Šeima - tai artimiausi žmonės, dažniausiai tėvai, seneliai, proseneliai. Šiame straipsnyje šeima - tai nematomų tarpusavio ryšių visuma. Vaikai - ne tik amžiaus grupė, bet ir hierarchinė priklausomybė nuo tėvų. Augdami mes visam gyvenimui liekame kažkieno vaikais, o susilaukę savų - visuomet liekame tėvais. Tai kalba apie mūsų santykį, arba kitaip - vietą šeimos plane.
Šeimą kaip vienetą galima nagrinėti itin mažą: mama, tėtis, vaikas ir labai didelę: mamos ir tėčio tėvai, mano ir jų broliai, seserys, mano tėvų tėvai (seneliai), senelių tėvai (proseneliai) ir t.t., kiek tik galime atsekti. Naudingiausia santykių korekcijai (šeimos santykių sveikatai) - atsekti tris kartas. Kas ir kada susituokė, gimė, mirė, ligos, netikėtos mirtys, prarasti vaikai.
Žmonių, nežinančių savo šeimos istorijų, išties daug, tačiau retas susimąsto, kaip tai, kas buvo giminėje nutylėta, veikia jo asmeninius šeimos santykius jau suaugus, kaip paveikė vaikystėje ir kokias mąstymo programas perėmė. Kaip nekartoti savo tėvų, senelių gyvenimo scenarijų. Čia ir padeda savo šeimos istorijos žinojimas, sąmoningas informacijos iššifravimas, suvokimas, atleidimas.
Šeimos paslaptys ir jų įtaka santykiams
Kas yra paslaptis? Tai, kas slepiama nuo kitų, arba atvirkščiai, tai, kas man nepasakoma, ir tai, ko nežinau. Paslaptys arba vadinami nutylėjimai daro labai didelę įtaką nepilnamečiams. Kūdikiai iki 1 metų itin jautrūs santykiui su mama ir yra priklausomi nuo mamos savijautos. Kuo mama neramesnė, tuo vaikui sunkiau, ir atvirkščiai. Į tėtį šiame amžiuje žiūrima per mamos akinius, jei yra pasitikėjimas ir meilė, vaikas mielai priima ir įsileidžia tėtį. Šiame akstyvajame periode formuojasi pamatinis saugumas/nesaugumas pasauliu.
Savo istorijos žinojimas atveda mus į vidinį jausmų pasaulį, kuriame gebame jau savarankiškai įvesti tvarką. Suvokiame, kas mano, kas tėvų ar senelių, atpažįstame, kur ir kokias istorijas kartoju, pradedame kelti klausimus, kaip iš to išsivaduoti, ar galiu kažką pakeisti. Itin dažnai nagrinėdami istorijas, atrandame iš kartos į kartą perduodamą nepagarbą kažkuriai lyčiai arba tiesiog partneriui, atpažįstame vadinamas “geradarystes”, kurios yra tiesioginės manipuliacijos mumis, gebame suvokti savo toksines priklausomybes nuo tėvų, pažeistas asmenines erdves. ir norėdami gero, atvirkščiai, pakenkiam.
Taip pat skaitykite: Kaip vyrai išgyvena partnerės nėštumą
Pvz.: vadinamos “gėdingos” šeimos istorijos - kalėjimai, alkoholis, prievarta, netektys, nesantuokiniai vaikai. Įsivaiduokime, mano mama pamilo vaikiną, jau planavo vestuves, vaikinas “pasipustė” padus. Ir jei mama išties mylėjo ir atidavė savo meilę šiam vyrui, jos širdis liko sudaužyta ir užsideda viena iš programų - vyrais pasitikėti negalima, vyrai niekšai, vyrai meluoja, mane skiaudžia, mane palieka, mane išduoda ir panašiai. Mąstymo modelių ir programų susiformuoja įvairiausių, jos priklauso nuo asmens brandumo, sąmoningumo, jautrumo, pasitikėjimo, tikėjimo ir panašiai. Ir štai tokia moteris po kurio laiko sutinka vyrą, nuo kurio pastoja ir susilaukia dukters. Mama dukrai perduoda visus savo mąstymo šablonus. Ir jei aš žinau šią informaciją, aš galiu laužyti šiuos mamos man primestus stereotipus per sąmoningą tikrinimą, kaip su manimi elgėsi priešingos lyties atstovai.
Kitas pvz. - alkoholis. Jei šeimoje yra žmogus, turintis priklausomybę, paimkime dažną atvejį, priklausomas - vyras. Vaikai, augdami tokioje šeimoje, jei jiems nepasakoma (buvo per maži suprasti, vėliau tėvai išssikyrė arba tėtis mirė), nepriklausomai nuo to dažnai jaučia gėdą, yra perdėtai atsakingi, prisiima atsakomybę už kitus, gali persiversti į kontroliuojantį.
Konsultuojant, dažnai ateiname iki momento, kuomet schema susiformavo, dažnu atveju, ji būna perduota. papasakos savo gyvenimo istoriją, tačiau dažnu atveju paklausus savo artimųjų apie netektis, priklausomybes ar staigias mirtis, jie šią informaciją atskleidžia. Vaikai, nuo metų iki trejų, pasaulį priima jau per savo jausmų prizmę ir vis tikrinasi, ar tai, ką jaučia, sutampa su mamos ar tėčio jausmų palete, jei nesutampa, dažnu atveju praneša susirgdami, alergija viena iš reakcijų į tai, ko nesupranti. Apie tai užsimena ir Karlas Gustavas Jungas savo knygoje atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Savo ligą, egzemą, suvokdamas, kaip vaiko reakciją į tėvų tarpusavio santykius. Šiame etape gėda, baimė išreikšti savo jausmus, nepasitikėjimas tuo, ką jaučiu, suformuoja pasąmonines reakcijas - jausmai meluoja, nėra jokios logikos, su manimi kažkas negerai, aš kaltas ir panašiai.
nežino, visvien atsiranda kaltės ir gėdos jausmas. Tik priklausomai nuo to, ar žinome, mes suvokiame ir galime dirbti su tuo jausmu. O jei tai paslaptis, pas mus jausmai yra, o adresato, kam jie skirti, mes nežinome, ir dažnu atveju net nepagalvojame, kad tai - ne apie mus, o apie mūsų artimuosius ir juos gaubiančias paslapčių skraistes. Čia galime prisiminti lietuviškus posakius, kaip apie mirusius nekalbame, apie mirusiuosius tik gerai arba nieko ir pan. Tokiu atveju liekame neįgalūs suvokti kai kurių savo asmeninių savybių, įsiskverbiančių giliai į mūsų pačių tapatybę. Mergaitei tokiu atveju gali susiformuoti pasaulio gelbėjimo schema, atsakomybė už tai, kad kiti jaustųsi gerai. jausmas ir perdėta kontrolė.
Asmenys ,kurie žino savo istoriją, pvz. apie senelio priklausomybę, geba atpažinti tam tikrus modelius savo tėvų santykiuose ir koreguoti perduodamą informaciją. Vaikui lengviau suvokti savo tėvus, jų “neauklėti”, nes dažnu atveju, esant priklausomybei, apsisuka gyvenimo eiliškumas: vaikai bando auklėti savo tėvus, tėvai permeta atsakomybę už savo jausmus vaikams. Vaikai iki 6 metų, o ir vėliau, paauglystėje, ir toliau betarpiškai jaučia tarpusavio tėvų ryšius, tik čia jau įsijungia savo asmenybės kaip kintamojo įvedimas. Dažnai susiformuoja kaltė už tėvų jausmus, būsenas, elgesį. Šiame amžiaus tarpsnyje dažniausiai pasireiškia alergijos, įgimtos ar paveldėtos ligos. Tokio amžiaus vaikams itin svarbus yra tėvų santykis ir aiškumas, jie jau daug geba suprasti.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vyrui po vaiko gimimo?
kalbasi su draugais ir sužino, kaip ir kas kitose šeimose, pvz. kodėl tėvai miega atskirai. Ir jei šešerių metų vaikui yra aiškus atsakymas, kad kažkuris knarkia, tai vyresnis jaučia subtilesnius tarpusavio jausmus ir jam viduje radaras meta klaidą. To rezultatas - susiduriama su vaikų nebedravimu, užsidarymu, itin dideliu dėmesio reikalavimu, arba, atvirkščiai, palikite mane vieną. Vaikams jau turi būi aišku, kas nutiko, jei vieno iš tėvų šalia nėra, koks jis /ji buvo, ar tėvai pagarbūs ir mylintys vienas kitą, jei taip, jiems klausimų nelabai ir kyla ,radaras rodo teisingai. O jei tėvai gyvena atskirus gyvenimus? sesių? Itin svarbu vaikui suvokti, kad tai, kas vyksta aplink jį, yra ne jo, o suaugusiųjų atsakomybė. Mama ar tėtis, o galbūt globėjas, turėtų vaikui tai ištransliuoti, jo amžiui būdinga kalba ir sąvokomis.
Dažnai vaikai serga arba turi kitokių bėdų ne tik dėl peršalimų ar netoleruotinų produktų, tačiau esama ir emocinio fono, kai vaikas suserga, kad pabūtų su mama ar tėčiu, kai subloguoja, kad tėvai nustotų pyktis, kai būna stipriai išbertas dėl savo lyties nepriėmimo. Pvz. mama pasąmoningai nekenčia vyrų, jos sūnus tą jaučia ir vis nori įsitikinti, kad yra mylimas. Sąmonė ir yra unkikali tuo, kad priežasties ir pasekmės dėsnis kas kart kitas, atrodytų pasekmė tapati, o priežastingumas kitas. Ir priešingai, priežastis ta pati, o pasekmė gyvenimui, sąmonei, įsitikinimams, kita.
Kiekviena šeima, nepriklausomai nuo jos dydžio, yra kaip atskiras organizmas jungiantis vienus su kitais. Kiekvienas iš mūsų turime savo vietą šeimos sistemoje, savo emocijų ir jausmų lauką ir kartu esame sujungti su šeimos nariais tarpusavio emociniais ryšiais, jaučiame visos sitemos sveikatą. Šioje sitemoje sudėtinga susigaudyti suaugusiems, o vaikai ją “sugeria” kaip savo emocijų ir jausmų dalį. Tarpusavio ryšių būna įvairių: nuo sveikų iki ligotų ir nuo silpnų iki labai tvirtų. Jei mes sąmoningai sugebame atskirti save kaip asmenybę sistemoje ir suvokti savo hierarchinę vietą, mūsų gyvenime daug dalykų išsisprendžia tarsi savaime.
Pvz.: paimkime berniuką, kuris anksti neteko tėčio ir turėjo “suaugti” anksčiau, t.y. prisiimti vykdyti vyriškas pareigas. Neteko tai nebūtinai mirė, galėjo išeiti, galėjo būti mamos užkrautos pareigos ir panašiai. pareigas, ir, priešingai, jis gali pasijausti pamirštas ir suaugęs visaip bandyti “gauti” tą meilės lašą, kurio pritrūko, arba gyventi “laisvą gyvenimą”, nes bet kada gali kažkas nutikti. O galbūt pasitaikė hiperglobojanti mama ir vaikas neturėjo jokios galimybės suaugti emociškai, nes buvo tas, kuris neteko tėčio, ar tas, kurį paliko. Ir taip toliau - variantų begalė, kaip ir gyvenimo istorijų. Ir kaip bebūtų parodaksalu, tai apie tą patį. Suvokus, kad aš gyvenime prisiėmiau tėčio vaidmenį (t.y. surinkau jam išėjus laisvus ryšius) arba suvokus savo vietą tam tikru laiku šeimos sistemoje mes išsilaisviname iš pasąmoninių pinklių gebame atpažinti savo veikimo schemas, atrandame jėgų jas keisti ir naujai pažvelgti į šeimos sistemą.
Šiame pavyzdyje kaip ir nėra paslapties - visi viską žino, ir elgesio priežąstis ar schemas lengviau atrasti. Ir antrasis pvz.: mama prieš susilaukdama manęs turėjo abortą (persileidimą), o galbūt ir kelis. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime, kad kiekvienas jausmas turi savo šaltinį ir adresatą. Ir turime istoriją, kai mama laukiasi, t.y. jausmai nori ar nenori jau yra suformuoti ir sklinda iš mamos užgimusiai gyvybei. Mama adresatą (t.y. kam skirti jausmai) žino, jei aš nežinau adresato, laisvas gijas susirenku - būtent taip paslaptis arba tai, ko nežinau, o jaučiu, veikia vaiko pasąmonę. Vaikas neranda jausmo prasmės, ir sklindančius jausmus prisiima kaip sau skirtus. Jei buvo atliktas abortas, dažnai vaiką lydi jausmas, kurio pagrindu abortas buvo darytas. persileidimas, galbūt yra skausmo gija. Vaikas, gimęs po persileidimo ar aborto, nesąmoningai surenka visas prieš tai buvusiam vaikui skirtas gijas (jausmus) ir čia turime labai daug dviprasmiškų situacijų.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai nėštumo metu vyrams
Paslapties atskleidimas, savo giminės istorijos žinojimas mums yra kaip žemėlapis sveikesnių santykių link, tai lyg gatvės žibintai atsigavę ir apšvietę tamsiuosius mūsų sąmonės kampus.
Statistika ir realybė: neįgalus vaikas šeimoje
Statistika negailestinga. Kai šeimoje gimsta ir auginamas neįgalus vaikas, neretai vyras palieka šeimą. Neištveria. Iš pradžių net nesuprasdavau, kodėl moterys palatoje man sakydavo - jums pasisekė, vyras yra šalia. Kodėl turėtų būti kitaip?
Mūsų šeimoje net nėra buvę tokių minčių. Nuo pirmos minutės mūsų abiejų buvo toks sprendimas - globoti savo vaiką. Mes abu su Dainoru prisiėmėme tą atsakomybę. Bet pamatai kitas mamas ir supranti, kad jų gyvenimas visiškai kitoks - vienišas, be jokio palaikymo. Todėl mūsų gyvenimą ta prasme galėčiau pavadinti laimingu, - šyptelėjo moteris.
Nors ir nedrąsu, bet klausiau tėvų, ant kelių laikančių savo dukrytę, ar niekada nekilo mintis atiduoti vaiką globoti į specializuotą įstaigą, pritaikytą tokiems vaikučiams? Juolab kad jokių vilčių nėra ir stebuklo nebus - Arielė jau niekada nebus kitokia. Visada gyvens savame, kitiems nesuvokiamame pasaulyje, į kurį tik pro nedidelį plyšelį galbūt prasiskverbia sveikųjų pasaulio realybės spinduliai. Galbūt.
Dainoras ir Airė net nepažvelgę vienas į kitą purtė galvas. - Ne, niekada nebuvo tokios minties. Jūs pagalvokite, ji juk skiria mūsų balsus, žino, kad yra mama, tėtis. Nepaisant visiškos negalios, ji turi savą požiūrį į pasaulį, tik negali jo išreikšti. Ar mes, tėvai, galime savo vaiką palikti tokioje nelaimėje? - retoriškai klausė Dainoras.
Esame bandę nuvežti į tokių vaikučių dienos centrą. Manėme, kad Arielė reaguos į kitus vaikus. Ir specialistai ten dirba puikūs. Bet Arielė labai jautri kitai aplinkai, greitai pasigauna virusus. Po to du mėnesius ją turime puoselėti, kad susigrąžintume buvusią sveikatos būklę. Ji turi būti savo aplinkoje, kurioje gyventi gal jau įpratusi. Turime keletą ateinančių auklyčių, kurios padeda, atvažiuoja mano tėvai.
Užuot keliavę į dienos centrą, mes dažnai būdavome priversti važiuoti į Santaros klinikų Vaikų ligoninę, dabar - į Antakalnio vaikų ligoninę. Ypač kažkodėl per didžiąsias metų šventes. Ten Arielę personalas puikiai pažįsta. „Ariele, senokai nebuvai“, - pasitinka su šypsenomis. Tikrai savo darbui atsidavusių nuostabių gydytojų ir slaugytojų dėka viskas baigiasi gerai, ir mes vėl grįžtame namo. Medikai, slaugytojos yra nematomo fronto didvyriai. Juk viena yra slaugyti savo vaiką, kita - daug neįgalių vaikų.
Arielės istorija: meilė ir atsakomybė nepaisant negalios
Jau 12 metų mergaitė gyvena savame, matyt, tik jai skirtame pasaulyje. Veikiausiai į jį neprasiskverbia ir šio pasaulio šviesa. Nes vargu ar ji ką nors mato. Kartais žiūri, reaguoja taip, lyg ir matytų. Bet gydytojai tuo abejoja. Tik ne tėvai. Nors jie taip pat negali suvokti, kaip gyvena jų dukra. Ji nenulaiko galvos, nevaldo rankų, kojų. Nekalba ir negali praryti kietesnio maisto. Ji pajėgia tik gulėti. Po lašelį nuryti maisto ją išmokė mama. Labai sunkus cerebrinis paralyžius. Gimdymo trauma. Lietuvoje Arielė nėra vienintelis toks vaikas, gyvenantis tylų ir niekam nesuvokiamą gyvenimą. Bet gal ji džiaugiasi juo, ir jis vertas, kad apie jį būtų galima prabilti.
Pasakosiu apie žmogutį, kuris niekada neperskaitys šio rašinio, niekada nesuvoks, kas apie ją parašyta, ir nepaprieštaraus, jei nepatiks. O gal suvoks? Juk suklūsta, kai mama jai skaito eilėraščius ir pasakas. Ką gi, tebūnie tai pasaka apie ją ir apie tokius vaikučius, kuriems buvo lemta gimti ir gyventi suteikiant šviesos bei gyvenimo prasmės jausmą savo tėvams.
- Na, Ariele, pasakyk, kas mūsų namuose gyvena? - klausė prie mergaitės palinkęs tėtis. - M, m, m… - Taip, šaunuolė! Mama. O kas dar? - T… t… t… - Šaunuolė, taip, tėtis. Mergytės veidu perbėgo šypsena. Gražiose akyse lyg ir suspindėjo suvokimo, džiugesio šviesa. Trumpai. Ir vėl jas uždengė sava tamsa. Iki kito karto.
Kova už gyvybę
„Arielė“ reiškia „Dievo liūtė“. Tokį vardą savo pirmagimei mažylei suteikė tėvai. Galbūt todėl, kad ji taip atkakliai kovojo už savo teisę gyventi. Ir gyvena. Kai gimė, tilpo tėčio delne. 600 gramų mažytis gyvybės kamuoliukas. Gimė per greitai, gydytojai nespėjo padaryti cezario pjūvio. - Ką darysime? Gelbėsime mamą ar kūdikį? - tokį sunkų klausimą uždavė tuomet Dainorui gydytojai. - Atsakiau - abu. Nėra kito pasirinkimo. Įvyko stebuklas. Ir žmona, ir dukrytė liko gyvos. Mes gyvi! - pasakė slaugytoja ir įdėjo man į delną mūsų dukrytę. Ji buvo neišnešiotukė, bet atrodė sveika, - prisimena Dainoras.
Bet greitai paaiškėjo - cerebrinis paralyžius, labai stiprus raidos sutrikimas. Vieniems neišnešiotukams pasiseka, kitiems - ne. Vyriškis neslepia, jau tuomet medikai užsiminė - mes išgelbėjome kūdikį, bet jos smegenų trauma labai rimta. Kitose šalyse vargu ar tokį kūdikį kas nors gelbėtų. Gal neverta - išsprūdo nutylėta mintis. Bet tėvai nė minutės neabejojo. Nors suprato, kad jų vaikas bus kitoks.
- Pagimdžius mane operavo. Po narkozės atsibudau, ir toks jausmas, lyg būčiau tapusi kitu žmogumi. Su tokiu įsitikinimu, kad mes priimsime viską, kas mums duota. Nebuvo jokių abejonių - toks buvo mūsų abiejų sprendimas. Kad išmoksime ir pajėgsime gyventi su tuo, kas yra. Teikti dukrytei pagalbą, kokią tik įmanoma. Nenorėti to, kas neįmanoma. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad dukrytė taptų tuo, kas dabar yra, - su vos įžvelgiama liūdesio gaidele sakė jauna graži moteris.
- Baigiau teisės studijas, bet profesinių planų turėjau atsisakyti. Norėjau tobulėti, siekti profesijos aukštumų. Taip buvau auginama ir visada turėjau daug užmojų. Bet supratau, kad nepavyks to suderinti su dukrytės slaugymu. Nusprendžiau padaryti pertrauką ir pažiūrėti, kuria linkme galėčiau pasukti. Nesu moteris, kuri tenkintųsi tik namų šeimininkės vaidmeniu. Pirmuosius penkerius metus mes beveik visą laiką leidome ligoninėje. Dainoras lankydavosi pas mus su sumuštiniais, pabudėdavo, leisdavo man nusnūsti. Visi trys kovojome už Arielę, už savo šeimą. Surėmėme pečius. Arielei reikėjo mokytis gyventi, mums su vyru - gyventi su ja, - sakė Airė.
Prisiimta atsakomybė
Kai prasitariau, kad ji paaukojo ne tik karjerą, bet ir nerūpestingus jaunystės metus, švenčių, kelionių džiaugsmą pakeitė nerimastingomis dienomis ir bemiegėmis naktimis, Airė papurtė galvą. - Taip, nenoriu dirbtinai skelbti, kad mes laimingi. Gal mūsų gyvenime yra kokia nors didesnė prasmė, kad mes su vyru sugebame tai išgyventi. Turime sugebėti įžvelgti tą prasmę, kitaip neįmanoma. Kartais ieškai pagalbos filosofijoje, nes tokioje situacijoje gyventi jau dvylika metų nėra paprasta.
Statistika negailestinga. Kai šeimoje gimsta ir auginamas neįgalus vaikas, neretai vyras palieka šeimą. Neištveria. Iš pradžių net nesuprasdavau, kodėl moterys palatoje man sakydavo - jums pasisekė, vyras yra šalia. Kodėl turėtų būti kitaip? Mūsų šeimoje net nėra buvę tokių minčių. Nuo pirmos minutės mūsų abiejų buvo toks sprendimas - globoti savo vaiką. Mes abu su Dainoru prisiėmėme tą atsakomybę. Bet pamatai kitas mamas ir supranti, kad jų gyvenimas visiškai kitoks - vienišas, be jokio palaikymo. Todėl mūsų gyvenimą ta prasme galėčiau pavadinti laimingu, - šyptelėjo moteris.
Nors ir nedrąsu, bet klausiau tėvų, ant kelių laikančių savo dukrytę, ar niekada nekilo mintis atiduoti vaiką globoti į specializuotą įstaigą, pritaikytą tokiems vaikučiams? Juolab kad jokių vilčių nėra ir stebuklo nebus - Arielė jau niekada nebus kitokia. Visada gyvens savame, kitiems nesuvokiamame pasaulyje, į kurį tik pro nedidelį plyšelį galbūt prasiskverbia sveikųjų pasaulio realybės spinduliai. Galbūt. Dainoras ir Airė net nepažvelgę vienas į kitą purtė galvas.
- Ne, niekada nebuvo tokios minties. Jūs pagalvokite, ji juk skiria mūsų balsus, žino, kad yra mama, tėtis. Nepaisant visiškos negalios, ji turi savą požiūrį į pasaulį, tik negali jo išreikšti. Ar mes, tėvai, galime savo vaiką palikti tokioje nelaimėje? - retoriškai klausė Dainoras.
- Esame bandę nuvežti į tokių vaikučių dienos centrą. Manėme, kad Arielė reaguos į kitus vaikus. Ir specialistai ten dirba puikūs. Bet Arielė labai jautri kitai aplinkai, greitai pasigauna virusus. Po to du mėnesius ją turime puoselėti, kad susigrąžintume buvusią sveikatos būklę. Ji turi būti savo aplinkoje, kurioje gyventi gal jau įpratusi. Turime keletą ateinančių auklyčių, kurios padeda, atvažiuoja mano tėvai. Užuot keliavę į dienos centrą, mes dažnai būdavome priversti važiuoti į Santaros klinikų Vaikų ligoninę, dabar - į Antakalnio vaikų ligoninę. Ypač kažkodėl per didžiąsias metų šventes. Ten Arielę personalas puikiai pažįsta. „Ariele, senokai nebuvai“, - pasitinka su šypsenomis. Tikrai savo darbui atsidavusių nuostabių gydytojų ir slaugytojų dėka viskas baigiasi gerai, ir mes vėl grįžtame namo. Medikai, slaugytojos yra nematomo fronto didvyriai. Juk viena yra slaugyti savo vaiką, kita - daug neįgalių vaikų.
Suaugę į vieną kūną
- Jūs, Aire, išmokote slaugyti dukrytę? Vaiką, kuris niekada nesugebės pasiskųsti, kas jai blogai, ir kiekviena mažiausia bėda gali baigtis didele nelaime. - Taip, išmokau, slaugytojos ligoninėje išmokė, patardavo. Su Ariele mes, tėvai, kaip ir suaugome į vieną kūną. Išmokome suprasti, kas ją kankina. Aišku, tik maža dalele, bet išmokome nors kiek pasijusti jos paslaptingo gyvenimo dalimi.
Arielė pati negalėjo nuryti net skysto maisto. Medikai patarė nesivarginti, maitinti ją per gastrostomą (specialų vamzdelį). Bet aš išmokiau ją nuryti minkšto maisto. Gal padėjo mamos nuojauta, kad ji išmoks? Ir po lašelį mokėmės ryti. Valgymas dabar jai tapo vienu iš malonumų, mes matome, kaip ji mėgaujasi, kaip jai skanu, ypač saldumynai. Vaikas gi! Vakare atsinešame ją prie televizoriaus, ir kai ji turbūt išgirsta, užuodžia, kad mes kažką užkandžiaujame, tuoj sukalena dantukais - duokit ir man! Atimti iš vaiko tokį malonumą? Būtų nežmoniška. Specialų maistą dukrytei visai dienai gamina Dainoras. Beje, ir mums patiems, čia jo pomėgis. Mane nuo maisto virimo jis visai nušalino, - nusišypsojo Airė.
- Taip, taip, man patinka virti, kepti, daugiausia rytietiškus patiekalus. Dabar bandau plėtoti verslą Turkijoje, todėl kaskart iš komandiruočių parsivežu prieskonių ir naujų receptų. Airė sukūrė specialaus maisto, kuris tinka vaikui, receptų. Košytės, maltos dešrelės iš senelio, mano tėvo, sumedžiotos žvėrienos. Rytą prigaminu savo moterims visai dienai. Vis tiek miegoti ilgai negaliu. Jau šeštą ryto į miegamojo duris krebždenasi du mūsų katinai - ei, kelkis, tinginy, mes norime ėsti! Taip tapau šeimos maitintoju - juk į valdišką darbą nebeturiu skubėti, - šypteli D.Bradauskas, buvęs Valstybinės mokesčių
Bučinukų kalba
Tiek metų augindami neįgalią dukrytę tėvai tiesiog privalėjo išmokti nors kiek suprasti jos poreikius ir kažkaip susikalbėti. - Mes kalbamės bučinukų kalba, Airė išmokė, - nustebino Dainoras. - „Taip“ yra vienas lūpomis Arielės pasiųstas bučinys. „Ne“ yra du. Tau skauda pilvuką? Du bučinukai. Galvą? Vienas bučinys. Taip ir kalbamės.
Vienai kitą suprasti mamai ir dukrytei padėjo ir eilėraščiai. - Arielė iš pradžių būdavo labai nerami. Užeidavo skausmo priepuoliai, o priežastį surasti net gydytojams būdavo sunku. Nes dukrytės kūnas ir jiems yra paslaptis. Vieną kartą tokiu sunkiu momentu aš Arielei paskaičiau eilėraštį. Pastebėjau - ji klausosi, nurimsta, matyt, patinka ritmas. Ji kažką mąsto, nusijuokia. Po kelerių metų atradome pasakas. Ji ima klausytis, lyg suprastų. Nuolat ieškojau būdų, kaip pažinti mūsų vaiką, kaip užmegzti mūsų ryšį. Neleisti jai vien gulėti.
Auginant tokį vaiką daug ką reikia suprasti iš nuojautos. Savo vaikus visos mamos stebi ir juos supranta, atpažįsta poreikius be žodžių. Suprantama, su tokią didelę negalią turinčiu vaiku daug sunkiau, bet mes juk 12 metų kartu.
#