Asmeninė patirtis formuoja kūrybiškumą ir pasaulėžiūrą. Vaikystė - ypatingas laikotarpis, lemiantis žmogaus raidą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip vaikystės patirtys, tėvų įtaka, aplinka ir kūryba formuoja asmenybę bei požiūrį į pasaulį, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ugdymui Lietuvoje.
Vaikystės Prisiminimai ir Patirtys
Vaikystės prisiminimai yra brangiausia vertybė, kurią žmogus gali atrajoti visą gyvenimą. Tai, ką patiriame vaikystėje, yra ypatingai svarbu: ar tai būtų konfliktiškos situacijos, ar saugus, jaukus gyvenimas. Vaikystė, tekanti nerūpestinga ir laiminga upe, su artimųjų teikiamu komfortu ir saugumo jausmu, yra neįkainojama dovana. Seneliai, priimantys tokį, koks esi, su visomis ydomis, yra viena brangiausių Dievo dovanų vaikams.
Tėvų Įtaka ir Pavyzdys
Tėvai, užsiėmę darbais, kaip visi tėvai sovietmečiu, gal ir neturėjo daug laiko vaikams, tačiau jų elgesys, pagarbus ir žaismingas, rimtai dzen’iškas, nebaiminantis pakvailioti, buvo didžiausia pamoka. Jie liudijo kiek kitokią gyvenimo kokybę nei sovietinė, analizuodami situacijas kartu, nerodydami girtavimo ar keiksmų.
Tėvas, turėjęs dievišką kantrybę kalbėtis su vaiku, net ir apie jo chuliganizmus, aiškindamasis poelgius ir stengdamasis nukreipti nutrūktgalvišką energiją į kūrybą, darė didžiulę įtaką. Literatūriniai ir teatriniai bandymai prasidėjo gana anksti, vaidinant su lėlėmis laiptinėje ir renkant mokesčius iš skubančių į darbą žmonių.
Aplinkos Svarba Vaikui
Aplinka, kurioje auga vaikas, lemia jo raidą. Nors šiais laikais tėvai profesionaliai lavina savo atžalas, skirdami daug dėmesio ir sąmonę lavinančių žaidimų, anksčiau vaikai augo betarpiškai, kaip šeimos dalis, vyko spontaniški pabendravimai, žaidimai ar pusiau slaptos suaugėliškos diskusijos, atsiliepiant į kokį nors įvykį. Įstrigę prisiminimai, kai tėvas rašo knygą apie Čiurlionį, o aš klausiu, ką tu čia darai? Jis pasisodina mane ir pradeda rodyti reprodukcijas, nupieštas fugas, sonatas ir aiškinti, kas tai per muzikinis reiškinys.
Taip pat skaitykite: Medžio Švarkelis: ką reikia žinoti
Geriausia, kai vaikui nieko per daug neįperši, o jis pats atranda ir pasiima. Tada tai yra jo daiktas (pomėgis, profesija, tikėjimas) ir jis už jį atsako. Pasirinkimo laisvę reikia išsikovoti, atsisakant to, kas nepatinka, ir toleruojant tokį dalyką.
Kūryba Vaikams
Rašymas vaikams yra būdas grįžti į nuoširdų ir tikrą pasaulį, kur svarbiau paduoti ranką, negu nustumti. Vaikai išgelbsti nuo depresijų, būdami tarsi seneliai - tylūs, kantrūs, mylėdami visokį ir prašydami, kad pernelyg nenutoltum. Jie yra tikrieji mokytojai, kritikai, o geriausi tarptautiniai meno festivaliai vyksta vakare sugulus į lovą, kai seki pasaką ir supranti, kad čia yra tavo auditorija, čia tavo siela džiaugiasi ir dainuoja.
Kūryba kartu su vaikais leidžia jiems tiesiog žaisti ir džiaugtis tos akimirkos buvimu. Pasakos, persmelktos darna ir išmintimi, tiek krikščioniška, tiek rytų dvasinių mokymų, bet kartu ir labai lietuviškos, patriotiškos, atspindi vis kitą prasmę, pamoką.
Dvasinis Kelias ir Virš’uždavinys
Kiekvieno žmogaus kelyje yra laipteliai, etapai. Pirmasis etapas - egoistiškesnis, kai dar tik nori įsitvirtinti visuomenėje, pasitikrinti profesijoje. Paskui, kai jau įsitvirtini, supranti, kad tai ganėtinai beprasmiška. Viskas iš dulkių ir į dulkes… Tuomet atsiranda Dvasia - ji pasirodo knygose, gamtoje, koncerte, bažnyčioje - visur aptinki Ją. Iš tylos atsiranda dvasiniai mokytojai ir draugai… Paskui pripranti prie šios dvasinės ramybės ir pradedi ramiai miegoti. Bet vieną rytą pabundi ir supranti, kad gyvenime smagu turėti kokį nors virš’uždavinį, atlikti kokį nors super’mažmožį. Tą akimirką kosmose kažinkoks Aladinas apsidžiaugia ir atskuba tau į pagalbą.
Vaikai juk taip pat dažnai nutaria išgelbėti pasaulį, susikauti su slibinais ir drakonais. Kai imi savęs klausinėti - o ko mano siela nori šiam pasaulyje, kas jai gera? Tada apsidairai ir pamatai vaikus - savo ir ne tik savo. Paskui pamatai suaugusius ir lygini… Ir pagalvoji, kad turi atsirasti nauja karta, kuri išgelbės Lietuvą, o mūsų virš’uždavinys yra gana elementarus - padėti tokiai kartai užaugti.
Taip pat skaitykite: Meilės psichologija
Psichologai sako, kad labai svarbu turėti tikslą, motyvaciją. Kai turi tikslą ar porą rimtų tikslų, tuomet gyvenimas ima sektis. Tikslas, kad vaikai būtų laimingi, išmintingi, nenusigertų, nenusimeluotų, nenusipavydėtų, nenusibijotų, įkvepia rašyti pasakas. Žiūrint į vaikus, matai, auga vaikas, turi baimių, kompleksų. Galvoji, reikia tą baimę kaip nors nuraminti. Tada parašai apie pelytę Zitą, kuri tupėjo po lova ir bijojo, kad mama išeis į parduotuvę ir nebegrįš.
Kultūros Įtaka Vaikams
Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama žmonėms, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Iš visų menų, kurie egzistuoja Lietuvoje, bene pats kultūringiausias yra rašymas vaikams, spektaklių vaikams kūrimas. Kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie padeda mums išlikti kaip tautai.
Šiuolaikinė Vaikystė Lietuvoje
Šiuolaikinė vaikystė Lietuvoje yra dvilypis reiškinys, kur progresas ir regresas eina greta. Viena vertus, matome daug sąmoningų vaikų, ypač provincijos miesteliuose, kas žavi ir įkvepia. Kita vertus, egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams, kartais balansuojanti vos ne ant pedofiliško meno ribos. Vaikai yra įtraukiami į visokius suaugėliškus šou, žaidimus, apsirengia lengvo elgesio merginų rūbais ir pradeda per televiziją šokti tokius šokius, kokių jų metų mergaitėms šokti nederėtų…
Originalių lietuviškų filmų, spektaklių, TV ar radio laidų, skirtų paaugliams neturime iš viso. Tikrai keistas dalykas, kad Nepriklausomoje Lietuvoje neturime normalios žiniasklaidos 10 - 15 metų amžiaus grupei, kuri labiausiai pažeidžiama alkoholio, narkotikų.
Valstybės Pozicija ir Žiniasklaida
Turėtų būti valstybės pozicija, kuri galėtų reikštis kontroliuojančiais draudžiančiais įstatymais ir mokesčiais. Nuo mokesčių galėtų būti atleista ta pozityvi nebulvarinė žiniasklaida, kuri yra valstybei naudinga.
Taip pat skaitykite: Gimtų Žodžių Paieška
Straipsnyje “Lietuvos susinaikinimo fenomenas” teigiama, kad tuo metu, kai Lietuvos ekonomika nerealiai augo (2005-2008 m.), visos apklausos rodė, kad žmonės nusivylę, nes jų gyvenimas (atseit) kasdien nerealiai blogėja. Tai rodo, kad mes gyvename mele - fiktyvioje (hipnotinėje) realybėje. Taip pat buvo atliktas pirmųjų dienraščių puslapių tyrimas, kuris parodė, kad vyrauja neigiama informacija.
Ikimokyklinis Ugdymas: Naujos Gairės ir Kontekstai
Vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę, svarbu laikytis šių principų:
- Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas.
- Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
- Žaismės principas.
- Sociokultūrinio kryptingumo principas.
- Integralumo principas.
- Įtraukties principas.
- Kontekstualumo principas.
- Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
- Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
- Reflektyvaus ugdymo(si) principas.
- Šeimos ir mokyklos partnerystės principas.
Ugdymo(si) kontekstų kūrimas:
Aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas.
Ikimokyklinio ugdymosi sritys:
- „Mūsų sveikata ir gerovė“
- „Aš ir bendruomenė“
- „Aš kalbų pasaulyje“
- „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“
- „Kuriu ir išreiškiu“
Siekdami įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, įtvirtiname Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimą.
Ikimokyklinio ugdymo rezultatai:
Vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.
Ugdymo(si) aplinkos:
Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka.
Kontekstų kūrimo principai:
- Kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis.
- Tikslingai parinktos ir išdėliotos priemonės, sukuriančios netikėtumo momentą.
- Autentiški vaikų sumanymai.
- Ilgalaikis domėjimasis ir gilina supratimas.
- Galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant.
- Dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika.
- Mokytojų stebėjimas ir konteksto pritaikymas plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus.
- Galimų vaikų veiklos kliūčių numatymas.
- Esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos naudojimas.
- Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas.
Kontekstų tipai:
- Žaismės kontekstas.
- Judraus patirtinio ugdymosi kontekstas.
- Kultūrinių dialogų kontekstas.
- Kalbų įvairovės kontekstas.
- Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi kontekstas.
- Realių ir virtualių aplinkų kontekstas.
- Kūrybinių dialogų kontekstas.
Pasiekimų sritys:
Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.
Vytautas Landsbergis: Sąjūdis ir Baltijos Kelias
Profesorius Vytautas Landsbergis, vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir aktyvių dalyvių atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, savo prisiminimais pasidalijo skaitmeniniame archyve „Europeana 1989“. Jo įnašu tapo filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos.
Baltijos kelias, anot V. Landsbergio, buvo kupinas darbo ir atsakomybės. Tą dieną vyko Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus. Jis stovėjo prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, su artimaisiais, tremtiniais, politiniais kaliniais ir jaunimu. Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima.
Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai. 1989-ieji buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją.
Žmogus Gamtos ir Visuomenės Kontekste
Žmogus, būdamas gamtos ir visuomenės dalimi, turi būti ne tik naudingas, bet ir reikalingas. Atsiskyrėliai, mokslininkai, poetai, muzikai, menininkai ir visi šiems panašūs, išskyrus besirūpinančius tik savimi, žmonijai yra ne tik naudingi, bet ir reikalingi. Žmonijai ir kasdieniams reikalams ir vispusiškai pažangai reikia ne vien fizinio darbo, bet reikia ir mokslo.
Kiekvienas žmogus, norėdamas būti tuo, kuo jis realiai yra ir kokiu save turi suprasti, turi būti ir realistas. Žmogus, kuris ar visai užmirštų ar pakankamai negalvotų, kad jis yra žmonijos ir tos žmonijos padalinių - šeimos, tautos, valstybės ir bendrai visuomenės narys, nesuprastų kas jis yra ir kokiu turi būti gyvenime.
Gyvenime yra daug tokių atvejų, kad kiekvienas žmogus, išskyrus uždarytus kalėjimuose ar klinikose, turi atsiminti savo kaip visuomenės nario pareigas ir jas atlikti. Jų nepaisydamas jis išsikreiptų ne kuriam nors vienam civiliniam reikalavimui, bet neatliktų savo pareigos kaip sąmoningas normalus žmogus.
Žmogaus Didybė ir Paskirtis
Pagrįstai kartais stebimės žmogaus sugebėjimais, kokie ji yra dideli. Pagrįstai tačiau kartais ir nusimename, kaip mažai pajėgiame. Žmogus daug ką suprato iš gamtos aplink save, suvokė nors šiek tiek matomos ir vis dar neišmatuotos ir nesuprastos medžiaginės visatos sąrangą. Tačiau dar mažiau negu pasaulį žmogus suprato pats save - kas ir kokis jis yra.
Jeigu žmogaus galią pareikšti savas mintis vadiname žodžiais, tai aiškumo dėlei ir anos būties - Dievo išreikštas mintis vadinkime Dievo žodžiais. Taigi, dvasios yra Dievo žodžiai, jo žodžiai yra medžiaginės būtys, jo žodžiai yra visatoje esančios galios žmogaus jau susektos ar dar nesusektos.
Ir žmogaus kūnas yra Dievo žodis ne vien tol, kol vaikšto gyvas iškėlęs galvą, o ir tada, kai negalės ir skausmai jį palenkia žemyn ir kai jis pavirsta į žemės dulkes. Žmoguje yra ne vien kūnas. Žmogus yra gyvas, pilnas minčių, norų, troškimų, pasiryžimų, pastangų ir net patys nesuprantame ir pavadinti nesugebame, kokios galios sutelktos mūsų kūnuose.
Žmogus yra nepaprastai gilios filosofijos, neišsemiamo grožio poezijos kūrinys. Kuriuos slegia ar pesimizman stumia kokios nors nesėkmės, jausmų, proto, valios nemalonumai ir kančios, tie daugiau už kitus turėtų galvoti ir jiems lengviau suprasti, kad nemokėtume atjausti ir skirti sėkmės ir nesėkmės, skausmo, kančios nuo bejausmiškumo, jeigu nebūtume savo prigimčia tokie dideli ir turtingi, kokie esame.
Žmogus yra Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo. Jeigu žmogus savo protu ir apreiškimo šviesoje nieko nežinotų apie savo tikslą, tai ir tuo atveju, kad žmogus suvoktų savo didybę, pakanka pasvarstyti jo natūralią kilmę ir jo natūralią būtį.
Žmogui lengva suprasti, kad pinigo vertė nepriklauso nuo to, ar jis yra nešiojamas moters puošniame rankinukyje, ar palaidas dulkėtoje vyro kišenėje. Jo vertė yra ta, kurią jam suteikė žmogus jį padirbdamas kaip ženklą pasikeisti medžiaginėmis gėrybėmis. Tuo labiau yra pastovi ir jokių aplinkybių nepaliečiama žmogaus natūralioji vertė ir jo garbė. Ji nepriklauso žmonių sprendimų, o yra tokia, kurią jam suteikė prigimties Kūrėjas.