Šiame straipsnyje panagrinėsime Šventojo Pranciškaus gimtinės klausimą, remiantis istoriniais šaltiniais ir biografiniais faktais.
Įvadas
Šventasis Pranciškus Asyžietis yra viena žymiausių ir gerbiamiausių figūrų krikščionybės istorijoje. Jo gyvenimas, pašvęstas neturtui, meilei gamtai ir atsidavimui Dievui, įkvėpė milijonus žmonių visame pasaulyje. Tačiau, prieš gilinantis į jo dvasinius pasiekimus, svarbu išsiaiškinti, kur prasidėjo jo žemiškasis kelias - kur jis gimė.
Asyžius: Pranciškaus gimimo vieta
Šventasis Pranciškus gimė Asyžiuje, Italijoje. Asyžius - miestas Italijos Umbrijos regione, garsus savo istorija ir dvasiniu paveldu. Būtent šiame mieste Pranciškus praleido savo vaikystę ir jaunystę, kol jo gyvenimas pasikeitė dėl dvasinio atsivertimo.
Gimimo data
Šventasis Pranciškus gimė arba 1181 metų pabaigoje, arba 1182 metų pradžioje.
Šeima ir ankstyvasis gyvenimas
Pranciškus gimė pirklio Petro Bernardonės ir jo žmonos Pikos šeimoje. Jo motina, Pika, buvo labai pamaldi ir davė jam pirmąjį religinį jausmą. Šventasis išmoko skaityti ir rašyti Šv. Jurgio parapinėje mokykloje, o vėliau savo išsilavinimą papildė aritmetika, muzika ir poezija. Jis taip pat pramoko prancūzų kalbos ir susipažino su žygdarbių poemomis bei riteriškomis legendomis.
Taip pat skaitykite: Edisono išradimai
Pranciškaus tėvas prekiavo ne tik Italijoje, bet ir užsienyje, o tai buvo būdinga tiems to laikotarpio italų miestiečiams, kurie turėjo gerą civilinę ir politinę padėtį. Pranciškus, būdamas 14 metų, pradėjo dirbti tėvo parduotuvėje, kad geriau išmanytų prekybą. Nors jam rūpėjo uždarbis, jis nemokėjo jo išsaugoti ir greitai išleisdavo. Būdamas pirmagimis, jis buvo paskelbtas puotos ir Asyžiaus jaunimo karaliumi, leisdamas vėjais tėvo sukauptus turtus, rengdamasis ryškiai ir savotiškai, nepraleisdamas pramogų ir dainuodamas su draugais vakaronėse. Tėvai į visa tai žiūrėjo pro pirštus.
Pilietinis karas ir nelaisvė
Jei Pranciškus nekovojo pats, tai stebėjo piliečių laisvės kovą prieš imperatorių vasalą iš Spoleto miesto. Būdamas dvidešimtmetis, jis veikliai dalyvavo Asyžiaus pilietiniame kare su Perudžija. Asyžiečiams laimėjus, Pranciškus pateko į nelaisvę, kur prasidėjo jo dvasinė permaina.
Dvasinis atsivertimas
Praėjus metams, po ilgos ligos, išsivadavęs iš nelaisvės, Pranciškus pradėjo kitaip žiūrėti į pasaulį. Po kurio laiko jis atgavo pusiausvyrą ir, sužavėtas naujų sapnų apie šlovę, nusprendė vykti į Apuliją gauti riterišką titulą. Tačiau kelionė buvo nutraukta Spoleto miestelyje, kur Pranciškui miegant, Viešpats pakvietė jį tarnauti kilnesniam ponui. Pranašaudamas, kad bus didysis kunigaikštis, jis grįžo į Asyžių.
Atsisakymas turto ir atsidavimas Bažnyčiai
Atsisakęs draugų, Pranciškus daug laiko praleisdavo melsdamasis vienoje oloje. Jis įveikė savo visišką pasibjaurėjimą raupsuotiems ir pastebėjo, kad jie taip pat vieno Tėvo vaikai. Dažniausiai laiką praleisdavo melsdamasis Šv. Damijono bažnytėlėje, kur Nukryžiuotojo balsas pakvietė jį pataisyti griūvančią bažnytėlę. Pranciškus kuriam laikui pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir atsidavė Bažnyčiai. Supratęs savo pašaukimo tikslą, jis prieš Asyžiaus vyskupą Gvidoną atsisakė viso savo turto, kurį paveldėjo iš tėvo. Anot pirmųjų biografų, tai buvo Pranciškaus tobulo atsivertimo momentas. Apsivilkęs kryžiaus formos skurdžia tunika, jis pasiskelbė didžiojo Karaliaus skelbėju ir dvejus metus gyveno atgailautojo ir atsiskyrėlio gyvenimą.
Mažesniųjų brolių ordino įkūrimas
Atsidavęs maldai ir kurį laiką tarnavęs benediktinų vienuolyne, Pranciškus pradėjo restauruoti tris Asyžiaus apylinkės bažnyčias: S. Damiano, S. Pietro della Spina ir S. Maria degli Angeli (Porciunkulės). Per šį laikotarpį Pranciškus sukrėtė visą Asyžių - vieni juo žavėjosi, kiti bjaurėjosi. Nepaisant to, jis laukė kokio nors naujo dieviško apsireiškimo. Tai įvyko labai greitai, jam atnaujinus paskutinę bažnyčią. Porciunkulėje Pranciškus išgirdo Evangelijos žodžius apie apaštalų išsiuntimą ir jų skurdą. Supratęs Evangeliją, jis su džiaugsmu atpažino savo pašaukimą ir misiją. Pažodžiui įvykdžius šiuos nurodymus, jis tuoj pat apsivilko kitaip: kryžiaus formos tuniką, apjuostą balta virve.
Taip pat skaitykite: Lietuvos medicinos legenda: Tomas Biržietis
Pranciškus savo elgesiu ragino žmones susimąstyti apie gyvenimą. Prie jo prisijungė du asyžiečiai: turtingas Bernardas iš Kvintavalės ir teisės daktaras Petras Katani. Tais pačiais metais prie jų prisijungė jaunas Idzi ir kiti aštuoni draugai. Kitais metais šią grupę ir jos gyvenimo būdą apaštalų bendruomenėje patvirtino Inocentas III. Taip buvo įsteigtas Mažesniųjų brolių ordinas (Pranciškonų). Kai žodžiu pasitvirtino pirmoji formula vitae, Pranciškus, gavęs Dievo malonę ir bažnytinės valdžios paramą, pradėjo pranašauti ilgalaikį keliaujančio žmogaus ir atgailautojo apaštalavimą.
Apaštalavimas ir misijos
Visus pamokslus Pranciškus pradėdavo linkėdamas ramybės: „Tegul Viešpats apdovanoja jus ramybe“. Jis kalbėjo paprastai, aistringai ir smalsiai, jo žodis primindavo visiems apie Sutvėrėją ir jo įsakymus, teisingumą bei Dievo gailestingumą. Pranciškaus pranašavimo būdingas bruožas buvo labai gili pagarba visiems dvasininkams, nepaisant kunigų - nusidėjėlių, nes Pranciškui svarbu jų įšventinimo vertė bei Bažnyčios šlovė. Jis mokindavo gerbti ir garbinti visus: turtinguosius ir ponus, tarnus ir vargšus, gerus ir blogus. Gavęs Apaštalų Sosto leidimą, jis kreipėsi į visus nuoširdžiai ir drąsiai, skelbdamas tiesą be jokio pagražinimo ir pataikavimo.
Pranciškus per penkiolika metų išvaikščiojo didesnę Italijos dalį. Pilnas misionieriško užsidegimo ir kančios noro tarp saracėnų, jis du kartus išvyko iš Italijos Sirijos kryptimi, o netrukus per Prancūziją ir Ispaniją į Maroką. Kilus audrai, pirmą kartą atsirado Dalmatijos kraštuose, o antrą kartą dėl ligos buvo priverstas sugrįžti į Ispaniją. Kartu su br. Eliju jis išsiuntė savo brolius į Sirijos ir Palestinos provincijas, o pirmuosius penkis misionierius į Maroką. Pranciškus išplaukė į Artimuosius Rytus ir stojo prieš Egipto sultoną, kuris jį palankiai priėmė ir išklausė. Šventajam nepavyko nei atversti sultono į tikėjimą, nei pačiam patirti kančios, tačiau Pranciškus savo elgesiu davė pirmąjį taikų ir apaštališką pavyzdį su saracėnais.
Paskutiniai gyvenimo metai ir mirtis
Sugrįžęs į Italiją, Pranciškus pradėjo skelbti žodžio apaštalavimą ir mokino žmones krikščioniškojo gyvenimo. Norėdamas kuo geriau parodyti žmonėms Dievo gimimo paslaptį, jis prie Greccio tvirtovės užtvaro šventė Dievo gimimą ir patarnavo diakonu iškilmingose Mišiose prieš gyvą ir vaizdingą prakartėlę.
Sugrįžęs iš Rytų jau ligotas, Pranciškus perdavė savo pareigas ir priėjo prie paskutinio savo gyvenimo etapo. Jis pasitraukė į Alvernos kalną, kur ilgai meldėsi, mąstė ir pasninkavo. Iš Alvernos į Asyžių jis sugrįžo kaip gyvas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas. Paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus jis labai kankinosi dėl sunkios akių ligos, kuria susirgo Rytuose. Paklusniai sutikęs su ordino globėju kardinolu Hugolinu, jis pasidavė skausmingai akių pridegimo procedūrai, tačiau ši procedūra nepasisekė.
Taip pat skaitykite: Stanislovo Tomo veikla
Kitais metais balandžio mėnesį Pranciškus pamažu išvyko į Asyžių. Iš pradžių apsistojo Asyžiaus vyskupo rūmuose, o jau rugsėjo pabaigoje persikėlė į Porciunkulę. Būtent čia, būdamas 45 metų, jis mirė. Sekmadienio rytą broliai ir liaudis pernešė jo kūną iškilmingoje procesijoje į Šv. Jurgio bažnyčios požemį, kuriame buvo palaidotas. 1228 metais Pranciškus buvo kanonizuotas.
Asyžius šiandien
Šiandien Asyžius yra svarbus piligrimystės centras ir traukia lankytojus iš viso pasaulio. Miestas garsėja savo architektūra, meno kūriniais ir dvasine atmosfera. Pagrindinė atrakcija yra Šv. Pranciškaus bazilika, kurioje saugomi šventojo palaikai.