Mikčiojimas - tai kalbos tempo ir sklandumo sutrikimas, kuris gali paveikti vaikus įvairiais amžiaus tarpsniais. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl 6 metų vaikas gali mikčioti, kokie yra pagrindiniai mikčiojimo požymiai, ir ką tėvai gali padaryti, kad padėtų savo vaikui.
Kas yra mikčiojimas?
Dažniausiai mikčiojimas apibūdinamas kaip sklandaus kalbėjimo sutrikimas, kuris pasireiškia garsų ir skiemenų pakartojimais, garsų tęsimu, tyliomis pauzėmis, artikuliacinio aparato raumenų įtampa. Mikčiojimą neretai lydi emocinės reakcijos į užsikirtimus, nerimas, baimė ir kalbinių situacijų vengimas. Emocinės reakcijos apsunkina bendravimą ir gali sustiprinti mikčiojimo požymius. Taigi, mikčiojimas yra sudėtinga problema, apimanti daugiau nei kalbėjimo nesklandumus ir užsikirtimus.
Mikčiojimo Priežastys
Nėra vienos paprastos priežasties, kodėl atsiranda mikčiojimas. Nepaisant ilgamečių daugelio mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jo etiologija nėra iki galo aiški. Manoma, kad šį sutrikimą lemia sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika. Skiriamos fiziologinės, genetinės, psichologinės ir socialinės priežastys, kurių sąveika gali sukelti kalbėjimo nesklandumus.
Atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie žmonės turi įgimtą polinkį į kalbėjimo nesklandumus, o įvairūs aplinkos veiksniai gali paskatinti jo atsiradimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad genetinės ir neurofiziologinės priežastys lemia vaiko polinkį mikčioti, psichologiniai ir aplinkos veiksniai skatina jo atsiradimą, eigą ir sunkumą. Nepaisant mikčiojimo kilmės teorijų įvairovės, autoriai sutinka, kad šis sutrikimas glaudžiai susijęs su kalbos raida.
Genetinis polinkis: Apie 30 proc. mikčiojančiųjų giminėje yra kitų šį sutrikimą turinčių asmenų. Tiriant genetinį polinkį mikčioti, pasak pašnekovės, atlikta nemažai mokslinių tyrimų: išskiriama keletas genų, susijusių su mikčiojimo atsiradimo rizika, pavyzdžiui, GNPTAB, SLC24A, DRD2, FADS2 ir kt. Taigi, genetinė teorija nepaaiškina visų mikčiojimo atvejų ir iki šiol nėra žinomas polinkio mikčioti perdavimo mechanizmas.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Aplinkos veiksniai: Pasak logopedės ir psichologės dr. V.Makauskienės, dauguma vaikų pradeda kalbėti sklandžiai ir apie 3-5 metus, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu. Dienotvarkės pokyčiai, įspūdžiai, adaptacija darželyje, santykiai su bendraamžiais ir kiti aplinkos veiksniai gali paskatinti mikčiojimo atsiradimą. Remiantis tyrimų duomenimis, nėra teisinga manyti, kad mikčiojimas atsiranda tik dėl išgąsčio ar kitų neigiamų emocijų.
Kitos priežastys: Mikčiojimo priežastys gali būti įvairios: psichinė trauma, išgąstis, konfliktinės situacijos, traumos, nervų sistemos išsekimas ir t.t. Žmonės dažnai mano, kad mikčiojimą sukelia patirtas stiprus išgąstis (kartais dar motinos įsčiose), tačiau tai - tik viena iš daugybės galimų priežasčių. Dažniausiai mikčiojimą sukelia silpnas kalbėjimo mechanizmas. Šį artikuliacijos silpnumą gali įtakoti traumuotas gimdymas, tarkim kai vaikas gimsta su komplikacijomis, pridusęs. Pasitaiko, kad mikčiojimas atsiranda persirgus kai kuriomis infekcinėmis ligomis arba patyrus galvos traumą.
Kaip atpažinti mikčiojimą?
Daugelis vaikų antraisiais - penktaisiais gyvenimo metais, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu, kalba nesklandžiai. Šio amžiaus vaikai patiria daug įspūdžių ir ne visada lengvai gali išreikšti savo mintis.
Mikčiojimui būdingi ne lengvi trumpų žodžių pakartojimai, bet dėl padidėjusios artikuliacijos aparato įtampos atsirandantys pirmo žodžio skiemens, garso kartojimas, tęsimas, balso tono pakilimas, sunkesniais atvejais lydimieji kūno judesiai.
Kalbos nesklandumai: Dažniausiai mikčiojimui būdingi garsų, skiemenų pakartojimai, tylos pauzės, garsų tęsimas bei sustiprėjusi artikuliacijos aparato įtampa.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Kintantis pobūdis: Svarbus ankstyvo amžiaus vaikų mikčiojimo požymis yra jo kaita. Vaiko mikčiojimas gali skirtis kiekvieną dieną ir kiekvienoje situacijoje. Atpažinti natūralius kalbėjimo nesklandumus ir mikčiojimą gali patyrę kalbos specialistai (logopedai), atidžiai įvertinę vaiko kalbėjimą ir tėvų pasakojimo duomenis.
Emocinės reakcijos: Vaikui augant, mikčiojimo pobūdis dažnai keičiasi. Užsikirtimų intensyvumą lemia įvairūs veiksniai: kalbėjimo situacija, pašnekovo bendravimo stilius, mikčiojančio žmogaus savijauta. Mikčiojimas gali sustiprėti, susilpnėti ar net kuriam laikui išnykti, todėl nustatyti šių svyravimų yra priežastis sudėtinga.
Ką daryti, jei pastebėjote mikčiojimą?
Pastebėjus užsikirtimus vaiko kalboje, reikėtų kreiptis į logopedą ir kitus specialistus, kurie galėtų įvertinti vaiko kalbėjimą, suteikti reikiamą pagalbą ar patarti, kaip skatinti sklandų kalbėjimą namuose. Pagalba efektyvesnė, kai tėvai nedelsdami kreipiasi į specialistus ir vaikas pradeda lankyti pratybas. Logopedo pagalba gali būti efektyvi bet kokio amžiaus mikčiojantiems žmonėms.
Logopedas įvertina, ar vaiko žodynas, gramatinė kalbos sandara, garsų tarimas atitinka jo amžių, lygina pagal normas, įvertina nesklandumų pobūdį.
Patarimai tėvams, auginantiems mikčiojantį vaiką:
Bendraukite ramiai ir lėtai: Kalbėkite su savo vaiku neskubėdami, darykite pauzes. Palaukite keletą sekundžių, kai jūsų vaikas baigia savo mintį, prieš pradėdami kalbėti. Jūsų lėtas ir ramus kalbėjimas bus daug efektyvesnis už kritiką ar tokius patarimus, kaip „neskubėk“ ar „pabandyk dar kartą lėčiau“. Bendraujant su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą. Kai tėvai ramiai palaukia, kol vaikas užbaigs savo pasakojimą, jo nepertraukia, pokalbis tampa ramesnis.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Sumažinkite klausimų kiekį: Sumažinkite klausimų, kuriuos užduodate vaikui, kiekį. Vaikas kalbės laisviau išsakydamas savo mintis, nei atsakinėdamas į suaugusiųjų klausimus. Vietoje klausimų, trumpai pakartokite tai, ką vaikas pasakė, leisdami jam pajusti, kad girdite, ką vaikas pasakoja.
Palaikykite neverbaline kalba: Veido išraiška ir kūno kalba palaikykite vaiką, kai jis mikčioja. Parodykite vaikui, kad klausotės jo kalbos turinio, o ne to, kaip jis kalba. Kantriai klausykite, ką sako Jūsų vaikas, o ne kaip jis tai sako. Venkite užbaigti arba išsakyti vaiko mintis, idėjas.
Skirkite nedalomą dėmesį: Paskirkite kasdien keletą minučių, kai galite savo vaikui skirti nedalomą dėmesį. Tuo metu leiskite vaikui pasirinkti, ką jis nori veikti. Leiskite jam vadovauti jūsų bendrai veiklai ir pačiam nuspręsti - kalbėti tuo metu ar ne. Kai jūs kalbate, naudokite lėtą, ramų ir atsipalaidavusį kalbėjimo būdą, dažnai darykite pauzes. Pasistenkite surasti keletą minučių pokalbiui su vaiku kasdien, kai niekas netrukdo jums ir vaikui šnekėtis. Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje.
Sukurkite palaikančią aplinką: Padėkite visiems šeimos nariams išmokti sulaukti savo eilės pokalbyje ir klausyti. Vaikams, ypač tiems, kurie mikčioja, yra žymiai lengviau kalbėti, kai jų niekas nepertaukia ir jie jaučia pašnekovo dėmesį.
Būkite pavyzdžiu: Stebėkite, kaip bendraujate su savo vaiku. Pasistenkite kuo dažniau parodyti vaikui, kad jo klausote ir jis turi pakankamai laiko kalbėti. Mažiau kritikuokite, nepertraukite, neužduokite daug klausimų ir neskubėkite kalbėdami. Jei jūsų vaikas lanko lopšelį-darželį, būtinai kreipkitės į įstaigos logopedą.
Priimkite vaiką tokį, koks jis yra: Parodykite vaikui, kad priimate jį tokį, koks jis yra. Mikčiojimas - tai tik viena iš daugelio vaiko savybių. Nedarykite vaikui nuolaidų, nes liga greitai bus imama piktnaudžiauti. Nesuverskite visos atsakomybės vaikų darželio logopedui: patikėkite, padėti pasveikti vaikui - ir jūsų pareiga.
Ką dar verta žinoti?
- Apie 5 proc. vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais, kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs.
- Mikčiojimo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo situacijos ar dienos. Kartais užsikirtimų intensyvumas skiriasi net ir to paties pokalbio metu. Ikimokykliniame amžiuje šie svyravimai dažnai yra susiję su vaiko veikla.
- Daugiau nei 60 proc. vaikų įveikia šį sutrikimą. Tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą „išaugs“ be specialistų pagalbos. Mikčiojimas linkęs kartotis.
Mikčiojimo įveikimo būdai ir metodai
Mikčiojimo įveikimo programų ir metodų yra labai daug ir įvairių. Logopedinės pagalbos būdai priklauso nuo vaiko amžiaus, mikčiojimo sunkumo bei specialisto kvalifikacijos.
Netiesioginė pagalba: Ikimokyklinio amžiaus vaikams mikčiojimo pradžioje dažnai yra taikomi netiesioginės pagalbos metodai, kuriems priskiriamas kalbinės aplinkos ir bendravimo su vaiku keitimas, tėvų ar globėjų, pedagogų mokymas ir mikčiojimo mažinimas pateikiant sklandaus kalbėjimo modelį (pavyzdį). Netiesioginės pagalbos strategijos grindžiamos nuostata, kad vaikai mokosi bendrauti stebėdami ir imituodami suaugusiųjų elgesį. Pavyzdžiui, nustatyta, jei tėvai bendrauja su vaiku lėčiau - jis taip pat sulėtina kalbėjimo tempą, todėl užsikirtimų sumažėja.
Tiesioginė pagalba: Kitos krypties strategija yra tiesioginė pagalba, kurios tikslas - keisti mikčiojančio vaiko kalbėjimą nuosekliai mokant įvairių sklandaus kalbėjimo technikų. Tiesioginės pagalbos metodams priskiriamas kalbėjimas lėtu tempu, švelnus žodžio pradžios tarimas, taisyklingo kvėpavimo mokymas ir kt. Paaugliams ir suaugusiems yra taikomos mikčiojimo modifikavimo (valdymo) technikos.