Įvadas
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, kad jiems sektųsi gyvenime, kad gimtųjų namų šiluma suteiktų sparnus ir visuomet lydėtų, kad širdyje jie jaustų tėviškę. Tačiau kelias į šį tikslą ne visada yra aiškus. Knygos apie vaikų auklėjimą ir santykius šeimoje gali tapti vertingu įrankiu ieškant harmonijos ir gilesnio ryšio su savo atžalomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime knygą „Laisvi tėvai, laisvi vaikai“ ir kitas panašaus pobūdžio knygas, aptarsime jų teikiamą naudą bei įžvalgas, padedančias kurti sąmoningesnius ir laimingesnius santykius šeimoje.
Knygos apie vaikų auklėjimą: ar jos būtinos?
Neretai tėvai vadovaujasi intuicija, manydami, kad geriausiai žino, kas jų vaikui yra geriausia. Vis dėlto, kartais naudinga pasisemti žinių ir patirties iš knygų, kurios padeda pažvelgti į situacijas iš kitos perspektyvos ir atrasti naujų sprendimų. Kaip teigia viena mama, "aš tai galvoju,kad nera lb jau butinos tokios knygeles.. kaip sakoma,mama pati nujaucia,kas jos vaikui geriausia.. bet aisku,kartais visai naudinga jas paskaityti..".
"Laisvi tėvai, laisvi vaikai": rekomendacija ir įžvalgos
Knyga "Laisvi tėvai, laisvi vaikai", parašyta Adele Faber ir Elaine Mazlish, yra viena iš dažniausiai rekomenduojamų knygų tėvams. Ši knyga, remiantis tikra mamų patirtimi, parašyta lengvai ir suprantamai. 1999 metais lietuvių kalba išleistos E. Faber ir E. Mazlish knygos „Laisvi tėvai, laisvi vaikai“ įžangoje rašoma: „Gyvenimas su vaikais, nesvarbu, kokie įgudę bebūtų tėvai ir kokie žavingi vaikai, yra sekinantis ir painiavos kupinas darbas, kuriame neįmanoma išvengti sunkių išmėginimų ir konfliktų. Kai norime, kad vaikai būtų ramūs, jie triukšmauja, kai norime skirti laiko sau - jie ima reikalauti dėmesio…".
Pagrindinė knygos mintis - kiekvienas su vaiku susijęs veiksmas yra prasmingas ir veikia asmenybės formavimąsi. Apibūdindami vaikui jo problemas ir leisdami suprasti savo jausmus, mes tarsi sakome: „Matau tavyje asmenybę, kuri sugeba pati sau padėti“.
"Laimingi vaikai - iššūkis tėvams": knyga, keičianti požiūrį
Knyga "Laimingi vaikai - iššūkis tėvams" taip pat sulaukia daugybės gerų atsiliepimų. Viena mama pasakoja: "Visada galvojau, kad ir as busiu ta "nujaucianti mama", bet ta knyga mane kaip reikiant supurte. Daugybe dalyku apie vaiku auklejima, bendravima su jais pateikta per pavyzdzius, tiesiog aprasomos ivairios situacijos, o paskui is vaiku psichologo puses pateikiamas teisingiausias sprendimas. Nors mano maziui dar tik 14 men, bet jau radau neblogu pavyzdeliu ir sau. Supratau, kur mano - kaip mamos - silpnosios puses, kur jau nuo tokiu mazu dienu blogai elgiuosi, reaguoju. Knygoje daugybe pavyzdziu, kaip neisivelti i kova del valdzios, kaip netapti vaiko tarnaite, kaip skatinti bendradarbiavima ir neatimti is vaiko drasos."
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti vidurių užkietėjimą nėštumo metu?
Ši knyga padeda atpažinti savo auklėjimo klaidas ir rasti teisingus sprendimus įvairiose situacijose.
Auklėjimas neauklėjant: refleksija ir sąmoningumas
Psichologės ir psichoterapeutės Stefanie Stahl bei Julia Tomuschat knygose akcentuoja sąmoningumo svarbą auklėjant vaikus. Jos teigia, kad pirmiausia svarbu ne imtis dar kokių nors veiksmų, o būti sąmoningesniems. Šios knygos - tai kvietimas trumpam pamiršti tėvo ar mamos vaidmenį, atsipalaiduoti ir galbūt prie puodelio kavos pamąstyti apie vienus svarbiausių santykių gyvenime - santykius su vaikais.
Auklėti neauklėjant pirmiausia reiškia refleksiją apie savo santykį su vaiku ir savimi. Tai lengviau, nei atrodo, nepaprastai įdomu ir net visai smagu. Kuriant geresnius santykius šeimoje svarbiausia NE VEIKTI kuo daugiau, o BŪTI SĄMONINGESNIEMS.
Savirefleksija: žvilgsnis į save ir savo vaikystę
Su meile auginti vaiką pirmiausia reiškia išdrįsti pažvelgti į save ir savo vaikystės patirtis. Sąmoningai arba nesąmoningai auklėjame taip, kaip mus pačius auklėjo. Jau psichoanalitikas C. G. Jungas pastebėjo, kad tai, kas mumyse nesąmoninga, pasireiškia kaip likimas. Taigi pirmiausia reikėtų išmokti atpažinti savo tikrovės suvokimo akinius.
Svarbu reflektuoti, ką bendraudami su vaikais veikiame ir jaučiame, apie ką galvojame. Refleksija reiškia savistabą, gebėjimą įsiklausyti į save ir pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Pamatyk save iš viršaus, tarsi iš paukščio skrydžio. Kitaip tariant, refleksija yra kuo nešališkesnis savęs stebėjimas. Jei pavyksta, gauname dvigubą naudą: tuo metu, kai save stebime, nuslūgsta emocijos.
Taip pat skaitykite: Laisvė ir lygybė: Deklaracijos esmė
Reflektuodami galime naujai pažvelgti į tėvų ir vaiko santykius. Galime savęs paklausti, kodėl vieną ar kitą dalyką matome būtent taip, o ne kitaip. Galime ramiai pasvarstyti, ar ateityje norėtume kitokių santykių. Refleksija gali tapti pokyčių ir transformacijos pradžia.
Priklausymas ir autonomija: pusiausvyros paieška
Svarbu suprasti, ar esame linkę labiau prisirišti, ar atsiriboti nuo žmonių. Tai padeda paanalizuoti savo vaikystę. Kai kuriems žmonėms tai visai nesunku, jie noriai gilinasi ir svarsto, kokį poveikį jų asmenybei padarė tėvai. Kitiems sekasi sunkiau. Priežasčių būna įvairių: kai kas gali baimintis skausmingų prisiminimų, tiesiog nori pamiršti, kas buvo, ir niekada nieko panašaus nebejausti.
Vaikas linkęs idealizuoti savo tėvus, nes šie atrodo dideli, o jis visuomet jaučiasi mažas. Mažų vaikų intelektiniai gebėjimai per menki, kad jiems pavyktų objektyviai vertinti tėvų moralę. Vaikui tėvai turi atrodyti geri ir teisingi, nes suvokus, kad jiems trūksta kompetencijos arba jie pavojingi, apimtų stiprūs apleistumo ir baimės jausmai, kuriuos ištverti vaikui daug sunkiau, nei pakęsti nevykusius tėvus.
Dauguma problemų atsiranda dėl iškreipto tikrovės suvokimo arba dėl iš sąmonės išstumtos realybės. Pavyzdžiui, jei pripažintume, kad mums visada trūko artimo tėvų ryšio, o šį trūkumą bandome kompensuoti per santykį su savo vaiku - nepaleisdami jo iš rankų ir nuolat myluodami, - susimąstytume, kieno poreikius tenkiname: vaiko ar visgi savo.
Teigiamas vaikystės patirtis galime drąsiai perkelti į savo šeimos santykius, o atpažintus traumuojančius vaikystės išgyvenimus tam tikra prasme išrūšiuoti ir perdirbti. Tai reiškia, kad neperimame jų aklai, be refleksijos, taip pat nepuolame į kitą kraštutinumą ir nepradedame elgtis visiškai priešingai nei mūsų tėvai. Geriausia, kai vertinant vaikystės patyrimus pavyksta laikytis sveiko emocinio atstumo, o išmoktus elgesio modelius sąmoningai pastumti į šalį. Taip neperduodame jų savo vaikams, o patys iš tikrųjų išsilaisviname.
Taip pat skaitykite: Deklaracija ir lygybė
Knygos kaip pagalbininkės auginant vaikus
Nors knygos negali pakeisti tėvų intuicijos ir meilės, jos gali būti puikiu įrankiu, padedančiu suprasti vaiko elgesį, atpažinti savo klaidas ir rasti naujų būdų bendrauti. Svarbu pasirinkti knygas, kurios atitinka jūsų šeimos vertybes ir poreikius, bei skaityti jas kritiškai, pritaikant patarimus individualiai situacijai.