Pastaruoju metu stebima tendencija, kad tėvų ir suaugusių vaikų santykiai tampa vis labiau virtualūs ir paviršutiniški. Nors tėvai stengiasi vaikus auginti kuo geriau, vaikai jaučiasi vis mažiau įpareigoti rūpintis tėvais. Tokia situacija neretai demotyvuoja pačius vaikus kurti savo šeimas, nes jie baiminasi, kad didelės pastangos nebus atlygintos. Šiame straipsnyje panagrinėsime tėvų ir vaikų santykių dinamiką, iššūkius ir galimybes, ieškosime būdų, kaip stiprinti tarpusavio ryšį ir kurti harmoningus santykius.
Atsiskyrimo paradoksas
Sakoma, kad vaikas išvažiuoja gyventi nuo tėvų tokiu atstumu, kokio dydžio jo priklausomybė nuo tėvų. Išvažiavus dažnai susiklosto gana tipinė situacija: keli pašnekesiai telefonu, keletas susitikimų per metus. Tikrieji veidai nebeišlenda, smulkmenas galima pakentėti. Vaikai nesiginčija, tėvai pasiilgę ir taikūs, nėra progos susipriešinti ir pradėti naujai spręsti konfliktus, išmokti derėtis, parodyti vieni kitiems, ką darė ne taip. Tačiau svarbu suprasti, kad net ir išsiskyrus, tėvai vis tiek užima bent pusę mūsų sielos, pačią giliausią jos dalį ir, pykdami ant tėvų, pyksime ir ant savęs.
Galimybės stiprinti ryšį
Vis dėlto, yra keletas momentų, kada atsiveria langelis tėvų vaikų santykių vystymuisi.
- Grįžimas į tėvų namus: Pirma proga būna, jei baigęs mokslus vaikas ieško darbo ir grįžta dar pagyventi pas tėvus. Jis daug protingesnis, jau „paaugintas“ kitų suaugusiųjų ir pajėgus pakeisti dalį santykių savo su tėvais.
- Tėvystė: Dar geresnė akimirka - kai gimsta savi vaikai, ir jis aiškiau pajunta, kaip galėjo jaustis tėvai, kai augino jį patį.
- Tėvų senėjimas: Trečias kartas - kai tėvai ima senti, tampa silpnesni, ir iš vaikų reikia vis daugiau iniciatyvos. Sakoma: „Nebūk senesnis už seną ir mažesnis už mažą.“ Tada vaikai užima stipriųjų poziciją, gali daug ką daryti savaip, jau geriau ima suprasti tėvus ir neįsiskaudina patys; tai irgi padeda užjausti ir jiems atleisti.
Nuoskaudos ir atsiribojimas
Tėvų ir vaikų santykiai pilni giliausių nuoskaudų, jos nepraeina dešimtmečiais, verčia atsiriboti emociškai. Tėvai geriau nei bet kas kitas pataiko į pačias silpniausias mūsų vietas, o jų žodžiai ir poelgiai sukelia pačią didžiausią priešpriešą. Žiūrėdami iš šono kartais negalim atsistebėti: kodėl vaikai tokie įjautrinti ir taip stipriai reaguoja į visai nedidelius tėvų elgesio trūkumus, o kartais visai nereaguoja į tai, kas tėvų elgesy tikrai destruktyvu? Neskubėkime smerkti vaikų: už tų reakcijų slypi didelė istorija, todėl į tėvus reaguoja ne suaugęs žmogus, o jų viduje tūnantis mažas vaikas. Pasielkime tokiu pat būdu, kaip jų tėvai, ir šie žmonės taip pat aštriai sureaguos ir į mus. Ir jei mums pavyksta pabėgti nuo tėvų ir tų, kas juos primena, mūsų išsirinkta antra pusė vis tiek paliečia tėvų padarytas žaizdas.
Kaltės ir atsakomybės našta
Anot filosofų, būti žmogumi, vadinasi, būti sugadintu tėvu. Nuo psichoanalizės įsigalėjimo laikų tapo populiaru kaltinti tėvus dėl visų savo trūkumų ir kančių, vėlesni psichoanalitikai bandė gelbėti padėtį teigdami, kad tobuli tėvai irgi nebūtų gerai, nes išėjus iš tokio šiltnamio vaikas neprisitaikytų. Deja, su kiekvienais metais reikalavimai tėvams vis didėja. Šiuolaikinės mamos skaito psichologines knygas, nenori pakartoti savo mamų klaidų, tačiau pačioms keistis labai nelengva. Nemažai žmonių būtent dėl to, o ne dėl egoizmo, nedrįsta būti tėvais neišsprendę savo pačių problemų, kol tampa per vėlu. Tėvų padėtis nepavydėtina ir kita prasme: jie pirmi atėjo į šį pasaulį ir turėjo daugiau įtakos, todėl visiems laikams prisiėmė atsakomybę už tai, kuo taps vaikai. Deja, tėvai negali kontroliuoti visko, ką daro vaikai, nepajėgūs apsaugoti jų nuo kitų žmonių įtakos, tad belieka tik kentėti arba jausti kaltę, jei kas ne taip.
Taip pat skaitykite: Tėvų ir vaikų santykiai
Būkime dėkingi
Paprastai tėvams iš vaikų reikia ne taip jau daug - išklausymo, kelių gerų žodžių, sveikinimų per šventes. Kai tėvai tik duoda nesulaukdami dėkingumo, jie kankinasi nesuprasdami, kodėl jų santykiai su vaikais pasuko bloga vaga. Mūsų feisbuko paskyroje 200 draugų, gimtadienyje - 20, o kai pakliūvame į bėdą - tik 2, ir dažniausiai tai yra mūsų tėvai. Jie padeda finansiškai, augina mūsų vaikus, pataria, kai reikia išmintingo patarimo. Mirus net „toksiškiausiems“ tėvams dingsta nenusakomas saugumo jausmas, ir pirmi eilėje į mirtį atsiduriame mes. Prisiminkime dideles, geras rytiečių, europiečių ar amerikiečių šeimas, nuolatinį bendravimą tarp senelių, vaikų ir anūkų - kokios tai galingos mafijos, emocinio, intelektinio ir finansinio palaikymo komandos! Būk tokioje giminėje silpniausias ir netikęs, tau suras darbą, žmoną, vyrą, pamokys, aprūpins. Tokioje šeimoje tavimi rūpinasi vyresni, todėl net suaugęs dar gali iki valiai pabūti vaiku, atsipalaiduoti, pajusti vaikystės džiaugsmus, o ne visada būti rimtas ir jausti atsakomybę.
Draugystė ir giminystė
Atsiribojus nuo tėvų, brolių, vaikų, lieka tik draugai. Jaunystėje jie neįkainojami - tikrai draugystei sukurti reikia daug laiko, o jaunystėje mes turime marias laiko, ilgai būname su klasės, grupės bičiuliais, tad iš draugų labai daug gauname ir išmokstame. Tačiau netrukus draugai ima kurti šeimas, išgyvena stipresnius jausmus, intymumą, įsipareigoja buitiškai, ir draugiškas ryšys nepajėgus su tuo konkuruoti. Didelė tragedija suvokti, kad visi draugai turi ką nors svarbesnio už tave. Bet tarsi to būtų ne gana, dalis tikrųjų draugų pamažu darosi „nebetikri“ - suartėdami su kitais, imdamiesi naujų veiklų jie smarkiai keičiasi, pamažu vis prasčiau mus supranta, nebesidomi, gali pradėti net kritikuoti, pavydėti ar kenkti. Draugystė greičiau nei giminystė gali virsti priešiškumu ar nutrūkti - šie saitai mažiau saugomi, o su amžiumi susirasti draugų ir surinkti draugystės valandų skaičių darosi vis sunkiau.
Vertikalūs ir horizontalūs santykiai
Tėvų ir vaikų santykiai yra patys svarbiausi, nes jie sukuria gyvybę ir perduoda vertybes, dėl to juos nuvertinę ar jų atsisakę rizikuojame tiesiog dvasiškai ir fiziškai išnykti. Tai vertikalūs santykiai, kurie turi sukurti saugumą, mokyti, reikalauti ir būtent tada, kai visi yra suaugę, atsiranda puiki galimybė pereiti į horizontalius santykius - pradėti draugauti ir tartis. Aišku, galima tvirtinti, kad „aš visada būsiu nelaimingas, nes mama manęs nemylėjo, kai buvau ketverių!“, bet gal visgi geriau savo problemas pabandyti spręsti su kitomis „mamomis“ ir „tėvais“ ir iš naujo įeiti į santykius su savo tėvais. Žinoma, teks nustoti vaidinti gerą dukrą ir sūnų, išreikšti pyktį, nutolti, grįžti, vėl pabandyti. Išspjovę prarytą moralę, nustojame apgaudinėti save, ir meilės jausmas gali atgimti savaime.
Pirmieji ketveri metai: prieraišumo raida
Per pirmuosius trejus-ketverius metus vyksta dideli pokyčiai vaiko gyvenime - tiek kūnas ir neuroniniai ryšiai smegenyse, tiek pažintiniai ir socialiniai gebėjimai vystosi itin sparčiai. Mokslininkai nustatė, kad pirmieji pusantrų vaiko gyvenimo metų yra išties labai svarbūs prieraišumo raidoj. Tuo laikotarpiu dedasi pamatai visiems tolimesniems santykiams vaikui augant, o ir suaugystėje taip pat. Kuo daugiau stimuliacijos vaikas gauna, tuo jis geriau gali pažinti pasaulį ir suprasti, su kuo jis „valgomas". Viso to fone vyksta ir emocijų raida. Naujagimis protinių pajėgumų suprasti aplinkinį pasaulį turi nedaug, tai vienintelė komunikacija ir pasaulio suvokimas vyksta per pojūčius ir emocijas, t.y. per tėvus, tiksliau tai, kaip jie atreaguoja į vaiką. Vaiko gyvenimo pradžioje vykstantis įvairiapusis dialogas su tėvais - labai svarbus, giliai nusėdantis patyrimas, nuspalvinantis visus tolimesnius santykius - tiek su tėvais, tiek su kitais žmonėmis, tiek su pačiu savimi.
Saugus ir nesaugus prieraišumas
Trumpai tariant, prieraišumas gali būti saugus arba nesaugus. Saugus yra toks, kai vaikas patiria, kad turi saugų prieglobstį - mamą ir tėtį. Toks vaikas yra sukaupęs patirčių, kad bet kokiai grėsmei ištikus, pavyzdžiui, nusibrozdinus kelią ar išsigandus, galės atbėgti pas savo tėvus ir bus nuramintas. Na, o po to vėl iškeliaus tyrinėti pasaulį. Tai kaip saugus uostas, kuriame visada vaikas bus priimtas, pasirūpintas, nuramintas ir padrąsintas. Nesaugus prieraišumas formuojasi tada, kai vaikas turi dažnesnių patirčių, jog tas uostas nebūtinai jį priims ir nuramins - išsigandus, suklydus ar nutikus nelaimei gali būti dar blogiau, gali būti nubaustas už tai, kas tau nutiko. Arba vaikas atsidūręs panašiose situacijose kartais būna priglaustas ir nuramintas, o kitais kartais - nubaustas, ir niekada negali būti tikras, kaip bu šį kartą. Saugus ar nesaugus prieraišumas kiek vėlesnėje raidoje gali lemti santykių su kitais žmonėmis gausą ir pasitikėjimą jais, drąsą tyrinėti ir pažinti aplinką, o per tai - ir sėkmes ar nesėkmes mokykliniame gyvenime.
Taip pat skaitykite: Tėvų patirtys auginant vaikus su Dauno sindromu
Saugus prisirišimas: pasitikėjimas ir savarankiškumas
Saugų prisirišimą turintis vaikas žino, kad ištikus bėdai - išpylus puodelį, sudužus žaislui, sulaužius kažką - jis galės nukeliauti pas tėvus prašyti paguodos, nebijodamas būti nubaustas ar atmestas. Toks vaikas drąsiau klausia ir mokosi iš tėvų, kuriais pasikliauja. Klaidos ar nesėkmės vaikui tampa mokymosi būdas, o ne priimtinumo ar mylimumo matas. Jis ir taip jaučia, kad yra mylimas, kad ir kas benutiktų. Kai augi tokiame santykyje, tai žinai, kad pakliuvus į bėdą ar kažko nesuprantant visada turėsi į ką atsiremti. Tokį santykį brangini ir nenori jo prarasti, jis tampa pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo mokymosi šaltinis.
Nesaugus prisirišimas: nerimas ir nepasitikėjimas
Bet jeigu vaikas nėra saugus santykyje su tėvais, tai jis suabejos, ar, ištikus bėdai, galės kreiptis į juos. Toks vaikas žino, kad tas kreipimasis gali atnešti nemalonių pasekmių - riksmų ar mušimo. Jeigu tėvai kartais myli, o kartais baudžia, vaikas negali būti garantuotas, kokia reakcija bus šį kartą. Nėra stabilumo, nesaugu. Kai vaikas auga su šituo nežinojimu, jis tampa jautrus ir nepatiklus, jam dažnai kyla klausimų „ar mane kada nors mylės?", „ar manęs neapleis ir nepaliks?", „ar esu pakankamai geras, kad mane mylėtų"? Augdamas toks vaikas gali turėti daug nerimo, ar kiti jį priims, dėl to stengsis net savo paties gerovės sąskaita įtikti aplinkiniams. Arba neišmokęs jausti tiek savo, tiek kitų žmonių ribų, eis, brausis ir per jėgą ar agresiją sieks ryšio su aplinkiniais. Tačiau abiem atvejais vaikams yra būdingas nepasitikėjimas savimi, nepakankamumo jausmas, nepriimtinumas net sau pačiam.
Emocinis pasaulis
Toks vaikas arba užsisklendžia, pasidaro drovus, bijo ir nenori pažinti pasaulio, turi daug baimingų reakcijų. Arba priešingai - viską daro per jėgą, agresiją, nes jo logikoje jau yra patirtinis dėsnis - jei neišsireikalausi, tai niekas ir neduos, čiupk, kol yra galimybė, nes po to nebus. Kai vaikai neturi stabilių kriterijų ir jausmo, kad bet kada prireikus gaus paguodą ir nuraminimą, laikui bėgant santykis tarp vaikų ir tėvų tampa dar labiau komplikuotas. Tada tėvai irgi nebegali nuspėti vaiko reakcijų. Turbūt esate girdėję tokias situacijas, kai tėvai nustemba: „buvo vaikas kaip vaikas, o kas čia dabar jam pasidarė". Tada tėvai supyksta, įsižeidžia, baudžia ir įsisuka toks užburtas abipusių nusivylimų ir pykčio ratas.
Emocijų pažinimas
Jeigu vaikas patiria, kad jo emocijos ir jausmai yra priimami, jis jų neturi slėpti, „neturėti", tada vaikas ilgainiui išmoksta atpažinti savo emocijas ir būsenas, o tėvų padedamas dar turi jiems ir pavadinimus, taip priimdamas visą savo jausmų spektrą. Kai vaikas mato tėvų reakcijas, gauna paaiškinimus, koks čia jo jausmas ar būsena yra, apie ką ji, tai tada jam daug lengviau atpažinti emocines reakcijas ir kituose žmonėse. Vaikams emocijų ir jausmų pažinimo pradžiamokslis yra tėvai. Ankstyvame raidos etape vaikams emocijos yra tas „kažkas", kas ateina tarsi iš niekur. Kaip vaikas negeba iš karto vaikščioti ar kalbėti, taip ir su emocijomis. Iš pradžių vaikas mokosi jas pastebėti, tada pažinti, įvardyti tam tikru pavadinimu. Ilgainiui atsiranda savivoka ir tik tada vaikas pradeda gebėti reguliuotis savo emocijose ir jausmuose ar atpažinti kituose. Taip, kaip tėvai atreaguoja į vaiko emocijas, jis įgauna patirtį, kaip reikia su tomis emocijomis išbūti. Vaikas valdyti emocijas mokosi tikrai ne iš kažkur savaime, o iš pavyzdžio, artimos aplinkos. Kuo anksčiau mes vaiką supažindiname su emocijomis, iliustruojame jas, tuo lengviau vaikas mokosi. Pavyzdžiui, net metų neturintis vaikas, stebi savo tėvus, jų reakcijas, balsą. Jei mama išpila puodelį pieno ir susinervina, vaikas, nesuprasdamas nė žodžio, jaučia įtampą mamos tembre, pastebi jos kūno įsitempimą ir „įsirašo" į patirtį, kad taip reikia reaguoti, kai kažką padarai ne taip. Jei, priešingai, mama į situaciją reaguoja ramiai ir užtikrintai ją išsprendžia, vaikas „įsirašo" į savo patirtį, o vėliau tai virsta įsitikinimų sistema, kad viskas vis tiek bus gerai. Vaikui tada tampa aišku, kad problemiškos situacijos sutvarkomos, o emocijos - suvaldomos.
Emocijų išreiškimas
Vaikams labai veikia supažindinimas su emocijų pasauliu per personažus, knygutes, žaislus. Pavyzdžiui, spalvinant kokį gyvūnėlį įvardyti, kokia jo emocija, pagalvoti, iš ko tai matosi. Vaikas labai lengvai susitapatina su personažais ir tas žinojimas pereina jam pačiam. Be to, vaikui lengviau tapatintis su knygučių personažais, žaisliukais nei su suaugusiais žmonėmis, kurie jam atrodo tokie dideli ir galingi, kokiu jis norėtų būti, bet kiekvienąkart patiria, kad yra dar nepajėgus jiems prilygti.
Taip pat skaitykite: Santykiai tarp tėvų ir vaikų citatose
Ko reikia ikimokyklinio amžiaus vaikui?
Pirmiausia, svarbu suprasti ir patenkinti vaiko raidos poreikius - tiek fiziologinius, tiek pažintinius, tiek emocinius. Mums, tėvams, reikia atskirti, kad poreikis - tai ne įgeidis, ne dar viena mašinytė ar filmukas, tai reikmė. Kitas svarbus dalykas - priėmimo, bendrystės jausmas, kad esame mes, mes su tėčiu ar/ir mama, esam vienas kito. Vaikui šis jausmas atsiranda tada, kai jo tėvai neatmeta, neišsiunčia toliau nuo savęs, retai išgirsta „netrukdyk, geriau pasėdėk/pažaisk/papiešk/užmik pats" arba „aš užrakinsiu tave kambary, kol nusiraminsi". O dar blogiau vaikui būna, kai jį ignoruoja, nekalba, kol neatsiprašys. Tokias frazes vaikas supranta kaip kad „aš netinku, kai jaučiuosi taip" arba „mane išmeta, išsižada ir nebemyli". Jei vaikas augdamas dažnai susiduria su nepriėmimu ir panašiais žodžiais kaip „koks tu blogas berniukas", tai jiems įsminga labai giliai. Labai svarbu vaikui parodyti ir leisti patirti, kad tam tikras, nors ir nepageidautinas elgesys, nepakeičia to, kad jis yra mylimas. Mes, tėvai, tą žinom. Tačiau vaikams sunku tuo patikėti, kai mato mus įpykusius, baudžiančius ar abejingus. Tai dėl to tėvai turi išmokti parodyti vaikui, kad priima jį net su stipriai užvaldančiais jo jausmais, ir yra pasiruošę kantriai mokyti išbūti bei tvarkytis su jais. O vaikai daug greičiau šito mokosi, kai su tėvais turi pasitikėjimo, priėmimo kupiną santykį.
Frazės, kurių reikėtų vengti
Labai palinkėčiau, kad tėvai kuo mažiau naudotų tokius apibendrinimus, kaip „būk gera mergaitė / geras berniukas" arba „koks tu blogas vaikas". Šių nereikėtų vartoti, nes vaikams tai per didelis apibendrinimas - ką reiškia „geras", „blogas" kinta ir dėl to šios sąvokos neaiškios. Suaugusieji tokias frazes dažniausiai vartoja konkrečiose situacijose, o vaikai tai priima kaip viso savęs įvertinimą. Vietoj to, tėvams siūlau konkrečiai išreikšti, kas vaiko elgesyje patinka, o kas - ne. Pavyzdžiui, „man smagu, kaip susidėjai į lentyną savo žaisliukus" arba „man skaudėjo ir labai nuliūdau, kai taip stipriai patempei mano plaukus". Tada vaikas žino, koks elgesys priimtinas, o kurį reikėtų keisti. Visi vaikai nori patikti tėvams, tik reikia jiems parodyti, nukreipti. Dažniau pastebėti ir kreipti dėmesį į priimtiną, pageidaujamą elgesį, o nesifokusuoti į nepageidaujamą. Tai nėra paprastas pagyrimas - „šaunuolis" veikia gana trumpai. Verčiau apibūdinti visą elgesį - „kaip atsargiai nešei lėkštutę padėti ant stalo, mačiau, kad vos neiškrito, ir kaip išlaikei ją! Ir va ji čia! Va, koks mano mylimiausias vyresnėlis!".
Ribų brėžimas
Reikėtų turėti omenyje vaiko amžių tam, kad žinotume, kiek vaikas yra pajėgus suprasti tai, kas suaugusiems yra savaime aišku. Bet kokiu atveju, brėžti ribas reikia geranoriškai, nepriimant to kaip asmeninio valdžios ar autoriteto išlaikymo iššūkio. Jeigu dvimečiui norime paaiškinti, kodėl negalima triratuku išvažiuoti į gatvę, galime ilgai šnekėti ir pasakoti, bet daug veiksmingiau tiesiog paprastai ir trumpai pasakyti „čia vaikai nevažinėja, nesaugu, o va ten aikštelėje važiuoti galima". Kitaip sakant, visada, kai nurodome, kad kažko negalima, reikia pasakyti, kur tai daryti galima. Pavyzdžiui, jei negalima šokinėti ant sofos, tai kuo puikiausiai ir dar visaip ant šito kilimuko - galima! Vaikai nesuvokia socialinių normų ir taisyklių - jie tik girdi „galima" arba „negalima", bet palaipsniui išmokiname savo vertybių - „mūsų šeimoje mes nesimušame", „kad tave išgirstčiau, prašau, sakyk tyliau, nerėkdamas".
Kantrybės trūkumas
Kaip ir minėjau, labai svarbu nepriimti vaiko nenorimo elgesio kaip asmeninio iššūkio. Kartais tėvai savo vaikams piktai priekaištauja, „kiek kartų aš turiu tau pasakyti, kad susidėtum žaislus!", lyg jie tyčia siektų mus išnervinti. Bet taip, kartais reikia pakartoti ir tuos šimtus kartų, juk ir mokykloje mokomės dvylika metų, o ne kelias dienas. Todėl svarbias taisykles ar susitarimus būtina priminti ir jų laikytis nepriklausomai nuo savo pačių nuotaikų ar nuovargio, kad formuotųsi nuoseklumas ir nuspėjamumas. Jei taisyklės egzistuoja vienokios, kai tėvai gerai nusiteikę, o analogiškoj situacijoj iš nuovargio jų nebesilaikoma, tai tada teks apsišarvoti kantrybe ir vis kartoti, priminti, eiti iš paskos. Kai tvarka šeimoj ta pati, vaikams nuspėjama, jos nuosekliai laikomasi, vaikai žino, kad kitaip nebus ir mažiau bando stumdyti ribas.
Tėvų pyktis
Visai paprastai - pasakyti, kad jau dabar supykau ir toks elgesys man netinka, įvardijant priežastis, kodėl. Vėlgi, kuo vaikas mažesnis, tuo priežastys turi būti paprastesnės, o kalbant apie šešiamečius, jau galima vartoti tokias frazes kaip „supykau, nes mes ne taip buvome susitarę". Įvardijus, kas nepatiko, labai svarbu pasakyti, kokio elgesio iš vaiko tikimės. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas nenori eiti į darželį, kažko valgyti, eiti anksčiau miegoti, labai svarbu priimti šituos vaiko jausmus, bet vis tiek nubrėžti ribą. Tėvams siūlau algoritmą, kaip reaguoti tokiose situacijose: „Taip, žinau/matau/suprantu, nesinori ryte anksti keltis ir eiti į darželį. Na ką, eisim nenorėdami". Tik svarbu šitai sakyti be grasinimų, pykčio balse, nuvertinimo.
Kaltinimas ir klaidos
Mažesni vaikai negali vienu metu laikyti priešingų dalykų tiesa. Pavyzdžiui, suaugusieji žino, kad, kai pyksti ant artimo žmogaus, nereiškia, kad jo nemyli. Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikas to nesupranta, jo pasaulyje tik dvi kategorijos „arba-arba". Kai ant jo pyksta, vadinasi, nemyli, o kai myli - tada nepyksta. Jeigu tėvai palieka vaiką vieną šitame emociniame disonanse, tada įsirašo patirtis, kad toks vaikas, koks jis yra, yra nemylėtinas. Ir svarbiausia tai, kad įgavęs tokią patirtį vaikas ne tėvus nustoja mylėti, o save.
Patarimai tėvams
Patarčiau du dalykus: auklėjimo „valandėles" turėti tada, kai tiek tėvai, tiek vaikai - jau nurimę, o ne konflikto ar jausmų įkarštyje. Kitas dalykas - leisti vaikams dalyvauti priimant sprendimus ir dažniau jų klausti „O kaip tu manai?". Svarbu suformuluoti du lygiaverčius pasiūlymus - nesiūlyti rinktis tarp morkos ir ledų, nes atsakymas tada ir taip aiškus. Pavyzdys būtų: „Šiandien valgysim blynų. Kokių norėtumėt - miltinių ar bulvinių?" Kai vaikas turi galimybę rinktis iš priimtinų variantų, vaikas jaučiasi ne tik išgirstas, bet ir mokosi priimti sprendimus, o ilgainiui - ir atsakomybę už juos.
Netobulumo priėmimas
Nė vienam vaikui nelinkėčiau tėvų, kurie galvoja, kad jie - tobuli tėvai. Vaikas kiekvieną dieną susiduria su nesėkme ir jam iš pirmo karto beveik niekas neišeina - nei vaikščioti, nei piešti, nei rašyti. Jis klysta kiekvieną dieną. Jis žino netobulumo skonį.
Atsiskyrimo procesas
Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų - prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas - ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant - čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų - pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas - neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo.