Kiekvienas privalome rūpintis savo sveikata, nes nuo jos priklauso gera savijauta ir žvali nuotaika. Deja, toks požiūris nėra populiarus, ir savo sveikatai, ligų profilaktikai bei sveikai gyvensenai dėmesio skiriame per mažai. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko ataugelę prie stuburgalio, jos priežastis, diagnostiką ir galimus koregavimo būdus.
Taisyklinga Laikysena: Pagrindas Sveikam Stuburui
Taisyklinga laikysena sudaro prielaidas ne tik geram fiziniam išsivystymui ir judesių atlikimui, bet ir optimaliai atskirų organų bei sistemų veiklai. Taisyklinga kūno laikysena - tai kiekvieno žmogaus individuali įprastinė poza, kai jis stovi, sėdi ar eina. Ją apibūdina stuburo ir krūtinės ląstos forma, galvos, pečių lanko, pilvo, dubens ir kojų laikymo būdas. Ji susijusi su įgimtomis judamojo aparato savybėmis, nervų sistemos būkle ir fiziniu išsivystymu. Laikysena priklauso nuo raumenų ir raiščių būklės, tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų tarpusavio jėgos santykio, dubens padėties, stuburo paslankumo ir kt. Tačiau laikysenai turi įtakos ne tik anatominiai ir fiziologiniai organizmo faktoriai, bet ir žmogaus psichika, centrinės nervų sistemos būklė. Laikysena nėra įgimta. Ji pradeda formuotis vaikystėje ir nusistovi su augimo pabaiga, nors tam tikru mastu keičiasi visą gyvenimą.
Nekoreguojant laikysenos gali išsivystyti stuburo deformacijos, kurios sąlygoja gyvybiškai svarbių organizmo sistemų funkcijų nepakankamumą. Taigi, manyti, kad netaisyklinga vaiko laikysena yra tik laiko klausimas, kuris išsispręs savaime, yra klaidinga. Anksti diagnozuota netaisyklinga kūno laikysena suteikia didesnes galimybes pasiekti teigiamų rezultatų. Netaisyklingos laikysenos profilaktikos procese turėtų dalyvauti pediatras, chirurgas, kineziterapeutas, masažuotojas, vaiko tėveliai ir mokytojai. Tik sutelkus bendras jėgas galima tikėtis ne tik veiksmingesnio netaisyklingos laikysenos koregavimo, bet ir veiksmingų profilaktikos priemonių sukūrimo bei panaudojimo.
Netaisyklingos Laikysenos Paplitimas
K. Saniuko ir A. Aleksejevo duomenimis, Lietuvoje 25-30 procentų vaikų ir paauglių diagnozuojama ydinga laikysena, o 6-8 procentai - skoliozė. Statistikos duomenys rodo, kad laikysenos sutrikimų daugėja, o jų amžius jaunėja. Netaisyklinga laikysena įprasta laikyti ,,mokykline" liga. Ji dažniausiai nustatoma 11-15 metų paaugliams, kai yra jau pakankamai ryški.
Stuburo Struktūra ir Funkcijos
Stuburas - tai centrinė žmogaus kūno ašis, kurią sudaro slanksteliai, tarp jų esantys diskai ir gausybė jį palaikančių raiščių. Jis susideda iš trijų nevienodai judrių segmentų - kaklo, krūtinės ir juosmens, taip pat iš dviejų visai nejudrių - kryžkaulio ir stuburgalio. Judrių slankstelių yra 24: 7 kaklo, 12 krūtinės ir 5 juosmens. Kiekvienas slankstelis yra sudarytas iš pagrindinės dalies - kūno, lanko ir 7 ataugų. Lanko nugarinėje pusėje kyšanti atauga vadinama keterine. Šios slankstelio ataugos lengvai apčiuopomos - ypač krūtininėje stuburo dalyje. Kaklinės dalies slankstelių, išskyrus septintąjį, keterines ataugas apčiuopti sunkiau, nes jos yra giliau. Septintojo slankstelio keterinė atauga lengvai apčiuopema.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Be keterinės, kiekvienas slankstelis turi porą skersinių ataugų. Visos šios ataugos laiko raumenis. Kiekvienas slankstelis turi dvi poras ataugų: porą nukreiptą į viršų, porą - į apačią. Tai sąnarinės ataugos, kurios jungia vieną slankstelį su kitu. Slankstelio lankas riboja slankstelio angą iš nugaros ir šonų. Slankstelių angos išsidėsčiusios viena ant kitos ir sudaro stuburo kanalą, kuriame yra nugaros smegenys. Stuburo kanalą sudaro smegenų dangalai, kiti audiniai, tačiau svarbiausia jo dalis yra tvirtas kaulinis futliaras, susidedantis iš slankstelių kūnų ir lankų. Ten, kur slankstelio lankas jungiasi su kūnu, yra apatinė ir viršutinė slankstelio įlankos, kurios sudaro tarpslankstelines ataugas. Jos yra porinės ir sudaro trumpus kaulinius kanalus. Tarp slankstelinės ataugos nuo kaklinės iki kryžminės dalies platėja. Kaklinėje dalyje jų aukštis - iki 4 mm, o juosmeninėje - daugiau negu 10 mm. Pro tarpslankstelines angas iš stuburo kanalo išeina nugaros nervai, kraujagyslės ir limfagyslės.
Tarp kai kurių slankstelių yra tarpslanksteliniai diskai. Jų yra 23. Diskų nėra tarp 1 ir 2 kaklelio slankstelio, taip pat nėra nei vieno kryžkaulyje ir stuburkaulyje. Kiekvienas tarpslankstelinis diskas susideda iš skaidulinio žiedo minkštojo branduolio. Įvairių žmonių tarpslankstelinių diskų minkštieji branduoliai yra nevienodi. Jų diametras svyruoja nuo 1 iki 2,5 cm. Tose stuburo dalyse yra kaklo ir juosmens sritys. Šiose srityse stuburo linkiai yra nukreipti į priekį ir vadinami fiziologine lordoze. Krūtinės ir kryžkaulio dalyse linkiai nukreipti atgal. Jie vadinami fiziologine kifoze. Priklausomai nuo kūno laikysenos, diskų krūvis yra skirtingas: gulint jis mažiausias, stovint padidėja apie 4 kartus, o pasilenkus ar sėdint - net 6 kartus.
Stuburo Funkcinė Anatomija
Stuburo judesiai vyksta tarpslanksteliniuose diskuose ir sąnariuose. Kiekviena slankstelio dalis yra reikšminga jo funkcionavimui. Slankstelio kūnui būdingiausia atraminė funkcija. Sąnarinės ataugos apibrėžia judesio kryptį ir apriboja neteisingą judėjimą. Slankstelio lankas apsupa ir apsaugo nugaros smegenis. Dažna funkcijų sutrikimų vieta - slankstelių perėjimo sritys. Juosmeninė dalis pereina į krūtinę dažniausiai per T12 slankstelį. Jo viršutinė dalis ir viršutinių sąnarių ataugų forma atitinka krūtinės dalies slankstelį, o apatinė dalis - juosmeninės. Jei ši dalis išplinta per 2 slankstelius (dažna anomalija), tai stuburo dinamikos pokytis tampa labai ryškus. Kaklinės dalies perėjimas į krūtininę yra ne T1, o C7 slankstelis. Kiekvienas perėjimas ypatingas dažnomis anomalijomis. Dažna funkcinių sutrikimų vieta T4 - T5 slankstelis, nes čia baigiasi kaklo funkcinė dalis. Galvos lenkimas pirmyn - atgal, maksimalus galvos pasukimas ir šoninis lenkimas vyksta iki T2 - T5 slankstelio. Todėl ši dalis dažnai vadinama kaklinės dalies perėjimu į krūtinę stuburo dalį.
Stuburui judėti padeda raumenys. Stuburą valdančiųjų raumenų daugiausia yra nugarinėje stuburo pusėje. Susitraukdami jie tiesia nugarą, kreipia liemenį į kairę ar dešinę puses. Tiesiamieji raumenys išlaiko vertikalią kūno padėtį. Svarbiausią reikšmę stuburui judėti turi gilieji (ilgieji ir trumpieji) nugaros raumenys. Jie išsidėstę iš abiejų slankstelių keterinių ataugų pusių - nuo pakaušio iki kryžkaulio. Gilieji nugaros raumenys lenkia stuburą atgal, šonus, suktis aplink savo išilginę ašį.
Raumenys, Palaikantys Stuburą
Stuburo judėjimui ir laikysenai svarbūs įvairūs raumenys:
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
- Klubinis šonkaulio raumuo: traukia šonkaulius žemyn, lenkia stuburą į savo šonus.
- Tiesiamasis liemens raumuo:
- Keterinis raumuo: dalijamas į krūtininę, kaklinę ir galvinę dalis. Tiesia stuburą, atlošia galvą, fiksuoja liemens tiesią padėtį.
- Tiesiniai keteriniai raumenys.
- Sukamieji raumenys: kaklo, krūtinės, juosmens. Tiesia ir suka stuburą.
- Gilieji trumpieji nugaros raumenys.
- Keliamieji šonkaulių raumenys.
- Pilvo raumenys: tiesieji, išoriniai ir vidiniai įstrižiniai bei skersiniai. Lenkia stuburą į priekį, lenkiantis priartina krūtinės ląstą ir dubenį, sumažina dubens pasvirimą. Jie kartu su tiesiamaisiais liemens raumenimis padeda lenkti liemenį į šoną, sukti stuburą ir krūtinės ląstą, kvėpuoti. Pilvo raumenys lyg korsetas laiko pilvo ertmės organus atitinkamoje padėtyje, padeda atitiesti sulenktą liemenį.
- Kvadratinis juosmens raumuo: traukia žemyn XII šonkaulį, lenkia liemenį į šoną.
Vaikų Augimas ir Laikysenos Formavimasis
Vaikui augant ir vystantis atsiranda pokyčiai, kurie padeda jam išsirutuliuoti į sudėtingą, tobulą subrendusio žmogaus organizmą. Organizmo augimą apibūdina kiekybiniai kūno amtmenys ir masės pokyčiai, viso organizmo ir atskirų jo dalių didėjimas. Fizinis vystymasis apima kokybinius augančio organizmo pokyčius. Nuo jų priklauso vaiko organizmo ypatumai atskiruose perioduose.
Individo laikysena pradeda formuotis jau gimdoje. Joje vaisius auga apsuptas vaisiaus vandena, kurių lyginamasis svoris artimas vaisiaus lyginamajam svoriui. Gimdoje vaisius sulinkęs, jo stuburo linkis atitinka gimdos sienelių linkį. Galva, rankos, kojos sulenktos ant liemens. Naujagimio peties, alkūnės, klubo ir kelio sąnariai dar kurį laiką išlaiko tokią padėtį.
Naujagimystės ir kūdikystės laikotarpiais įvairiose kūno vietose raumenų jėga netolygi. Kūdikiui gulint - klubai sulenkti, priekiniai kaklo ir pilvo raumenys nedaug įtempti, tačiau kūdikis jais naudojasi minimaliai. Kai kūdikis pajėgia nulaikyti galvą, bando pradėti sėdėti, galvos masė ir klubų fleksinė padėtis formuoja ištisinį išgautą nugaros išlinkimą. Kai vaikas pradeda stovėti ir vaikščioti, kaklo, nugaros, klubo tiesiamieji raumenys jau gerai susiformavę. Nugara paprastai yra tiesi. Tolesnio vaiko augimo metu didėja judesių apimtys, laikysena gerėja.
Vaiko organizmui augant, vystantis, ryškiausi pokyčiai atsiranda galvos, liemens ir rankų bei kojų proporcijose. Nuo 1 iki 20 metų galva padidėja 2 kartus, liemuo - 3 kartus, rankos - 4 kartus, kojos - 5 kartus. Iki 6-7 metų raumenys dar nepakankamai išvystyti, silpni, todėl vaikai dažnai įgyja netaisyklingą laikyseną. Netaisyklinga kūno padėtis, ilgas stovėjimas ar sėdėjimas persikreipus, netinkama lova, neatitinkantys vaikų ūgio baldai gali neigiamai veikti skeleto vystymąsį, sukelti stuburo iškrypimą, suformuoti netaisyklingą laikyseną. Ankstyvoje vaikystėje vaikai labai imlūs įvairioms infekcinėms ligoms. Tuo laikotarpiu sumažėja įgautas imunitetas, bet dar neįgytas naujas. Tai stabdo vaikų fizinį vystymąsį.
6-7 metų vaikas gerokai paūgėja (6-8-10 cm per metus). Tai pirmas augimo greičio šuolis. Kūno masė jau 2 kartus didesnė už kūdikio. Nuo 7 iki 12 metų vaiko kūno masė kasmet padidėja 2-3 kg, ūgis 4-5 cm, o krūtinės ląstos apimtis 1,5 - 2 cm. Didėja raumenų masė. Maksimalus sąnarių paslankumas išryškėja 11 - 13 metų amžiuje. Rankų ir kojų greitas augimas pakeičia kūno proporcijas. Keičiasi atskirų kūno dalių apimtys, jų plotis ir tarpusavio santykis. Pasikeičia krūtinės forma, krūtinės ląstos frontalinio ir sagitalinio skersmens santykis, todėl krūtinės ląsta suplokštėja. Pakeičia savo formą pėdos ir delnai.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Aktyvi ir Pasyvi Laikysena
Laikysena - individuali, įprastinė kūno padėtis stovint ir judesyje.
- Aktyvi laikysena: kūno svoris krenta ant išorinio pėdos krašto. Pirštai prispausti prie žemės, išilginis skliautas įtemptas. Kojos per kelio sąnarį truputėlį sulenktos. Keturgalvis raumuo ir užpakalinė šlaunies raumenų grupė subalansuoti, kelio sąnarys apsaugotas nuo gravitacijos jėgų poveikio. Pilvo raumenys įtempti, todėl bamba įtraukta į vidų. Sėdmenys įtemptos, pakeltos į viršų, stuburo lordozė nedidelė. Smakras nuleistas arba horizontalioje padėtyje, pečių lankas tiesioje padėtyje ar truputėlį palinkęs į priekį.
- Pasyvi laikysena: būdinga tai, kad žmogus remiasi vidine pėdos dalimi, ypač ant kulno padikaulio galvų. Reikiamo ir patikimo išilginio pėdos skliauto įtempimo nėra. Keliai išlenkti atgal. Pilvas nudribęs, sėdmenys nuleistos į apačią, kojos klubo sąnaqrį per daug ištiestos. Šlaunikaulio galva išlinkusi į priekį. Smakras pakeltas į viršų, pečių lankas aiškiai palinkęs į priekį. Gravitacijos linija nepraeina pro Tatcher atžymėtus taškus.
Taigi, raumenų grupių disbalanso rezultatas - gravitacijos jėgos nėra pusiausvyroje, ir jungčių elementams skirtos kreivės - padidintos. Šiuo atvėju kaulų jungčių aparatas yra pastovioje įtampoje, ir didelis krūvis tenka tam tikroms sąnarinių paviršių dalims. Reikia teisingai įvertinti laikysenos pakitimus, išaiškinti galimą veiksnių foną, prie kurio pastebimi ūmūs ir lėtiniai pakitimai bei ligos. Labai svarbu skirti netaisyklingą laikyseną nuo skoliozės. Netaisyklinga laikysena - tai nėra liga. Laikysenos pakitimai nustatomi sagitalinėje plokštumoje. Tuo tarpu skoliozė - tai stuburo deformacija frontalinėje plokštumoje, ir paprastai jai būdinga slankstelių rotacija, ko nėra esant netaisyklingai laikysenai.
Laikysenos Tipai Pagal S. Drozdovskį
Pagal S. Drozdovskį, laikysena gali būti klasifikuojama kaip:
- A - puiki, nepriekaištinga.
- B - gera, bet ne ideali.
- C - prasta, bet neblogiausia.
Pagrindiniai Netaisyklingos Laikysenos Tipai
- Apvali nugara: Jai būdingas stuburo krūtinės dalies fiziologinio išlinkimo (kifozės) padidėjimas. Vertikali kūno ašis yra už dubens ašies. Galva kiek palinkusi į priekį, pečiai susmukę, krūtinės ląsta nusileidusi, pilvo preso raumenys sutrumpėję, o nugaros persitempę. Kojos dėl lenkiamųjų raumenų jėgos persvaros stovint lyg pusiau sulenktos. Dubens pasvyrimo kampas kiek padidėjęs, mentės atsikišusios. Tarp slanksteliniai diskai priekyje labiau suspausti nei užpakalyje.
- Apvaliai įgaupta nugara (lordozės laikysena): susiformuoja, padidėjus stuburo krūtinės dalies fiziologinei kifozei bei juosmens ir kaklo lordozėms. Esant tokiai netaisyklingai laikysenai, normalūs stuburo linkia darosi ryškesni, jie tarytum padidėję. Apvaliai įgauptos nugaros forma susijusi su dubens pasvirimo kampo padidėjimu. Esant apvaliai įgauptai nugarai, tiesiamieji stuburo raumenys persitempia ir susilpnėja, priekiniai (lenkiamieji) krūtinės ląstos raumenys ir raiščiai sutrumpėja, pečiai palinksta į priekį, padidėja šonkaulių palinkimo kampas.
- Plokščia nugara: yra apvaliai įgauptos nugaros priešybė. Fiziologiniai stuburo linkiai sumažėja, išsilygina. Sumažėjus dubens pasvirimo kampui, beveik visiškai išnyksta juosmens lordozė. Dėl to sumažėja stuburo elastingumas, jo stangrumas bei lankstumas.
Netaisyklingos Laikysenos Priežastys
Dažniausiai netaisyklingos laikysenos priežastis yra silpnas raumenynas bei įvairūs neigiami faktoriai, tokie kaip: netaisyklinga asimetrinė poza ilgai sėdint mokyklos suole bei ruošiant pamokas namuose, nepakankamas judėjimas, pervargimas. Laikysena nevisada būna vienoda. Ji gali keistis dėl įvairių priežasčių ir išorinių poveikių tiek namuose, tiek mokykloje. Laikysena ypač sutrinka nuo įvairių ydingų įpročių: netaisyklingas sėdėjimas, stovėjimas, ėjimas. Nekreipiant į tai dėmesio, laikysena dar labiau sutrinka ir ištaisyti būna sunkiau. Laikyseną reguliuoja raumenys, ypač nugaros ir pilvo preso raumenys. Kad laikysena būtų gera, reikia nuo pat mažens lavinti raumenis. Įvairūs neigiami faktoriai, kurie buvo minėti ankščiau, visų pirma sukelia laikysenos sutrikimus ir net stuburo iškrypimus nepakankamai fiziškai išsivysčiusiems vaikams, kurių raumenynas silpnas. Vis dėlto pagrindinį vaidmenį, formuojant taisyklingą laikyseną, atlieka ne absoliuti raumenų jėga, bet tolygus ir darnus jų vystymasis.
Įgimta Kreivakaklystė
Tai galvos sukamojo (GS) raumens sutrumpėjimas dėl pirminės patologijos, žinomos kaip raumeninė kreivakaklystė, arba antrinės dėl centrinės nervų sistemos (CNS) sutrikimo ar kaklinės stuburo dalies patologijų. Pirminė patologija yra žinoma kaip įgimta kreivakaklystė arba kreivas kaklas. Vaiko galva dėl raumens kontraktūros (sutrumpėjimo) yra pasvirusi į šoną, o smakras pasuktas į priešingą pusę. Įgimta kreivakaklystė dažnai būna dėl laiptinių raumenų (lot. m. scaleni) spazmo.
Diagnostika
- Aktyvi judesių amplitudė: Aktyvi rotacija būna sutrikusi.
- Pasyvi judesių amplitudė: Atliekant pasyvią galvos rotaciją į pažeistą pusę, kyla pečiai. Jei kreivakaklystė yra dėl laiptinių raumenų spazmo, tuomet bus susiję su šonkaulių mechanizmo disfunkcija ir palpuojama raumens įtampa. Palpuojant laiptinius raumenis, kūdikis dažnai būna dirglus, tuo tarpu palpuojant galvos sukamąjį raumenį to nėra.
- Esant kreivakaklystei, būdinga kaukolės pamato ir kaukolės ir kaklo jungties įtampa, kuri gali būti pirminė ar antrinė kreivakaklystės priežastis. Dažnai gydant kaukolės srities įtampą, neduoda teigiamų rezultatų, kol nepašalinama laiptinių raumenų disfunkcija. O tai tik patvirtina, kad gali būti antrinė kreivakaklystės priežastis. Tačiau kartais sunku nustatyti, kuri problema yra pirminė. Jei pirminė problema yra kaukolės pamatas, dažniausiai pagrindiniai požymiai būna stebimi pakaušio ir gumburų srityje. Gali būti nežymi veido asimetrija, taip pat užpakalinės kaukolės dalies asimetrija tuoj po gimimo arba pirmaisiais mėnesiais. Speninė atauga yra ne viename lygyje. Vertinant judesius kaukolės kaklo jungties zonoje jaučiamas didžiausias ribojimas.
- Kaklo odos apžiūra (raukšlės, odos būklė). Kai pažeistas galvos sukamasis raumuo (plyšus raumeniui), palpuojamas raumens patinimas ir stebima hematoma. Galimos šios komplikacijos: raumens fibrozė ir sutrumpėjimas. Pažeidimo mechanizmas susijęs su gimdymu. Didelis vaisius ilgo ir sunkaus gimdymo metu ar užstringa petukai.
- Kūdikio motoriniai įgūdžiai. Galvos ir kūno rotacija gali būti sutrikusi. Lėtai rotuojant kūdikio klubus (verčiant nuo nugaros ant šono), stebėti kūdikio žvilgsnio fiksaciją su žaislu. Sutrikusi aktyvi kaklo rotacija gulint ant nugaros tik patvirtina galvos sukamojo ar trapecinio raumenų, viršutinės kaklinės dalies (C1-C2) ar atlanto-ašinio sąnario disfunkciją.
- Refleksai, ypač naujagimystės gali būti sutrikę. Atliekant Moro refleksą, pažeistos pusės ranka dažniausiai lieka labiau sulenkta lyginant su priešinga ranka. Vertinant asimetrinį toninį kaklo refleksą, kūdikio padėties reakcijos netipiškos, kai skatiname žiūrėti į pažeistą pusę. Kreivakaklystės atveju, refleksas pasireiškia žymiai greičiau.
Gydymas
Dažniausiai esant kreivakaklystei skiriamas konservatyvus gydymas, kuris apima galvos ir kaklo judesių amplitudės ir tempimo pratimai keletą kartų per dieną, teisingos nešiojimo, gulėjimo padėtys. Sutrumpėjusios pusės raumenys yra švelniai tempiami, o sveikos pusės raumenys yra stiprinami aktyviais pratimais. Vaikams jaunesniems nei 1 metų amžiaus toks konservatyvus gydymas sėkmingas.
- Kaklo tempimo pratimai 2 k./d., kartoti kiekvieną pratimą 5 k.
- Manualinis tempimas 3 k./sav. 3 s.
- 4-5 k./d. min 40 k.
Osteochondrozė
Osteochondrozė - tai kompleksinė lėtinė patologija, kuri veikia žmogaus lokomotorinę sistemą, ypač kaulų ir sąnarių kremzles. Šios ligos metu būna pažeidžiama pati kremzlė, kuri dengia sąnarius ir kaulų galus, taip pat gali būti paveikiami ir aplinkiniai audiniai. Liga labiausiai paplitusi tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, tačiau dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo ypatumų vis dažniau diagnozuojama ir jaunesniems asmenims.
Osteochondrozė gali paveikti įvairias kūno dalis, įskaitant nugaros, kaklo, krūtinės bei apatinių galūnių sritis. Nugaros srityje osteochondrozė dažniausiai pasireiškia tarpslankstelinėmis diskų degeneracijomis, kurios gali sukelti nugaros skausmus, įskaitant juosmeninės dalies skausmus, kurie gali spinduliuoti į kojas. Krūtinės dalies osteochondrozė gali imituoti širdies skausmus, o tai kartais apsunkina šios ligos diferencinę diagnostiką.
Ligos eiga gali būti ilgalaikė ir progresuojanti, todėl svarbu ne tik laiku pradėti gydymą, bet ir imtis prevencinių priemonių, skirtų sustabdyti ar sulėtinti degeneracinius procesus. Osteochondrozė reikalauja integruoto požiūrio į gydymą, įskaitant medicininę terapiją skausmui malšinti, kineziterapiją judėjimo funkcijai atkurti, liaudiškas gydymo priemones, o kartais ir chirurginę intervenciją pažengusiais atvejais.
Osteochondrozės Klasifikacija
Osteochondrozės ligos kodas priklauso nuo jos formos ir lokalizacijos:
- Cervikalinė osteochondrozė (M42.1): pažeidžia kaklo slankstelius. Tai pasireiškia skausmu ir judėjimo ribojimu kaklo srityje, galvos skausmais, svaigimu.
- Torakalinė osteochondrozė (M42.2): pažeidžia krūtinės slankstelius. Tai sukelia nugaros skausmus, krūtinės ląstos srityje, sunkumą kvėpuojant.
- Lumbalinė osteochondrozė (M42.3): pažeidžia juosmens slankstelius. Pasireiškia juosmens skausmais, judėjimo apribojimu, radijuojančiu skausmu į kojas.
- Intervertebrinė osteochondrozė (M42): pažeidžia tarpstuburinius diskus, dažniausiai juosmens ar kaklo srityje.
Etiopatogenezė
Osteochondrozės etiopatogenezė yra sudėtingas procesas, kurio metu vyksta degeneraciniai kremzlės ir prie jos besiribojančio subchondralinio kaulo pokyčiai. Biocheminiai procesai apima lastelių signalų kelius, kurie kontroliuoja kremzlės audinio anabolizmą ir katabolizmą. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant senėjimą, mechaninę apkrovą ar uždegimą, gali sutrikti šių procesų pusiausvyra, dėl ko pradeda įsivyrauti tik kataboliniai procesai. Biomechaniniai veiksniai apima per didelę ar netinkamą kūno dalies apkrovą, kuri yra viena iš pagrindinių tarpslankstelinių diskų ir sąnarių kremzlės pažeidimo priežasčių.
Degeneracinių pokyčių metu subchondraliniame kaulo sluoksnyje vyksta sklerozės procesas, kuris reiškiasi kaulinio audinio tankio ir kietumo padidėjimu. Osteofitų formavimasis yra dar vienas osteochondrozės etiopatogenetinis bruožas. Osteofitai yra kaulinės ataugos, kurios formuojasi aplink pažeistus sąnarius arba tarpslankstelinių diskų pakraščius. Sinovialinio skysčio kokybės pablogėjimas taip pat yra svarbus osteochondrozės aspektas. Sinovialinis skystis yra sąnario skystis, kuris mažina trintį sąnario judėjimo metu ir maitina kremzlę.
Šių patologinių pokyčių rezultatas būna tarpslankstelinių diskų elastingumo ir amortizacinės funkcijos sumažėjimas, kuris sukelia jų aukščio sumažėjimą ir padidina slankstelių tarpusavio trintį.
#