Įvadas
Vaikų teisės - tai pamatinės laisvės ir garantijos, būtinos visapusiškam vaiko vystymuisi. Kaip ir kiekvieno žmogaus teisės, vaiko teisės yra nedalomos, visuotinės ir neatimamos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija yra pagrindinis tarptautinis dokumentas, kuriame išvardintos visos vaikų teisės. Ši konvencija - tai tarptautinis pasaulio valstybių susitarimas, apibrėžiantis, ko reikia vaikams, kad jie augtų sveiki ir laimingi, būtų saugūs, galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir, prireikus, gautų visą reikalingą pagalbą. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d., įsipareigodama užtikrinti joje numatytas teises.
Svarbu suvokti, kad teisės ir pareigos yra neatsiejamos. Kaip dvi rankos, jos abi vienodai reikalingos. Dažnai girdime, jog vaikai gerai žino savo teises, bet pamiršta apie pareigas. Nors vaiko teisės yra prigimtinės, pareigos yra išugdomos, o jas padėti ugdyti privalo vaiko atstovai pagal įstatymą (tėvai, globėjai, rūpintojai, įtėviai) ir ugdymo įstaigų darbuotojai.
Pagarba vaiko, kaip teises turinčio asmens, orumui, gyvybei, išlikimui, gerovei, sveikatai, vystymuisi, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir nediskriminavimui privalo būti įtvirtinta ir puoselėjama kaip pagrindinis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusių šalių politikos vaikų atžvilgiu tikslas. Geriausias būdas realizuoti šį tikslą yra gerbti, saugoti ir įgyvendinti visas teises, įvardytas Vaiko teisių konvencijoje bei papildomuose (fakultatyviniuose) protokoluose.
Pagrindinės Vaiko Teisės Pagal Jungtinių Tautų Konvenciją
Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, valstybė privalo dėti visas pastangas, kad būtų įgyvendintos visos konvencijoje numatytos vaiko teisės. Svarbiausios iš jų:
- Teisė į gyvybę ir vystymąsi: Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir tinkamai vystytis.
- Teisė į apsaugą: Vaikas turi būti apsaugotas nuo smurto, išnaudojimo ir nepriežiūros.
- Teisė į sveikatos priežiūrą ir tinkamą gyvenimo lygį: Vaikai turi teisę gauti pakankamai vertingo maisto ir reikiamą sveikatos priežiūrą, į prieglobstį ir tinkamą gyvenimo lygį.
- Neįgaliųjų vaikų teisės: Neįgalūs vaikai turi teisę į ypatingą rūpestį ir lavinimąsi, į galimybę išsiugdyti kaip galima didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir integruotis į socialinę aplinką.
- Teisė į švietimą, poilsį ir dalyvavimą: Vaikai turi teisę į švietimą, į poilsį, žaidimus ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje.
- Teisė į savitą tapatybę: Vaikams turi būti leidžiama kalbėti sava kalba ir praktikuoti savą religiją bei kultūrą.
- Teisė į saugumą ir orumą: Vaikai turi būti saugūs, neatstumti, neišnaudojami, nežalojami ir neskaudinami.
- Teisė į nuomonę: Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi teisę reikšti savo nuomonę ir požiūrį.
Vaiko Pareigos
Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, vaikas, kaip ir kiekvienas kitas suaugęs bendruomenės narys, privalo vykdyti ir pareigas, o savo veiksmais nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Naudodamiesi savo teisėmis vaikai taip pat turi teisę į tai, kad jiems patartų ir juos orientuotų tėvai, globėjai (globa) ir bendruomenės nariai, atsižvelgiant į vaikų gebėjimų raidą.
Taip pat skaitykite: UNICEF tikslai ir veikla
Vaiko Teisės ir Švietimas
Kiekvienos vasaros pabaigoje ištinka mokyklos pasiruošimo karštinė. Mokykla suteikia akademinių žinių, kurių reikia norint gauti išsilavinimą. Mokykloje įgyjami svarbūs emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o naujos žinios mums leidžia labiau pasitikėti savimi, priimti sprendimus, dalintis vertingomis įžvalgomis su kitais. Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti. Vadinasi, kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti. Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga. Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų. Vis dėlto, kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, mokyklos nelankančių vaikų skaičius vis dar išlieka pakankamai didelis, t. y. 16-17 tūkst. vaikų iki 16 metų. To priežastys įvairios.
Primintina, kad pagal Švietimo įstatymą, tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 dienos yra suėję 5 metai, leisti mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas vėliau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne vėliau, negu vaikui tais kalendoriniais metais sueina 6 metai. Taip pat tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, leisti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai.
Vaiko Nuomonės Svarba Priimant Sprendimus Dėl Ugdymo
Augant vaiko gebėjimams, didėja ir jo galimybės pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui, vaikas nuo 14 metų turi teisę pasirinkti vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką. Problema kartais kyla dėl vaikų mokymo sutarčių sudarymo, nutraukimo, pakeitimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų. Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme bendru sutarimu. Todėl idealiu atveju, net ir esant nustatytai vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų, abu tėvai turėtų tartis dėl vaikui tinkamos ugdymo įstaigos parinkimo ir su ja sudaryti mokymo sutartį. Deja, dažnai situacija gali būti priešinga, kai tėvai nesutaria dėl konkrečios ugdymo įstaigos, jos vietos ir pan. Tokiu atveju kilusį ginčą reikėtų spręsti pasitelkiant tarpininkus, mediatorius. Jei ir mediacijos metu nepavyksta rasti sprendimo. Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų. Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą” vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą.
Švietimo Prieinamumas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas. Girdime diskusijas apie tai, kad mūsų šalyje vis labiau jaučiamas vaikų suskirstymas į tuos, kurių tėvai gali apmokėti vaikų ugdymo išlaidas privačiose mokyklose, ir tuos, kurie lanko nemokamas ugdymo įstaigas. Gali skirtis ne tik ugdymo paslaugų kokybė, pvz., geresnės mokymo priemonės, mažesnės klasės ir pan., bet ir pasiekti rezultatai. Vis dėlto, jei vertintume baigiamųjų egzaminų rezultatus, jie rodo, kad nemažą dalį geriausių įvertinimų surenka vaikai ne iš didžiųjų miestų ir privačių ugdymo įstaigų, o besimokantys valstybinėse ar savivaldybių mokyklose.
Taip pat skaitykite: Kultūrinė įvairovė
Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai). Pažymėtina, kad mokiniams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje ar antroje klasėje, nemokami pietūs skiriami nevertinant šeimos gaunamų pajamų be atskiro tėvų (globėjų) prašymo.
Mokytojų Vaidmuo
Valstybė truputį padidino finansavimą švietimui, tačiau, kaip matyti, mokytojai ir toliau lieka nepatenkinti per mažu darbo užmokesčiu ir per dideliu darbo krūviu. Verta sutikti, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, todėl pasirinkusiems šį kelią ir norintiems bei galintiems juo eiti, turėtų būti teisingai atlyginta. Tačiau „teisingai” kiekvienas supranta skirtingai.
Vaiko Teisių Apsauga Lietuvoje
Lietuvoje 1995 07 03 ratifikuota (įsigaliojo 1995 07 21) Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Detaliau vaiko teises reglamentuojantis nacionalinis teisės aktas yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996), įtvirtinantis ne tik vaiko teisių katalogą, bet ir vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos, reglamentuojantis visų rūšių smurtą, nustatantis vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę, pagalbą vaikui ir šeimai.
Požiūrio į Vaikus Kaita
Būtina atsisakyti tokio požiūrio į vaikų apsaugą, pagal kurį vaikai traktuojami vien kaip pagalbos reikalingi objektai ar aukos, ir skatinti Konvenciją atitinkantį požiūrį, kad vaikas yra savo teisių subjektas ir savininkas ir kad jis turi visas žmogaus teises, kurios privalo būti apsaugotos. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas visiems asmenims ir institucijoms, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, pirmiausia vadovautis vaiko interesais.
Naujausi Iššūkiai Vaikų Teisių Įgyvendinimui: "Galimybių Pasas" ir Diskriminacija
Pastaraisiais metais Lietuvoje iškilo naujų iššūkių, susijusių su vaikų teisių įgyvendinimu, ypač kontekste, susijusiame su vadinamuoju "galimybių pasu" ir jo įtaka vaikų lygybei. Nuo tam tikros datos Lietuvoje įsigaliojo vaikų nuo 12 metų teisių ir laisvių ribojimai, susiję su galimybių pasu. Tai reiškia, kad vaikai buvo sugrupuoti į dvi kategorijas - turinčius galimybes (vakcinuotus arba testuotus) ir jų turinčius mažiau.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Ši situacija kelia susirūpinimą dėl galimos diskriminacijos ir lygybės principų pažeidimo. Atrodo, kad pastangos užtikrinti visų asmenų, įskaitant vaikus, tarpusavio lygybę ir užkirsti kelią patyčioms, kylančioms dėl įvairių skirtingumų, yra nubraukiamos, sukuriant naujas prielaidas toms patyčioms atsirasti.
Vaikų Nuomonės Ignoravimas ir Susipriešinimo Skverbimasis
Vaikai nėra sumažintos suaugusiųjų kopijos, o individualios, specifinius poreikius turinčios asmenybės. Būtent todėl teisinis reguliavimas vaikams numato specialų teisinį statusą su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis apsaugomis. Pavyzdžiui, tarptautinė Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija, priimta dar 1959 metais, pirmu principu įvardina draudimą diskriminuoti vaikus jiems naudojantis deklaracijoje numatytomis teisėmis, o kitas dokumentas - 1995 metais Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija antrame straipsnyje numato draudimą diskriminuoti vaikus konkrečiai dėl jų sveikatos būklės.
Nors šis principas yra konstitucinis, bendras visiems asmenims ir numatytas Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnyje, tačiau vaiko teisių apsaugos srityje jis užima ypatingą vietą. Juk vaikai, skirtingai nei suaugę, nėra pajėgūs savarankiškai apsiginti (taip pat ir nuo diskriminacijos apraiškų), todėl būtent valstybė deda maksimalias pastangas juos saugoti ir ginti.
"Galimybių Paso" Įtaka Vaikų Teisei Žaisti ir Vystytis
Vaikystę valstybė saugo sudarydama vaikams sąlygas žaisti. Sakydamas žaisti, turiu omenyje bet kokią vaikų veiklą, kuria jie užsiima tam, kad pažintų pasaulį ir taip tobulėtų, t. y. susitikti ir bendrauti su draugais, švęsti šventes, gimtadienius, leisti laiką su šeima, dalyvauti sporto, meno renginiuose ir kitaip visapusiškai tobulėti kitų žmonių apsuptyje. Kaip pritaikius galimybių pasą vaikams bus užtikrinta vaikų teisė žaisti?
Teigiant, kad vaikams nebus ribojamos teisės ugdytis, yra nepasakoma, kad vaikiškas „galimybių pasas“ bus beveik toks pats draudimų ir baudimų rinkinys, koks taikomas suaugusiesiems, išskyrus tris išimtis: vaikams nebus ribojamos teisės į formalųjį švietimą, neformalųjį švietimą (iki 30 asmenų) ir švietimo pagalbą.
Formalusis švietimas - tai teisė dalyvauti mokymosi procese mokykloje, neformalusis - tai teisė lankyti būrelius, dalyvauti stovyklose ir pan., o švietimo pagalba - tai tokia biurokratinė Švietimo įstatyme nustatyta sąvoka. Kalbėdami apie vaikų teisių apribojimą „galimybių pasu“ turime kalbėti ne tik apie apribotas „pramogas“ (kiną ar kavines), kaip mėgsta sakyti mūsų valdžios atstovai, bet turime žvelgti plačiau - vaikai apskritai negalės dalyvauti jokiuose komerciniuose ar nekomerciniuose pramogų, sporto ar meno renginiuose (varžybose, konkursuose).
Testavimo Problematika ir Galimybių Paso Gavimo Sunkumai
Buvo iškovota teisė "galimybių pasą" gauti testuojantis kaupinių PGR testu mokyklose. Tačiau testuotis kaupinių PGR metodu ir gauti galimybių pasą galės vaikai tik iki 16 metų. Antra, testuojantis įprastu PGR testu galimybių pasas vaikams nuo 16 metų galios tik 72 valandas nuo testo atlikimo momento. Trečia, nors teigiama, kad galimybių pasas jaunesniems kaip 16 metų vaikams galios 7 dienas, vaikai nuo 12 iki 16 metų, jeigu norės turėti daugiau galimybių, privalomai turės būti testuojami kaupinių PGR metodu mokyklose.
Šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad mokinių tėvai turi teisę laisvai pasirinkti vieną iš trijų alternatyvų: 1) apskritai netestuoti savo vaiko; 2) testuoti kaupinių PGR testu kartu su kitais šešiais klasės draugais; 3) testuoti greituoju antigeno testu.
Svarbu įsivaizduoti, kaip praktiškai veiks testavimas kaupinių metodu ir galimybių paso gavimas. Tarkime, kad pirmadienį kaupinių metodu buvo surinkti šešių mokinių tyrimai, iš kurių vienas po 24 valandų (nes tokį terminą nustato teisės aktai rezultatui pateikti), t. y. antradienį, pasirodė esąs teigiamas. Kadangi po kaupinių tyrimo nėra aišku, kuris iš vaikų yra užsikrėtęs, toliau algoritmas nukreipia visus šešis mokinius atlikti įprastą PGR tyrimą. Todėl visi registruojasi PGR tyrimui trečiadieniui, o šio tyrimo rezultato tikisi ketvirtadienį. Galiausiai, paaiškėjus, kad jūsų vaiko įprastas PGR tyrimas neigiamas, tėtis ar mama vaikui sugeneruoja galimybių pasą (nes jį reikia sugeneruoti per „esveikatą“ naudojantis el. parašu, kurio vaikai neturi), jį atspausdina ar persiunčia vaikui į mobilų įrenginį. Taigi galimybių pasu vaikas gali naudotis tik vieną darbo dieną. Kita vertus, toks mechanizmas apskritai diskredituoja laisvanoriško testavimosi mokyklose idėją.
Sąžiningumo Klausimas ir Atsakomybė
Nerimą kelia ir tai, kaip sąžiningai vaikai naudosis galimybių pasu. Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimai apie asmenis, bandančius pasinaudoti svetimais galimybių pasais. Už tokias veiklas teisėsaugos pareigūnai siekia taikyti baudžiamąją atsakomybę su maksimalia laisvės atėmimo bausme iki 6 metų. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar mes vaikus laikome pakankamai sąmoningais, jog jie nesusigundys pažeisti įstatymų? Ir kas už tai bus atsakingi? Vaikai?
Skiepijimas Kaip Pareiga?
Apie vaikų teisę pasiskiepyti ir išvengti visų aukščiau paminėtų nepatogumų, manau, kalbėti neverta, nes ši teisė, panašu, su galimybių paso įdiegimu vaikams tampa pareiga. Valdžios atstovai jau nebeslepia, kad galimybių pasas - tai būdas sudaryti kuo nepalankesnes sąlygas neskiepytiems asmenims. Vis tik manau, kad vaikų skiepijimas - tai kiekvieno tėvo, kiekvienos šeimos apsisprendimas, kuris negali būti manipuliacijų, kylančių iš valdžios iniciatyvų, dalyku.
Bet kokia intervencija į žmogaus kūną, paminant asmens laisvą valią ar darant jai įtaką galimybių paso pagalba, mano vertinimu, yra negalima ir neteisėta. Tai pažeidžia laisvo informuoto sutikimo idėją, teisę į asmens kūno autonomiją bei kartu privatų asmens gyvenimą.
Teisėtumo Testas ir Konstitucinis Teismas
Akivaizdu, kad teisėtumo testo neišlaikančios teisinės priemonės, kurios sukurtos suaugusiems, netinka vaikams, o jas aklai taikydami galime padaryti daugiau žalos nei gauti naudos. Todėl neprarandama viltis, jog atsiras valdžios atstovų, kurie iškels „galimybių paso“ vaikams klausimo svarstymą Konstituciniame Teisme.
Vaikystės Samprata ir Vaiko Teisinis Statusas
Norint suprasti vaiko teises, būtina išsiaiškinti, kas yra vaikas ir kuo vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Tačiau vieningos vaiko sampratos nėra.
Biologinis, Socialinis ir Psichologinis Aspektai
Biologiniu požiūriu, kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialiniu požiūriu, vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologiniu požiūriu, vaiko sampratos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys.
Raidos psichologija sukūrė „psichologinį vaiką“, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir išvadomis, analizuojant vaikystės periodą, galima teigti, kad žmogaus „vaiko“ tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t. y. nuo gimimo iki 12-15 metų.
Sociologinis Požiūris
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Vaikystės samprata kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Labiausiai priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pūras. Pirmasis - amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaikų nuo suaugusiojo nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriama su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų.
Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Amžiaus Kriterijus Lietuvos Teisėje
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Šiuo atveju jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Civiliniame kodekse yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus.
Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 2 dalyje teigiama: „Nepilnametis, kuris įstatymų nustatyta tvarka susituokia iki jam sueis aštuoniolika metų, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento“. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Dažniausiai įstatyme yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip „kūdikis“, „mažametis“, „nepilnametis“. Tačiau nėra apibrėžtos šios sąvokos. Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Nepilnamečiais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Mažamečiais laikomi asmenys iki 14 metų.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip „vaikas“, „paauglys“, „nepilnametis“. Terminas „paauglys“ dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus (175 str., 178 str. 4 d., 183 str. 3 d.), „vaikas“ - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus (138 str., 140 str., 142 str.), „nepilnametis“ - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus (13 str., 21 str.). Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami „ikimokyklinio amžiaus vaikais“, o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami „mokyklinio amžiaus vaikais“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: „Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų“.
Vaikystės Turinys ir Brandos Kriterijus
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šiuose straipsniuose socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus.
Brandus asmuo geba adekvačiai vertinti situaciją visuomenėje, numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų, kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose. Tuo tarpu vaikas (nepilnametis) dėl savo amžiaus, patirties, socialinės kompetencijos stokos, jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Jei asmuo nėra brandus, jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė.
Analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galima teigti, jog vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.