Kaip Paskatinti 17 Mėnesių Vaiko Bendravimą su Močiute: Efektyvūs Patarimai ir Strategijos

Įvadas

Šeimos ryšiai yra nepaprastai svarbūs vaiko raidai, o santykiai su močiute užima ypatingą vietą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip skatinti teigiamą 17 mėnesių vaiko bendravimą su močiute, atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus, bendravimo principus ir galimus iššūkius.

Vaiko Raidos Ypatumai 17 Mėnesių Amžiuje

17 mėnesių vaikas sparčiai tobulėja tiek fiziškai, tiek kognityviškai. Šiuo amžiuje vaikai:

Suvokia žinomus žodžius ir patys bando juos ištarti. Dažniausiai tariami žodžiai: mama, tete, baba, garsažodžiai: au-au, ka-ka, mū-mū.
Pasyvusis žodynas žymiai gausesnis už aktyvųjį. Vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus, pažįsta artimuosius. Gali pasakyti apie 20 žodžių.
Dažniau savo norus reiškia žodžiais, o vartojamų žodžių reikšmė gali būti plati. Vienu žodžiu gali būti vadinami keli daiktai ar veiksmai.
Dėl nuolatinio domėjimosi aplinka atsiranda poreikis klausti, kas čia?

Bendravimo Principai su 17 Mėnesių Vaiku

Bendraujant su tokio amžiaus vaiku, svarbu atsižvelgti į jo raidos ypatumus ir taikyti tinkamas bendravimo strategijas:

Sugaukite vaiko žvilgsnį ir atidžiai žiūrėkite į akis kalbant su juo. Kalbinamas vaikas visada turi matyti jūsų veidą, lūpas, mimiką.
Artikuliuokite aiškiai ir pabrėžtinai. Šypsokitės ir kalbinkite kūdikio garsais atsakydami jam.
Žadinkite kūdikio garsus kartodami jo dažnai tariamus garsus. Prieikite ir palieskite kūdikį kalbant su juo, pasukite jo galvutę į savo pusę.
Supažindinkite su naujais garsais. Įvairinkite savo balso toną ir retkarčiais dainuokite.
Kalbėkite dirbami arti vaiko ar prižiūrėdami jį. Šypsokitės ir judinkite galvą kalbindami.
Tarkite kūdikiui įvairius balsius. Kartokite kelis kartus ir laukite, kol jis pakartos. Skatinkite bet kurį panašų garsą.
Tarkite balsius ir lūpinius garsus (b, p, m), nes juos lengviausiai ištarti ir kūdikis mato, kaip juos tarti. Kartokite garsus garsiai, po to tyliai, vaikučiui į ausį.
Kartokite su žaislais susijusius garsažodžius: kū-kū, au-au, miau-miau ir kt. Rodykite žaislus ir sakykite pavadinimus.
Atsakinėkite į vaiko ištartus garsus, lyg kalbėtume su juo. Parinkite žodžiams artimus garsus ir skiemenis, pvz. Sekdami pasakėles kaitaliokite intonaciją ir tempą, kalbėkite tai lėtai, tai pašnibždomis, tai garsiai.
Kalbėkite su vaiku dirbdami kasdieninius namų ruošos darbus, įvardykite daiktus, maisto produktus, drabužius, darbus, kuriuos dirbate.
Sakykite vaikui „ate” ir „labas”, kai įeinate ar išeinate iš jo regėjimo lauko. Atsakykite mažyliui į jo tariamus garsus savais garsais. Taip tvirtinsite įgūdį.
Paėmę 3-4 vaikui žinomus daiktus ar maisto produktus, įvardykite juos. Po to, rodydami paeiliui į daiktus, prašykite, kad vaikas juos įvardytų. Slėpkite daiktus ir prašykite, kad vaikas juos rastų.
Pritarkite ir netiksliai ištartam žodžiui, bet pakartokite taisyklingai patys, kad vaikui fiksuotųsi teisingo tarimo pavyzdys. Aiškiai įvardykite dažnai namie naudojamus daiktus, maisto produktus.
Įvardykite kūno dalis ir prašykite, kad mažylis jas parodytų ir įvardytų. Reikalaukite, kad mažylis, prašydamas daikto, vartotų išmoktą jo pavadinimą.
Kai vaikas siekia kokio daikto, įvardykite jį, po to tegu mažylis pakartoja ir tik tuomet paduokite. Žaiskite „Ko neliko?”, kai iš 3-4 daiktų vaikui nežiūrint jūs vieną paimate, o vaikas turi pasakyti, kurio daikto nebeliko. Kartu jį suraskite ir dar kartą pavadinkite.
Įrašykite jūsų dainavimą ir leiskite mažyliui klausytis. Įjunkite vaikučiui muziką, kai jis vienas ir kai šalia jūsų. Kartais nutraukite pokalbį, kai kalbatės su kuo nors, o mažylis yra greta.
Žaiskite žaidimus, kad galėtumėte kalbėtis su lėlėmis ir meškiuku. Vaizduokite lėlių pokalbį, išraiškingai kalbėkite skirtingais balsais, gestikuliuokite, norėdami, kad vaikas sukiotų galvą nuo vienos lėlės į kitą. Naudokite žaislus, skleidžiančius garsus, skatinkite vaiką atspėti ir parodyti , kas skambėjo.
Mokykite mėgdžioti jūsų gestus. Rodykite, ką vaikui daryti, suėmę vaiko rankytes. Purtykite galvą sakydami „ne ne”. Parodę vaikui kokį gestą, judindami vaiko rankutes ar kūną, padėkite tą gestą pakartoti. Drąsinkite vaiką, rodydami sakykite: „Tu darei taip”.
Parodykite vaikui kaip vykdyti nurodymą ir vykdykite jį kartu su mažyliu. Prieš duodami nurodymą, sakykite: „Klausykis, žiūrėk”. Sakydami „ne”, darykite tai tvirtai ir išraiškingai, atitraukite mažylio ranką arba jį patį nuo daikto. Girkite vaiką, kai jis reaguoja į žodį „ne”.
Tegul kitas šeimos narys daro tą veiksmą, kurį jūs draudžiate, o jūs sakykite „ne”. Kai šeimos narys liausis daryti, išgirdęs „ne”, pagirkite jį. Taip rodysite vaikui, kokį elgesį jis gali mėgdžioti.
Laikykite daiktus ar žaislus tarp savęs ir vaiko, kai rodote juos vaikui. Žaiskite „ieškojimus”. Klauskite „Kur nuvažiavo mašina?”. Radę mašinėlę, pakelkite ir laikykite priešais vaiką, ją įvardindami.
Padėkite priešais vaiką jam žinomą daiktą, įvardykite ir stebėkite, ar mažylis pažiūrės į jį. Klauskite „Kur tavo kamuolys?”, nuveskite prie jo ir sakykite: „Štai tavo kamuolys”.
Klauskite mažylio apie viską, kai bendraujate su juo ir laukite atsakymo. „Ar nori ant rankų?” - laukite, kol jis išties rankutes, kad jį pakeltumėte. Siūlydami maisto ar žaislo klauskite „Ar tu nori____?” Laukite, kol vaikas išreikš norą ištiesdamas ranką į daiktą.
Rodykite vaikui paveikslėlius knygutėje ir tuos pačius daiktus tikrus, kad vaikas galėtų palyginti. Tuo pačiu metu rodykite daiktą ir jo paveikslėlį. Naudokite kubelius su žinomų daiktų paveikslėliais ant šonų.

Patarimai Močiutei, Bendraujant Su 17 Mėnesių Vaiku

Būkite kantri ir supratinga. Supraskite, kad vaiko dėmesys trumpas, ir jis gali greitai pavargti.
Žaiskite kartu. Žaidimai su močiute turėtų būti įdomūs ir lavinantys.
Skaitykite knygas. Skaitymas kartu skatina kalbos raidą ir stiprina ryšį.
Dainuokite daineles. Dainavimas kartu yra puikus būdas praleisti laiką ir lavinti vaiko klausą.
Pasivaikščiokite kartu. Pasivaikščiojimai gamtoje yra naudingi tiek vaikui, tiek močiutei.
Būkite švelni ir rūpestinga. Vaiko apkabinimai ir bučiniai stiprina emocinį ryšį.
Laikykitės vaiko dienos režimo. Tai padės vaikui jaustis saugiai ir patogiai.
Gerbkite tėvų auklėjimo principus. Svarbu, kad močiutė laikytųsi tų pačių taisyklių ir principų, kaip ir tėvai.

Galimi Iššūkiai ir Kaip Juos Įveikti

Nesutarimai dėl auklėjimo principų. Svarbu atvirai pasikalbėti su tėvais ir rasti kompromisą.
Konkurencija dėl vaiko dėmesio. Močiutė turėtų suprasti, kad svarbiausias ryšys vaikui yra su tėvais.
Močiutės nuovargis. Svarbu, kad močiutė pasirūpintų savo poilsiu ir sveikata.

Santykiai su Močiute: Svarba Vaiko Raidai

Senelių ir naujagimių ryšys - nepaprastai svarbus, tačiau seneliai, ypač močiutės, turėtų suprasti, kad kūdikio labui jo ryšys su tėvais turi būti svarbiausias. Kantrybė ir pagarba yra labai svarbūs. Kai dukra pasitiki savimi, ir yra brandi kaip asmenybė, jai lengviau išklausyti mamos patarimų. Priims juos ar ne - jos valia, tačiau visuomet padėkos.

Pajutusi, kad mama pernelyg viską kontroliuoja, dukra gali švelniai, bet tvirtai nubrėžti ribas, kurių jos mama neturėtų peržengti. Pavyzdžiui, pasakyti, kad vaiko dienos režimą turi nustatyti vienas žmogus. Aš esu jo mama. Toks pasakymas gali atrodyti pernelyg griežtas, tačiau būna situacijų, kai močiutė taip įsijaučia į dukros gyvenimą ir į vaiko priežiūrą, kad dukra pasijunta savo namuose nebereikalinga. Supratinga dukra pasakys savo mamai, kad dabar tikrai supranta, kaip jai buvo nelengva auginti vaikus ir labai vertina jos pastangas padėti.

Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?

Bendravimas Skyrybų Atveju

Skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai. Vaikai myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem, dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu.

„Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimai. Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų. Ypatingai tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi. Tokiu atveju vaikas gali bandyti laužyti nusistovėjusias ribas vieno iš tėvų šeimoje, teigdamas, kad, pavyzdžiui, kai gyvena su tėčiu, jis gali žiūrėti televizorių ar žaisti su kompiuteriu neribotai“, - sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė.

Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jie sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų, t. y. depresiją, nerimo sutrikimus.

Siekdami bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Reikėtų pasistengti jaučiamą pyktį savo buvusiam partneriui išreikšti adekvačiu būdu, pavyzdžiui, lankyti individualias psichologo konsultacijas, bendrauti vienas su kitu pagarbiai, tartis sprendžiant klausimus, susijusius su vaiku. Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų, sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus.

Tėvai turėtų nepamiršti, kad sveikas tėvų ir vaikų santykis, padeda vaikams sėkmingiau išgyventi skyrybų procesą.

Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje

Emocinis Intelektas Ir Bendravimas

Šias laikais vis dažniau kalbama, kad sėkmingam žmogaus gyvenimui reikalingi ne tik pakankami intelektiniai mąstymo gebėjimai (Bendrasis IQ), bet ir emocinis intelektas. Visais istoriniais laikais pačiomis vertingiausiomis žmogaus savybėmis buvo laikomos gerumas ir nuoširdumas: mokėjimas būti empatiškam, užjausti, pasidalinti, padėti, nusileisti, pasidžiaugti kito sėkme.

Mažų vaikų emocijos būna gana impulsyvios ir tik palaipsniui pereina į labiau nusistovėjusius prisirišimus, simpatijas ir antipatijas. Jų pagrindu ilgainiui formuojasi tokie jausmai ir su jais susiję būsenos kaip meilė ir neapykanta, draugystė ir tarpusavio supratimas. Mūsų laikais, kai vaikams lengvai prieinami smurtas bei agresija TV laidose ir kompiuteriniuose žaidimuose, emocinis vaikų ugdymas tampa itin aktualus. Pastebėta, kad vaikų, kurių ugdyme nesaikingai dalyvauja „technologijos“, o ne gyvas bendravimas su tėvais, emocinės sferos vystymasis itin atsilieka.

Kiekvienas vaikas jau nuo mažens siekia bendrauti su artimais žmonėmis, patirti jų švelnumą, pasidalinti sėkmėmis ir nelaimėmis, būti įvertintas, padrąsintas. Kartais artimieji geba šį poreikį patenkinti, o kartais jiems nepavyksta, todėl vaikas susiduria su įvairiomis emocijomis - su džiaugsmu, nuoskauda, baime, pasitenkinimu, nusivylimu, gėda, pavydu.

Tėvai turėtų ugdyti vaiko emocinę sferą, emocijų pažinimą ir tinkamą jų reiškimą bei savikontrolę. Pirmiausia, pradėkime nuo savęs. Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Tai nereiškia, kad apie labai rimtas problemas galima kalbėtis prie vaiko, šitaip sukeliant jam nerimą, bet į kasdienį mamos klausimą „kaip sekėsi?“ tėtis neturėtų skubėti atsakyti „gerai“ ar „blogai“, geriau jis įvardintų savo jausmus bei susietų juos su priežastimis, dėl kurių jie kyla: „Aš pavargęs ir nusiminęs, nes kolegos sukritikavo mano darbą, prie kuriuo taip ilgai dirbau. Jaučiuosi net piktas dėl to“.

Suaugusieji nuo mažens vaikams demonstruoja ir būdus, kaip tinkamai ar netinkamai tvarkytis su sunkiais jausmais. Paklauskime savęs, kaip mes elgiamės ir kokį pavyzdį rodome vaikams, kai būname apimti intensyvių jausmų. Pavyzdžiui, jei aš susinervinęs, supykęs, gal aš tyliu ir su niekuo nesikalbu, o gal išsirėkiu ant šeimos narių, trankau daiktus ir duris? O gal verčiau einu nusiraminti - pasportuoju, pasivaikščioju miške, paskaitau knygą, paklausau ramios muzikos, o nusiraminęs pasikalbu su artimu žmogumi apie tai, kaip jaučiausi? Geriausia būtų, kad tokį tinkamą problemos sprendimo būdą tėvai sugebėtų savo vaikams paaiškinti: „Esu supykęs dėl nesėkmės darbe, todėl norėčiau ramiai pakasti sniegą kieme. Apie savo jausmus vaikams tėtis ar mama irgi turėtų kalbėti iš karto, neatidėliodami, ir atvirai. Reikia su vaiku kalbėtis ir apie tai, kaip jis jaučiasi (bandyti „nuskaityti“ jo jausmus), nes mažiems vaikams patiems sunku tai padaryti.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui

Svarbu atsiminti, kad nėra blogų emocijų (pyktis, gėda, kaltė, liūdesys - normalios emocijos, kurias visi kartais patiriame). Tiesiog kartais jos reiškiamos netinkamu būdu. Kalbantis su vaiku apie jo elgesį ir jausmus patartina vartoti „Aš“ kalbą: įvardinti, kaip tėvai jaučiasi dėl vaiko tinkamo ar netinkamo elgesio, jei įmanoma, parodyti, kad vaiką supranta. „Aš taip tavim didžiuojuosi. Mačiau kaip tu kruopščiai statei tą traukinį, koks buvai laimingas konstruodamas, ir tau pavyko! Džiaugiuosi tavimi“. „Man liūdna, nes tu nesilaikei pažado neskriausti brolio ir atėmei iš jo mašiną. Suprantu, kad tu norėjai dar pažaisti ir pyksti, kad turi žaislą grąžinti. Nebandykime skubėti nuraminti vaiko, užslopinti jo emocijų. Tokie dažni tėvų posakiai kaip „Neverk, nėra dėl ko!“, „Nepyk!“, „Nesinervink!“ ar „Nusiramink“ nepadeda vaiko emociniam ugdymui. Geriau parodykite, kad suprantate vaiko jausmus, atpažįstate juos, ir taip jaustis normalu. „Suprantu, kad tu bijai šito šuniuko. Aš šunų nebijau, bet bijau vorų. Visi ko nors bijo. Duok man ranką, bus drąsiau“. „Suprantu, kad tu supykai, kad nebegali toliau žiūrėti filmuko. Man irgi nebūna malonu nutraukti užsiėmimą, kai veikiu kažką smagaus. Suprantu tave. Svarbiausios, bazinės emocijos yra pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba ir pasibjaurėjimas. Jų pažinimui galima pasitelkti ir pagalbines priemones - knygeles ir žaidimus apie emocijas. Tokių metodinių priemonių parduodama daugybė. Pradėkite nuo gyvų žmonių veidų ar nuotraukų, tinka ir dailininko nupiešti kokybiški piešiniai, atspindintys žmonių emocines būsenas. Kartu su tėveliais galima analizuoti pasakas bei vaikiškus animacinius filmukus, jų herojų jausmus, elgesio motyvus, priežastis ir pasekmes. Atkreipkite dėmesį, kaip tinkami ir netinkami poelgiai įtakoja jų santykius su aplinkiniais. („Berniukas ir mergaitė žaidė kartu. Berniukas atėmė žaislą iš mergaitės. Mergaitė nuliūdo. Mergaitė nebenorėjo toliau žaisti kartu su berniuku. Berniukas liko žaisti vienas ir jam pasidarė nuobodu, vieniša“). Domėkitės vaiko nuomone: kaip jaučiasi herojai, kodėl jie taip jaučiasi, kaip tu jaustumeisi jų vietoje? Dabar pasikalbėkite apie emocijų valdymą. Tėvų užduotis - išmokyti vaiką, ko daryti negalima, kai jis jaučia stiprią emociją (pavyzdžiui, kai pykstu, negaliu trankyti daiktų, spjaudytis, mušti draugų; kai bijau šuns, negaliu nuo jo bėgti…). Kaip jau buvo minėta aukščiau, svarbu savo pavyzdžiu rodyti ir aptarti su vaiku, kaip socialiai priimtinu būdu susitvarkyti su savo jausmais. Ką daryti galima? Juk sunkūs jausmai niekur nedingsta savaime… Yra daug būdų, ir visi jie išmokstami.

tags: #17menesiu #vaiko #bendravimas #su #mociute