Meilė - tai ne tik jausmas, bet ir menas, reikalaujantis žinių, pastangų bei nuolatinio darbo. Ėrichas Fromas savo darbuose gvildena meilės psichologiją, atskleisdamas jos sunkumus ir galimybes juos įveikti. Kultūroje, kurioje trūksta kuklumo, drąsos, tikėjimo ir disciplinos, retai gebama mylėti. Šiame straipsnyje panagrinėsime meilės esmę, jos formas ir iššūkius, remiantis E. Fromo įžvalgomis ir šiuolaikinėmis psichologinėmis perspektyvomis.
Ar meilė yra menas?
Daugelis žmonių meilę suvokia kaip laimės atsitiktinumą, o ne kaip įgūdžių rinkinį, kurį reikia ugdyti. Jie labiau susitelkia į tai, kaip tapti mylimais, o ne į tai, kaip mylėti. Norėdami būti mylimi, jie siekia patrauklumo, valdžios, turto, stengiasi būti įdomūs pašnekovai, paslaugūs ir mandagūs. Tačiau meilė nėra objekto, o sugebėjimo uždavinys. Tai aktyvus rūpestis kitu žmogumi, reikalaujantis pastangų ir įsipareigojimo.
Meilės objektas ar gebėjimas?
Romantiškoji meilės samprata, paplitusi Vakarų pasaulyje, dažnai suvokiama kaip išgyvenimo priemonė, kuri turėtų baigtis vedybomis. Tačiau tokia samprata prilygsta naudingų mainų idėjai. Asmenybių rinkoje žmonės vertinami pagal jų privalumus ir galimybes. Patrauklus vyriškis ar moteris - tai apdovanojimas, kurio siekiama. Tačiau tikra meilė peržengia šiuos mainus. Ji nėra pagrįsta tuo, ką galime gauti, o tuo, ką galime duoti.
Meilė kaip atskirtumo įveikimas
Atsiskirtis yra didelio nerimo šaltinis žmogui. Ji sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Žmonės instinktyviai siekia įveikti šį atskirtumą, atrasti vienybę su kitais. Istorijoje egzistavo įvairių būdų tai padaryti: orgiastinės būsenos, ritualai, alkoholizmas, narkomanija, seksualinis orgazmas. Tačiau šie būdai yra laikini ir ne visada veiksmingi.
Kitas būdas įveikti atskirtumą - prisijungti prie grupės. Tai gali būti šeima, tauta, religija ar politinė partija. Tačiau toks prisijungimas dažnai virsta minios konformizmu, kuriame individo savastis išnyksta. Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybė prilyginama automatų lygybei, kurioje žmonės praranda savo individualumą.
Taip pat skaitykite: Viza, jei mama gimė Rusijoje
Tikrasis atskirtumo įveikimas slypi kūrybinėje veikloje ir meilėje. Menininkas ar amatininkas kuria, atstovaudamas pasaulį. Produktyviame darbe žmogus jaučia, kad jo darbas jungia jį su visu likusiu pasauliu. Tačiau pats stipriausias žmogaus siekis yra tarpasmeninis sąryšis. Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos.
Meilės elementai: rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas
E. Fromas išskiria keturis pagrindinius meilės elementus: rūpestį, atsakomybę, pagarbą ir žinojimą.
Rūpestis - tai aktyvus domėjimasis mylimu žmogumi, jo poreikiais ir gerove. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Jei rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės.
Atsakomybė - tai atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save.
Pagarba - tai gebėjimas suvokti kito žmogaus individualumą ir leisti jam atsiskleisti. Pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad jis augtų ir vystytųsi dėl savęs ir savo paties keliais, o ne tam, kad pasitarnautų man.
Taip pat skaitykite: Atranka į darželio auklėtojo (-os) pareigas
Žinojimas - tai esminis dalykas meilėje. Tai reiškia pažinti kitą žmogų jo esybėje, suvokti jo džiaugsmus ir skausmus, stiprybes ir silpnybes. Žinojimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu.
Meilės formos: motinos meilė, erotinė meilė, brolystės meilė ir meilė Dievui
Egzistuoja įvairios meilės formos, tačiau visoms joms būdingi tie patys elementai: rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas.
Motinos meilė - tai besąlygiška meilė vaikui, kurioje motina rūpinasi jo fiziniais ir emociniais poreikiais.
Erotinė meilė - tai aistra ir intymumas, jungiantis du žmones. Ji pagrįsta fiziniu ir dvasiniu artumu.
Brolystės meilė - tai meilė visiems žmonėms, pagrįsta pripažinimu, kad visi esame tos pačios žmogiškosios šeimos nariai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Babtų darželį
Meilė Dievui - tai meilė aukštesnei jėgai, kuri įkvepia ir suteikia gyvenimui prasmę.
Simbioziniai ryšiai: sadizmas ir mazochizmas
E. Fromas išskiria simbiozinius ryšius, kuriuose vienas asmuo priklauso nuo kito. Tokie ryšiai gali pasireikšti kaip sadizmas ir mazochizmas. Sadizmas - tai noras kontroliuoti ir dominuoti kitą žmogų, o mazochizmas - tai noras būti kontroliuojamam ir dominuojamam. Abu šie ryšiai yra nesveiki, nes juose nėra tikros meilės ir pagarbos.
Meilė ir šiuolaikinė visuomenė
Šiuolaikinėje visuomenėje meilė dažnai suvokiama klaidingai. Žmonės painioja meilę su susižavėjimu, fizine trauka ar priklausomybe. Reklamos ir populiarioji kultūra skatina vartotojišką požiūrį į meilę, kurioje partneris vertinamas pagal jo išvaizdą, turtą ar socialinį statusą.
Kaip atskirti meilę nuo susižavėjimo?
Svarbu atskirti tikrą meilę nuo susižavėjimo, kuris gali būti pagrįstas vienpusiais jausmais, draugyste, fizine trauka ar baime likti vienam. Tikra meilė yra abipusis jausmas, paremtas rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Meilės kalbos: kaip suprasti vienas kitą?
Norint sukurti darnius santykius, svarbu suprasti vienas kito meilės kalbas. G. Chapmanas išskiria penkias meilės kalbas: pagyrimai/palaikymo žodžiai, laikas kartu, prisilietimai, dovanos ir paslaugos/rūpinimasis. Suprasdami, kuri meilės kalba artimiausia jūsų partneriui, galite efektyviau išreikšti savo meilę ir užpildyti jo vidinį meilės rezervuarą.
Kraujomaiša: meilė, pasmerkta skausmui
Kraujomaiša - tai meilė tarp artimų kraujo ryšiu susijusių giminaičių. Nors kai kuriose senovės kultūrose tokios santuokos buvo įprastas dalykas, šiuolaikinėje visuomenėje jos smerkiamos ir draudžiamos. Kraujomaiša gali sukelti genetinių problemų vaikams, gimusiems iš tokių santykių.
Seksualumas ir meilė
Seksualumas yra svarbi meilės dalis, tačiau jis neturėtų būti painiojamas su pačia meile. Seksualumas yra šventas susijungimo ritualas, šlovinantis skirtumus. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje seksualumas dažnai išnaudojamas arba slopinamas, o tai gali sukelti įvairių psichologinių problemų.