Įvadas
Šeimos institucija, apipinta meilės ir šilumos, yra esminis žmogaus vystymosi pagrindas. Tačiau ne visi vaikai patiria harmoningą ir mylinčią aplinką, ypač kalbant apie motinos meilę. Motina, atliekanti ypatingą vaidmenį vaiko gyvenime, yra pirmoji globėja, ugdytoja ir meilės šaltinis. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip motinos meilės trūkumas veikia vaikus, kokios gali būti to priežastys ir kokios pasekmės.
Šeimos džiaugsmas ir jo svarba
Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas. Kaip nurodė Sinodo tėvai, nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, „troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“ [1]. Atsiliepdama į tokį lūkestį, „krikščioniškoji žinia, skelbianti, kas yra šeima, išties yra geroji naujiena“ [2].
Šventojo Rašto įkvėpta pradžia
Tekstą pradėsiu Šventojo Rašto įkvėpta pradžia, suteikiančia jam tinkamą toną. Kad neatitrūkčiau nuo tikrovės, tuo remdamasis aptarsiu dabartinę šeimos padėtį. Tada priminsiu kai kuriuos esminius Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą elementus, per tai atvesdamas prie dviejų pagrindinių skyrių, kurie skirti meilei. Paskui išryškinsiu kai kuriuos pastoracinius būdus tvirtai ir vaisingai šeimai pagal Dievo planą statydinti ir vieną skyrių paskirsiu vaikų auklėjimui.
Motinos vaidmuo vaiko gyvenime
Pirminis motinos vaidmuo yra mylėti. Vaikui būtina gauti iš motinos besąlyginę ir neatšaukiamą meilę, kuri vienintelė gali jam padėti jaustis vertingam. Lygiai kaip devynuis mėnesius kūdikis buvo saugus motinos kūne, taip jis turi galėti būti saugus jos meilėje. Jos meilė turi būti tokia pat priimanti, apglėbianti, šilta, maitinanti ir sauganti, kokios buvo jos įsčios. Nuo šios meilės kokybės priklausys vaiko emocijos, kurias formuoja būtent motina, ir jos įtaka išlieka žmogaus psichikoje net kai jis tampa suaugęs. Mamos meilė tartum pratęsia įsčias ir yra ta dirva, kurioje vaikas pasislepia, laukdamas, kada paūgės ir galės išgirsti savo tėčio žodį, kuriuo pasinaudos kaip atrama, kad stiebtųsi į viršų ir pradėtų kelionę link dvasinio gyvenimo aukštumų. Vaikui reikia, kad motinos meilė būtų juntama, kad ji būtų gausi glamonių. Vaikas save pradeda justi pirmiausia per savo kūną.
Įgimti motinystės instinktai: mitas ar realybė?
AP Šį „tikėjimą“ gerokai susiaurina žinojimas, kad motiniška meilė neatsiranda iškart gimus vaikui, o formuojasi ir auga palaipsniui. Todėl nenuostabu, kai jaunoji mamytė, pirmosiomis paromis po gimdymo dažnai jaučia dvasinę ir emocinę sumaištį. Sėkmingo gimdymo džiaugsmas persipina su nerimu ir savistaba: kodėl mano jaučiami jausmai ir meilė kūdikiui nėra tokie, kokius įsivaizdavau ir tikėjausi būsiant gimus vaikui? Gal aš bloga mama? Dažniausiai šis nusivylimas savimi sukelia gėdos jausmą, nes „juk kitoms taip nebūna, kitos aiškiai suvokia savo beribę meilę kūdikiui“. Būna. Visoms taip būna. O kurios sako, kad nebūna, tos neskiria instinktų ir paprasčiausios biochemijos nuo meilės. Šį nusivylimą savimi kiekviena išgyvena savaip, bet visos vienodai tai slepia nuo vyro, giminaičių, draugų, svarbiausia - nuo savęs. Todėl akivaizdu, kad tai, ką jaučia mama savo tik ką gimusiam kūdikiui ir vadina meile, yra tiktai netiksliai parinkta sąvoka, nes motina meilės jausmą pati sąmoningai palaipsniui „užaugina“, jis neužgimsta drauge su kūdikiu. Jei sunku tai pripažinti, siūlau prisiminti savo „meilės“ jausmą naujagimiui (naujagimystė trunka pirmas dešimt parų). Dabar prisiminkite savo meilės jausmą tam pačiam mažyliui, tik jau jam esant trijų metų. Ar galite tarp šių dviejų „meilių“ dėti lygybės ženklą ir sakyti, kad tie du jausmai absoliučiai vienodi dvasine verte ir jausmo stiprumo „svoriu“? Kaip tuomet yra su įgimtais motinystės instinktais? Jie yra labiau įgyti nei įgimti. Įsigilinus vien į sąvoką „instinktai“, akivaizdu, kad su meile jie neturi nieko bendro, o bandant suvokti dar giliau, įsitikinam, kad instinktai ir meilė yra dvi, viena kitai prieštaraujančios, jėgos. Mano manymu, yra vienintelis motinystės instinktas - prieraišumas savo vaikui. J. Bowlby teigia, kad yra pirminė specifinė sistema, kurios tikslas - palaikyti motinos ir kūdikio tarpusavio santykius, būtinus jam išgyventi ir vystytis. Šio instinkto pasireiškimui tiesiogiai įtaką daro pakitusi moters hormoninė sistema, kurioje pradeda gamintis prolaktinas, kuris nesigamino moteriai iki nėštumo. Šis hormonas pradeda gamintis vos tik moteriai pastojus. Prolaktinas reguliuoja pieno liaukų vystymąsi, stimuliuoja motinystės instinktą (prieraišumą), kuris pasireiškia švelnumu dar negimusiam kūdikiui. Vėlgi, čia nėra nieko stebuklingo, tiesiog gamta „užprogramuoja“ nėščią moterį, kad jį saugotų besivystantį vaisių. Būtų didelė klaida pakitusius hormonus laikyti meile. Toliau reiktų pakalbėti apie įgimtą elgesį, kuris irgi neturi nieko bendro su meile, nes jį atliekame automatiškai. Įdomiausia, kad taip motina elgiasi nesąmoningai ir visiškai natūraliai, jog jai pačiai net nekyla klausimas: „iš kur aš žinau, kad reikia elgtis būtent taip, o ne kitaip?“. Motina kūdikį visada ima ant kairės pusiau sulenktos rankos (net ir ta, kurios niekas nemokė). Pasąmonė diktuoja tokį elgesį dėl to, kad girdėdamas mamos širdies plakimą, kūdikis greičiau nurimsta. Kai mama kalbina kūdikį, ji natūraliai pasirenka 20-25 cm atstumą tarp savo ir jo akių. Nors motina taip elgiasi nesąmoningai, yra faktas, kad kūdikis gimsta toliaregis ir trumparegis tuo pačiu metu, todėl jo geriausias matomumas yra ties objektu už dvidešimt centimentrų nuo jo akių. Motina, kalbindama kūdikį, pakelia savo balso toną. Tam irgi yra priežastis - kūdikio klausos ypatumai. Ir viskas. Prieraišumas, prolaktinas ir specifinis elgesys yra tai, kas dovanota gamtos instinktų pavidalu, o visa kita - evoliucija. Deja evoliucija nėra nei meilės priežastis, nei pasekmė. Būti mama moteris išmoksta. Didžiausia dalis motinystės elementų yra įgyti. Pirmiausia, tai yra jos asmeninė kūdikystės ir vaikystės patirtis. Būdama dar maža mergaite, ji mokosi būti mama, stebėdama savo ir kitas motinas, tai atkartoja žaisdama su lėlėmis. Tuo labiau, kad tai skatinama socialiniu ir kultūriniu lygmeniu. Jeigu mergaitė matė tik netinkamą motinos elgesį, tai ir įgijo analogiškos motinystės įgūdžius pasąmonės lygmenyje. Jei įgimti motinystės instinktai garantuotų besąlygišką motinos meilę tik ką gimusiam kūdikiui, tai gerokai sumažėtų kūdikių namų, užsidarytų „gyvybės langeliai“ ir nerastume į skudurus susuktų naujagimių kūnelių, šiukšlių konteineriuose. Visų blogybių ir kančių priežastis - nežinojimas, neišmanymas. Turiu omenyje žinių ir išminties stoką. Pirminė „meilė“ kūdikiui iš esmės nesiskiria nuo pirminės „meilės“ poros įsimylėjime. Ir viena, ir kita yra sąlygota hormonų pusiausvyros pakitimų. Abiem atvejais, po tam tikro laiko, hormonų veikla grįžta į normalią padėtį… ir meilė baigiasi? Ne, tuomet ji tik prasideda. Meilė, mano manymu, yra proto kūrinys. Protą aš suvokiu ne tik kaip smegenyse vykstančius mąstymo procesus, bet gerokai plačiau… nors dar ne tiek plačiai, kiek pati norėčiau. Todėl naivu tikėti laikinų, hormonų veiklos sukeltų, pojūčių tvarumu ir tikėtis, kad tokia „rožinė“ (tiksliau… „hormoninė“) meilė truks iki gyvenimo pabaigos. Gamta žmogui duoda už dyką tik tiek, kad jo kūnas funkcionuotų (kūno sandara), kad žmonių rūšis daugintųsi ir išliktų (hormonai, skatinantys artumą, prieraišumą ir t.t.). Viskas. Meilės ir laimės gamtos dovanose nėra, nes tai yra kokybės, o ne išlikimo aspektai. Todėl, mano manymu, nėra ir negali būti įgimtos motiniškos meilės savo kūdikiui. Motina meilę vaikui „užaugina“ PATI savo proto ir valios pastangomis. Arba priešingai, dėl nežinojimo, nusprendžia, kad jai gamta ir Dievas nedavė meilės vaikams.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Motinos meilės trūkumo priežastys
Apmąstydami motiniškos meilė grožį galbūt su liūdesiu konstatavome, kad šis aprašymas ne visai atitinka tai, ką mes patyrėme. Deja, gimtoji nuodėmė daro savo griaunamąjį darbą motinų širdyse, sumažindama jų gebėjimą mylėti. Galbūt jus stebina, kad kalbame apie abejingumą. Iš tikrųjų ši laikysena slepia nepripažintą motinos baimę savo kūdikio atžvilgiu. Paprastai ši baimė kyla iš nepajėgumo jausmo. Nepatyrusi gerų santykių su savo motina, moteris nepajėgia dovanoti pasiaukojamos meilės. Ji negali vaikui duoti to, ko pati nėra gavusi. Nesąmoningai jai atrodo neteisinga, kad mažylis iš jos reikalauja to, ko jai niekas nedavė. Po abejingumo uždanga verda pyktis, motina apsimeta nepastebinti vaiko troškimo, kad nereikėtų į jį atsiliepti. Vaiką supančios emocinės atmosferos kokybė labiausiai priklauso nuo motinos jausmų brandumo. O tie jausmai priklauso nuo jos pačios vaikystės istorijos ir santuokinės situacijos. Moteriai, kuri vaikystėje turėjo rimtų sunkumų santykiuose su savo motina, bus sunku sukurti šiltą ir augimui palankų emocinį klimatą. Motinos švelnumo trūkumas gali labai ryškiai sulėtinti raidą vaiko, kuris, jausdamasis nepriimtas, priešinasi spontaniškai gyvybės sklaidai. Kadangi pirmieji švlenumo ženklai pažįstami per maitinimą, motiniškos meilės trūkumas gali pasireikšti per oralines kompensacijas.
Motinos meilės trūkumo pasekmės
Motiniškos meilės trūkumas ankstyvoje vaikystėje laikui bėgant pasireiškia emociniais sutrikimais, ir pasekmė paprastai yra viena - tiek vaikui, tiek vėliau jaunuoliui yra sunku kurti normalius socialinius santykius. Šiems vaikams, neradusiems pas mamą širdies atvirumo, kuris leistų išlaisvinti jausmus, būna labai sunku palaikyti nuoširdžius emocinius ryšius. Tie žmonės tarytum saugosi meilės. Be abejo, stoka, kurią jie yra patyrę, vis dar jaučiama, todėl jie nedrįsta dar kartą eiti į santykį. Vis dėlto jie bijo vienatvės, kuri tik stiprina apleistumo jausmą. Jausdamiesi nenorėti ir nemylimi, įsitikinę, kad yra nieko neverti kitų akyse, jie būna linkę nuolatos siekti savo aplinkos pritarimo, lyg išmaldos prašydami iš kitų savo teisės egzistuoti. Kai kurios motinos nugręžia savo motinišką instinktą nuo jo vienintelio tikslo - vaiko, ir naudoja jį savo pačių emociniams poreikiams arba savo įvaizdžiui. Tokia meilė yra ne dovanojanti, bet užgrobianti. „Gimti, - rašo Denis Vasse, - reiškia būti atskirtam, arba atsiskirti, nuo to, kas mus pradėjo, tiek kūno plotmėje, tiek minties plotmėje. Be šito gyvybės atsiskyrimo pačioje gyvybėje tai, kas mus pradėjo, mus sustingdo, uždaro ir nužudo.
Kaip atpažinti ir įveikti psichologines žaizdas?
„Kodėl įveikti šias psichologines žaizdas yra taip siaubingai sunku?“ - parašė man viena moteris, perskaičiusi pirmąją straipsnio dalį. „Aš protinga, disciplinuota ir išsilavinusi, puikiai suprantu, kap toksiški mano ir mamos santykiai paveikė mano psichologiją. Tačiau kartais atrodo, kad šios žaizdos tiesiog yra stipresnės už mane. Kaip rašo garsūs psichoterapeutai Judith ir Alanas Shore'ai, mokslas jau įrodė, jog ankstyvosios mūsų vaikystės patirtys - tai kartu emociniai ir neurologiniai įvykiai. Tarkime, jei kūdikystėje patyrėte meilę, patikimumą ir pasitikėjimą, tuomet ir jūsų pasąmonė atitinkamai meilę ir santykius sies su rūpesčiu, apsauga, ištikimybe ir supratimu. Aš pati tai puikiai suprantu, nes taip pat turėjau nemylinčią motiną. Mano atveju, ūmi mano reakcija kyla tuomet, kai man artimi žmonės nepripažįsta ar atsisako diskutuoti apie tai, kad santykiuose atsirado problemų. Vienas būdas nutildyti tą nuolatos girdimą balsą - tapti savo istorijos pasakotoja ir visas savo patirtis išsamiai užrašyti raštu. Tokiu būdu jūs savo tvarka išdėstysite ir pati geriau atsiminsite tam tikrus įvykius bei jų sukeltas emocijas. Iš esmės šis būdas padės nuspėti save ateityje ir suteiks jums savo gyvenimo kontrolę. Taigi suaugusiai motinos nemylėtai dukrai, kurios požiūrį į save ir į santykius visą gyvenimą diktavo ryšys su mama, savo istorijos užrašymas gali tapti dideliu žingsniu į pagijimą. Pati pastebėjau, kad nuotraukos mums gali labai daug papasakoti: vienoje fotografijoje mačiau užfiksuotą mamos šaltumą veide, pamačiau, kad ta maža mergaitė, kurią ji laikė nemylima ir stora, iš tikrųjų nebuvo nei stora, nei nemylėta. Nuotraukose mačiau ir pati prisiminiau šviesią mane mylėjusių žmonių šypseną. O juk tokių žmonių turime visi: galbūt tai senelė, teta arba dėdė, gal kitas artimas giminaitis ar tiesiog vaikystės draugas. Jei jūsų „vidinis kritikas“ iškart pradės jus tildyti šaukdamas, kad taip mąstydama tik apgaudinėjate save ir iš tiesų jūsų niekas nemylėjo, tuomet paklauskite savęs: kodėl gi jie galėjo nemylėti ir kodėl jie turėtų apsimetinėti? Branginkite ir vertinkite savo prisiminimus. Imkite savo gyvenimą į rankas ir sąmoningai įvertinkite visus jūsų netenkinančius santykius su žmonėmis. Paklauskite savęs, kodėl vis dar palaikote šiuos santykius: ar jums stinga drąsos iš jų išeiti? Ar šie santykiai kuria nors prasme primena jūsų ryšį su motina? Prieš daugelį metų vienas psichoterapeutas man ištarė tris išmintingus žodžius. Jie skambėjo taip: Sustok. Pažiūrėk. Pasiklausyk. Prieš daugelį metų vienas psichoterapeutas man ištarė tris išmintingus žodžius. Jie skambėjo taip: Sustok. Pažiūrėk. Vietoje to, kad leisčiau sau veikti „autopilotu“, taigi ūmiai reaguočiau, privalėjau išmokti sustoti ir paklausti savęs ne tik to, ką tuo metu jaučiu, bet ir - kodėl tai jaučiu: ar aš ūmiai reaguoju, nes ši situacija man primena santykius su mama? Ar aš tikrai šią situaciją suprantu ir matau aiškiai? Vieno tyrimo metu buvo aiškinamasi, kaip tyrimo dalyviai reaguoja į negatyvias situacijas ir jų sukeliamas emocijas. Akimirką pagalvokite: kai prisimenate kokį nors jums daug emocijų sukėlusį incidentą, ar pasineriate į jį taip, kad išgyvenate kartu ir visas tuo momentu patirtas emocijas, ar tiesiog matote save iš šono? Mano minėto tyrimo metu paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie prisimindami tokius įvykius mato save iš šono ir klausia savęs, kodėl tai įvyko, geba kur kas lengviau susidoroti su neigiamomis emocijomis. Žvelgdami per „kodėl“ perspektyvą, labiau koncentruositės į kitų žmonių ir savo motyvus. Mano praktika rodo, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių kontaktas su nemylinčia mama yra itin reikalingas daugeliui dukrų. Štai, kaip tai aiškino viena iš mano pacienčių: „Aš vis viliuosi, kad mano mama vieną dieną netikėtai pasikeis ir pradės su manimi elgtis gerai. Puikiai suprantu, kad tai tėra tuščios svajonės ir kad taip tikriausiai niekada nebus, bet šis noras mane tiesiog įtraukia. Būtent dėl to ir tvirtinu, jog ribas nusistatyti tiesiog būtina. Veiksmingiausia jas surašyti raštu, kartu pasidarius ir sąrašą dalykų ar elgesio šablonų, kurie jums atrodo nepriimtini. Lygiai toks pats svarbus žingsnis - aiškus supratimas, kodėl jūs manote, kad šias ribas reikia nustatyti. Įvardinkite ar ant popieriaus užrašykite tikslias priežastis ir tai, ko iš šių santykių dar paslapčia tikitės. Atminkite, kad tik jūs pati galite nuspręsti, kaip ir ar apskritai toliau bendrausite su savo mama. Daugelis mano išgirstų ir papasakotų istorijų liudija faktą, kad nemylinčių motinų dukros išties gali pagyti. Bent jau pagyti tiek, kad galėtų gyventi savo gyvenimą ir pačios jam vadovauti, kad galėtų mylėti ir būti mylimos. Kaip rodo mano patirtis, 80% motinų išlieja savo negatyvą vaikams. Ir mažiems, ir suaugusiems. Ir berniukams, ir mergaitėms. Tėčiai irgi kartais tuo užsiima, tačiau nepalyginamai rečiau. Labiausiai, žinoma, kenčia dukterys, kurias joms pačioms nenujaučiant, motinos paverčia namų psichoterapeutėmis. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau mamas graužia sąžinė dėl šio dalyko. Pradeda atrodyti, kad jeigu jau suaugo, vadinasi, lyg ir privalo. •Pažeista hierarchija. Kai kažkas atiduoda kitam savo negatyvias emocijas, jis tampa žemesnio rango atstovu. Kitaip sakant, mergaitės “įsidukrina” savo mamas. •Dėl pažeistos hierarchijos pačios mergaitės netenka apsaugos, galingo tėvų užnugario. Jos visa tai išklauso, o pačioms nebėra kur eiti, nėra į ką kreiptis. •Mergaitėms nebelieka jėgų saviems vaikams. Taip, išklausyti savus vaikus ir kentėti jų emocijas nebelieka jėgų. Ką ten vaikai - vyrui, sau pačiai jėgų nebelieka. Jaunosios amos užsipildė iki kraštų savo pačių senų mamų emocijomis. •Mamos, kurios “gydė” savas mamas, pačios to nenorėdamos, paverčia savo vaikus tokiais pat psichoterapeutais. Iš inercijos. Daugiau nėra kam papasakoti, o kentėti nebėra jėgų. Kažkur juk reikia visa tai išlieti, o čia po ranka vaikas pasipainiojo. Vaikas negali pabėgti, nusisukti nuo mamos ir jos neklausyti. •Jeigu klausomės motinos emocijų, pakrinka mūsų santykiai. •Sugadinami ir kiti santykiai. Pavyzdžiui, jei mama skundžiasi tėvu, darosi sunkiau jį gerbti ir mylėti. •Jūs patenkate į pragarišką trikampį “auka-gelbėtojas-baudėjas” ir galite sukti jame ratus visą gyvenimą. O ten sveikų santykių, deja, nėra. •Tėvai netenka galimybės likti vyresniais, gerbiamais ir brandžiais. Trumpiau tariant, už savo gerumą ir paslaugumą, už patogumą mamai ir tariamą jos gelbėjimą, jums teks užmokėti milžinišką kainą. Jeigu taip, galite tęsti. Kaipgi atsitraukti? Reikia paprasčiausiai nustoti klausytis. Priimti tvirtą, valingą sprendimą. Galima bandyti taktiškai pakeisti temą, galite mėginti nesiklausyti, galvodamos apie savo reikalus, galite atsilyginti išliedamos savas emocijas iškart, kai tik mama pradeda savo kalbas: baisu, kas darbe dedasi, tuojau tau papasakosiu, koks ten košmaras!.. •Tu pati už tėčio ištekėjai, pati jį pasirinkai. •Mama, tu didelė, o aš maža. Tavo uždavinys - mane palaikyti. Pasistenkite pademonstruoti meilę ir šilumą, kiek tai šiuo momentu įmanoma. Tada netgi griežtai pasakyta frazė ne taip stipriai sužeis. Stabdykite tėvus kiekvieną kartą, kai tik tai prasideda. Tačiau baisiausia visoms geroms dukroms - mamų ar tėvų nuoskaudos. Taip, neskausmingai išnarplioti tokios raizgalynės nesigaus. Taip, jus kankins kaltės jausmas, o mama greičiausiai energingai jį išnaudos savoms reikmėms. Būkite tam pasiruošusios. Niekada nesigaus ir gerus santykius išlaikyti, ir liautis klausytis. Pernelyg ilgai gyvenate šioje simbiozėje, daug kas tvirtai nusistovėjo. Reta mama pasirengusi išgirsti savo vaiką ir sustabdyti tą nesustabdomą srautą. Ji greičiausiai užpyks, pajaus nuoskaudą, išvadins jus nedėkinga ir atsisakys jūsų. Išsakys begalę nemalonių dalykų. Nepasiduokite. Įsivaizduokite situaciją. Jūs 20 metų turėjote psichoterapeutą - nemokamą, dirbantį už maistą. Jūs jį maitinate, jis jus išklauso. Jūs net neklausiate, ar nori jis jūsų klausytis, ar nenori, bet kuriuo momentu galite išversti jam ant galvos, kas per tą laiką susikaupė. Taip praeina daug metų, viskas normalu ir įprasta. Ir staiga tasai psichoterapeutas sako - pakaks! Daugiau neketinu tavęs klausytis. Netgi už maistą. Netgi už pinigus. Kokios jums kils emocijos? Juk tai neteisinga! Kaip jis gali dabar mane palikti likimo valiai?! Neturi teisės! Jis išdavikas! Jis juk jau viską žino, jam nebereikia nieko aiškinti, kas ir kaip. Kiti gydytojai ima pinigus, už maistą dirbti nenori. Ar galima tokius santykius, kurie daug metų “tiko” abiem pusėms, nutraukti be pykčio ir skausmo? Žinoma, ne. Net jeigu antrajai pusei tai nepatiko, tačiau ji tylėjo, šis tylėjimas vertinamas kaip sutikimas. Dėl to - skaudės. Tačiau šis skausmas gydo. Jis gali palaipsniui pakelti jūsų santykius į naują lygmenį. Praeis keli metai po šitos “asmeninio psichoterapeuto išdavystės” ir jau galėsite, pagaliau, užsiimti savo gyvenimu, kuris buvo visiškai apleistas visus tuos metus. O jums verta vėl pagalvoti apie save. Jums reikalinga mama. Kiekvienai mergaitei reikalinga mama. Toji, kuri ne šiaip pagimdė, o kuri ir toliau nesavanaudiškai skleidžia šilumą ir meilę netgi suaugusiai dukrai. Anaiptol ne visada tikroji mama gali tokia tapti. Neretai mamoms pritrūksta ir širdies, ir šilumos, kas pasidalintų su vaikais. O bet kokio amžiaus mergaitėms tai svarbu. Ir jūsų mamai, ir jums. Jeigu su mama sunku, eikite ten, kur esama motiniškos meilės. Tai gali būti giminaitė, vyresnė draugė, kolegė, kaimynystėje gyvenanti močiutė. Ieškokite vyresnės moters dvasinės šilumos. Kai turiu teisę pasakyti “ne” ar padaryti savaip. Kai esu ne patogus daiktas mamos komfortui užtikrinti, ne indų plovėja, pinigų uždirbėja ar širdies kuopėja nuo įvairiausio susikaupusio purvo. Kai aš esu asmenybė, kuri turi savo suaugusį gyvenimą. Kai paimu iš tėvų, o atiduodu saviems vaikams, o šie perduoda dar toliau. Kai gerbiu žmones, davusius man gyvybę ir jais rūpinuosi, kai jie patys savimi jau nebegali pasirūpinti. Rūpinuosi taip, kaip man komfortiška, neperžengdama ribų. Su meile ir pagarba, o ne šiaip iš “pareigos” jausmo.
Motinos meilės svarba vaiko sveikatai ir pasitikėjimui
Ar yra pasaulyje santykiai, panašūs į motinos ir vaiko santykius? Santykiai yra absoliučiai unikalūs savo stiprumu, gyliu ir reikšme. Amerikoje buvo atliktas vienas įdomus psichologinis tyrimas. Jo tikslas buvo išsiaiškinti, ar asmens sveikata priklauso nuo jo pasitenkinimo tėvų meile. Koledžo studentams siūlyta atsakyti į vieną paprastą klausimą: kaip jie mano, ar tėvai juos myli, ar ne? Pasirodė, kad tarp tų žmonių, kurie turėjo vidinį pasitenkinimą tėvų meile, sergančiųjų įvairiomis ligomis buvo 25 proc. Tarp tų, kurie buvo nepatenkinti tėvų meile, sergančiųjų buvo 87 proc. Gamta buvo neįtikėtinai išmintinga ir toliaregiška, kai kūrė moterį-motiną, padarė ją mylinčią savo kūdikį. Tai žino daugelis moterų: lyginant su kitais vaikais kiekvienos vaikas visada pats geriausiais. Kai myli, pagal mokslininkų neurofiziologų tyrimus, slopinamas smegenų dalių, atsakingų už kritiką ir neigiamas emocijas, darbas. Kai motina žiūri į savo kūdikį, aktyviai išsiskiria dopamino hormonas (sukelia euforiją), o smegenyse aktyvuojasi zonos, atsakingos už malonumą. Šalia mylimos motinos vaikas jaučiasi ramus, laimingas ir pasitikintis - jis yra saugus. Ir atvirkščiai, kai motina atstumia vaiką - gyvenimas jam netenka prasmės. Ir smegenys vėl reaguoja - aktyvuojasi zonos, atsakingos už odos ir raumenų skausmą. Atstumtieji vaikai gauna iš motinos nesąmoningą pranešimą: „Negyvenk!“ - ir vaikas jį realizuoja. Šalia mylimos motinos vaikas jaučiasi ramus, laimingas ir pasitikintis - jis yra saugus. Svarbiausia, ką mums duoda motina, - tai pasitikėjimas. Iš pradžių pasitikėjimą ja, o ateityje - visu pasauliu. Laimę, iš pradžių bendraujant su ja pačia, o po to - iš gyvenimo. Meilę - jai, o po to, kaip projekcija, žmonėms ir visam pasauliui. Moteriškumo srityje yra kūrybiškumo gebėjimų, intuicijos, kalbos (tiesa, loginė kalba yra tėvo srityje) vystymas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
tags: #daugelis #vaiku #nepatiria #motiniskos #meiles