Vaikų Savęs Žalojimas: Priežastys, Atpažinimas ir Pagalba

Įvadas

Vaikų ir paauglių savęs žalojimas yra reiškinys, keliantis didelį susirūpinimą tėvams, pedagogams ir specialistams. Tai ne tik fizinės žalos darymas sau, bet ir gilesnių emocinių problemų išraiška. Save žalodami paaugliai dažnai stengiasi išreikšti ir valdyti sunkius jausmus, su kuriais susiduria kasdieniame gyvenime. Tai yra simptomas, rodantis poreikį padėti jaunam žmogui susidoroti su problemomis, vidinėmis kovomis ir rasti konstruktyvius būdus išgyventi emocinius sunkumus. Šis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui.

Savižalos ir Savižudybės Ryšys

Svarbu suprasti, kad savižala ne visada reiškia norą nusižudyti. Savižala nėra savižudybės bandymas, o kartais padeda palengvinti distresą ir šitaip apsaugo nuo savižudybės. Tačiau statistiniai duomenys byloja, kad apie 40-60 proc. nusižudžiusių asmenų anksčiau yra save žaloję, taip pat tarp 10-19 amžiaus paauglių savižudybė sudaro 20 proc. to amžiaus visų mirties atvejų. Nors savižala galimai yra vienas iš rizikos veiksnių, vis dar nėra pakankamai patikimų didesnės imties paauglių savižalos tyrimų, kuriuose būtų nagrinėtas savęs žalojimas platesniame kontekste. Didžiausia savižudybės rizika per 6 mėn. Savižalos dažnis yra gerokai didesnis negu mėginimo nusižudyti.

Savižalos Formos

Save žalojantis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui. Toks elgesys ypač paplitęs tarp vaikų ir paauglių, nes šiuo gyvenimo etapu dažnai vyksta intensyvus emocinis ir socialinis vystymasis. Savęs žalojimas siekiant pažeisti odą (pvz., pjovimas, odos deginimas, įbrėžimai) - tai vienas iš labiausiai žinomų save žalojančių būdų. Labiausiai paplitusios savęs žalojimo formos yra pjaustymasis ir deginimasis, bet taip pat būna savęs draskymasis, galvos trankymas, nuodijimasis, odos gnaibymas, kaulų laužymas, plaukų rovimas, gyjančių žaizdų žalojimas, dusinimasis ir kandžiojimasis.

Priežastys, Skatinančios Vaikus Žaloti Save

Vaikai gali pradėti save žaloti dėl įvairių priežasčių, dažnai susijusių su jų emociniu skausmu, nesugebėjimu susitvarkyti su užklupusiais stipriais jausmais arba bandymu kontroliuoti savo aplinką, kuomet jaučiasi bejėgiai.

• Emocinis skausmas ir stresas: Vaikai, kurie susiduria su stipriu emociniu skausmu, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus mirties, konfliktų šeimoje ar mokykloje, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą išreikšti savo sielvartą ir beviltiškumą.
• Savitikslis elgesys ir noras „pajausti“ kažką: Kai vaikai jaučia emocinį nusivylimą ar tuštumą, savęs žalojimas gali tapti būdu pajusti kontrolę ar pabėgti nuo užgniaužtų jausmų.
• Žema savivertė: Vaikai, kuriems būdinga žema ir nestabili savivertė, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą nubausti save, kadangi jie jaučiasi neverti meilės ar dėmesio.
• Psichikos sveikatos sutrikimai: Savęs žalojimas taip pat gali būti susijęs su tam tikromis psichikos sveikatos būklėmis, tokiomis kaip depresija, nerimas, potrauminio streso sutrikimas, asmenybės sutrikimai ar valgymo sutrikimai.
• Kontrolės poreikis: Kai vaikai jaučiasi, kad jų gyvenime niekas nėra kontroliuojama (pvz., neigiamas aplinkos poveikis, šeimos problemos ar socialinė atskirtis), savęs žalojimas gali tapti būdu pasijusti „stipresniems“ arba gauti dėmesį iš kitų.
• Socialinis stresas ir atstūmimas: Vaikai, kurie patiria patyčias, jaučiasi atskirti arba nesuprasti savo bendraamžių ar šeimos narių, gali pradėti naudoti savęs žalojimą kaip atsaką į socialinį stresą ir atstūmimą.
• Įtaka iš aplinkos: Kartais vaikams gali pasirodyti, kad savęs žalojimas yra priimtinas, jei jie stebi tokį kitų elgesį.
• Brendimo laikotarpis: Brendimo laikotarpiu vaikams dažnai kyla emocinės ir psichologinės krizės, susijusios su hormonų pokyčiais, kūno vaizdo problemomis ir tapatybės paieškomis.
• Dėmesio siekimas: Kai kurie vaikai gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą atkreipti dėmesį į savo poreikius ar nesugebėjimą išreikšti savo jausmus žodžiais.

Taip pat, nerimo priežastis gali būti tam tikros smegenų cheminės medžiagos, pvz., serotonino, noradrenalino ir GABA, disbalansas. Ilgalaikis ar stiprus stresas, pvz. Asmeninės ir socialinės patirtys. Sveikatos sutrikimai. Vaistai ir psichoaktyvios medžiagos.

Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia

Kaip Atpažinti Savęs Žalojimą

Nustatyti, ar vaikas žaloja save, ne visuomet lengva, nes šis elgesys dažnai slepiamas. Turintys šią problemą asmenys dažnai ją slepia, pavyzdžiui, slėpdami pjaustymosi žymes nešioja rūbus ilgomis rankovėmis net karštu oru, įvairiai paaiškina sužalojimus, stengdamiesi sumenkinti jų reikšmę, pavyzdžiui, sako, kad įdrėskė katinas ar tiesiog netyčia pargriuvo ir susižeidė. Tačiau atidūs tėvai ir globėjai gali pastebėti tam tikrus požymius:

• Neįprastas uždarumas ir atsiribojimas nuo šeimos ir draugų.
• Staigus nuotaikų svyravimas.
• Sunku išreikšti jausmus žodžiais.
• Žemas savęs vertinimas ir nuolatinė savikritika.
• Fiziniai sužalojimai, kurių paaiškinimai atrodo neįtikinami.
• Drabužiai, dengiantys kūną net ir šiltu oru (ilgos rankovės, aukšti kaklai).
• Atsiradę aštrūs daiktai (skustuvai, peiliukai) netinkamose vietose.
• Padidėjęs nerimas ir irzlumas.
• Miego ir valgymo sutrikimai.
• Nustojimas domėtis anksčiau patikusiomis veiklomis, sumažėja motyvacija mokytis, jam sunku susikaupti, vengia bendrauti su draugais, dažnai skundžiasi galvos ir pilvo skausmais, pradeda agresyviai elgtis.

Ką Daryti Sužinojus Apie Savęs Žalojimą

Sužinojus, kad vaikas save žalojo arba esant tokio elgesio rizikai, labai svarbu būti itin atsargiems su savo žodžiais ir veiksmais. Neteisingas požiūris ar nesupratimas gali dar labiau pabloginti situaciją ir užkirsti kelią atviram pokalbiui.

Ko Nereikėtų Sakyti ar Daryti

• „Tu per daug dramatiškai reaguoji“. Šis sakinys gali būti labai skaudus, nes vaikas jaučia tikrą skausmą, o šis pareiškimas sumažina jo emocijų svarbą.
• „Tai kvaila, nedaryk to“. Šis pasakymas gali sukelti vaikui jausmą, kad jis nesuprastas. Jis gali jaustis kaltas ar gėdinamas dėl savo elgesio, o tai tik padidins jo vienišumo jausmą ir nesaugumą.
• „Visi vaikai taip daro, tai nieko baisaus“. Toks komentaras gali sumenkinti vaiko skausmą ir sukelti jausmą, kad jo problemos nėra rimtos.
• „Aš nežinau, kodėl tai darai, bet tiesiog nustok“. Tai rodo nesupratimą apie tai, ką vaikas išgyvena.
• „Tu sukeli mums tiek daug rūpesčių.“ Save žalojantys vaikai dažnai jaučia stiprų kaltės ir gėdos jausmą.
• „Tiesiog pabandyk išlaikyti savo jausmus viduje“. Tai patvirtina mintį, kad emocijos turėtų būti slopinamos ir nematomos, kuomet vaikas kaip tik siekia išreikšti savo skausmą ir stresą.
• Nusiminti ar panikuoti. Panikuojant arba reaguojant kitomis neigiamomis emocijomis, vaikas gali jaustis nesaugus ir nesuprastas. Geriau išlaikyti ramybę, nes tai padės vaiko jausmus išreikšti racionaliau.
• Ignoruoti problemą arba tikėti, kad „tai praeis“. Savęs žalojimas ne visuomet praeina savaime, todėl svarbu nesukelti įspūdžio, kad problema nėra rimta.
• Skubėti nubausti ar nurodyti elgesį. Tėvams ar globėjams labai svarbu nepradėti kaltinti ir bausti vaiko. Tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą ir jausmą, kad jis negali pasitikėti suaugusiaisiais.
• Naudoti manipuliacijas ar bandyti kontroliuoti vaiko emocijas.
• Pasakyti, kad tai „tik praėjusios emocijos“. Jei vaikas jaučia gilų skausmą, nesvarbu, ar tai atrodo menka problema, reikia tai pripažinti kaip realų ir rimtą emocinį iššūkį.
• Pateikti nesuformuluotų sprendimų per anksti. Stenkitės nepriimti sprendimų už vaiką, nes jis gali jaustis bejėgis ir nevaldantis savo situacijos. Geriau klausytis ir kartu su vaiku ieškoti tinkamų sprendimų.

Kaip Reaguoti Teisingai

Svarbiausia yra nesmerkti tokios elgesio, nes supratingas ir palaikantis požiūris suteikia vaikui galimybę jaustis saugiai ir pasitikėti suaugusiaisiais, kurie gali jam padėti. Tai labai jautri ir sunki tema. Jei tėvai ar gobėjai pastebi, kad jų vaikai save žaloja, svarbu reaguoti su empatija, supratimu ir pasiruošimu ieškoti pagalbos.

1. Nusiraminti ir nesmerkti: Labai svarbu nesmerkti vaiko ir nesistengti greitai nubausti.
2. Išklausyti vaiko jausmus: Pabandykite su vaiku kalbėtis atvirai ir be pasmerkimo. Paklauskite jo, kas sukelia šiuos jausmus ir kaip jis jaučiasi. Tai gali padėti suprasti, kas vyksta jo galvoje. Labai svarbu tai daryti nepertraukinėjant kai vaikas kalba. Tai padeda sukurti pasitikėjimą ir supratimą.
3. Rodyti paramą ir meilę: Būtina, kad vaikas jaustųsi mylimas ir palaikomas.
4. Ieškoti profesionalios pagalbos: Labai svarbu kreiptis į specialistus, tokius kaip psichologai, psichiatrai ar terapeutai, kurie turi patirties dirbant su vaikais, turinčiais savęs žalojimo problemų. Su tėvų sutikimu (iki 16 metų privalomas) kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą.
5. Stebėti ir užkirsti kelią galimiems pavojams: Jei vaikas vis dar save žaloja, svarbu užtikrinti, kad jis būtų saugus ir kad nesiektų daugiau sužalojimų. Pasirūpinti savo saugumu - užtikrinti, kad namuose nebūtų priemonių, kuriomis būtų galima pakenkti sau.
6. Būti kantriems: Tai ne greitas procesas. Savęs žalojimas dažnai yra giliai įsišaknijusi problema, ir vaikas gali neužtikrintai reaguoti į pokyčius.
7. Skatinti sveiką emocijų išraišką: Svarbu, kad paauglys išsakytų savo jausmus ir nerimą, rastų pasitikėjimo vertus žmones, su kuriais galima pasikalbėti apie savo jausmus ir sunkumus. Mokytis atpažinti savo jausmus ir nerimą keliančias situacijas. Prisiminti, kas tau padėdavo praeityje. Tikėtina, jog savo gyvenime ir anksčiau išgyventa krizinių periodų. Prisiminus viską, kas tuo metu padėdavo pasijausti bent šiek tiek geriau, pabandyti tuos dalykus pritaikyti dabartinėje situacijoje.

Svarbiausia užtikrinti, kad vaikai nesijaustų vieniši savo „kovoje“ ir suprastų, kad su suaugusiųjų pagalba ir parama gali jie rasti kelią į sveikimą.

Pagalbos Priemonės

Kai vaikas jaučia norą save žaloti, svarbu turėti strategijas, kurios padėtų jam nukreipti dėmesį ir tvarkytis su intensyviais jausmais, nes šios emocijos gali būti labai stiprios.

Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?

1. Kvėpavimo pratimai: Kvėpavimas gali padėti nuraminti kūną ir protą. Galite mokyti vaiką giliai kvėpuoti: įkvėpti per nosį 4 sekundes, sulaikyti kvėpavimą 4 sekundes ir iškvėpti per burną 4 sekundes. Kvėpavimo kvadratas: per 4 sekundes įkvepiame, 4 sekundes užlaikome kvėpavimą, per 4 sekundes iškvepiame ir 4 sekundes užlaikome kvėpavimą. Praktikuokite diafragminį kvėpavimą, t. y. kvėpuokite pilvu. Iškvepiant pilvo raumenis sutraukiame, diafragma išsilenkia ir išstumia orą į plaučius.
2. Sensoriniai metodai: Naudoti sensorinius metodus, tokius kaip šaltas dušas, ledo kubeliai ar stiprus kvapas, gali padėti nukreipti dėmesį nuo emocinio skausmo.
3. Kūrybiškumo terapija: Piešimas, rašymas ar modeliavimas su moliu gali padėti vaikui išreikšti savo jausmus be žalos sau.
4. Fiziniai pratimai: Fizinė veikla, pavyzdžiui, bėgiojimas, šokinėjimas, šokiai, taip pat gali padėti išsikrauti.
5. Atsipalaidavimo technikos: Išbandyti įvairias atsipalaidavimo technikas, tokias kaip meditacija ar joga, kurios padeda sumažinti įtampą.
6. „Ačiū, bet ne dabar“ technika: Ši technika padeda vaikui atpažinti impulsą ir atidėti jo įvykdymą. Galite pasakyti: „Pajutai norą tai padaryti, tačiau dabar mes tai atidėsime.
7. Dėmesio nukreipimas: Užsiimti mėgstama veikla, kuri padeda nukreipti mintis nuo savęs žalojimo.
8. Pokalbiai apie emocijas: Svarbu skatinti vaiką atpažinti ir išreikšti, ką jis jaučia. Galite padėti vaikui įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie juos be pasmerkimo. Tai padeda sumažinti vidinę įtampą ir sukuria erdvę pokalbiui.
9. Relaksacijos technikos: Meditacija, ramus muzikos klausymasis ar aromaterapija (pvz., eteriniai aliejai) gali padėti vaikui nuraminti kūną ir protą.
10. Padėti kurti veiksmų planą: Kartu su vaiku galite sukurti „kovos su impulsu“ planą, kuriame bus įtrauktos įvairios sveikos alternatyvos, kurias vaikas galės naudoti, kai pajus norą save žaloti. Saugumo planas padeda galvoti kryptingai užklupus krizei ir intensyvioms neigiamoms mintims, emocijoms. Jis padeda iš anksto sudėlioti veiksmus, kuriuos galima atlikti norint atsipalaiduoti, nusiraminti ar gauti reikiamos pagalbos.

Svarbiausia yra būti šalia vaiko ir nuolat stebėti, kaip jis reaguoja į įvairias situacijas. Į šią problemą reikia žiūrėti ne kaip į pavienį įvykį, o kaip į procesą, kuris reikalauja laiko ir nuolatinės pagalbos, kad vaikas galėtų išmokti sveikesnių būdų spręsti savo emocines problemas.

Kūno Skanavimo Technika

Kai vaikui kyla noras save žaloti, relaksacijos technika gali būti puikus būdas padėti jam nuraminti emocijas ir nukreipti dėmesį į kažką sveikesnio. Viena iš veiksmingų relaksacijos technikų yra „kūno skanavimas“ (angl. Body Scan). Ši technika padeda vaikui sutelkti dėmesį į savo kūną ir išmokti atpažinti, kur jis jaučia įtampą, ir ją atsipalaiduoti.

1. Įsitaisyti patogiai: Paprašykite vaiko sėdėti ar gulėti ramiai.
2. Kvėpavimas: Pradėkite nuo kvėpavimo pratimų, kad padėtumėte vaikui atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko giliai įkvėpti per nosį, sulaikyti kvėpavimą 2-3 sekundes ir lėtai iškvėpti per burną.
3. Sutelkti dėmesį į kūno dalis: Paprašykite vaiko sutelkti dėmesį į įvairias kūno dalis, pradedant nuo kojų ir kylant aukštyn. Jūs galite sakyti: „Dabar pajusk savo kojas. Ar jauti kokią nors įtampą? Jei taip, pabandyk atpalaiduoti šią vietą.
4. Palaipsniui pereiti į kitas kūno dalis: Paprašykite vaiko pereiti prie kitų kūno dalių: pėdų, blauzdų, šlaunų, pilvo, krūtinės, rankų, pečių, kaklo ir galvos.
5. Atsipalaidavimas: Leiskite vaikui pajusti, kaip jo kūnas atsipalaiduoja su kiekvienu iškvėpimu.
6. Pozityvus sustiprinimas: Pabaigoje paskatinkite vaiką pasidžiaugti, kaip jis sugebėjo nuraminti savo kūną ir protą.

Vizualizacija

Dar viena relaksacijos technika, kuri gali būti naudinga, yra pozityvi vizualizacija. Vaikas gali užmerkti akis ir įsivaizduoti ramią, saugią vietą (pvz., miško kelią, paplūdimį, kalnų viršūnę), kur jis jaučiasi saugus ir ramus.

Relaksacijos technikos turėtų būti įtrauktos į kasdienį vaiko gyvenimą, kad jis jas galėtų pritaikyti ir esant stipriems jausmams. Tai reiškia, kad neužtenka tai daryti tik pavieniais atvejais, kadangi tokios praktikos turi tapti jo rutinos dalimi, jog būtų efektyvios. Taip pat svarbu, kad šios technikos būtų naudojamos kartu su profesionalia pagalba, jeigu vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų, kurie lemia savęs žalojimą.

Savižalos ir Auskarų bei Tatuiruočių Ryšys

Kai kurie sako, kad odos pjaustymas padeda jiems atsipalaiduoti nuo emocinio skausmo - o tai yra priskiriama save žalojančiam veiksmui. Kiti mėgaujasi prisismaigstę savo kūną metalo ir rašalu išsibadę/išsipaišę odą nenuplaunamais raštais. Ar šie veiksmai tarpusavyje susiję? Vokiečių psichologai Aglaja Stirn ir Andreas Hinz mano, kad tam tikrais atvejais - taip. Bendradarbiaudami su žurnalu „Taetowiermagazin“, jie apklausė 432 skaitytojus, kad surinktų kiek įmanoma daugiau informacijos apie jų tatuiravimosi bei žiedų vėrimosi patirtį bei motyvus. 119 (27 proc. apklaustųjų) dalyvių prisipažino pjaustęsi vaikystėje, o tai sudaro gerokai didesnę dalį nei visoje Vokietijos populiacijoje - 0,75 proc. Save žaloję apklaustieji skaitytojai buvo linkę atviriau papasakoti apie „blogus dalykus“, nutikusius jų gyvenime, ir apie ankstesnį netinkamą elgesį su savais kūnais, palyginti su tais, kurie niekada savęs nežalojo. Save žalojantys asmenys teigė, jog jie dažnai tatuiruodavo savo kūną ar vėrėsi auskarus/ žiedus tam, kad nuslopintų negatyvią patirtį, arba paprasčiausiai norėdami pajusti fizinį skausmą. Kitas paaiškinimas, jog savęs žalojimas ir tatuiravimasis/ auskarų/žiedų vėrimasis kai kuriais atvejais yra susiję, gali būti tas, kad daug save žalojančiųjų sakosi nustoję save pjaustyti po pirmo įsiverto auskaro ar įgytos tatuiruotės.

Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje

Apibendrinant galima teigti, kad ne visi, kurie siekia savo kūno pokyčių, turi kokių nors psichologinių problemų. Tačiau, kadangi kūno modifikavimo priemonės tapo madingos ir lengvai prieinamos, jos vis dažniau vartojamos vidiniams psichopatologiniams polinkiams, tokiems kaip savęs žalojimas, realizuoti ar susidoroti su patirtų psichologinių traumų pasekmėmis.

Savižalos Poveikis Emocijų Reguliavimui

Emocijų reguliacija apibrėžiama kaip gebėjimas efektyviai tvarkytis ir reaguoti, atsakyti į savo emocijas. Savęs žalojimas dažnai atsiranda kaip išeitis išreikšti savo emocijas, jas sukontroliuoti nesant aukšto lygio emocinės reguliacijos. Tyrimai nurodo, kad save žalojantys asmenys dažnai kreipia savo elgesį į neigiamų emocijų, pvz., įtampos, baimės ir liūdesio mažinimą, bei teigia, jog savęs žalojimas sumažina neigiamas emocijas. Tačiau šis būdas mažinti neigiamas emocijas yra trumpalaikis, pavojingas ir paliekantis pasekmes kaip randus ir besiformuojančią priklausomybę, kadangi savęs žalojimo metu asmenys neturi priimti neigiamų emocijų. Toks emocijų reguliavimo būdas yra sunkiai išlaikomas ir sukeliantis pavojingą priklausomybę nuo savęs žalojimo.

Klausti savęs: „Kokias emocijas man sunkiausiai priimti? Kokias emocijas jaučiu intensyviausiai? Kur savo kūne jaučiu tam tikrą emociją? Kokios mintys stipriausiai paskatina neigiamas emocijas?“

Kur Kreiptis Pagalbos

Jei pastebėjote, kad vaikas žaloja save, svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus. Štai kelios organizacijos ir specialistai, galintys padėti:

• Psichologai ir psichoterapeutai. Su tėvų sutikimu (iki 16 metų privalomas) kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą.
• Psichiatrai.
• Vaikų linija.
• Jaunimo linija.
• Paramos grupės. Dalyvauti paramos grupėse, kur galima bendrauti su kitais, išgyvenančiais panašius sunkumus.
• Nacionalinė savižudybių prevencijos interneto svetainė.
• Prisiregistravusiems Klaipėdos pirminės sveikatos priežiūros centruose ir socialiai draustiems asmenims medicinos psichologų paslaugos yra nemokamos. Norint pasikonsultuoti tik su psichologu, gydytojo siuntimas nėra būtinas, reikėtų kreiptis į registratūrą telefonu (8 46) 41 00 27 arba atvykti į centrą.
• Nelik vienas. (8 46) 311423, mob. (8 640) 93348, el. p. Užtikrinamas konfidencialumas. (8 46) 41 00 27.

Tėvų ir Šeimos Įtaka

Vaikai tėvus įvardija kaip pagrindinį veiksnį pagalbos ieškojimo procese. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaiko gyvenimu, sveikatai palankios tėvų nuostatos - stipriausias apsauginis veiksnys. Berniukams milžinišką įtaką daro jų draugai, o mergaitėms - ne tik draugai, bet ir šeima. Šeimos, kurios išgyvena artimo žmogaus netektį jam nusižudžius, yra pažeidžiamesnės.

Tyrimų Duomenys

Higienos instituto Sveikatos informacijos centras (2023). Mirties priežastys 2022. vykdytame tyrime matoma, jog 100 000 Lietuvos gyventojų tenka 18,6 proc. mirusiųjų nuo tyčinių susižalojimų (savižudybės).

L. Lipkytės (2019) tyrime nustatyta, kad savęs žalojimas yra būdingas 17,3 proc. 15 metų amžiaus Lietuvos mokinių. Labiausiai paplitęs savęs žalojimo būdas - odos pjaustymas, braižymas, o tokio elgesio priežastis - slegiantys jausmai. Mažas pasitenkinimas gyvenimu, depresiškumas, psichosomatinio pobūdžio nusiskundimai, patirtos patyčios mokykloje ir internete, dalyvavimas peštynėse, muštynėse, elektroninių cigarečių rūkymas ir buvęs alkoholio perdozavimas didina savęs žalojimo riziką. Nemaža dalis save žalojančių paauglių mano, kad savo sunkumus turėtų spręsti patys, o pagalbos dažniausiai kreipiasi į draugus.

tags: #vaikas #pjaustosi #rankas