Įvadas
Šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Šeimos ryšiai, tėvų santykis su vaiku įtakoja vaiko padėtį šeimoje. Vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių - dėl amžiaus ypatumų, specifinės padėties šeimoje ir visuomenėje. Straipsnyje aptarsime vaiko teises šeimoje, tėvų pareigas ir atsakomybę užtikrinant vaiko gerovę.
Vaiko samprata ir teisinis statusas
Vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijai, teisiškai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, tarptautiniu lygiu pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Vaikai kaip atskira visuomenės grupė yra išskirta pagal amžių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip. Vaikystė prasideda nuo gimimo ir tęsiasi iki 18 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai yra ekonominio ir politinio priklausomumo stadijoje. Ekonomine prasme jie yra priklausomi nuo šeimos išteklių bei socialinių paslaugų.
Vaiko teisinis subjektiškumas - juridinė prielaida įgyti teises ir pareigas. Kadangi subjektiškumas yra abstraktus, apibūdinant subjekto teises ir pareigas bei teisinę galimybę jas įgyti teisingiau būtų kalbėti apie subjekto teisinį statusą.
Vaiko teisės ir laisvės
Tarptautinės bendrijos pripažįstamos vaiko teisės. Dar 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje buvo įtvirtinta, kad vaikas turi, kai tai įmanoma, augti tėvų globoje ir jų priežiūroje. Konvencijoje yra pateikiamos kelios pagrindinės elgesio su vaikais, jų apsaugos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės. Vienas iš pagrindinių konvencijos principų - vaikai turi turėti galimybę naudotis savo teisėmis ir nepatirti diskriminacijos. Diskriminacijos draudimas laikomas bendruoju principu, taikomu įgyvendinant visas Konvencijos nuostatas. Nediskriminacijos principas nereiškia sąlygų suvienodinimo, nes įvertinus kiekvieno vaiko unikalumą ir individualius poreikius kitoniškumo išvengti neįmanoma.
Priimant sprendimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais. Vaiko interesai ne visada yra vienintelis ir pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, kartu gali būti ir kitų asmenų interesai. Svarbu, ar vaiko interesai buvo išnagrinėti ir į juos buvo atsižvelgta pirmiausia.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai
Valstybė turi užtikrinti vaikui galimybę augti savo šeimoje, specialią apsaugą ir paramą, įvaikinimą, negalių turinčio vaiko globą, vaiko laisvės apribojimą. Šis principas yra tiesiogiai susijęs su vaiko ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis. Vaikas turi teisę ne tik nebūti nužudytas, bet ir išlikti ir sveikai vystytis. Valstybės atsakomybė sudarant fizines, ekonomines, socialines, psichologines, medicinines, kultūrines, politines, teisines ir kitokias prielaidas vaikui vystytis.
Vaikas turi teisę į tai, kad suaugusieji išklausytų jo nuomonę ir į ją atsižvelgtų jam įtakos klausimais. Be to, šioms pažiūroms, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Vaikas turi teisę aktyviai dalyvauti priimant sprendimus su juo susijusiais klausimais (pavyzdžiui, vaiko ugdymo, laisvalaikio) statusu. Vaikas turi teisę išreikšti savo pažiūras, kurioms turi būti skiriama dėmesio ir į kurias būtina atsižvelgti. Taigi suaugusiesiems, visų pirma tėvams, numatyta aktyvi pareiga sužinoti vaiko pažiūras ir deramai į jas atsižvelgti. Amžiaus riba, nuo kada vaikas turi teisę reikšti savo pažiūras, nėra nustatyta.
Tėvų teisės ir pareigos
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir rūpintis jais. Tėvai privalo prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, moraliniu, dvasiniu ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos ir darnios raidos sąlygas, kad jie būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje. Tėvai turi užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, o vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai - į vaikų turtą.
Vaiko teisių apsauga
Vaiko teises saugo ir nacionaliniai įstatymai. Ypatingą šeimos vietą pabrėžia Konstitucijos 38 straipsnis, numatantis, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą.
Rizikos grupės šeimos
Šeima nesirūpinanti vaiko fiziniu, protiniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi bei saugumu vadinama rizikos grupės šeima. Rizikos grupės šeimose dažnai žalojama vaiko psichika, vaikas neginamas nuo įvairaus pobūdžio fizinio ir psichinio smurto, įžeidinėjimo, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo. Rizikos grupės šeimoms įveikti krizines situacijas ar iškilusias problemas padeda socialiniai darbuotojai, dirbantys su rizikos grupės šeimomis.
Taip pat skaitykite: Kaip kurti gerus tėvų ir vaikų santykius
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Socialinis darbuotojas dirbdamas bendruomenėje, padeda gerinti atskirų asmenų ar jų grupių socialines sąlygas. Šių darbuotojų uždaviniai: įgalinti šeimą atlikti šeimos funkcijas, ypatingai kreipiant dėmesį į vaikų auginimą ir auklėjimą; laiku suteikti pagalbą silpniausiems šeimos nariams.
Mamadieniai ir tėvadieniai
Darbo kodeksas numato papildomas laisvas dienas tėvams, tai yra, vadinamuosius mamadienius ir tėvadienius:
- Vieną vaiką iki 12 metų auginantiems darbuotojams - viena diena kas tris mėnesius (arba sutrumpinamas darbo laikas aštuoniomis valandomis per tris mėnesius).
- Du vaikus iki 12 metų arba vaiką su negalia iki 18 metų auginantiems darbuotojams - viena diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę).
- Darbuotojams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų arba auginantiems du vaikus iki dvylikos metų, kai vienas arba abu vaikai turi negalią - dvi dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę).
Už šį laisvą laiką darbuotojams yra mokamas darbo užmokestis. Mamadieniai ir tėvadieniai nesikaupia ir nepersikelia.
Pirmoji mokslo metų diena
Tėvams, auginantiems vaiką iki 14 metų, suteikiamas laisvas pusdienis pirmąją mokslo metų dieną. Už šį laisvą nuo darbo laiką darbuotojui yra mokamas darbo užmokestis. Darbuotojas gali tartis ir dėl visos laisvos dienos, tačiau minimali garantija yra pusdienis. Tai galioja tėvams, kurie augina vaiką iki 14 metų ir kuriems nebėra suteikiami vadinamieji mamadieniai ar tėvadieniai. Tai reiškia, kad jeigu tėvai turi teisę į mamdienį ar tėvadienį, jie pirmąją mokslo metų dieną norėdami lydėti vaikus į ugdymo įstaigą, turi pasinaudoti būtent mamadieniu ar tėvadieniu. Šios dvi garantijos nesisumuoja. Šis laisvas pusdienis nepersikelia ir nesusikaupia - jeigu darbuotojas juo nepasinaudoja, jis negali prašyti laisvo pusdienio kitu laiku.
Taip pat skaitykite: Vaiko gimimo registravimo tvarka