Motinos ir vaiko santykis yra vienas iš pamatinių žmogaus gyvenimo ryšių, turintis didelę įtaką vaiko raidai ir gerovei. Šis ryšys, prasidedantis dar įsčiose, tęsiasi visą gyvenimą ir yra veikiamas daugybės psichologinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Straipsnyje nagrinėjami įvairūs motinų elgesio aspektai, jų poveikis vaikams ir galimi būdai stiprinti šį svarbų ryšį.
Pirmapradė meilė ir gilus ryšys
Bertas Helingeris, šeimos konsteliacijų metodo pradininkas, pabrėžia gilų, pasąmoninį ryšį tarp tėvų ir vaikų, kurį jis vadina pirmine meile. Šis ryšys, nepriklausomai nuo dabartinių santykių ar jausmų, kyla iš biologinio tėvystės ar motinystės fakto. Net ir trumpas tėvų susitikimas sukuria šį ryšį, kuris veikia su vienoda jėga tiek vaiko santykyje su tėvu, tiek santykyje su mama. Šeimos konsteliacijos atskleidžia, kaip šis ryšys veikia, dažnai parodydamos paslėptus jausmus ir dinamikas, kurios veikia šeimos narius.
Viena iš šio darbo ypatybių apima supratimą apie įsūnijimą ir įdukrinimą. Įvaikinimas laikomas radikaliu ryšio tarp tėvų ir vaiko nutraukimu ir pateisinamas tik išimtinais atvejais. Paprastai vaikui geriau likti su tėvų giminaičiais. Labai jaudina, stebint į tai, kaip artimi santykiai tarp tėvų ir vaikų atsispindi išdėstymuose (konsteliacijose) po to, kai būna pašalinti tarpusavio santykius griaunantys veiksniai. Meilės energija gali vėl laisvai tekėti.
Šeimos sistemos įtaka
Sunkumai tarp tėvų ir vaikų dažnai kyla dėl problemų šeimos sistemoje. Šeimos narių tarpusavio santykiuose, be jų pačių jausmų, prisideda kitiems šeimos nariams priklausantys jausmai. Šie svetimi jausmai valdo tiek vaikų, tiek tėvų elgesį, įneša įtampą į tarpusavio santykius ir griauna juos. Dažnai pasitaiko situacija, kai pažeidžiami tėvo ir sūnaus arba motinos ir dukters santykiai. Tai gali vykti dėl sūnus arba dukters identifikavimosi su vieno iš tėvų buvusiu partneriu.
Pavyzdžiui, galimas daiktas, kad iki santuokos motina turėjo jai svarbius santykius su kitu žmogumi, kurie nutrūko. Galbūt tai buvo jos pirmoji meilė arba pirmasis vyras. Jos sūnus ima tapatintis su jos pirmuoju vyru, ko pasekoje užima ypatingą padėtį. Iš vienos pusės - iškyla labai glausti tarpusavio santykiai tarp motinos ir sūnaus, iš kitos - blogėja tėvo santykiai su sūnumi, kuris pelnytai sūnuje mato savo varžovą. Šeimos išdėstyme (konsteliacijoje) matomas toks vaizdas: sūnus tarsi stumia atgal tėvą. Tokiose situacijose, išdėstymuose dažnai būtina atlikti kitą - labai galingą susitaikymo ritualą. Sūnus arba duktė atsistoja priešais tėvą arba motiną. Jam liepiama atsiklaupti ant kelių, liečiant kakta grindis, atsukus rankas delnais į viršų, giliai įkvėpti ir ištarti: „Aš gerbiu tave“. Pagerbimo ritualas - tai pati aukščiausia išraiškos forma, kuria parodoma, kad priimami natūralūs skirtumai, esantys tarp tėvų ir vaikų. Gyvenimas žmogui ateina per jo tėvus, nepriklausomai nuo kitų jų savybių. Šio ritualo poveikis šeimos išdėstymo (konsteliacijos) dalyviams - stulbinantis. Jie atsipalaiduoja. Varžymasis liaujasi.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams
Motinos elgesio įtaka vaiko raidai
Motinos elgesys turi didelę įtaką vaiko raidai, pradedant nuo kūdikystės ir tęsiantis per visą vaikystę ir paauglystę. Saugus prieraišumas, susiformuojantis per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus, yra ypač svarbus. Saugiai prie tėvų prisirišę vaikai auga pažindami savo vidinį pasaulį, emocijas, jie dalijasi su tėvais savo išgyvenimais, potyriais. Neretai tėvai pas psichologus atveda paauglius „pataisyti“. Kai vaikai nėra prisirišę prie tėvų, jie prisiriša prie savo nebrandžių draugų, ir jau jie, o ne tėvai, tampa autoritetais, juos labiau veikia, formuoja jų vertybes.
Kuriant saugų ryšį, maždaug iki 2-3 metų tėvų pareiga yra atspėti visus vaiko poreikius ir juos patenkinti. Jis dar negali pasakyti, kas jam yra, todėl tėvai turi jautriai reaguoti, mėginti atspėti poreikį ir jį patenkinti, dažnai tai būna klaidų ir bandymų metodas. Žinoma, vaiko poreikių atliepimas, reagavimas į juos yra darbas, kuris labai išvargina. Kai vaikas paauga, ima suprasti kalbą, tada jau galima pradėti tartis. Žinoma, beveik visi neklauso, prieštarauja, nes iki tol tėvai visus norus tenkino. Tačiau dabar laikas mokytis tolerancijos, kantrybės. Daugelis tėvų būtent tada, kai reikia pradėti brėžti ribas, palūžta. Nors reiktų ramiai aiškinti, kad yra ribos, sakyti „ne“, išlaukti, kol jis nusiramins - esi šalia vaiko, reaguoji supratingai, bet ribų nekeiti. Tai labai nelengva, nes vaikai skirtingi, o suaugusių kantrybė irgi ribota.
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime
Nors straipsnio tema yra motinų elgesys, negalima paneigti tėvo svarbos vaiko gyvenime. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris. Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis.
Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukrą, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę.
Motinų elgesio stiliai ir jų poveikis
Psichologai išskiria įvairius motinų elgesio stilius, kurie turi skirtingą poveikį vaiko raidai:
Taip pat skaitykite: Ryšys per treniruotes
- Mama perfekcionistė: Pernelyg kontroliuojanti, nerimastinga, baikšti, nuolat susirūpinusi savo išvaizda. Jos duktė: atsakinga, patikima (visose gyvenimo srityse), vertina sunkų darbą, užsispyrimą. Tačiau nuolat jaučia, kad kitų nuomonė - kur kas svarbesnė ir svaresnė nei jos.
- Nenuspėjama mama: Įsitempusi, pikta. Jos emocijos virte verda, todėl auklėjimas - chaotiškas, paremtas ne protu, o akimirkos nuotaika. Jos duktė: pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais ir pavydėtina empatija. Geba uždegti, sužavėti aplinkinius, paguosti liūdinčius, pagelbėti nelaimėje.
- Mama geriausia draugė: Su vaikais bendrauja kaip su sau lygiais. Tai - vienas iš būdų išsisukti nuo būtinybės brėžti ribas. Jos duktė: puikiai supranta, kokios svarbios yra ribos tarp vaikų ir tėvų, kolegų, draugų. Drąsiai prisiima atsakomybę ir tampa lydere.
- Mama kengūra: Nesijaučia saugi, negali paleisti vaikų ir suvokia juos ne kaip individus, o kaip savo pačios dalį ar tęsinį. Jos duktė: pasižymi puikia intuicija, geba nuspėti kitų poreikius ir norus, lojali, atsidavusi. Tačiau nepasitiki savimi, sunkiai priima sprendimus.
- Ideali mama: Jungia geriausias visų išvardytų tipų savybes. Būdama emociškai stabili, ideali mama mato savo vaikus kaip unikalias asmenybes ir padeda jiems siekti nepriklausomybės. Jos duktė: kadangi jaučiasi mylima ir suprasta, nebijo rizikuoti, santykius kuria nesibaimindama atmetimo reakcijos, pasitikėdama aplinkiniais.
Kaip stiprinti motinos ir vaiko ryšį
Stiprus motinos ir vaiko ryšys yra būtinas vaiko gerovei ir laimei. Doc. dr. 2024 m. Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Kodėl taip nutinka, kad du vienas kitą mylintys žmonės, susilaukus vaiko, pradeda stipriai pyktis arba dar geriau sutarti? Juk vaikas rūpi abiem tėvams: tiek tėčiui, tiek mamai. Natūralu būtų tikėtis, kad vaiko gimimas dar labiau suartins du vienas kitą mylinčius žmones, nes iš dviejų žmonių meilės vienas kitam gimė naujas žmogus, tai tarsi stebuklas - nauja gyvybė. Gimus vaikui, abu tėvai yra atsakingi už rūpinimąsi juo, nes be suaugusiųjų rūpesčio jis neišgyvens. Tad kas nutinka, kad tėtis ir mama nesutaria/sutaria dėl vaiko rūpinimosi, auginimo ir priežiūros. Didžiausi sunkumai, kuriuos stebiu individualių konsultacijų metu, vienus išskiria, o kitus dar labiau suvienija. Pvz., vienas poras sunkumai, vieno iš partnerių ligos, vaiko gimimas ir kt. sutelkia sunkumų įveikai, o kitiems ir mažos smulkmenos tampa tragedija.
Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis (daugeliu atvejų) nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Iš dviejų šeimos narių atsiranda trijų narių šeima ir prie to reikia prisitaikyti. Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta amerikiečių psichologo 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus. Tai nereiškia, kad iš pablogėjusių tarpusavio santykių nėra išeičių ir kad taip bus visada.
Pagrindinis klausimas - kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Tai klausimas, kaip mes jaučiamės ir, kokia mūsų vidinė pozicija bei nusiteikimas, kaip reaguojame į vaiką ir jo atsiradimą. Tai papildomas stresas, bet kaip šeima su tuo susitvarkys, priklausys nuo santykių brandumo. Jeigu jums nepavyksta greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, tai nereiškia, kad ir ateityje negali pavykti. Ogi daug kas, todėl šeimos santykiai patiria sukrėtimą. Keičiasi šeimos narių socialiniai santykiai. Mažiau laiko lieka pabendrauti su draugais, kitais šeimos nariais, šeimos narių tėvais. Gyvenimo ritmo pokyčiai. Vaiko atėjimas pakeičia dienos ritmą ir laiko dinamiką, tėčio ir mamos laisvalaikį, susitikimų laiką su bičiuliais, net bazinių poreikių patenkinimo galimybes (WC, dušas, mityba, poilsis). Tėvams lieka mažiau laiko rūpintis savimi. Keičiasi šeimos finansinė padėtis, nes vienas iš tėvų turi nustoti dirbti bent kurį laiką. Dažniausiai tai būna mama, o šeimos išlaidos didėja atsiradus vaikui ir jam augant.
Anglijoje buvo atliktas bendras užimtumo ir darbo valandų laiko tyrimas, kuris parodė, jog, gimus vaikui, ypač pasikeičia moterų. Iki vaiko gimimo 90 proc. moterų dirbo, o, vaikui gimus, tas skaičius krinta iki 70 proc. Tų, kurios lieka darbe, sumažėja darbo valandos. Jos pradeda dirbti ne visą darbo dieną, vietoj 40 val. mažiau nei 30 val. per savaitę. Jos ilgą laiką dirba ne visą dieną. Vadinasi, pasikeičia mamų finansinė padėtis. Sumažėję finansai taip pat kelia stresą. Lietuvoje moterys turi galimybę ilgiau auginti vaikus. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos situacijos. Vadinasi, bendra finansinė šeimos padėtis pasikeičia. Lieka mažiau laiko tėvams pasirūpinti savo sveikata ir emocine gerove, nes vaikui reikia papildomos priežiūros.
Santykių pagerėjimas ar pablogėjimas gimus vaikui
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Jeigu jau kalbame apie vaiko gimimą, į tuos pačius dalykus žmonės reaguoja labai skirtingai. Pvz., mamai atrodo, kad kūdikiui šalta, nes jai visada šalta ir ji stengsis aprengti vaiką šiltai, o tėtis galvoja, kad vaiką reikia grūdinti ir jis jį rengs ploniau. Vienoje šeimoje tai išaugs į konfliktą, o kitoje bus ramiai susitarta. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas. Kokie požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui - jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t.
Taip pat skaitykite: Ar 6 metų vaikui normalu miegoti su mama?
Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant. Vaikas yra bendras, o jų požiūriai skiriasi. Gaili vaiko ir gina jį nuo tėčio arba atvirkščiai - nuo mamos. Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti. Gali būti taip, kad partnerių būsenos keičiasi. Vienas būna labiau emociškai raštingas ir brandus, o kitas mažiau brandus ar labiau pavargęs, išsekęs. Kiekvienas šeimos narys gali būti skirtingos emocinės būsenos. Visko būna gyvenime. Tas, kuris turi daugiau vidinių resursų, rodo pagarbą ir tiesia pagalbos ranką partneriui, kuriam tuo metu to reikia. Tada kitas imasi atsakomybės padėti prastesnės emocinės būsenos partneriui. Žmogus jausis saugus šalia partnerio, kuris jam padeda sustiprinti vidinius resursus.
Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Tad turime suprasti, kad kiekvienos šeimos situacija kitokia, vienose praktikuojami nuolat besikartojantys susitarimai, o kitose yra įsisenėję konfliktai, kurie greitai nesisprendžia.
Dažniausiai kūdikiais rūpinasi mamos, bet labai įdomu sužinoti, koks gi tėčio vaidmuo kuriant ryšį su kūdikiu? Mamos ryšys su kūdikiu prasideda žymiai anksčiau nei tėčių, nes mamos į jį investuoja visą nėštumo laikotarpį, o tėčiams ši galimybė atsiranda tik kūdikiui gimus. Pvz., jis ir suaugęs turės daugiau resursų. Kalbant apie vyrus ir moteris, gamta taip sukūrė, kad moterys turi daugiau vidinių resursų. Visose kultūrose gimusiu kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais dažniausiai rūpinasi mamos. Tas rūpestis gali būti toks stiprus, kad dažnu atveju net nepastebima, kaip visas dėmesys būna sutelktas į kūdikį ir rūpinimąsi juo, tad tėvas nesąmoningai ar sąmoningai gali būti atribotas nuo vaiko priežiūros. Skirdama daug dėmesio kūdikiui, mama netenka daug jėgų, tad atsiranda nuovargis, miego trūkumas, sveikatos problemos, nuotaikų kaita, susierzinimas. O tėčiai, jeigu nedalyvauja kūdikių priežiūroje, jaučiasi nereikalingi, ryšys su kūdikiu vystosi lėtai arba visai nesivysto. Turėtume užduoti sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? Jeigu jaučiu nuovargį, kokiais šeimos resursais galiu pasinaudoti, kad atstatyčiau savo vidinius resursus. Kaip galėčiau įtraukti vyrą į vaiko priežiūrą? Kokiomis situacijomis galėčiau pasinaudoti, kad vyras pasijustų reikalingas ir turėtų galimybę kurti ryšį su vaiku, priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros.
Mano atliktas kokybinis tyrimas su tėčiais štai ką atskleidė. Tėčiams buvo užduotas klausimas - kada jie pirmą kartą pajuto, kad yra tėčiai? Iš 12 tėčių, lankiusių pozityvios tėvystės grupę, anksčiausiai patyręs tėvystės pojūtį buvo tėtis, kai vaikui buvo 3 metukai. Ir tai nutiko žmonai išvykus 4 dienoms į komandiruotę. Tėtis turėjo savarankiškai priimti sprendimus, kaip vaiką aprengti, maitinti, migdyti, kuo su juo užsiimti. Tai buvo pirmas kartas, kai žmona nepaliko instrukcijų, tad tėtis pats turėjo priimti reikiamus sprendimus. Tik tada jis turėjo galimybę būti atsakingas už vaiko laisvalaikį, miegą, maistą, nuspręsti, kokiais rūbais vaiką aprengti. Iki tol rūbai buvo padėti, maistas paruoštas, jis turėdavo tik vykdyti žmonos nurodymus, bet neturėjo galimybės priimti sprendimų. Kiti tėčiai tėvystę pajuto dar vėliau, kai vaikas buvo 6 metų ar vyresnis.
Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime. Tėvų santykiai su jų pačių tėvais. Jų tėvų taikyti auklėjimo modeliai. Savęs priėmimą / nepriėmimą lemia tai, kaip jis buvo auklėjamas savo tėvų. Jūs nepasirenkate toks būti ir nesate kaltas, bet galite išmokti gyventi kitaip, priimti save ir tapti brandžia asmenybe. Jeigu žmogus užaugo harmoningoje, darnioje šeimoje, kur buvo sukurta saugi aplinka, šio žmogaus santykiai jam suaugus nebus paremti kaltinimais ir pretenzijomis kitiems žmonės, kartais netgi visam pasauliui. Vieno recepto nėra, konkrečių situacijų sprendimai skirtingi. Jeigu iki vaiko gimimo tėvai kalbėdavosi apie savo jausmus ir vidines įtampas, kurių kildavo skirtingose situacijose, gimus vaikui, jie greičiau ras iškylančių sunkumų sprendimus. Tikimybė, kad šioms poroms sunkumus pavyks įveikti greičiau, o kitoms jie gali peraugti į ilgalaikį konfliktą. Vienos poros iki vaiko gimimo turi įsisenėjusių tarpusavio santykių konfliktų, kuriems spręsti reikia daugiau laiko ir abiejų pastangų, o kitos poros jau yra išmokusios įveikti kasdienius buitinius sunkumus.
Konfliktų priežastys gali būti pačios įvairiausios. Pateiksiu vieną iš pavyzdžių, kuris iliustruoja skirtingas šeimų ginčų priežastis. Pvz., kai žmona gamina, mėgsta atidaryti virtuvės spintelės stalčius - taip jai patogiau. Vyras mėgsta pasiimti daiktus, kurių reikia, ir uždaryti stalčius. Tad jeigu jie gamina kartu, kas kartą kyla atviras arba vidinis konfliktas, nes neišsako, kaip jaučiasi, nes vienas atidaro, o kitas uždaro. Vienos poros apie tai kalbėsis ir stengsis vienas kitą priimti su empatija, o kitos poros kilusį konfliktą dar labiau eskaluoja, gilinasi, tęsia, kitoms pavyksta pasinaudoti tomis situacijomis ir jas paversti naujų įgūdžių mokymosi galimybėmis. Minėta pora rado sėkmingą šios problemos sprendimą - įdėjo mechanizmus, kurie pritraukia stalčius. Kai poros ieško sprendimų ir tariasi, kaip padaryti, kad abiem būtų gerai, tuos sprendimus tikrai randa. Šioje situacijoje, kai vyras su žmona pasikalbėjo apie tai, kaip jie jaučiasi ir ką galėtų padaryti, kad abiem būtų gerai, jie rado išeitį. Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto. Tad konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje. Norint susitarti, reikia žinoti, kaip kitas jaučiasi, gal yra pavargęs, alkanas ar kt.
Pvz., jeigu tėčio ir mamos tarpusavio santykiai yra atviri ir nuoširdūs, jie skiria laiko pokalbiams apie tai, turi galimybę vienas kitą pažinti. Jeigu vienam sunku žengti pirmą žingsnį link susitaikymo, o kitas pavargo visada rodyti iniciatyvą pirmas taikytis, tai reiškia nuolatinį konfliktą, skyrybas arba pradžią ieškoti sutarimo. Jeigu tas, kuris pirmas bando taikytis, nustoja tai daryti, o kitas nesistengia spręsti situacijos, tik trepsi kojomis iki paraudonavimo, pora labai ilgai gali likti bloguose, įtemptuose, konfliktiškuose santykiuose. Bet jeigu jie sau pripažįsta ir atvirai susitaria, kaip kitą kartą elgsis (kad vieną kartą vienas rodys iniciatyvą užbaigiant konfliktines situacijas ir ties ranką susitaikyti, o kitą kartą kitas tai darys pirmas), mokysis greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, o tai padės stiprinti santykius. Individualių konsultacijų metu pora rado sprendimą, kuris gali tikti ir jums - vieną kartą vienas taikosi, kitas atsako tuo pačiu, o kitą kartą - kitas tai daro. Tas partneris, kuris turėjo daugiau energijos, ją prarado ir teko kalbėtis apie tai bei spręsti. Yra įvairių sprendimų.
Maria Montessori, sukūrusi pedagoginę sistemą, kur visas dėmesys sutelktas į mokymąsi ir besimokantįjį, teigė, kad vaiko gimimo istoriją galima pamatyti jo akyse. Jeigu iki vaiko gimimo poros sukūrė empatija, parama ir pagalba grįstus tarpusavio santykius, o vaiko gimimas buvo abiejų laukiamas, jie ir gimus vaikui rodys vienas kitam empatiją. Jeigu vaikas nebuvo laukiamas, jo gimimas abiem ar vienam iš tėvų bus našta. Internete pilna žinučių, kad iki nėštumo tarpusavio santykiai buvo geri, kai laukiausi santykiai pablogėjo, o kai vaikas gimė likau viena su vaiku, buitiniais rūpesčiais, namų ruoša, maisto gaminimu ir mintijimų, iš kur gauti pinigų vaiko sauskelnėms; vyras grįžta iš darbo, krinta ant sofos ir man nepadeda. Kodėl taip nutinka? Ar tikrai vaiko gimimas yra šių santykių priežastis?
- ATSIŽADIKITE PRETENZIJŲ.
- ŽIŪRĖKITE Į SAVO GYVENIMO PARTNERĮ SU EMPATIJA. Jeigu žmogus kaltina ir yra agresyvus, jam pačiam blogai, bet ne todėl, kad jis yra blogas. Reikia suvokti, kad žmogaus požiūrį į kitus lemia jo požiūris į save. Agresija - tai pagalbos šauksmas. Atsiminkite, agresijos priešingybė - empatija., kai tėtis stengiasi rodyti pagalbą pavargusiai nuo bemiegių naktų su vaiku ir dėl to blogai besijaučiančiai žmonai, tai yra empatijos rodymas.
- RŪPINKITĖS SAVO EMOCINE BŪSENA. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną. Tik nepamiršti, kaip tai galima padaryti.
- NEPERMESKITE ATSAKOMYBĖS UŽ SAVO VEIKSMUS KITAM. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kitą perauklėti, nes ši misija neįmanoma.
- PASIRŪPINKITE SAVIMI IR SAVO FIZINE BEI EMOCINE GEROVE. Nepamiršti pasirūpinti savimi, tai padės nurimti. Nepamiršti fizinių pratimų, nes jie padės pašalinti susikaupusį stresą. Nepamiršti intymumo, nenutraukti socialinių ryšių, pasirūpinti savo sveikata, daryti fizinius pratimus.
- SUSITARKITE.
- TARPUSAVIO BENDRAVIMAS paremtas susitarimais. Susitarti, kaip spręsti.
- APSIKABINKITE.
- GREITAI IŠEIKITE IŠ KONFLIKTINIŲ SITUACIJŲ. Greitai išeiti iš sunkių situacijų ir toliau džiugiai gyventi. Dažniau šypsotis, nežiūrėti į smulkmenas kaip į tragediją. Džiaugtis gyvenimu, nes vaikas labai greitai užaugs.
Tad vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Tėvų santykių kokybė priklauso nuo to, kokiu požiūriu jie vadovaujasi šeimoje: infantiliu, pagrįstu pretenzijomis arba meile, pagarba sau ir kitiems, rūpinimusi savimi ir kitais, susitarimais ir kt…
#