Suaugusieji kartą per metus švenčia melagių dieną, kai jie gali krėsti įvairius pokštus, apgaules, staigmenas. Tačiau vaikų gyvenime melas yra kasdieninė duona, kuri palengvina jų gyvenimą, padeda išvengti bausmių ir įgyvendinti savas iliuzijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime septynmečių vaikų melavimo priežastis, kaip atpažinti melą ir ką daryti tėvams, susidūrus su tokia situacija.
Melas ir vagystės vaikų pasaulyje
Visgi, ne ką mažesnis vaikų pragyvenimo šaltinis yra vagiliavimas, kai vaikai norėdami turėti jiems labai patinkančius daiktus tiesiog juos pasisavina. Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas ir vagystės. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių. Vaiką supančioje aplinkoje turi būti sukurta tinkama aplinka, kurioje jis galėtų save realizuoti, pažinti pasaulį, sužinoti atsakymus į visus rūpimus klausimus bei atskirti pavyzdingą elgesį nuo visiškai netinkamo, gėdingo.
Melas - tėvų ir vaikų santykių neišvengiama dalis. Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų.
Religinis požiūris į melą
Gini Graham Scott (2012) knygoje apie melą pateikiama nemažai pavyzdžių, kaip krikščionių, judėjų bei kitų religijų tradicijos prieštarauja melui, idealizuoja atvirumą. Dėl šių religinių įsitikinimų tėvai jau nuo pat mažens vaikams seka pasakas, kuriose melagiai ir sukčiai vaizduojami kaip neigiami personažai, teigia, jog meluoti yra negražu ir už tai yra baudžiama. Vaikai iš tiesų bijo bausmės, mano, jog už melą jie bus nubausti ne tik tėvų, bet ir kitų stipriųjų galių, pavyzdžiui, Dievo. Todėl dažniausiai jaunesnio amžiaus vaikai skundžia savo vyresnius brolius arba seseris galvodami, kad daro gerą darbą, visada sakydami tiesą.
Tėvų pavyzdys ir veidmainystė
Tačiau tėvų žinia apie melą, kaip neigiamą savybę, vaikams gali pasirodyti veidmainiška, jei jie mato meluojančius suaugusiuosius. Tėvai dažniausiai meluoja, nes bando apsaugoti savo atžalas nuo blogos ar skausmingos informacijos, nenori išreikšti savo nepritarimo ar nepasitenkinimo, o kartais ima meluoti tik todėl, kad nori priversti savo mažuosius kažką daryti. Deja, toks elgesys ugdo netinkamą elgesį ir nepasitikėjimą vyresniais. Taip pat vaikams augant tėvai dažnai bando nuslėpti neigiamą nuomonę dėl įvairių jų veiksmų, nes nenori kištis į jų gyvenimą ir bando išvengti konfliktų. Slėpdami savo pykti ir nepasitenkinimą tėvai bando pritapti prie vaikų, nori jiems įtikti ir nesipykti. Tačiau dažniausiai apsimetinėjimas, jog viskas yra gerai, neišeina į naudą ir po kurio laiko tėvai su kaupu išlieja savo emocijas vaikams, taip griaudami tarpusavio santykius.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Melas prasideda kūdikystėje?
Šeimos psichologė Erika Kern (2015) teigia, jog meluoja netgi kūdikiai. Naujagimis visada verkia kai nori valgyti, miegoti arba jam kažką skauda. Vos jam ,,cyptelėjus“ tėvai iš karto puola į pagalbą, supuoja, nešioja ir glaudžia prie savęs. Laikui bėgant mažylis perpranta, jog jam verkiant visada kažkas būna šalia ir juo rūpinasi. Tada norėdamas dėmesio jis gali be reikalo pradėti verkšlenti tik dėl to, kad kažkas juo pasirūpintų ir panešiotų. Tad meluoti pradedama jau ankstyvoje kūdikystėje.
Fantazijos ir melas
Teigiama, jog iki ketverių metų vaikas nemoka meluoti, jis tiesiog fantazuoja ir išsigalvoja nebūtus dalykus, kuriais neretai pats tiki. Tokio amžiaus vaikas prieš pradėdamas fantazuoti yra įsitikinęs, jog tai, ką jis sako, yra netiesa, bet pasinėręs į svajonių pasaulį pradeda dvejoti, ar tai nebus tiesa. Pavyzdžiui, vaikas darželyje gali pradėti pasakoti draugams apie namuose esantį šuniuką bei ką jis su juo veikia, o grįžęs namo gali stebėtis, jos vis dėlto šunelio nėra ir jis buvo tik jo fantazijos dalis. Tačiau jau nuo ketverių metų vaikai ima suprasti, jog meluodami jie gali išsisukti nuo bausmės, nuslėpti netinkamą elgesį ir t.t. Situacija tampa sunkiau valdoma, kai vaikai yra verčiami daryti tai, ko jie labai nenori, nes tokiu atveju jie yra priversti meluoti ir išsisukinėti. Pavyzdžiui, mama vaiką verčia valgyti nemėgstamą maistą arba kasdien ryte ir vakare valytis dantis. Tada vaikas dažnai išmeta valgį, sakydamas, kad jau pavalgė, arba meluoja, jog jau išsivalė dantis, nors ryte net nebuvo vonioje.
"Baltas melas"
Anglų psichologų Warneken F., Emili O. (2015) atliktame tyrime buvo tiriama, ar vaikai turi savo nuomonę ir ar nesistengia apgaudinėti. Tyrimo metu buvo stebimas septynerių - vienuolikos metų vaikų elgesys, kai suaugę piešia kokį nors portretą ir visiškai jį subjauroja, tada vertintojas pasako, kad šis portretas iš ties labai gražus, o vaikui paliekamas atskiras vertinimas. Arba iš pradžių vaiko buvo paklausiama, ką jis norėtų gauti dovanų, o vėliau jam padovanojamas visai kitas daiktas ir stebima, ar vaikas parodys savo apmaudą, gavęs ne taip norimą dovaną. Didžioji dalis tyrime dalyvavusių vaikų pažiūrėję i portretą ir išklausę suaugusiųjų teigiamo vertinimo taip pat pasakė, kad portretas yra iš ties gražus ir atliktas originaliai. Gavę ne tai, ko norėjo, vaikai vėlgi nepasakė, kad ši dovana jiems netinka, nes norėjo kitos. Jie maloniai padėkojo iš išreiškė pasitenkinimą gautu daiktu. Psichologai, vertindami tyrimo rezultatus teigia, jog tokio amžiaus vaikai dar vis meluoja ,,baltu melu“. Jie sako netiesą ne tam, kad kažką apgautų, bet jie nenori įžeisti kito žmogaus nuomonės ar pastangų. Toks melavimo būdas tikrai nėra pavojingas ir nežadantis netinkamo elgesio ateityje.
Pagrindinės melavimo priežastys
- Melas vengiant bausmės. Griežtai auklėjamas vaikas, kuris yra baudžiamas už kiekvieną nusižengimą, daug greičiau išmoksta meluoti. Vaiko negalima bausti už menkiausią prasižengimą, nes negaudamas tinkamo paaiškinimo, patarimo ar pagalbos vaikas niekada nenorės prisipažinti, jog padarė kažką netinkamo.
- Suaugusiųjų pavyzdys. Dažnai vyresni žmonės patys to nesuprasdami moko vaikus meluoti. Pavyzdžiui, kasoje tėvai nieko nepaaiškinę sako vaikui, jog neturi pinigų žaisliukui, tačiau neužilgo susimoka už nusipirktas prekes.
- Siekimas padaryti įspūdį. Vaikai, kaip ir suaugę, siekia nuslėpti savo silpnybes ir pasirodyti geresniais nei iš tiesų yra. Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio ir pagyrimų iš tėvų, yra žeminamas ir nevertinamas, jis ima aplinkiniams meluoti apie savo šeimos situaciją. Pradeda visiems pasakoti, koks jis yra laimingas, kaip gerai gyvena ir kokius gerus darbus atlieka.
- Gina savo interesus. Dažnai tėvai mano, jog vaikas yra visiška jų nuosavybė ir neturi teisės turėti savo paslapčių. Tada jie savo atžalas šnipinėja, kamantinėja, seka bei kasdien verčia pasakoti ką nuveikė, su kuo kalbėjo ir t.t.
Kaip atpažinti melą?
Net ir gana patyrusį melagėlį dažniausiai išduoda jo kūno kalba: šalin nusukamas žvilgsnis ar mirksėjimas, bandymas ranka prisidengti burną kalbant ar veido, nosies dažnas lietimas, trypčiojimas ir rankose laikomų daiktų sukiojimas, lūpų laižymas, paraudimas ir pakitusi balso intonacija, greitakalbė ar didelės pauzės, slepiamos rankos, delnai-tokie yra tipiški melavimo požymiai. Kūnas išsiduoda, nes jo šeimininkas žino, jog elgiasi netinkamai ir bijo būti sugautas meluojant. Ta baimė ir pasireiškia per įvairias kūno reakcijas.
Kiekvieną vaiko melo priežastį reikia suprasti ir įvertinti skirtingai. Neužtenka tik žinojimo, jog vaikas nuo mažens yra linkęs fantazuoti, nes meluoti arba sakyti tiesą jis gali dėl tam tikrų priežasčių. Anot Vidos Kilikevičienės (2012), sudėtingose situacijose, patyrę smurtą arba prievartą vaikai gali imti sakyti visišką tiesą nieko neslėpdami. Jei vaikas patyrė kažkokių rimtų psichinių traumų dėl smurto ar prievartos, kalbėdamas su jam pagalbos ranką tiesiančiu specialistu jis kalbės visiškai nuoširdžiai, žinoma, jei spaudimo nedarys aplinkiniai arba šeimos nariai. Tačiau, kol vaikai patys tiki savo fantazijomis, jų melo dažnai galima nepastebėti, kadangi tikėdami tuo, ką sako, jie kalba labai užtikrintai. Tik sulaukę vyresnio amžiaus ir supratę, kas yra melas ir kad meluoti nėra gerai, vaikai dažnai išsiduoda pagal specifines savo reakcijas. Meluojantis vaikas nevalingai prisidengia burną, susijaudina, trina rankas, parausta, nežiūri į kalis, kalba lėtai ir galvoja ką pasakyti, painioja detales bei pamiršta, ką sakė. Toks vaikų melas jau nėra nekalta fantazijos dalis, kadangi tai jie daro specialiai, žinodami, kad elgiasi netinkamai. Ypač paaugliai apie tryliktus gyvenimo metus pradeda bendrauti su tėvais ne visiškai atvirai, nuslepia įvairias detales, siekia privatumo. Tai yra normalu, nes jei paauglys viską atvirai pasakoja tėvams tai reiškia, jog jis emociškai bręsta lėčiau.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Ką daryti tėvams?
Tyčinis melavimas dažniausiai tampa vaikų gyvenimo stiliumi, kai jie suvokia, jog tai jiems yra gera galimybė pasiekti savų tikslų. Vis dėlto reiktų nepamiršti, jog nuolat pasikartojantis melas rodo, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai.
- Reaguokite susidūrus su tikru melu, parodant jog toks elgesys nepriimtinas. Reaguokite ne kaltinimu, pykčiu, o tiesos ir galimų elgesio pasekmių įvardijimu.
- Visada atsižvelkite į situaciją ir pabandykite suprasti melo priežastis.
- Nuo mažens ugdykite vaiko meilę tiesai, parodant jog tai yra pasirinkimas, kuris jei ne iš karto, tai ilgainiui apsimoka, nes sukuria patikimumo įvaizdį, būtiną draugiškiems santykiams.
- Patys vertinkite ir sakykite vaikui tiesą, net jei tai jums asmeniškai nenaudinga.
- Aptarkite su vaiku įvairias elgesio situacijas skiriant tyčinį, kenkiantį kitiems, savanaudį melą ir tiesos nutylėjimą siekiant apsaugoti kitą, nepakenkti, neįžeisti.
- Kai vaikas išdrįsta sakyti tiesą, būtinai tuo pasidžiaukite dar prieš reikšdami nepasitenkinimą vaiko poelgiu, parodykite jog tai tiesiogiai susiję su elgesio pasekmėmis, sumažindami bausmę ir pasiūlydami kitas problemos sprendimo išeitis.
- Mokykite vaiką suprasti, įvertinti kitų žmonių melavimo priežastis reklamoje, politikoje, kasdienybėje.
- Mažesniam dėl populiarumo konkuruojančiam vaikui, įvardinkite jo stipriąsias puses, pabrėždami jog kiekvienas esame kažkuo ypatingi skirtingai ir tuo galime pasidžiaugti, kai bendraamžiai giriasi savo pasiekimais.
- Jei vaikas yra vyresnis, tikrai nerekomenduojama tikrinti vaiko telefoną, elektroninį paštą, jei nėra kokio žalingo elgesio pačiam vaikui ar aplinkiniams apraiškų. Kiek galima reikia išlaikyti tą pasitikėjimą ir kalbėti apie tai su vaiku, nes jei akcentuosime tik tai, kad jis meluoja, jis supras, kad melas blogai, bet nepadarys iš to išvadų. Mes turime akcentuoti kitą pusę - kodėl santykiuose yra svarbu pasitikėjimas. Jei aš, kaip tėvas, pasitikiu vaiku, jis irgi gali pasitikėti manimi. Ir paauglystėje, kai sumažėja noras bendrauti su tėvais, kai tų melo strategijų atsiranda vis daugiau, tėvai ypač turi stengtis išlaikyti poziciją, kad aš noriu tavimi pasitikėti ir pasitikiu. Tai reiškia, kad leidžia tam paaugliui pasijusti suaugusiu, o tai ir yra svarbu. Tai tie pabandymai meluoti būna, bet jie neperauga į ypač blogą elgesį. Pasitikėjimas mažina melo apraiškas paauglystėje.
- Jei tėvai žino, kad vaikas meluoja, jie turi tą žinoti 100 proc. Nes būna, kad tėvai tik numano. Tai visų pirma, tėvai turi būti garantuoti dėl melo. Jei vaikas vis tiek tvirtina savo, nesileisti į diskusijas. Pasakyti, kad žinote, jog jis sako netiesą ir jums dėl to yra liūdna. Nebijokime vaikui parodyti, ypač jaunesniam, kad melas gali žeisti ir griauti santykius. Pasakykite, kad žinote tiesą ir nutraukite diskusiją. Po kurio laiko grįžkite prie to ir jei vaikas vis tiek tvirtina savo, aiškinkitės, kalbėkite. Bet nereaguokite pykčiu, neįrodinėkite nieko. Parodykite, kad jums rūpi.
- Jei šeimose pasiekiama tokia riba, kai tėvams tampa pernelyg sunku. Jiems nusvyra rankos, kai pokalbiai su atžala neduoda rezultatų, o istorijos iš lubų laužiamos vis dažniau. Tada ir pasekmės skaudesnės. Tokiu atveju svarbu paprašyti pagalbos. Psichologas gali būti vienas iš galinčių padėti specialistų.
Vaikų vagiliavimas
Kiekvienas vaikas savo gyvenime yra kažką pasisavinęs ar pasiėmęs be leidimo. Kaip ir apie melavimą, taip ir apie vagiliavimą vaikai iki trijų - ketverių metų nenusimano. Maži vaikai ima svetimus daiktus, nes jie mano, kad viskas, ką jie gali pasiimi savo rankele, yra jų. Psichologė Erika Kern (2016) teigia, jog tėvai neturėtų iš karto pulti į paniką, jei vaikas vieną kartą paima kažką svetimo. Tokia tėvų reakcija gali labai sutrikdyti vaiką, ateityje jis gali bijoti bandyti kažką naujo. Atvirkščiai, reaguoti reikėtų labai adekvačiai, paaiškinus, kad taip elgtis nėra gerai ir kitą kartą gali laukti nemalonumai. Vis dėlto, vaiko moralės supratimas vystosi su jo amžiumi. Dažnai vaikų netinkamas elgesys rodo ne tai, kad tėvai nesugeba vaikui įteigti teisingų moralės normų, bet tai, jog vaikas tiesiog yra dar per mažas, kad suvoktų, jog tam tikras jo poelgis yra netinkamas. Vaikas turi suvokti, jog namuose kiekvienas turi savo asmeninę erdvę, kuri priklauso tik vienam šeimos nariui ir niekas kitas negali jo daiktų liesti. Pavyzdžiui, vaikui turi būti paaiškinama, jog nuo tėvo darbo stalo negalima imti jokių daiktų ir tada vaiko asmeniniai žaislai taip pat bus neliečiami. Taip vaikas išmoksta skirti, kas yra svetima, o kas jo. Taip pat nederėtų vaikui leisti pasiimti žaislų iš kitų namų, kai vaikas atėjęs į svečius apsikabina kokį nors žaislą ir nenori jo paleisti. Vaikui turi būti paaiškinta, jog svetimus daiktus galima tik trumpam pasiskolinti, negalima neštis namo visko, kas jam patinka, nes tokiu atveju ateityje jis bus įpratęs pasiimti viską, kas jam atrodo patrauklu. Iš tikrųjų, vaikai vagia ne todėl, kad jie nori blogai elgtis, bet todėl, kad tuo metu jų impulsas yra stipresnis nei noras klausytis tėvų. Jei už kiekvieną daikto paėmimą vaikas bus baudžiamas, jis ims meluoti ir išsisukinėti, kadangi visi vaikai nori pačiupinėti kažką svetimo, jei jam tai daryti bus nuolat draudžiama, išsisukinėjant nuo bausmės teks meluoti. Suaugusieji turi nuo mažens mokinti atskirti sąvokas ,,mano“, ,,tavo“, ,,jo arba jos“. Anot psichologės Elgės Žaronaitienės (2016), vaikai, kurie dažnai pasiima svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir menkai save vertina. Kaupdamas svetimus daiktus mažametis taip save įtvirtina bendraamžių tarpe. Pavyzdžiui, vaikas gali paimti tėvų pinigus ir nupirkti draugams saldainių. Toks jo poelgis jam neatrodys blogas, nes jis tai padarė ne dėl savęs, o dėl kitų. Taip pat vaikas gali pasisavinti kažką svetimo norėdamas atkeršyti. Pavyzdžiui, darželyje vaikas, kuris buvo įskaudintas savo bendraamžio, gali slapta paimti jo mėgstamą žaislą tam, kad suerzinti jį. Tokie vaikai nėra linkę į vagystes ateityje, nes tai yra tik laikina pykčio parodymo dalelė. Tuo tarpu psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė (2011) ir psichologė Svetlana Ramoškienė (2016) dažną vaikų vagiliavimo priežastį įvardiją kaip norą atkreipti į save dėmesį. Vaikui pradėjus vogti, reikėtų susimąstyti, kodėl jis taip elgiasi. ,,Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs.“ Su tokiu vaiku reikėtų praleisti kuo daugiau laiko, ji užimti. Be to vaikui reikėtų sukurti šiltą klimatą, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas. Psichologų tyrimu, dažnai vaikai pasisavina svetimus daiktus tam, kad suaugusieji atkreiptų į juos dėmesį. Apklausus tokius vaikus jie dažnai teigia, jog tėvai juos atmeta ir nesupranta jų, dėl to toks elgesys atkreipia tėvų dėmesį, jog vaikui kažkas yra negerai. Bendravimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko gyvenimu suteikia jam pilnavertiškumo jausmą, skatina pasitikėti savimi ir džiaugtis tuo, ką turi. Dažnai tėvai daro klaidą neduodami vaikui kišenpinigių, mokėdami už viską auklėtojams. Vaikas matydamas, kaip kiti vaikai už savo pinigus perka norimus skanumynus, pats pasiima pinigus iš tėvų, nes jis nenori išsiskirti iš savo bendraamžių. Žinoma, duodant pinigus reikia paaiškinti kam jie yra skirti ir, kad juos galima ne tik išleisti, bet taip pat taupyti. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene (2012) pastebi, jog neretai pasitaiko vagiliaujančių vaikų ir per daug dėmesio gaunančių vaikų šeimose. Jei vaikas yra nuolat stebimas, tikrinamas, kamantinėjamas, jis ima vagiliauti, taip išreikšdamas savo protestą. Vaikai, kuriems vos užsigeidus yra viskas nuperkama mano, jog visi pasaulio daiktai priklauso jam, todėl jis bet kur ir bet kada gali pasiimti norimą daiktą. Tėvai visada turi būti pasiruošę tinkamai įvertinti vaikų vagystes. Negalima pastebėjus, kad vaikas pasisavino svetima daiktą, pulti garsiai ant jo šaukti ar kitaip gėdinti. Reikia vaikui leisti pasijausti nukentėjusiojo vietoje, pagalvoti, kaip jam būtų skaudu jei kažkas pavogtų jo mėgstamiausią žaisliuką. Įvertinus situacija vaikui turėtų būti sukeltas apmaudas dėl jo poelgio bei noras grąžinti daiktą savininkui. Tai ir yra kone pati skausmingiausia ir gėdingiausia bausmė vaikui, kai reikia grąžinti pasisavintą daiktą ir atsiprašyti. Tačiau toks būdas yra veiksmingiausias, nes pasijutęs kito žmogaus padėtyje ir pajutęs gėda, vaikas nebenorės daugiau taip elgtis. Vis dėlto, jei vaiko vagystės dažnai kartojasi reikia kreiptis į specialistus. Tėvai neturėtų nuolat bausti vaikų ir su jais pyktis, nes tai blogina tėvų ir vaikų santykius.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai