo rinkoje, pasižmonėjau ir supratau, kad noriu vėl lauktis, gimdyti ir auginti. Panašiai buvo ir su ketvirtąja dukra - jaučiau, kad mano vaikai dar ne visi pagimdyti, tad kodėl vėliau, jei galiu dabar? Ir štai - turime savo ketveriukę.
Permainų ne per daug, nes nuo 21-erių su mažomis pertraukomis vis auginau vaikus, tad judėjome ta pačia kryptimi, nereikėjo skaudžiai palikti mokslų ir atidėti karjeros. Dar labai ir nuo vaikų charakterio priklauso pokyčių mastas.
Šeima kaip Bendruomenė
Šeima Justei - lyg maža bendruomenė. Turbūt tai įvardinčiau kaip didžiausią pliusą. Visuomet daug veiksmo, daug skanaus maisto, visada yra ko paprašyti pagalbos: „Sofija, gali Petrai paduoti gertuvėlę?“, „Pranciškau, gali padėti pastatyti tokį robotą, kaip Joelis prašo?“, „Mama, žiurėėėėėk!“ ir panašiai. Pamenu, mano šeimoje būdavo didžiulė konkurencija dėl visko - matuodavome liniuote padalinto pyrago gabalėlius, būtinai norėdavome to, ką turi kitas. Savo šeimoje ugdome krikščionišką dvasią (oi, tikrai vaikai pykstasi ir konkuruoja, bet vis tiek!), sakau vaikams, jog mes, šeima, turime būti kaip kumštis, kovoti vieni už kitus, o ne vieni prieš kitus, turime matyti kito bėdą ir mokėti aukotis. Mus visus įkvepia tėtis, kuris dar prieš santuoką turėjo šį šūkį: „Atsižadėti savęs ir tarnauti“. Tai taip nepopuliaru ir davatkiškai skamba, bet jei nori, kad šeima būtų komanda, turi matyti kitą.
Taip pat skaitykite: Kaip kurti gerus tėvų ir vaikų santykius
Mamos Darbas Visu Etatu
Justei labai patinka pridėtinė vertė, dirbant mama visu etatu ir ilgai, - tai visa ko išmanymas. Mama tampa vaikų psichologė, santykių ekspertė, sveikos mitybos specialistė, animatorė ir t.t.
Minusai? Įvardinčiau labiau „tai, ką aukoji“ - tai kūnas, kuris iš tiesų keičiasi. Niekada nenorėjau kuo greičiau susigrąžinti kūno linijų „kaip buvo anksčiau“, man svorio priaugdavo nedaug, bet atsirado kitų sveikatos iššūkių - venų varikozė, prasiskėtę pilvo raumenys. Tai priimu kaip bet kokį kitą pasikeitimą gyvenime, į kurį reikia reaguoti (gydyti), bet su meile ir pagarba savo kūnui. Neabejotinai kūdikio atėjimas į pasaulį per moterį yra vertas šios aukos, ir nesąžininga tikėtis, jog kūnas liks toks pats, kaip prieš vaikų gimimą.
Laiko Planavimas
Dar vienas iššūkis yra laikas. Galima sakyti, kad niekam nėra laiko, bet juk visi mes suprantame, kad laiko yra tam, kam skiri. Mes su vyru ryte apsitariame, kokie tądien darbai laukia, kada kuris galime vaikus paimti, nuvežti, pabūti, ar galime patys nueiti į mankštą ar, tarkime, į pokerį. Planavimo tikrai nemažai!
Vaistažolės ir Tradicinė Medicina
Jų šeima yra visai ne radikali šia tema - jie mėgsta ir geria įvairias vaistažoles, bet vartojame ir vaistus. Konsultuojamės su mus prižiūrinčiais gydytojais, bet dažnai klausiame ir senelio Ramūno, kokia žolelė mums galėtų padėti. Tikrai žinios ir tokia didelė vaistažolių pasiūla leidžia išgyti lengviau. Pateiksiu labai neseną pavyzdį. Dėl sveikatos problemų gydytojas skyrė vaistų ir liepė valgyti labai nuosaikiai - jokio gruzdinto, aštraus, rūkyto maisto, saldumynų. Man tai atrodė beveik neįmanoma. Tuomet tėtis patarė pavartoti pelyno, bitkrėslės ir gvazdikėlio miltelių (vadinamąjį mišinį „nuo parazitų žarnyne“). Ir vaikai, kai serga, mėgsta gerti arbatas, ypač tas, kurias patys padėjo surinkti.
Šeimos Tradicijos
Jie turi keletą tradicijų - pavasarį prie Vorutos piliakalnio visi renkame raktažoles, vasarą nepamirštame šalia mūsų namų augančio siauralapio gauromečio, rudeniop važiuojame Puntuko akmens link, kur pušynėlyje kai kas renka voveraites, kai kas čiobrelius.
Taip pat skaitykite: Vaikų planavimas: tėvų teisės ir ribos
Oi, yra kiekvienos dienos ritualas! Su vyru, kol vaikai dar miega, susitinkame dviese ramiai išgerti arbatos. Dažniausiai jos į lovą atneša vyras. Bent trumpam pabūname kartu, nes greitai kas nors atsibunda ir ateina į mūsų miegamąjį - pirmas, antras, trečias, ketvirtas. Tada jau ramybės nedaug.
Sunkiausias Etapas Auginant Vaikus
Daug situacijų praskriejo, bet įveikti sunkumai kažkodėl neatrodo labai sunkūs. Vis dėlto, jei reikia išsirinkti sunkiausią etapą, tai turbūt vienatvė, ateinanti keletą mėnesių po vaikučio gimimo, kai būni daug namie. Vaikas sveikas, vyras myli, o kažkas negerai. Man raktas iš šios būsenos išeiti yra rūpinimasis savimi. Juk pasakyta: „Mylėk artimą kaip save patį“, tik kaip mylėti kitą, jei savęs nei labai pažįstu, nei labai myliu? Taip mano gyvenime atsirado psichoterapija, mankštos, mamų susitikimai. Nebelaukiu, kol vyras pasakys: „Tu jau gal eik pasivaikščiot, nes matau, labai pikta esi“. Be to, man sunkiausia būna tada, kai nesuprantu. Jei neišmanau raidos etapų, labai sunku atliepti vaiką. Šiuo metu sunku su keturmečiu, nes ne iki galo suprantu, iš kur kyla jo baimės, kaip jam padėti.
Tėvų Rūpestis Vaikais
Justė teigia, kad jie auginame vaikus kartu. Tam tikras tradicinis susiskirstymas išlieka, kuris, man atrodo, yra labai natūralus ir geras, - vyras išlaiko šeimą, parneša namo mamutų, ir skraidina vaikus ant rankų, o žmona tuos mamutus skaniai pagamina, registruoja vaikus pas gydytojus, valo vakarais dantis ir t.t.
Gyvenimas Kaime
Studijas mes baigėme Vilniuje ir po santuokos dar trejus metus gyvenome ten, bet mūsų šeimai mieste nebuvo patogu. Daug dirbi, ilgai važiuoji į darbą, daug įvairiausių pagundų išleisti pinigus. Kaime niekada negyvenome, bet mane vilioja erdvės - daug vietos būti, tyrinėti, pažinti. O miestas, miestelis duoda kultūrą, žmones, bendruomenę. Seniau net negalvojome gyventi kažkur už miesto, nes neturėjau vairuotojo pažymėjimo.
Laiminga Vaikystė
Kartą Justė buvau mamų bendruomenės susitikime ir pastebėjau vieną tarsi visai nereikšminą įvykį. Mano draugė, kuri yra pradinių klasių pedagogė, atėjo su dviem savo dukrytėmis. Vyresnioji metė į mažąją žaisliuką vieną kartą, tuomet apsisukusi metė dar kartą, ir aš pagavau mamos tokį tyrinėjantį žvilgsnį, klausiantį: „Kodėl taip darai?“. Aš pati, kai auginau pirmąjį sūnų, daug dalykų dariau pagal taisykles, o dabar stengiuosi žiūrėti į vaiką, tyrinėti situacijas, vyresniųjų klausti: „O kaip tu manai?“. Svarbiausia yra ryšys.
Kūrybiškumo Puoselėjimas
Janavičienės šeima taip pat aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime ir puoselėja kūrybiškumą.
Tapyba ant Vandens
Rugsėjo 30 d. edukatorė Eglė Daubaraitė papasakojo apie šios technikos ypatumus, parodė, kaip naudoti visas priemones, supažindino su jų teikiamomis galimybėmis. Tapybos ant vandens menas kilo VII a. Kinijoje, kur buvo laikomas slaptu žynių mokslu, ir vėliau paplito po visą pasaulį. Į Lietuvą tapyba ant vandens atkeliavo iš Turkijos prieš 10 metų per ES projektus, kurių dėka tapyba ant vandens naudota terapijai ir vaikų lavinimui. Ši meno kryptis išsiskiria nuolat kintančiu ir netradiciniu kūrybos procesu, kas padeda lavinti dėmesio koncentraciją, kūrybišką mąstymą. Visa tapybos ant vandens programa orientuota į vaiko kritinio mąstymo, kūrybiškumo, smulkiosios motorikos lavinimą bei stengiamasi padėti ugdyti vertybes ir nuostatas, kurios vaikui ateityje būtų naudingos. Tapybos ant vandens istorija labai sena, o evoliucija labai įdomi. Evoliucija keliauja per daug įvairių šalių, kurioje atgimsta vis pakitusiu pavadinimu, tad tapyba ant vandens skirtinguose regionuose bei skirtingu laikotarpiu vadinama vis kitaip. Lietuvoje, pasitarus su etnologais, baltų bendruomene bei tapybos ant vandens mokytojais iš Turkijos, buvo išrinktas V.Y.T.A.
Susitikimai su Įvairiais Menininkais
Širvintų I.Šeiniaus viešojoje bibliotekoje svečiavosi netradicinio „Stalo teatro“ įkūrėja, režisierė, scenografė ir aktorė Saulė Degutytė. Ši rudenį „Stalo teatras“ švęs savo 15-os metų jubiliejų. Teatro spektakliai rodyti įvairiose pasaulio šalyse‚ netgi Kinijoje. 2013 m. Aktorė vedė kūrybinį teatrinį užsiėmimą „Šviesos šešėlių pasakos“ Širvintų pradinės mokyklos 3a (mokytoja Adelė Gelažunienė) ir 3b(mokytoja Rasa Žygienė) klasių mokiniams. Naudojant grafoprojektorių, aktorė parodė, kaip atgyja įvairiausi buitiniai daiktai: servetėlė, liniuotė, vanduo ir kiti, įgaudami personažų veidus ir balsus. Pasitelkiant vaikus į pagalbą, buvo pasekta pasaka „Trys paršytės“. Kad turėtų užuovėją, herojėms buvo būtina pasistatyti namą. Deja, kaip jau būna, ne visi mėgsta triūsti. Vaikai aktyviai dalyvavo pasakos sekime. Jie pagailėjo dviejų paršyčių, kai jų tykojo vilkas. Silikatinių plytų namas pasirodė saugiausias. Praktinėje užsiėmimo dalyje aktorė perskaitė J.Basanavičiaus pasaką „Apie žvejį, kuris į dangų ėjo“. Reikėjo būti kantriems ir atidžiai klausytis. Kiekvienas dalyvis gavo užduotį nupiešti konkretų pasakos epizodą: herojų arba gamtovaizdį. Tai tikrai labai improvizuotas ir kūrybiškas užsiėmimas. Viskas buvo atliekama, pasitelkus savo vaizduotę. Iškirpus pasakos personažus ir sudėliojus pagal siužetą, pasaka buvo sekama ekrane. Kiekvienas renginio dalyvis laukė pasirodant savo piešinio. „Manau, svarbiausia, kad vaikas nebūtų atskirtas, atribotas nuo spektaklio. Kūrybinis užsiėmimas vyko, vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“.
Rugsėjo 16 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinis užsiėmimas „Lėlių teatras iš arti“, kurį vedė kraštietė, teatro ir kino aktorė Elvyra Piškinaitė. „Mano vardas Elvyra. Aš dirbu „Lėlės“ teatre jau 40 metų. Tai yra vienintelis teatras, kuriame aš dirbu nuo tada, kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Noriu jums šiek tiek papasakoti apie lėlių teatrą ir lėles. Teatrai yra skirtingi ir lėlės yra skirtingos. Jos skirstomos į kategorijas nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių. Lėlės klasifikuojamos pagal jų valdymą. Yra stalo, pirštininės, gabitinės, marionetės lėlės. Užsimovus ant rankos pirštinę, teniso kamuoliuke padarius skylutę ir tą kamuoliuką užsidėjus ant pirštinėto piršto, pasigamini paprasčiausią teatro personažą. Šešėlių teatre dar paprasčiau, nes lėles pasigamini iš popieriaus. O dar lengviau, kai šešėlių teatrą sukuri tik rankomis ant sienos. Tereikia tik pasišviesti prožektoriumi ir rankų pagalba kurti teatrą. Yra dar viena lėlių rūšis - gabitinės lėlės. Lazdelinių gabitinių lėlių mechanizmas leidžia joms judinti galvą, rankas, jos gali atsisėsti, atsiremti, galima jas aprengti, padaryti šukuoseną. Gabitinės lėlės valdomos iš apačios, kai aktorius pasislepia po scena esančioje duobėje. O pačios sudėtingiausios yra marionetės. Šios lėlės gali turėti virš keturiasdešimt siūlelių, gali būti didelės, gali būti ir labai mažos. Marionetės aktoriui lėlininkui yra aukštasis pilotažas, nes jas techniškai valdyti yra labai sunku. Reikia daug įdirbio. Dar vienas dalykas, kurį lėlių teatre mes naudojame - miriorama. Tai iš daugybės piešinių sudarytas vaizdas, kuris juda sukant rankenėlę. Dėžėje rankenėle keičiama panorama, tarsi senoviško televizoriaus prototipas. Papasakojusi apie lėlių teatro rūšis aktorė Elvyra Piškinaitė sekė su pradinukais dvi pasakas be galo. Vieną pasaką sekė naudodama mirioramą. Piešinius pasakai nupiešė aktorės anūkai. Kita pasaka buvo labai trumpa. „Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Ar graži pasaka?“, - klausė aktorė Elvyra Piškinaitė. Vaikai choru atsakė - „GRAŽI“ ir džiaugsmingai kvatojo. Todėl tą pačią pasaką visi pakartojo dar kelis kartus. O lietuvių liaudies pasaką ,,Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ aktorė ne tik pasekė, bet kartu su vaikais ir suvaidino. Mokiniai buvo suskirstyti į vaidmenis: karalius, žirgas, našlaitėlė, karvė, pamotė ir dvi pamotės dukros - vienaakė ir triakė, o pati aktorė vaidino našlaitėlės motutę ir režisavo teatro sceną. Vaikams vaidinti sekėsi labai puikiai. Susitikimas suteikė nepaprastai daug gerų emocijų. Jam pasibaigus mokiniai apžiūrinėjo lėles, mėgino jas valdyti, bendravo su aktore. Susitikimas su aktore vyko vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, kurio autorė vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė.
Susitikimai su Etnologais ir Tautosakininkais
Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su etnologe, žurnaliste, tautosakininke Gražina Kadžyte. Susitikime etnologė susirinkusiems pasakojo apie tradicinio Lietuvos kalendoriaus įtaką šiuolaikinio žmogaus gyvenime. „Mes gyvenime bėgame, lekiame ir nebeturime laiko savianalizei. Gauname daug vizualinės informacijos, bet reikėtų savęs paklausti: „ar aš pats panaudoju tą informaciją?“. Panašiai taip pat yra ir su mūsų etninės kultūros palikimu, kalendoriumi. Juk kaip visi žinote, kad beveik prieš kiekvieną kalendorinę šventę mes sulaukiame priminimo apie jas ir iš kitų šaltinių: radijo, televizijos, laikraščių, interneto. Dabar yra sugalvota daugybė visokių kalendorinių švenčių, kurių mūsų tradiciniame kalendoriuje iš tiesų nėra ir mes jų nešvenčiame. Todėl, kaip bebūtų, laikomės tų tradicijų kurias gavome iš savo tėvų, senelių, prosenelių. O visa kita informacija, nors mes ją ir žinome, labai retai kur nors panaudojame. Reikėtų prisiminti, kas išliko mūsų atmintyje, kas mums yra įaugę, o kas vis tik yra apaugę mitais. Senesniais laikais žmonės taip pat iškreipdavo faktus. Jeigu šeimoje visi laikėsi tradicijų, kaip švęsti šventes pagal mūsų tradicinį kalendorių, tai taip ir švęs. Bet nutikdavo ir taip, kad tradicijose likdavo spragų, nes kuris nors šeimos narys kažką praleisdavo ar išgirsdavo kitokią versiją. Todėl kiek buvo šeimoje narių, nuo vyriausio iki jauniausio, jie perpasakodavo tradicijas skirtingai, nes per kurį laiką išsitrindavo gauta informacija. Ir šitaip į mūsų kalendorių atkeliaudavo įvairi informacija. Taigi reikia ją tikrinti, lyginti, sugretinti. Turime atsirinkti, kas mums tinka. Ko nedarė mūsų proseneliai, to mes taip pat nedarysime. Ir to, kas labai sena, negali išmesti, nes atsiras kažkas naujo. Tik kažin, ar bus iš to kokia prasmė? Ar tikrai tai išliks? Labai senas paprotys, kuris yra išlikęs iki šių dienų, tai per didžiąsias kalendorines šventes eiti į bažnyčią. Taip buvo senais laikais, taip yra ir šiandien. Susitikime etnologė priminė mums iš ko kildinamos Šv. Velykos, kad senesniais laikais kalendorius buvo skaičiuojamas nuo rudens lygiadienio iki žiemos lygiadienio. Paminėjo ir tai, kad visos tradicijos atkeliavusios iš kitų Europos šalių ir visos Europos šalys, o tarp jų ir mes, švenčiame tas pačias kalendorines didžiąsias šventes. Keičiasi tik pavadinimai, bet pati švenčių prasmė išlieka tokia pati. Reikia puoselėti etnokultūrą, nes jau daugelis vaikų yra užaugę ir nesusipažinę su ano meto tradicijomis, papročiais. O apie tradicijas ir jų puoselėjimą mes sužinome iš savo senelių, prosenelių. Ir šiandien tik mes patys visas tradicijas, išmintį, gyvenimo būdą galime perduoti savo vaikams, anūkams.
Nijolė Narmontaitė
Renginį pradėjusi daina „Gyvenimas puikus“, aktorė paskatino žiūrovus atsikratyti pykčio, pavydo, graužaties ir savo vidų užpildyti gera nuotaika. Juk tuo, ką įdedi į save, ne tik pats gali mėgautis, bet ir dalintis su kitais. Apie savo žemaitišką kilmę aktorė yra sakiusi: „Žemaitija man - brangiausias širdžiai kraštas. Gimiau Telšiuose, ten augau, mokiausi, šėliojau, svajojau, mylėjau ir, žinoma, šnekėjau žemaitiškai, pačia gražiausia pasaulyje kalba. Žemaitija - mano gyvenimo užtaisas, kurį iki šiol nešiojuosi dūšioje. Ta savo kunkuliuojančia žemaitiška energija, charizma, artistiškumu, betarpišku bendravimu viešnia taip sužavėjo publiką, kad vakaras praėjo tarsi akimirka. Širvintiškiams N.Narmontaitė atskleidė paslaptį, jog artimiausiu metu leidyklą pasieks penktoji jos knyga „Žvaigždžių alėja: ko nematė TV žiūrovai“. Naujoje knygoje skaitytojai ras daug žinomų televizijos veikėjų pavardžių. Pasak aktorės, „kiekvienas iš mūsų savo viduje turime žvaigždutę. Daina pradėjusi, daina ir užbaigė Nijolė Narmontaitė savo kūrybos vakarą.