Virginijus Savukynas - tai žinomas Lietuvos žurnalistas, LRT televizijos ir radijo laidų autorius, vedėjas bei komentatorius, kurio balsas ir įžvalgos gerai pažįstamos Lietuvos auditorijai. Tačiau jo veikla neapsiriboja vien tik žurnalistika. Jis taip pat yra istorikas, kultūros antropologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute ir tyrinėjantis tautinį tapatumą, stereotipus ir informacinę visuomenę. Šiame straipsnyje panagrinėsime V. Savukyno biografiją, jo požiūrį į žiniasklaidą, asmeninius pomėgius bei jo indėlį į Lietuvos kultūrą ir žurnalistiką.
Karjeros Kelias ir Kūrybiniai Projektai
V. Savukyno karjera yra įvairiapusė ir apima skirtingas sritis. Lietuvos radijuje jis veda laidą „Forumas“, o LTV - diskusijų laidą „Įžvalgos“. Jis taip pat rašo tinklaraštį www.tinklink.lt/virginijus_savukynas. Anksčiau jis redagavo portalus „Omni Laikas“, www.forumvilnius.lt, www.ltr.lt, kūrė publicistinę laidą „Tapatybės labirintai“, kuri buvo apdovanota.
V. Savukynas yra ir kelių knygų autorius arba bendraautoris. 2002 m. kartu su Gintaru Beresnevičiumi, Vytautu Bereniu ir Almantu Samalavičiumi išleido knygą „Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos“. Po poros metų pasirodė jo knyga „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai“, tais pačiais metais parengė LTV dokumentinio filmo apie R.Pakso apkaltą scenarijų. Jis taip pat yra buvęs internetinio mėnraščio „Akiračiai“ redaktoriumi, 2008 m. išleido knygą „Interneto gidas“, o 2010-aisiais - elektroninę knygą „Klausinėjimo malonumas“.
Svarbiausi V. Savukyno darbai:
- 2002 m. - „Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos“ (kartu su bendraautoriais).
- 2004 m. - „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai“.
- 2008 m. - „Interneto gidas“.
- 2010 m. - „Klausinėjimo malonumas“ (elektroninė knyga).
Apdovanojimai ir Įvertinimas
V. Savukyno darbas įvertintas aukščiausiu žurnalistiniu apdovanojimu - dr. Vinco Kudirkos premija, įteikta Lietuvos kultūros ministerijoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga 2023 metais. Tais pačiais metais jis tapo pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko vardo premijos laureatu.
Taip pat skaitykite: Indėlis į Lietuvos kultūrą
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja Audrone Nugaraitė Kaune įteikė P. Babicko premijos laureato diplomą, o LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis tai patvirtinančią - tradicinę kauniečių lentelę su eterio mikrofonu.
Požiūris į Žiniasklaidą
V. Savukynas yra baigęs Istorijos fakultetą Vilniaus universitete, jo specializacija - kultūros antropologija. Jis teigia, kad demokratiška aplinka universitete leido jam susiformuoti platesnes studijas, nes nereikėjo apsiriboti vien tik istorija. Todėl šalia antropologijos studijavo semiotiką, sociologiją. V. Savukyno nuomone, visa tai jam labai padeda kaip žurnalistui. Semiotikos, sociologijos, antropologijos teorijos nėra intelektualinės uždaro akademikų ratelio intelektualinės pratybos. Jos veikia realiame gyvenime.
Jis atkreipia dėmesį į lietuviškos žiniasklaidos problemas, lyginant ją su CNN ar BBC laidomis. V. Savukyno teigimu, tas palyginimas nėra mūsų naudai, tačiau užmirštamas vienas dalykas: tų laidų biudžetai, kurie skiriasi kartais keliais šimtais kartų. Jis mini, kad prie Larry Kingo laidos dirbo iki 60 žmonių komanda, o jam diskusijų laidas tenka organizuoti vienam. Tad resursai labai daug lemia mūsų žiniasklaidos kokybę.
Antra, V. Savukynas pabrėžia, kad visoje žiniasklaidos rinkoje vyksta didžiulės permainos. Save kaip medijos įmonę pozicionuoja tokie gigantai kaip „Google“, „Getjar“ ir kiti. Jie irgi išgyvena iš reklamos, kurią anksčiau pasiimdavo televizija, laikraščiai, radijas. O juk „Google“ nekuria naujienų. Tad žiniasklaidai šiandien žymiai sunkiau ir sudėtingiau.
Pomėgiai ir Pasaulėžiūra
V. Savukynas domisi šachmatais, mėgsta skaityti knygas ir keliauti po Lietuvą, susitikti su įvairiais žmonėmis. Jis tiki, kad reikia mėgautis gyvenimu ir nesukti galvos dėl pasaulio pabaigos.
Taip pat skaitykite: "Spaudos kontūrai" veikla
Mergaitė su Raudona Suknele: Istorinė Atmintis ir Žmogiškumas
V. Savukynas jautriai reaguoja į istorines neteisybes ir tragedijas. Jis mini Seirijuose 1941 metų rugsėjo mėnesį įvykusius įvykius, kai žydai vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į Alytų, o pagyvenę, moterys ir vaikai buvo suvaryti į tuometinę amatų mokyklą.
V. Savukynas negali pamiršti mergaitės su raudona suknele, kuri stovėjo mokyklos lange ir mojavo praeiviams. Jai buvo gal trys, o gal keturi metukai. Ji stovėjo ant palangės ir savo mažute ranka mojavo praeiviams. Ir tikriausiai jiems nusišypsodavo. Ji buvo vaikas, džiaugėsi savo tėvais, džiaugėsi kiekviena diena. Ir negalėjo žinoti, kas jos, jos šeimos, jos kaimynų laukia. Ji rugsėjo 11 dieną buvo nužudyta. Kartu su savo šeima. Kartu su kitais žydais. Kartu su kitais 339 vaikais, ir 384 moteris bei 229 vyrais.
V. Savukynui jie yra mūsiškiai. Ir tokiais visą laiką buvo. Jeigu jie - mergaitė su raudona suknele, Garbarskiai, gydytojas Finkelis - nėra mes, tai kas mes? Jeigu nerandame nors trupučio žmogiškumo užjausti, suprasti, jei nors mažumą nesuvirpa širdis skaitant šias istorijas, tai kas gi mes esame? Jei mes nejaučiame, kad tai nužudyta mūsų tautos dalis, tai kas mes esame? Jei mums neskauda dėl tos mergaitės su raudona suknele, tai dėl ko mums gali skaudėti?
Čičinsko Mitas: Istorijos Interpretacijos ir Stereotipai
Kaip pasakojo V. Savukynas, Čičinskas (Vladislovas Sicinskis) gyveno XVII amžiaus viduryje, o XVIII amžiaus pabaigoje atsiranda mitas, kad jis pirmasis panaudojo liberum veto teisę.
„XVIII amžiaus pabaigoje situacija Lietuvos ir Lenkijos valstybėje yra pakrikusi. Seimai susirenka, paposėdžiauja, nieko nenusprendžia ir išsiskirsto. Jei kažkas sušunka liberum veto, sprendimas blokuojamas. XVIII amžiaus pabaigoje, kai suprato, kad tokia anarchija niekur neveda, buvo pradėta ieškoti kaltų“, - pasakojo V. Savukynas.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Tada, pasak istoriko, buvo prisiminta, kad buvo toks Upytės bajoras Čičinskas, kuris XVII amžiaus viduryje neva pirmasis panaudojo šitą teisę, ir jis, kaip pradininkas, tampa kaltu dėl anarchijos Abiejų Tautų respublikoje.
„Vėliau istorikai yra nustatę, kad liberum veto teisė yra panaudota iki Čičinsko. Kodėl jis pasirinktas, kaip visų nelaimių pradininkas? Jis buvo reformatas. Abiejų Tautų respublikoje dominavo katalikai. Kaip visada, kai reikia rasti atpirkimo ožius, kurie kalti dėl visų nelaimių, tai visose visuomenėse tai būna religiškai, konfesiškai, etniškai kiti asmenys“, - sakė V. Savukynas.
Pasak istoriko, dokumentais patvirtintas istorinis faktas yra toks, kad tikrai toks asmuo, kaip Upytės bajoras Čičinskas egzistavo. O daugybė kitų apie jį pasakojimų dalykų yra mitai. Lygiai taip pat, kaip netiesa, kad jis pirmasis panaudojo liberum veto teisę, nėra jokių įrodymų, kad ji buvo „blogas ponas“, kokiu išliko valstiečių atmintyje.
Politinės Įžvalgos ir Sąmokslo Teorijos
V. Savukynas nevengia komentuoti ir politinių įvykių. Jis analizuoja, kaip mums buvo pateikiama vienaip, o iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Jis remiasi knyga “Gyvenimo link. Lenos Lolišvili fenomenas”. Ten surašyta, kaip viskas iš tikrųjų vyko Lietuvos politiniame gyvenime. Štai keletas politinio gyvenimo epizodų, kai mums buvo pateikiama vienaip, o iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Kodėl iš karto po 2000 m. Seimo rinkimų socialdemokratai neatėjo į valdžią? Mums buvo pateikta taip: 2000 metais vykusius Seimo rinkimus laimėjo Algirdo Brazausko vadovaujami socialdemokratai. Tačiau koalicija buvo sudaryta tarp socialliberalų ir liberalų. O iš tikrųjų buvo taip: Pasirodo, iš tikrųjų viską nulėmė ne intrigos ir susitarimai, bet keli klaidingi A. “Kai vyko paskutinieji Seimo rinkimai, paskambinau iš Amerikos Brazauskui ir sakau: “Labas, Brazauskai, laiminu jus, kad pasisektų rinkimuose”. O jis: “Jeigu žmonės išrinks, būsiu premjeru”. Tada pasakiau: “Jūs suklydote. Nes jeigu būtumėte pasakęs, kaip Dievas duos, būtumėte premjeru, o dabar ne - žmonės išrinks, bet premjeru nebūsite”. Taip ir buvo. Kai grįžau į Lietuvą, sakau: “Va Rolandas greitai pasitrauks iš premjero posto, tada jau jūs būsite” (p. 127). Tad jei A. Brazauskas tuomet būtų ištaręs kitus žodžius, viskas būtų pakrypę kitaip. Beje, jei jau A. Brazauskas žinojo, kad po Pakso jis bus premjeras, tai ar nebuvo jis slaptasis ir pagrindinis skraidančio premjero nušalinimo iniciatorius? Knyga nutyli, bet mes galime ir taip pagalvoti. Kaip R.
Istorijos Svarba Virginijaus Savukyno Gyvenime
Diplomuotas istorikas V. Savukynas jau daugelį metų labiau žinomas kaip žurnalistas, LRT radijo ir televizijos laidų vedėjas. Jis įsitikinęs, kad istorijos žinios būtinos kiekvienam išsilavinusiam žmogui. V. Savukynas neabejoja, kad norėdami geriau suprasti ir save, ir savo visuomenę, ir savo tautą, pagaliau ir pasaulį, be istorijos tikrai to negalime padaryti.
Bendraudamas su jaunais žmonėmis matau, kad jiems trūksta istorijos žinių, yra siauresnis akiratis. Žmones praeityje buvo ir labai skirtingi, ir tokie patys. Ir akmens amžiuje žmonės mylėjo, ir akmens amžiuje žmonės nekentė, ir kariavo, kaip jie tai darė? Jeigu mes šituos dalykus žinome, pačius pagrindinius, svarbiausius dalykus, mes tikrai galime geriau orientuotis dabartinėje visuomenėje, pasaulyje.
Pasak istoriko ir žurnalisto, jam irgi tekdavo tas datas kalti ir mokykloje, ir universitete net ir suvokdamas, kad tai yra beprasmis dalykas, ypatingai universitete, kada jau reikalaudavo daugiau tų datų žinoti… Jas išmoksti ir po trijų dienų pamiršti. Na gal ir neblogai, lavini šiek tiek atmintį, bet ne daugiau. Mano supratimu, moksleiviams užtenka žinoti 10 Lietuvos istorijos datų, ir to pakaktų.
Juzefas Pilsudskis: Lenkijos Didvyris ar Lietuvos Priešas?
V. Savukynas nagrinėja lietuvių požiūrį į ilgametį Lenkijos vadovą Juzefą Pilsudskį, kuris tikrai nevienareikšmiškas. Didžiausia jo kaltė lietuvių akyse - Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos.
Pilsudskis buvo tas, kurio įsakymu L. Želigowskis surengė tariamą maištą ir užėmė Vilnių. „Mes be Vilniaus nenurimsim“, - tai šūkis, ant kurio augo visa tarpukario Lietuvos karta. Lietuviai visada jautė skriaudą dėl šios neteisybės. Štai kodėl jis buvo vadinamas išdaviku, okupantu.
Józefas Klemensas Piłsudskis gimė 1867 metų gruodžio 5 dieną Zalave. „Kai gimiau netoli Vilniaus ir motina virš sūnaus lopšio ašaras gailias liejo, dar skambėjo nuo kartuvių girgždėjimo aidas, išstatytų ne tik čia, Lukiškių aikštėje, tačiau ir ten taip pat - Kaune. Negaliu pamiršti, kad kovos tuose kraštuose buvo stipriausios, kruviniausios, labiausiai užsispyrusios. Kai ne tiktai čia, bet netgi karalystėje, Varšuvoje, kovos nutilo - žemaičių sukilimas tęsėsi visa jėga, įtraukdamas naujas aukas, į naują kovą šimtus žmonių, kurie kalbėti lenkiškai nemokėjo“, - taip savo garsioje kalboje Vilniuje sakė J. Pilsudskis.
Visiškai nenuostabu, kad Juzefas įsitraukė į kovą prieš okupacinę carinę valdžią. Jis netgi su broliu Bronislavu organizavo pasikėsinimą į carą Aleksandrą III-ajį. Už tai buvo ištremti į Sibirą. Juzefas grįžo, o jo brolis Bronislovas, ten gyvendamas, tapo vienu iš ryškiausių antropologų, tyrinėdamas vietos tauteles. O Juzefą viliojo visuomeninė veikla.
1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją. Ryškiausias jo poelgis - 1908 metais traukinio apiplėšimas Bezdonyse.
Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui jis suprato, kad išmušė lemtinga valanda - Lenkija gali vėl tapti nepriklausoma. Jo savarankiškumas ir jo vykdoma politika nepatiko vokiečiams ir jie jį įkalino Magdeburgo pilyje. 1918 lapkričio 11 dieną paskelbus Lenkijos nepriklausomybę jis tapo Lenkijos valstybės vadovu. Būtent jam valdant Lenkija įtvirtino savo nepriklausomybę.
V. Savukynas teigia, kad Juzefas Pilsudskis - paradoksali asmenybė. Kodėl jis liepė atplėšti Vilnių nuo Lietuvos? Tačiau jei norėjo užgrobti visą Lietuvą, kodėl to nepadarė? Šį jo dvilypumą, o kartu ir vienatvę matė tiek lenkai, tiek lietuviai. Kodėl jis buvo toks nenuoseklus, draskomas prieštaravimų?
Akivaizdu, kad jis troško atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau ne tik. Jo žvilgsnis buvo gerokai platesnis. Jis norėjo sukurti stiprią Vidurio Europos valstybę, kuri galėtų būti tas žaidėjas, su kuriuo skaitytųsi ir Rusija, ir Vokietija. Vien etninių lenkų žemių nepakako.
Pilsudskis įsitikinęs, kad galės įtikinti lietuvius. Ir jis imasi veiksmų. Štai čia prasideda istorija, dėl kurios daugelis lietuvių iki šiol jaučia nuoskaudą. J. Pilsudskis 1919 metais pasiunčia savo seną bendražygį Leoną Wasilevskį į Kauną. Mykolas Sleževičius laikosi kietai ir į jokias derybas nesileidžia. Ir tuomet Pilsudskis leidžia surengti taip vadinamąjį „peoviakų“ sąmokslą.
1920 metų vasarą bolševikai pajuto pergalės skonį. Jie veržėsi į Vakarus ir ruošėsi pasaulinei revoliucijai. Vienintelė kliūtis buvo Lenkija. Rodėsi, kad ir ji bus nušluota. Bolševikai jau buvo prie Vyslos. Ir čia nutiko kažkas netikėto. Lenkų kariai sumušė bolševikus. Tačiau mažai kas žino, kad lenkai ir Juzefas Pilsudskis išgelbėjo ir Lietuvą.
1920 metų rugsėjis. Bolševikai pralaimi ir traukiasi, pagal sutartį Lietuvai priklauso Vilnius. Tačiau Juzefas Pilsudskis neatsisako savo ankstesnių geopolitinių planų. Liucijanui Želigovskiui įsako suorganizuoti „sukilimą“ ir paimti Vilnių. Kodėl taip pasielgė Pilsudskis? Ko jis siekė? Motyvas labai paprastas. Galvojo, kad lietuviai, netekę Vilniaus, patys prisijungs prie Lenkijos. Taip įvyksta Želigovskio akcija.
tags: #virginijus #savukynas #gime