Įvadas
Vaiko teisių apsauga yra aktuali tema, nuolat kintanti ir vystosi kartu su visuomenės vertybėmis bei supratimu apie vaikystę. Šiame straipsnyje nagrinėjami istoriniai vaiko teisių apsaugos aspektai, siekiant suprasti, kaip keitėsi požiūris į vaiką ir jo teises, bei kokie veiksniai turėjo įtakos šiam procesui.
Vaikystės sampratos evoliucija
Ilgą laiką visuomenė į vaiką žiūrėjo kaip į "mažą suaugusįjį", kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis.
Požiūris į vaiką
Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Istoriškai vaikas buvo vertinamas kaip priklausomas nuo tėvų, neturintis savo nuomonės ir teisių. Tačiau laikui bėgant, suvokimas apie vaiko individualumą ir poreikius keitėsi.
Vaiko sąvokos apibrėžimas
Su "vaiko" sąvoka daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties. Biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, "Vaiko" sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys.
Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Vienas garsiausių - Z. Froidas savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t.y. šis šaltinis ir yra stipriai sužadinamas.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijų seką, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusius malonumo jausmus, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka.
Trys pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt.). Taigi, raidos psichologija sukūrė "psichologinį vaiką", kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusysis santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Vaikystės samprata kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Gyvybės pradžią įvairių teorijų šalininkai pripažįsta skirtingus momentus: pirmuosius kūdikio judesius (jie fiksuojami jau 14 nėštumo savaitę), smegenų impulso atsiradimą (fiksuojami 6 savaitę), pirmą širdies dūžį, pirmą savarankišką įkvėpimą (10-oji savaitė), vaiko atskyrimą nuo moters kūno, virkštelės nukirpimą ir pan.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šia bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Vaiko amžius yra svarbus nustatant tam tikras vaiko teises ir pareigas, tačiau amžiaus kriterijus naudojamas ir pačioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Šiuo atveju jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiuo atveju CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus.
Štai, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs ašis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip "kūdikis", "mažametis", "nepilnametis". Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. "Nepilnamečiais" vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami "ikimokyklinio amžiaus vaikais", o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami "mokyklinio amžiaus vaikais". Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: "Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų".
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog "vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Vaiko teisių raida
Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą.
Tarptautiniai dokumentai
Svarbų vaidmenį vaiko teisių apsaugos istorijoje suvaidino tarptautiniai dokumentai, tokie kaip Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, priimta 1989 metais. Ši konvencija įtvirtino pagrindines vaiko teises, įskaitant teisę į gyvybę, apsaugą nuo smurto ir išnaudojimo, teisę į mokslą ir sveikatos priežiūrą.
Vaiko teisių apsauga Lietuvoje
Nuo liepos įsigaliojo naujoji vaiko teisių apsaugos sistema, kuria siekiama visai Lietuvai vienodos vaiko teisių apsaugos ir tinkamos pagalbos bet kuriai šeimai, susiduriančiai su sunkumais. „Vaikų apsauga Lietuvoje ilgą laiką buvo nevieninga: trūko tvirto požiūrio, kad mažųjų Lietuvos piliečių apsauga yra prioritetas, vyravo skirtingos nuomonės apie tai, kaip reikia užtikrinti vaikų teisių apsaugą, kai šeimą ištinka krizė.
Anksčiau savivaldybių administracijoms pavaldūs vaiko teisių apsaugos skyriai nuo liepos pradžios tapo vieningos vaiko teisių apsaugos sistemos dalimi. Tarnyba vaiko teisių apsaugą užtikrins visą parą, taip pat poilsio ir švenčių dienomis. Policija ir savivaldybės išlieka svarbiausiais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos partneriais, nes policijos pareigūnai dažnai pirmieji gauna informaciją apie galimą nusikaltimą ar nusižengimą, o savivaldybės teikia reikiamą pagalbą šeimoms, kuriose buvo naudojamas smurtas prieš vaiką, vaikas patyrė nepriežiūrą ar nebuvo užtikrinami teisėti vaiko interesai.
Aiškindamiesi situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai bendraus su vaiku (išskyrus tuos atvejus, kai vaikas dėl amžiaus, sveikatos būklės, esamos būsenos negali išreikšti savo nuomonė), vaiko tėvais, įtėviais ar globėjais (rūpintojais), mokytojais, auklėtojais ir kitais asmenimis bei institucijomis.
Pirmas lygis - vaiko teisės pažeistos, bet nėra grėsmės vaiko gyvybei, sveikatai ir saugumui. Antras lygis - nustatoma grėsmė vaiko gyvybei sveikata ir saugumui. Tokiu atveju vaikas paimamas iš tėvų, įtėvių ar globėjų (rūpintojų) ir kreipiamasi į teismą. Greta to, šeimai organizuojama mobilioji komanda, kuri sudaryta iš psichologo, socialinio darbuotojo ir specialisto, dirbančio su priklausomybę turinčiais asmenimis. Ši komanda teikia intensyvias paslaugas šeimai 14 darbo dienų.
Gali būti, kad grėsmės lygis vaikui nebus nustatytas, bet bus nustatyta, kad šeimai reikia pavienių paslaugų - pavyzdžiui, pozityvios tėvystės kursų tėvams ar dienos centro vaikui. Reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimo pranešimą, specialistai atsižvelgs į esamą situaciją, pavyzdžiui, ar vertinimo metu bent vienas iš suaugusiųjų gali fiziškai pasirūpinti vaiku ir jo saugumu. Paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos, bet nenustačius antrojo grėsmės vaikui lygio, vaikas nėra paimamas iš jo tėvų, įtėvių ar globėjų (rūpintojų), nėra inicijuojamas atvejo vadyba, mobiliosios komandos pagalba, nesikreipiama į teismą.
Įgyvendinat reformą, nuo liepos 1 d. taip pat bus užtikrintas psichologų dalyvavimas mažamečių (iki 14 metų) nukentėjusiųjų ar liudytojų apklausose. Smurtas prieš vaiką - veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.
Žiniasklaidos vaidmuo
Žiniasklaida atlieka svarbų vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę apie vaiko teises. Žiniasklaidos priemonės gali padėti didinti visuomenės informuotumą apie vaiko teisių pažeidimus, skatinti diskusijas ir daryti įtaką politiniams sprendimams. Remiantis tyrimais duomenimis Lietuvoje ilgą laiką žiniasklaidos institucija pasitikėta labiausiai, 2004 m. kovo mėn., žiniasklaida pasitikėjo 45% gyventojų, o nepasitikėjo tik 20%. Remiantis paskutiniais (2008 m. duomenimis), žiniasklaidoje apstu straipsnių, kurių tema vaikai, jų teisės, bei jų įgyvendinimo problematika. Tyrimas analizuoja vaiko teisių sampratos daugialypiškumą žiniasklaidoje. Analizuojami internetinės žiniasklaidos straipsniai susiję su vaiko teisėmis.
Iššūkiai ir perspektyvos
Nepaisant didelės pažangos vaiko teisių apsaugos srityje, vis dar išlieka nemažai iššūkių. Tarp jų - smurtas prieš vaikus, vaikų išnaudojimas, skurdas ir socialinė atskirtis. Svarbu toliau tobulinti vaiko teisių apsaugos sistemą, užtikrinti tinkamą pagalbą šeimoms, susiduriančioms su sunkumais, ir skatinti visuomenės sąmoningumą apie vaiko teises.