Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kai ji ne tik laukia naujo šeimos nario, bet ir patiria daugybę fiziologinių pokyčių. Vienas iš svarbiausių nėštumo rodiklių yra vaisiaus aktyvumas, kuris atspindi jo būklę ir vystymąsi. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su vaisiaus aktyvumu prieš gimdymą, įskaitant galimas problemas ir jų sprendimo būdus.
Vaisiaus Vandenys: Svarbi Aplinka Kūdikiui
Vaisiaus vandenys - tai skystis, supantis vaisių gimdoje. Jie atlieka daugybę svarbių funkcijų:
- Apsauga: Vaisiaus vandenys saugo kūdikį nuo išorės poveikių, tokių kaip smūgiai ar spaudimas.
- Judėjimo laisvė: Jie leidžia vaisiui laisvai judėti gimdoje, o tai svarbu jo raumenų ir kaulų vystymuisi.
- Virkštelės apsauga: Vaisiaus vandenys apsaugo virkštelę nuo prispaudimo, užtikrindami nuolatinį deguonies ir maistinių medžiagų tiekimą.
- Plaučių vystymasis: Jie užtikrina normalų plaučių vystymąsi.
- Temperatūros palaikymas: Palaiko pastovią kūno temperatūrą.
- Informacija apie nėštumo eigą: Iš vaisiaus vandenų galima spręsti, ar nėštumo eiga yra gera.
Vaisiaus vandenys susideda iš:
- 98% vandens
- 1% neorganinių medžiagų
- 1% organinių medžiagų (riebalų, fermentų, hormonų, pigmento)
- Nusilupusios gemalo ar vaisiaus ląstelės
Kūdikis ne tik ryja šiuos vandenis, bet ir pats aktyviai dalyvauja juos gaminant. Vaisiaus vandenų apykaitoje dalyvauja kūdikio inkstai, kvėpavimo takai, virškinimo sistema, oda ir vaisiaus dangalai. Įrodyta, kad nėštumo pabaigoje mažylis išskiria apie 600-800 ml šlapimo, kuris yra labai svarbi vaisiaus vandenų sudedamoji dalis.
Vaisiaus vandenų kiekis susijęs su nėštumo periodu. Šis kiekis kinta netolygiai. Nėštumo pradžioje - apie 10-tą nėštumo savaitę jų yra apie 30 ml, 13-14-tą savaitę - apie 100 ml, o 18-tą savaitę - jau 400 ml ir t. t. Didžiausias vaisiaus vandenų kiekis, jau visas "vandenynas", stebimas 37-38-tą nėštumo savaitę - 1000-1500 ml. Paskui jis vėl sumažėja iki 800-1000 ml.
Taip pat skaitykite: IUAS priežastys ir valdymas
Vaisiaus Vandenų Kiekio Pokyčiai
Vaisiaus vandenų kiekis nėštumo metu nuolat kinta. Per mažas arba per didelis vandenų kiekis gali signalizuoti apie galimas problemas.
Oligohidramnionas (Sumažėjęs Vandenų Kiekis)
Per mažai vandenų būna apie 0,5 proc. nėščiųjų, o trečiajame trimestre jų sumažėja iki 500 ml ir dar mažiau. Sutrinka vandenų gamyba ir pasisavinimas. Šis sutrikimas būdingas tiek pirmą kartą, tiek ir pakartotinai gimdančioms moterims.
Priežastys:
- Motinos ligos: preeklampsija, hipertoninė liga, infekcinės ligos (toksoplazmozė, citomegalija, mikoplazminė infekcija ir kitos lytiškai plintančios infekcijos), pernešiojimas.
- Lėtinės motinos ligos: tonzilitas, inkstų, ginekologinės ligos ir kt.
- Vaisiaus inkstų ir šlapimo takų raidos ydos, funkciniai sutrikimai.
- Lėtinis deguonies nepakankamumas dėl placentos funkcijos nepakankamumo.
Diagnostika:
- Gydytojas gali įtarti, jeigu nėščiosios gimdos dydis atsilieka nuo normalaus, sumažėja mažylio aktyvumas.
- Tiksliau sutrikimas nustatomas ultragarsu, skaičiuojamas vaisiaus vandenų tūris ir indeksas. Nustatoma, kad vandenų kiekis mažesnis, kai jų tūris yra mažesnis kaip 2 cm, o indeksas mažesnis kaip 8 cm. Kai vaisiaus vandenų gerokai sumažėja, vandenų indeksas yra mažesnis nei 5 cm.
Pasekmės:
- Sulėtėjęs vaikelio vystymasis.
- Per anksti subręsta placenta.
- Vaisiaus plaučių, sąnarių pakitimų, skeleto ir veido deformacijos.
- Nėštumo nutrūkimas, vaisiaus arba jau gimusio naujagimio žūtis (ypač pavojinga antrajame nėštumo trimestre).
- Kūdikis gimsta su įvairaus laipsnio hipotrofija.
- Pavojus užspausti virkštelę.
- Padidėja infekcijos prasiskverbimo į vaikelio organizmą rizika.
Gydymas:
- Jeigu tai atsitiko iki 28-tos nėštumo savaitės, tuomet moterį reikia visapusiškai ištirti (atlikti hormoninius, biocheminius ir ultragarsinį tyrimus), kad būtų nustatyta kūdikio būklė.
- Jei vandenų sumažėjimas pastebimas trečiojo trimestro pabaigoje, gali būti rekomenduojamas ankstesnis gimdymo sužadinimas.
- Gydymas, siekiant pagerinti kraujotaką tarp gimdos ir placentos bei medžiagų apykaitos procesus placentoje.
- Jei įmanoma, gydoma ir sutrikimą sukėlusi pagrindinė liga.
- Maždaug kartą per savaitę atliekamas ultragarsinis tyrimas, kas tris dienas tiriama kraujotaka "motinos-placentos-vaisiaus" sistemoje, kiekvieną dieną tiriamas vaisiaus širdies darbas.
Polihidramnionas (Padidėjęs Vandenų Kiekis)
Kai kuriais atvejais vandenų susikaupia daugiau nei 1,5 l, o kartais gali siekti net 5 l. Vandenų kiekio padidėjimas būna ūmus ir lėtinis. Pastarasis išsivysto pamažu, todėl nėščioji spėja priprasti prie naujos būsenos ir padidėjus gimdai diskomforto nejaučia. Tuo tarpu vaisiaus vandenų kiekiui padidėjus staiga, nėščiąją kankina dusulys, silpnumas, tinimai, padažnėja pulsas. Šis sutrikimas dažnesnis 16-20-tą nėštumo savaitę.
Priežastys:
- Moters serga cukriniu diabetu, infekcinėmis ligomis.
- Esant rezus konfliktui (kai mama - "pliusas", o kūdikis - "minusas").
- Daugiavaisiam nėštumui.
- Vaisiaus vystymosi sutrikimams.
- Vandens pūslės sienelės ląstelių veiklos sutrikimas.
- Vaikelis atsisako ryti vaisiaus vandenis.
Diagnostika:
- Apie vaisiaus vandenų pagausėjimą galima spręsti iš didesnio nei įprastai nėščiosios pilvo.
- Gimda būna įsitempusi, o vaisius sunkiai apčiuopiamas.
- Ultragarsu nustatomas vaisiaus vandenų padidėjimo lygis.
- Atliekami biocheminiai, hormoniniai, imunologiniai ir genetiniai vaisiaus vandenų tyrimai.
- Taip pat gali būti tiriamas vaisiaus kraujas, paimant jo kraujo iš virkštelės.
Pasekmės:
- Priešlaikinis gimdymas ir neišnešiotas nėštumas.
- Gimdymas gali būti sunkus, būdingi per silpni gimdos susitraukimai.
- Gimdymo metu gali iškristi virkštelė, per anksti atsisluoksniuoti placenta.
Gydymas:
- Nėščioji dažniausiai tiriama ligoninėje, norint nustatyti ligą sukėlusias priežastis.
- Jei reikia sukelti gimdymą, gydytojui tenka vandenų pūslę pradurti specialiais instrumentais.
- Siekiant užkirsti kelią kraujavimui, po gimdymo mamytei skiriama gimdą sutraukiančių vaistų.
Priešlaikinis Vaisiaus Vandenų Nutekėjimas
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc.
Rizikos veiksniai: infekcija, polihidramnionas, daugiavaisis nėštumas, gimdos kaklelio nepakankamumas, placentos atšoka, trauma, lytiniai santykiai, vaisiaus raidos anomalijos, invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.), medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas).
Taip pat skaitykite: Svarbu žinoti apie vaisiaus padėtį 28 nėštumo savaitę
Patogenezė: Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės.
Klinika: Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties.
Diagnostika:
- Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą.
- Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas).
- Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti.
- Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.
Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę: judesius, atlikti KTG, biofizinį profilį, doplerometriją.
Diferencinė diagnostika: Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.
Gydymas:
Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. Prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė.
Taip pat skaitykite: Kaip vaisiaus padėtis veikia gimdymą
Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė.
- 22-24 savaičių nėštumas: prognozė vaisiui nepalanki, sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą.
- 25-34 savaičių nėštumas: tęsiamas nėštumas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, skiriama tokolizė, vaisiaus plaučių brandinimas, antibiotikų terapija.
- Daugiau kaip 35 savaičių nėštumas: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (kai yra chorioamnionitas, vaisiaus hipoksija, nėštumo patologija), skiriama antibiotikų terapija.
Priešlaikinis Gimdymas
Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Ši patologija yra dažniausia (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.
Etiologija: Skiriamos keturios rizikos veiksnių grupės: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai.
- Motinos ligos: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
- Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija.
- Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.
- Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.
Klinika: Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Diagnostika:
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:
- Nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę.
- Apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kaklelį.
- Vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą).
- Paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui.
- Įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.
Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė paga. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą.
Nėštumo tęsimo kontraindikacijos: vaisius žuvęs, yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas, yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos), sunki preeklampsija ar eklampsija, sunki ekstragenitalinė patologija, gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos, intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×109/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija), progresuojantis gimdymas.
Gydymas:
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.
Tokolizei vartojami vaistai:
- Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas): Nifedipinas mažina miometriumo kontraktiliškumą, efektyvus pirmiausia pasirenkamas tokolitikas. Šalutinis poveikis: gali būti galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija. Dozavimas: pirmąją valandą skiriama 10 mg po liežuviu kas 15 min., kol suretės gimdos susitraukimai. Gydoma 60-160 mg dozėmis per parą.
- Prostaglandinų inhibitoriai: Dozavimas: pradinė dozė - 50 mg tabletėmis, vėliau po 25-50 mg kas 4-6 val. Dvi dienas. Vartojamos ir rektalinės žvakutės - 1-3 mg/kg kūno svorio. Neskirti po 34- osios nėštumo savaitės. Šalutinis poveikis: vaisiui priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas, naujagimiui nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. Kontraindikacijos: bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos.
- Beta adrenomimetikai: Dozavimas: Partusisten, Gynipral infuzija į veną: 0,5-2,0 mg vaisto praskiesti 500 ml izotoninio tirpalo ir lašinti jo 10-20 lašų/min. Dozę galima didinti kas 5 min. po 5 lašus. Didžiausias greitis - 40-60 lašų/ min. Likus 30 min. iki infuzijos pabaigos, pradėti gerti vaisto po vieną tabletę kas 4-6 val. Šalutinis poveikis motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, nervingumas, nerimas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Šalutinis poveikis vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija, hiperbilirubinemija, laikinoji (tranzitorinė) hiperkalemija, hipokalcemija ir hipotenzija. Kontraindikacijos skirti adrenomimetikus: nėščiosios širdies ligos ir ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, ryški (nekontroliuojama) hipertenzija, plautinė hipertenzija, bronchinė astma, gydoma simpatomimetikais ar kortikosteroidais, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos. Pastaba: prieš skiriant gydymą, rekomenduojama užrašyti EKG, ištirti motinos kraujo gliukozės kiekį, elektrolitus.
- Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban): Blokuoja oksitocino receptorius. Naudojamas lašinės infuzijos stacionare. Nepageidaujamas poveikis minimalus.
Palaikomoji tokolizė jokiais tokolitikais nerekomenduojama! Tokolizės trukmė - ne ilgesnė nei 48 val. Maži neišnešioti naujagimiai turi gimti tretines sveikatos priežiūros akušerijos ginekologijos paslaugas teikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymo rizika, baigtis ir prognozė aptariami su nėščiąja ir jos vyru.
Šeimos gydytojas turi mokėti diagnozuoti gresiantį nėštumo nutrūkimą ir teikti pirmąją pagalbą prasidėjus priešlaikiniam gimdymui.
Vaisiaus Hipoksija
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.
Etiologija:
Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija.
- Motinos patologija: širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis.
- Vaisiaus patologija: širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija.
- Placentos ir virkštelės patologija: priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Patogenezė:
Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje hipoksijos stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose: smegenyse, širdyje. Sumažėja deguonies raumenyse, žarnyne, inkstuose ir kt. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus vagus ir sukelia hiperperistaltiką. Vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus, kuris nudažo vandenis žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusio angliavandenių rezervo pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.
Klinika ir diagnostika:
Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų, nestresinis testas - nereaktyvus. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių ar jie visiškai išnyksta, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas (išsitiesęs vaisius). Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys. Nutekėjus vandenims, galima atlikti vaisiaus pulsoksimetriją (matuoti SpO2 periferiniame kraujyje) ar tirti kraują iš pirmaujančios vaisiaus dalies šarmų ir rūgščių pusiausvyrai nustatyti.
Gydymas:
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijos ar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninė tokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų Vaisiaus Dalių Ir Virkštelės Iškritimas
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau palinksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai esti priekyje prie krūtinės, tarp sukryžiuotų rankų ir kojų. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makštinio tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga.
Virkštelės iškritimo dažnis 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.
Etiologija:
- Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės).
- Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą (pvz., priešlaikinis gimdymas).
- Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos.
- Siauras dubuo.
- Atloštinės galvos pirmeigos.
- Polihidramnionas.
- Daugiavaisis nėštumas.
Smulkiųjų vaisiaus dalių iškritimasSmulkiosios vaisiaus dalys gali iškristi esant bet kuriai vaisiaus padėčiai gimdoje. Kai, esant skersinei padėčiai, iškrinta ranka, kyla rimta gimdymo komplikacija, susidaro palankios sąlygos įsistatyti petukui į dubenį ir nekomplikuotai skersinei padėčiai pereiti į užleistą (jei laiku nebus suteikta pagalba). Iškritusi ranka, kai yra sėdynės pirmeiga, didesnės praktin…
Vaisiaus Judesių Stebėjimas
Vaisiaus judesiai yra svarbus rodiklis, atspindintis jo būklę. Nėra jokių griežtų normų ar lentelių, kiek ir kaip intensyviai turėtų judėti vaikelis, nes kiekvienas vaisius turi savitą ramybės ir budrumo ciklą, kuris gali keistis skirtingais nėštumo tarpsniais. Paprastai sakoma, kad vaikelis turėtų judėti taip pat dažnai, kaip judėjo paskutines kelias savaites. Kol jaučiate, kad vaikelio judesių dažnumas ir intensyvumas iš esmės nepasikeitė, galite manyti, kad jam viskas gerai.
Pagal vaisiaus judesių dažnį ir pobūdį bei pokyčius galima spręsti apie tai, kaip vaikutis jaučiasi gimdoje, ar neiškilo pavojus jo gyvybei. Pakankami judesiai rodo, kad vaisius pakankamai aprūpinta krauju.
Vaisiaus judesių skaičiavimas ir registravimas - tai paprasčiausias vaisiaus būklės tyrimo metodas, kurį nuolat turi atlikti pati nėščioji.
- Ankstyvieji judesiai (iki 8-ojo mėnesio): Iki 30 nėštumo savaitės nėščiosioms tik atkreipti dėmesį į vaikučio judesius kasdien. To pakanka.
- Paskutinį trimestrą: Gydytojai pataria (tačiau tai nėra būtina) nėščiosioms skaičiuoti judesius trečiąjį trimestrą tam, kad suvoktų vaikelio ritmą, jo ramius ir aktyvius periodus, judėjimo dažnį, intensyvumą.
- Esant didesnės rizikos nėštumui/užsitęsus nėštumui: Judesius skaičiuoja ir gydytojai.
Nuo 30 nėštumo savaičių galima aiškiai išskirti vaisiaus ramaus miego, aktyvaus miego ir pabudimo (būdravimo) būsenas, kurios nepriklauso nuo motinos aktyvumo. Ramus vaisiaus miegas trunka 20 - 40 min., išnešioto vaisiaus - 50 - 75 min., tačiau retai būna ilgesnis nei 90 min.
Judesiai būna labai įvairūs: vaisius spardosi, verčiasi, sukasi, rąžosi, žagsi ir kt. Tyrimai rodo, kad nėščiosios junta nuo 37 iki 88 proc. tai ritmiškas žagsėjimas.