Šiame straipsnyje panagrinėsime Gabrielios Kuodytės, talentingos aktorės ir teatro pedagogės, biografiją, jos kelią į sceną, kūrybinę veiklą ir pedagoginę praktiką.
Vaikystė ir Muzikinė Šeima
Gabrielia Kuodytė užaugo muzikalioje šeimoje, kur muzika buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Jos tėtis buvo dainininkas, mama - pianistė, o vyresnės seserys grojo įvairiais instrumentais. Gabrielia, kaip ir jos seserys, lankė Čiurlionkę [M. K. Čiurlionio menų mokyklą], kuri turėjo didelę įtaką jos ateities pasirinkimams. Nors muzika lydėjo ją nuo pat gimimo, Gabrieliai itin svarbus buvo ir teatras. Teatro paslaptis ir magija ją traukė nuo pat vaikystės. Jos tėtis dirbo Operos ir baleto teatre, todėl Gabrielia turėjo galimybę stebėti spektaklius iš užkulisių, matyti aktorių grimą ir perukus. Vėliau ji pradėjo dainuoti teatro vaikų chore, o galimybė pačiai būti scenoje paliko ryškų pėdsaką.
Studijos ir Vaidybos Kelias
Po mokyklos baigimo Gabrielia žinojo, kad jos kelias veda į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, todėl įstojo mokytis chorvedybos. Tačiau netrukus suprato, kad tai nėra jos sritis. Tuo metu jos sesuo Viktorija Kuodytė stojo į vaidybą, Dalios Tamulevičiūtės kursą. Gabrielia padėjo seseriai vaidindama etiudą - padainuoti su ja per terciją. Po etiudo Tamulevičiūtė paklausė, kuri iš Kuodyčių stoja. Taip Gabrielia užsikabino ir nusprendė pabandyti pati. Po metų Jonas Vaitkus rinko eksperimentinį muzikinio profilio dramos aktorių kursą, į kurį Gabrielia įstojo. Bakalauro studijos truko penkerius metus. Daug laiko buvo skirta muzikai, bet Gabrieliai, baigusiai Čiurlionkę, čia nebuvo ką veikti, o štai teatras, vaidyba - labai užkabino.
Darbas su Ryškiausiais Režisieriais
Dar būdama studentė, Gabrielia pradėjo dirbti su ryškiausiais Lietuvos režisieriais. Dar prieš Nekrošiaus „Hamletą“ ji vaidino Igno Jonyno, Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo darbuose. Nekrošius ieškojo dainuojančios aktorės į savo spektaklį „Hamletas“ ir pakvietė Gabrielę. Darbas su Nekrošiumi buvo didžiausia mokykla. Ne akademija, o lėtas kūrybinis procesas su režisieriumi. Skubėti nereikėjo, buvo galima gyventi procese. Turi mažą vaidmenį - gali stebėti kaip režisierius dirba su kitais aktoriais. Papuolus į Nekrošiaus teatrą bakalauro, o vėliau ir magistro studijos liko antrame plane. Tuo metu ir dukrą pagimdė. Atsimenu, būdama jau devintą mėnesį nėščia svarsčiau gal vis dėlto vykti į „Hamleto“ gastroles Kanadoje. O po gimdymo praėjus vos dešimčiai dienų jau puoliau į „Makbeto“ repeticijas. Dabar taip tikrai nedaryčiau, bet tada teatras ir galimybės kurti atrodė taip svarbu.
Intensyvus Kūrybinis Laikotarpis ir Pertrauka
Žiūrint į Gabrielios sukurtų vaidmenų sąrašą matyti labai intensyvus laikotarpis, po kurio - pertrauka. Po jos trumpam sugrįžo į sceną, bet netrukus visiškai pakeitė veiklą - vaidybą iškeitė į teatro pedagogiką. Pirmiausia, nors tai ir nėra pagrindinė priežastis, kurdami su Nekrošiumi mes išpuikome. Dirbti su kitais kūrėjais po jo buvo sunku: nueini į repeticiją ir matai, kai režisierius nepasiruošęs, priimami nesuvokiami sprendimai. Repeticijų metu supranti, kad statomas spektaklis nebejaudina, pradedi dvejoti, ar tikrai nori čia dirbti, ar sutikai tik dėl pinigų. Nuoširdžiai atsakai sau į daugybę kylančių klausimų ir - atsisakai vaidmens.
Taip pat skaitykite: Apie Vitaliją Katunskytę
Tačiau svarbiausia priežastis atsitraukti nuo teatro buvo kita. Susidėjo nepalankios aplinkybės ir atsitiko taip, kad įklimpau į priklausomybę. Iš viso to išsikapsčiau, reikėjo ir medikų pagalbos. Ir dėkoju Dievui, kad iki šiol - jau šešiolika metų - esu blaivi ir nejaučiu jokio potraukio grįžti. Prieš tuos šešiolika metų prasidėjo visiškai naujas etapas: per tą bėdą susipažinau su vyru, gimė antra dukra, kurios augimą mačiau nuo pat gimimo. Jaučiausi atgimusi.
Pedagoginė Veikla ir Teatro Atradimas Iš Naujo
Prasidėjus naujam etapui buvau tarsi iškritusi iš teatro, nebežinojau ko imtis. Eidama į spektaklius supratau, kad jie manęs nebejaudina. Sukūriau ir kelis mažesnius vaidmenis, bet pašiurpau nuo bohemos gyvenimo ir pradėjau vengti žmonių, su kuriais po repeticijų būtinai reikėjo eiti pasitarti prie taurelės arba aplaistyti premjerą. Tačiau praėjus keleriems metams, kai jau tvirtai ir saugiai jaučiausi blaivybėje, pajutau neramybę. Gerti nenoriu, šeimoje viskas gerai. Gal vis dėlto trūksta teatro? Pradėjau labai intensyviai vaikščioti į teatrą, žiūrėjau visus spektaklius, bet nepamačiau nė vieno, kurio aktoriams pavydėčiau. Kai kur, atrodė, būtų smagu prisijungti ir kartu emociškai išsitaškyti, bet dalyvauti tuose procesuose nuo pradžių, būti tų aktorių vietoje - ne. Žinoma, žiūriu spektaklius, kuriuose vaidina sesė, stebiu buvusius „6 pojūčių“ studijos mokinius - kaip gera matyti, pavyzdžiui, Šarūno Meliešiaus ar Jono Kuprevičiaus darbus. Stengiuosi neiškristi iš konteksto, bet labai atsargiai renkuosi, kur eiti, nes teatras labai pasikeitė. Atsiradusios naujos formos - puiku, bet skaudu, kai po spektaklio išeinu suprasdama, kad niekas čia neužkabino, nieko neišsinešiau. Kas liktų nuėmus visas madingas priemones, garsą? Ką norėta pasakyti?
Atsiradusią neramybę nuraminau ir iš naujo teatrą atradau per pedagogiką. Visų pirma - studijoje „6 pojūčiai“. Ją lanko apie 150 žmonių - ir vaikai, ir net trys grupės suaugusiųjų. Kuriame spektaklius nuo žaismingų vaikiškų iki rimtų, gilių, išieškotų, išjaustų, tikrų kūrinių. Neturime biudžetų dideliems pastatymas, tad koncentruojamės į tai, kas, kaip mane mokė, svarbiausia - tikrumą. Aktoriaus kūną, balsą, vidinius išgyvenimus. Taip pat dėstau Vilniaus kolegijos Muzikinio teatro programos studentams.
Ko ieškau visuose savo mokiniuose - nuo mažųjų iki studentų - yra tikrumas ir tiesos pojūtis. Šiuo metu pristeigta daug studijų, kur siekiama greito efekto ir rezultato, kurį galima rodyti tėvams. Bet mūsų vertybės kitos. Gal todėl, kad mes visi - profesionalai, mums rūpi studijos narių augimas, kad jie suprastų, kodėl ir ką daro scenoje. Man įsiminė Vaitkaus frazė, pasakyta mums jau prieš pat studijų pabaigą: jūs visi scenoje turite būti melagiai. Sutrikome: kaip tai? Juk teatre ieškome tiesos. Vis dėlto, gerai suvaidinti - tai apgauti publiką. O kad apgautum publiką, pirmiausia turi apgauti save, įtikėti. Čia ir atsiranda tikrumo paieškos ir visi skirtingi į jį vedantys keliai.
Sugrįžimas į Sceną ir Edukaciniai Spektakliai
Nors daugiausiai scenos menuose, kaip sakėte pati, pastaruoju metu dirbate iš kitos pusės, bet šią vasarą jus pačią buvo galima ir vėl pamatyti joje - dainavote Nekrošiaus spektaklių muzikos koncertuose. Šie koncertai suskambėjo kaip kvietimas prisiminti režisierių ir jo kūrinius. Kai paskambino prodiuseris ir papasakojo, kad darys tokį koncertą, paklausta apie honorarą supratau, kad man nereikia jokio: jau nuo minties apie galimybę sugrįžti į Nekrošiaus laiką, į jo spektaklius, man iš džiaugsmo ėmė virpėti širdis. O dar tokiu nuostabiu būdu - per muziką! Tuo labiau, kad jo spektakliuose visada skambėdavo nepaprastai graži muzika. Šie koncertai, pasiruošimas jiems perkėlė į tą nuostabų laiką. Juokėmės su seserimi, Kęstučiu Jakštu, Andriumi Mamontovu, Margarita Žiemelyte: visiems atrodė, kad rytoj ir vėl rinksimės į repeticiją arba skrisime į gastroles.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Be šio koncerto pastaruoju metu taip pat rodėte ir edukacinį spektaklį. Buvome ką tik atidarę studiją. Labai džiaugiausi, kad pagaliau išdrįsau. Ir tą patį rugsėjį mano mažoji dukra sužinojo cukrinio diabeto diagnozę. Daug laiko leisdama kartu ligoninėse supratau, kad nei aš pati, nei kas nors aplinkui apie šią ligą nieko nežinome, neišmanome. Kaip reikia apie ją kalbėti, kad iš sergančių vaikų nebūtų tyčiojamasi, kaip pasakoti, kas vyksta, kad jie nebūtų vadinami „narkomanais“, kad niekas nesijuoktų, jog susirgo, nes neva valgė per daug cukraus. Žmonės taip sako ne iš piktumo, o dėl to, kad nežino. Gulėjome Kauno klinikose. Studija atidaryta, viešoji įstaiga įforminta. Nusprendžiau, kad pabandysiu dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos finansavimo konkurse: reikia pastatyti spektaklį apie diabetą. Juk teatre galima kalbėti apie daugelį dalykų! Nusprendėme dirbti su kolega, ištikimu draugu nuo pat studijų laikų Tomu Kizeliu, tikslią informaciją apie ligą susirinkau iš medikų, puikiai rašanti, mus abu pažįstanti Diana Gancevskaitė naudodama visą tą informaciją sukūrė labai gražią pjesę apie draugystę. Premjerą suvaidinome Kauno klinikose per Pasaulinę diabeto dieną - lapkričio 14-ąją. Ir tada skleisti informaciją apie diabetą leidomės po visą Lietuvą.
Planai ir Svajonės
Ar turite planų kurti daugiau edukacinių spektaklių? Nekrošiaus spektaklių muzikos koncertas priminė, kaip gera su sese būti scenoje. Bet turiu ir vieną svajonę. Kurdama edukacinį spektaklį apie diabetą supratau, koks galingas gali būti teatras. Todėl dabar dar noriu sukurti spektaklį apie priklausomybes. Ši tema labai skaudi ir labai svarbi: su priklausomybėmis susiduria įvairaus amžiaus žmonės, kenčia ir patys sergantieji, ir jų artimieji. Mane labai gąsdina, kad žmonių, turinčių priklausomybių, amžius vis jaunėja. Ir studijoje kartais pamatau jaunų žmonių su polinkiu į tai. Šiems jaunuoliams iškart pasakoju savo skaudžią istoriją ir primenu, kad čia taip slidu, jog gali nė nepajusti, kada peržengsi ribą. Taip užsiimu edukacija savo aplinkoje, nors žinau, kad galiu tik pasidalinti savo istorija, išgelbėti nieko nepavyks, kol pats žmogus nepanorės nieko keisti. Bet vis nepalieka mintis, kad būtų labai gerai suburti aktorius, kurie turėjo šią bėdą, kurie neslėptų, kad taip buvo, nebijotų kalbėti viešai ir kartu sukurtume spektaklį apie priklausomybes. Priešingai! Juk teatras gali paveikiai kalbėti apie daugelį dalykų. Kad ir mūsų edukacinis spektaklis vaikams apie cukrinį diabetą - jis padarė labai daug. Jis padėjo ir patiems vaikams, kurie serga cukriniu diabetu, įvardyti, kaip jie jaučiasi ir gyvena, ir jų draugams suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, ir tėvams, kurie pamatė, kad su šia liga tikrai galima gyventi.
Teatro menas yra ir gali būti visoks, svarbiausia - atrasti formą, kaip išsakyti viską, ką nori, kad paliestum žiūrovo širdį. Juodumos bijoti nereikia, bet ji turi ne dominuoti, o suveikti kaip pastiprinimas šviesai, vilčiai, kad publika iš teatro neišeitų sugniuždyta. Ir studentams sakau: spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys.
Vitalija Mockevičiūtė: Aktorė, Kursiokė ir Bendražygė
Vitalija Mockevičiūtė, Gabrielios Kuodytės kursiokė ir bendražygė, taip pat yra žinoma aktorė. Jos ir Neringos Varnelytės duetas sukūrė spektaklius „Kas apsakys dzūkų linksmybes“, „Velnių priėdę“, „Nedingęs“, „Miško seserys“, kurie itin geidžiami ir dideliuose miestuose, ir atokiuose šalies kaimuose. „Mes negalvojame apie koncepciją, kuriame tai, kas mums pačioms įdomu, smagu“, - sako aktorės. Dzūkų kalba iš N.Varnelytės ir V.Mockevičiūtės lūpų rugpjūčio 20 dieną suskambės Aukštaitijoje - kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“ aktorės parodys kartu su Kauno dramos teatro aktore Jurga Kalvaityte kurtą spektaklį „Nedingęs“. Tos pačios dienos vakarą didžiajame festivalio koncerte Dainuvos slėnyje aktorės mėgins iškvosti festivalio dainininkus ir muzikantus, kokiomis jie tarmėmis kalba.
Dzūkų tarmė, teigia aktorės, yra visiškai natūrali ir labai stipri jų tapatybės dalis. Druskininkuose užaugusi Neringa dzūkų šnekos išmoko iš savo bobutės. Vėliau dzūkiškai valandų valandas ji galėdavo kalbėti su savo darželio, mokyklos ir studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje drauge, aktore Rasa Lazauskaite. „Mes šitaip abi linksmindavomės, varinėdavome šnekeles, tokias bobules vaidindavome“, - prisimena Neringa ir sako, kad su kolege, aktore R.Lazauskaite dar ir šiandien susitikusios kalba dzūkiškai. Lygiai toks pat natūralus virsmas iš bendrinės kalbos į tarminę įvyksta ir tada, kai Neringa susitinka Vitaliją. „Užaugau Nedzingėje, prie Varėnos, dzūkiškai kalbėjau visada. Man atrodė, kad visa Lietuva šitaip kalba, - prisimena Vitalija. - Niekada nejutau gėdos dėl savo kaimiškos prigimties ir kalbos, o ir patyčių dėl to niekada nepatyriau. Tik brolis, šiandien mums spektakliuose daug padedantis folkloro grupės „Ratilai“ muzikantas Darius Mockevičius, yra pasakojęs, kad kartą iš jo šnekos pionierių stovykloje pasityčiojo varėniškiai. Taip jau būdavo - kitur tarmė neužkliūva, o štai, Varėnoj - miestiečiai.“
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Šiandien Vitalijai atrodo, kad tai, jog jiedu su broliu užaugo miškuose, kaip dzūkai sako - ant uogų, jiems abiem pridėjo daug energijos. „Lėtas gyvenimas, be streso turi savo privalumų, kaime šeimos artimesnės, daugiau dirba kartu, o mieste tėvai vaikų neturi kada auginti - lekia dirbti, paskui, tarsi išpirkdami kaltes, kad jų trūksta, vaikus paikina“, - sako aktorė.
Pirmąjį kartą aktorių sugalvotą smagią komediją pagal tautosakininkų Petro Zalansko ir Rožės Sabaliauskienės istorijas „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ išvydo į Teatro sąjungos salę susirinkę kolegos. „Niekaip negalėjome tikėtis, kad mūsų pasirodymas bus toks sėkmingas, o nuo jo prasidės ir visas „Labas“ teatras“, - sako V.Mockevičiūtė.
Ar skirtingų regionų žiūrovai supranta, ką scenoje dzūkiškai kalba aktorės? „Neseniai vaidinome Žemaitijoje, netoli Šilutės. Į sodybą, kurioje vyko dailininkų bienalė, suvažiavo ir vietos žmonės. Po pasirodymo vienos močiutės paklausiau, ar viską suprato. „Viską, vaikeli, viską“, - žemaitiškai atsakė ji man. Dzūkų tarmė - ne žemaičių, išmesk visus dz ir žinosi, apie ką kalba“, - šypsosi Vitalija ir priduria, kad tikrai galima pamatyti kiekvieno regiono žmonių skirtybes. Dzūkai - labai empatiški, atjautūs, greiti, ūmūs, gal ne tokie turtingi, bet labiau atsipalaidavę. Aukštaičiai - ant aukštų kalnų, išdidūs. Žemaičiai žino savo vertę, užsispyrę.
Kai vaidina savo spektaklius tarmiškai, Vitalija ir Neringa sako, nieko per jėgą spausti netenka. Tarmė iš vidaus ištraukia viską, kas reikalinga. „Nemanau, kad mums pavyktų žemaitiškai taip pat vaidinti kaip dzūkiškai, - svarsto Vitalija. - Parodiją gal ir suvaidintume, bet tik ne rimtą spektaklį. Tarmė glūdi viduje, jos neįmanoma nei pamiršti, nei užspausti.“
Anykščių koplyčioje, kur per festivalį „Purpurinis vakaras“ tradiciškai vyksta naktiniai poezijos skaitymai, šiais metais V.Mockevičiūtė ir N.Varnelytė pristatys teatrinį pasivaikščiojimą po poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimą ir kūrybą.
tags: #vitalija #mockeviciute #vaikai