Galvos trankymas yra vienas labiausiai tėvus neraminančių vaikų įpročių. Dažnai tai kelia nerimą, nes gali būti autizmo požymis. Tačiau, kad ir kaip keistai tai skambėtų, tai gali būti ir visiškai normalus sveiko kūdikio elgesys. Apie 15-20 proc. kūdikių tranko galvą, ir dažniau tai daro berniukai. Šis straipsnis skirtas išsiaiškinti galimas galvos trankymo priežastis, pateikti patarimų tėvams, kaip elgtis tokioje situacijoje, ir nurodyti, kada reikėtų kreiptis į specialistus.
Kada ir kaip dažnai pasireiškia galvos trankymas?
Šis įprotis dažniausiai atsiranda apie aštuntą - devintą mėnesį, o išnyksta savaime iki antro-trečio gimtadienio. Pikas pasiekiamas 18-24 gyvenimo mėnesį. Galvos trankymo epizodai trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, kartais net iki 1 val. Jei jis trunka ilgiau, reikėtų pasitarti su specialistais.
Galimos galvos trankymo priežastys
Yra keletas galimų priežasčių, kodėl vaikas gali trankyti galvą:
- Nusiraminimas. Manoma, kad ritmiški galvos judesiai kai kuriems vaikams suteikia nusiraminimą, panašiai kaip pirštuko ar antklodės kraštelio čiulpimas. Tai gali būti susiję su tuo, kad vaikas pratinasi prie supimo jau mamos pilvelyje, vėliau patiria tą malonumą supamas ant rankų.
- Malonumas. Kai kuriems vaikams galvos judinimas yra tiesiog malonus užsiėmimas. Moksliškai tai vadinama savistimuliacija siekiant malonumo arba pasitenkinimas dėl judesio.
- Skausmo malšinimas. Nors ir atrodo neįtikėtina, bet ritmiški galvos judesiai gali padėti numalšinti skausmą, jei, pavyzdžiui, mažyliui dygsta dantukai ar skauda ausytę. Jeigu tavo mažylis tranko galvą tik persirgęs sloga, būtų neblogai patikrinti ausytes.
- Pykčio išliejimas. Galvos trankymas pykčio priepuolio metu (net sukeliant sau skausmą) padeda išlieti stiprias emocijas.
- Dėmesio poreikis. Tai gali būti bandymas atkreipti tėvų dėmesį neįprastu būdu. Jeigu jau atmetėte galimas ligas (patys ar su gydytojo pagalba), įsitikinkite, kad skiriate vaikui pakankamai dėmesio tuo metu, kai jis neatlieka tų nepageidaujamų judesių.
- Nuobodulio paįvairinimas. Iš tiesų pagrindinė betikslių ritmiškų galvos judesių priežastis nėra žinoma. Kartais galvos judesiai išties gali būti tam tikrų ligų simptomas ar vystymosi sutrikimo komponentas.
- Aplinkos dirgiklių trūkumas. Galvą taip pat dažniau krato vaikai, kuriems trūksta aplinkos dirgiklių (nematantys, negirdintys kūdikiai, taip pat tie, kurie jaučiasi vieniši) - taip jie kompensuoja dirgiklių stygių.
Kada reikėtų nerimauti?
Net jeigu galvą tranko vyresnis nei aštuoniolikos mėnesių kūdikis, pagrindas sunerimti yra tik tada, kai yra kitų nenormalaus elgesio požymių, tokių kaip:
- Rankų kratymas
- Įkyriai kartojami veiksmai
- Meilumo stoka
Autizmą galima įtarti, jei 14 mėn. kūdikis nerodo į daiktus pirštu, jei neseka suaugusių žingsnio ir nežaidžia su įsivaizduojamais objektais.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Autizmas ir galvos trankymas
Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant simptomai ryškėja, tampa sunkesni. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką.
Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams:
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
- 24 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako dviejų žodžių frazių (neįskaitant atkartojimo ar frazių)
Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:
- Socialinės sąveikos sutrikimas. Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
- Komunikacijos sutrikimas. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
- Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.
Kai vaikas reguliariai save muša ir tai nėra susiję su pykčio priepuoliu ar ūmiu skausmu, savęs žalojimas gali būti siejamas su autizmu. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali ne tik muštis, bet ir žnaibytis, kandžiotis, trankyti galvą ir t. t. Visa tai jiems - būdas nusiraminti.
Aspergerio sindromas
Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.
Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą. Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.
Autizmo priežastys
Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus.
Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais).
Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta. Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.
Ką daryti tėvams, kai vaikas tranko galvą?
- Pasistenkite nekreipti dėmesio. Jeigu jis tai daro, pasistenkite nekreipti dėmesio, nes tik dar labiau paskatinsite tokį elgesį. Jeigu negalite nekreipti dėmesio, bent jau nebarkite ir nebauskite vaiko, nes jis per mažas suprasti, ką daro blogai.
- Patenkinkite ritmo poreikį kitais būdais. Vaikas, ritmiškai trankantis galvą, mėgsta ritmą. Galima pabandyti padėti vaikui patenkinti šį pomėgį kitais būdais, pvz., šokant, žygiuojant, mušant būgną ar plojant klausantis muzikos. Padeda supimas ant sūpynių.
- Sukurkite raminančią miego rutiną. Jei šis įprotis pasireiškia prieš miegą, išbandykite raminančią miego rutiną. Kartais šilta vonia, supimas ant rankų, rami muzika, pasakėlė ar dainelė prieš miegą padeda vaikui nurimti. Venkite eiti miegoti per anksti.
- Užtikrinkite saugią aplinką. Gerai patikrinkite visus vaiko lovelės varžtelius ir sraigtelius, kad nebūtų jokių išsikišimų, galinčių sužaloti. Ant vaiko lovos kojų galite uždėti gumines apsaugas, o lovos kraštus uždengti audiniu ar antklode. Tai reikalingiau tam, kad sumažintume triukšmą ir apsaugotume sienas bei grindis, nes turėjusieji (ar tebeturintys) vaiką su šiuo įpročiu žino, kokį triukšmą jis sukelia.
- Kreipkitės į specialistus. Jei vaikas turi vystymosi sutrikimą ir galvos judesius atlieka taip intensyviai, kad gali save sužaloti, jam gali reikėti vartoti vaistus ir dėvėti apsauginį šalmą.
Papildomi patarimai tėvams
- Būkite ramūs. Pats geriausias atsakas - patiems tėvams išlikti ramiems. O vaikai yra linkę mokytis iš pasikartojančio elgesio. Taigi, jei ramūs esate ir jūs, analogiškai elgtis stresinėse situacijose mokysis ir vaikas.
- Mokykite vaiką išreikšti emocijas. Stiprias neigiamas emocijas išgyvenantis vaikas gali jaustis labai vienišas, išsigandęs, nesuprastas, tad būtinai kartokite, kad esate čia, viską suprantate ir būtinai padėsite. Pavyzdžiui: „Aš suprantu, kad pyksti.
- Padėkite vaikui atpažinti jausmus. Stiprias emocijas patiriantis vaikas neretai nemoka jų tinkamai atpažinti, nesupranta jų priežasties, jaučiasi pasimetęs. Padėkite vaikui suprasti, kokius jausmus jis patiria ir kokia jų priežastis.
- Siūlykite alternatyvas. Įpykusiam, nusiminusiam ar kitas neigiamas emocijas išgyvenančiam vaikui sunku jas paleisti, tad nukreipkite jį tinkama linkme ir pasiūlykite alternatyvą mušimuisi. Vyresniam vaikui siūlykite nurimti, ramiai ir giliai pakvėpuoti, o tuomet pasikalbėti.
- Fiziškai sustabdykite vaiką. Tvirtai apkabinkite vaiką, kad jis negalėtų savęs mušti. Būtina ramiai kalbėti, aiškinti, kodėl neleidžiate vaikui pajudėti. Jeigu vaikas, pavyzdžiui, daužo galvą į sieną, nuneškite jį į kitą vietą; jei vaikas trenkia sau su tam tikru daiktu, paimkite jį iš jo, ir t.