Ingeborgos Jacobs knyga „Vilko vaikas“ atskleidžia tragišką ir mažai žinomą pokario Rytprūsių vaikų likimą. Tai tikra istorija apie mergaitę Liesabeth Otto, kuri tapo viena iš tūkstančių, vadinamų „vilko vaikais“. Ši apžvalga siekia atskleisti knygos svarbą, jos turinį ir kontekstą, atkreipiant dėmesį į šios temos reikšmę Lietuvos istorijai ir atminčiai.
Autorė ir kontekstas
Ingeborga Jacobs, gimusi 1957 m. Zolingene, yra laisvai samdoma ZDF žurnalistė ir daugelio dokumentinių filmų autorė. 1994 m. jai teko garbė išgirsti Lyzabetės Oto (Liesabeth Otto) istoriją. Šis susitikimas tapo pagrindu dokumentiniam filmui, kuris sulaukė didelio pripažinimo ir apdovanojimų. Filmas ir vėliau knyga atkreipė dėmesį į „vilko vaikų“ tragediją, kuri ilgą laiką buvo nutylėta.
„Vilko vaikų“ likimas pokario sumaištyje
Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje tūkstančiai vaikų neteko tėvų ir liko vieni. Bėgdama nuo sovietų armijos, septynmetės Lyzabetės mama mirė iš bado. Mergaitė, ieškodama maisto, pasimetė nuo savo brolio ir sesers ir atsidūrė Lietuvoje. Čia ji metų metus klajojo, nakvodama daržinėse, tvartuose ar po tiltais, elgetaudama ir vogdama, kad išgyventų. Jos niekam nereikėjo, ji niekam nerūpėjo. Ją pjudė šunimis, vietiniai vaikai bandė pakarti, aštuonerių metų ji buvo išžaginta ir vos nepaskandinta. Penkiolikmetė už vagiliavimą atsidūrė nepilnamečių kolonijoje, o vėliau - lageryje. Po kelių laisvės savaičių ji vėl pateko į lagerį, o paskui prasidėjo klajonės po Sovietų Sąjungą.
Ši istorija atspindi daugelio „vilko vaikų“ patirtį - vaikų, kurie tapo karo aukomis ir buvo priversti kovoti už išgyvenimą žiauriomis sąlygomis. Jų likimai - tai kaltės, skausmo ir atsparumo liudijimas.
Nutylėta istorija
Ilgą laiką Lietuvoje „vilko vaikų“ tema buvo mažai nagrinėta. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“, kurių kiekvieno gyvenimo istorija yra sukrečianti ir tragiška. Tik pastaraisiais metais ši tema pradėjo sulaukti daugiau dėmesio, iš dalies dėl tokių knygų kaip „Vilko vaikas“ ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas - Marytė“. Šios knygos padeda atverti užmirštus istorijos puslapius ir suteikti balsą tiems, kurie ilgą laiką buvo nutildyti.
Taip pat skaitykite: Vilko Gomurys: Kas Tai?
Parodos ir atminimo svarba
Lietuvos rezistencijos ir genocido centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus sukūrė parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945-1948 m.“, kurioje pristatomi realūs herojai ir jų gyvenimo istorijos. Parodos autorė Ramunė Driaučiūnaitė pabrėžia, kad šių vaikų patirtis yra unikali ir kad jie matė karo žiaurumus, alkį ir baimę. Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pokario Lietuvoje „vilko vaikai“ buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes niekas nesijautė atsakingas už jų likimą.
Paroda susideda iš 22 mobilių stendų, kuriuose pateikiama Rytų Prūsijos istorinių įvykių apžvalga, pagrįsta autentiškomis istorijomis. Parodos kūrėjai kalbino „vilko vaikus“, dažnai vykdami pas juos ne po vieną kartą, nes jiems buvo sunku kalbėti ir prisiminti tokią skaudžią vaikystę.
Alvydo Šlepiko indėlis
Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas - Marytė“, išleista 2012 m., tapo bestseleriu Lietuvoje ir buvo išversta į daugelį kalbų. Ši knyga taip pat padėjo atkreipti dėmesį į „vilko vaikų“ likimą. A. Šlepikas teigia, kad ši istorija negali nesujaudinti, nes ji yra apie vaikus, kurie bando išgyventi labai sudėtingomis sąlygomis. Jis pabrėžia, kad kalbėti apie vokiečių vaikų pabėgėlių likimą ilgą laiką buvo tabu, ypač sovietmečiu. Tačiau, parašęs knygą, jis suprato, kad ši istorija Lietuvoje yra gana plačiai paplitusi ir gerai žinoma, bet būtent tarp vyresnių žmonių.
A. Šlepikas susipažino su Ričardu Savicku, kurio motina buvo „vilko vaikas“. Jo motina tapo viena iš pagrindinio knygos personažo Renatės prototipų. A. Šlepikas pabrėžia, kad labai svarbu prisiminti karo aukas, ne tik šio, bet ir bet kurio kito. Jis teigia, kad budelius galima užmiršti, o aukas reikėtų prisiminti.
Europos Parlamento paroda ir atminimo politika
Idėja parodyti parodą apie „vilko vaikus“ Europos Parlamente kilo jo narei Rasai Juknevičienei. Ji teigia, kad reikia žinoti savo istoriją ir mokytis iš jos, kad ji nesikartotų. R. Juknevičienė atkreipia dėmesį į tai, kad Rusija naudoja istoriją iškreipdama ją ir naudodama kaip įrankį. Ji teigia, kad nežinant istorijos, labai sunku suvokti dabartinę padėtį.
Taip pat skaitykite: Pokario Lietuvos Istorija: Vilko Vaikai
R. Juknevičienė pabrėžia, kad svarbu nubausti nusikaltėlius, nes Vokietija tapo kitokia dėl to, kad buvo nubausta, o Sovietų Sąjunga niekada nebuvo pasmerkta už savo nusikaltimus. Ji siekia suartinti Lietuvos istoriją su likusios Europos istorija, kad būtų lengviau susikalbėti ir suprasti, kas vyksta dabar.
Bendruomenės „Edelweiss-Wolfskinder“ veikla
Alfreda Luise Quitsch-Kažukauskienė, tuometinė „vilko vaikus“ vienijančios bendruomenės „Edelweiss-Wolfskinder“ pirmininkė, pati patyrė „vilko vaiko“ likimą. Ji pasakoja, kad bendruomenėje buvo 250 narių iš Rytų Prūsijos. Kai buvo galima pasiieškoti artimųjų Vokietijoje, daugelis susirado, 97 asmenys išvyko į Vokietiją gyventi, kiti liko Lietuvoje. Šiandien bendrijoje registruoti 22 asmenys. A. L. Quitsch-Kažukauskienė dėkinga parodos kūrėjams, kurie sugaišo daug laiko, kad išklausytų „vilko vaikų“ istorijas. Svarbiausios pamokos iš skaudžios vaikystės, pasak jos, yra pasimokyti nekariauti ir vengti ruso.
„Vilko vaikų“ patirtis: bendras bruožas
Visais laikais vaikai yra labiausiai pažeidžiama ir bejėgiškiausia žmonijos dalis prieš karą. Ypač tai pasakytina apie našlaičius, kurie per labai trumpą laikotarpį patiria sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare atnešė jiems tokį likimą. Šių vaikų patirtis yra išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Jie matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo jie galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Ar šiandien yra atsakymas į klausimą: kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą?
Kelias į Lietuvą
„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu trejų-šešiolikos metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945-1948 metais kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar patys vieni (likę visiški našlaičiai) pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestasis žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje.
Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)- Kybartai-Kaunas-Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis - Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai.
Taip pat skaitykite: Vilko Gomurio Prevencija
Išgyvenimo kaina
Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus.
Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie paimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais - ir visus vienos šeimos vaikus), tačiau tokie vaikai tapdavo pigia beteise darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi.
Pasipriešinimas ir represijos
Lietuvoje, kuri tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, trukęs nuo 1944 iki 1953 m. Į miškus pasitraukė ir į partizanų gretas įstojo daugiau kaip 50 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. Šios kovos rėmėjai ir jų artimieji buvo persekiojami, bauginami, suimami, kalinami, išvežami į lagerius ar tremiami į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus. Represijos grėsė ir šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus. Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose netikėtai pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“.
Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką ir nesukelti įtarimo. Daug kas priklausė nuo kaimynų tarpusavio sutarimo. Nuo pasitikėjimo iki išdavystės buvo tik vienas žingsnis. Dažniausiai saugumo sumetimais vaikus priglaudusios lietuvių šeimos draudė vaikams kalbėti gimtąja vokiečių kalba ir reikalavo, kad vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus net ir neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys tarpusavyje galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tačiau vaikus priglaudusiems globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo.
Nauja tapatybė
Dalį tokių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai įvaikinimo paprastai stengėsi išvengti, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius.
Kiek tokių „vilko vaikų“ atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos iki šiol nėra. Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir svetima pavarde, šie jauni žmonės buvo priversti susikurti savo antrąją tapatybę, perprasti lietuvišką identitetą. 1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas.
Kitos knygos vaikams
Aptariant vaikų literatūrą, verta paminėti ir kitas knygas, kurios savo tematika ir stiliumi yra artimos pasakoms ir legendoms. Vandos Frankienės-Vaitkevičienės "Užburtos kanklės" pasakoja apie senovės Lietuvą, jos mitus ir legendas. Antano Giedriaus "Aišvydo pasakos" apie Lietuvos kaimo gyvulėlius ir paukštelius yra artimos pasakėčioms, o Anatolijaus Kairio eiliuota pasaka "Du broliukai" yra daugiau vaidinimas negu pasaka.
Šios knygos, nors ir skirtingos, atspindi lietuvių tautosakos ir istorijos svarbą vaikų literatūroje. Jos padeda vaikams pažinti savo šalies istoriją, tradicijas ir vertybes.