Įvadas
Senelių ir kūdikių namai Lietuvoje turi ilgą ir įvairią istoriją, atspindinčią socialines, ekonomines ir politines šalies permainas. Šiame straipsnyje apžvelgsime šių įstaigų atsiradimą, raidą ir pertvarkas, atsižvelgdami į skirtingus laikotarpius ir jų iššūkius.
Senelių Namų Kūrimosi Pradžia Deltuvoje
Deltuvos parapijos senelių namų istorija prasidėjo nuo Deltuvos žemės ūkio bendrovės, vadovaujamos Zigmo Sedlecko, sprendimo padovanoti nebeveikiančio vaikų darželio pastatą parapijai. Tuometinis Deltuvos klebonas Kazimieras Gražulis kartu su Bukonių gydytoja Terese Žižiene svarstė, kaip geriausiai panaudoti šį pastatą. Jie nusprendė įkurti senelių namus, suprasdami, kad tokia įstaiga yra labai reikalinga parapijai. Kunigas Kazimieras Gražulis negailėjo padėkos žodžių Zigmui Sedleckui, prisimindamas, kad bendrovė galėjo darželį parduoti, tačiau nusprendė jį paaukoti kilniam tikslui.
Jau iš pradžių senelių namai turėjo tvirtą krikščionišką pagrindą. Pirmąją auką - 25 tūkstančius Vokietijos markių - skyrė anoniminis rėmėjas iš Vokietijos. Dar tiek pat paaukojo Maltos ordino pagalbos tarnybos Hamburgo grupė. 1994 metų rugpjūčio 15 dieną Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino Deltuvos parapijos senelių namus. Reali įstaigos veikla prasidėjo 1995 metų sausio 11 dieną, kai čia apsigyveno septyni senoliai. Pirmaisiais metais senelių namams sėkmingai vadovavo kunigas Sigitas Bitkauskas, o vėliau jo darbą tęsė klebonas Š. Leskauskas.
Esant sudėtingai socialinei situacijai, 2006 metais buvo nuspręsta parapijos salės vietoje įrengti kambarius, o pačią salę perkelti į netoliese esantį senosios Deltuvos klebonijos pastatą. Todėl 2006 m. rudens - 2007 m. pavasario laikotarpiu buvo vykdomas Deltuvos senelių namų išplėtimo projektas. 2007 m. balandžio 19 d. buvo pašventinti išplėsti Švč. Trejybės bažnyčios senelių namai. Deltuvos klebonas Š. Leskauskas, pasitikęs svečius, miestelio žmones senojoje parapijos klebonijoje, sakė, kad “susirinkome įpūsti gyvybės pastatui, kuris buvo tapęs vaiduokliu”. Ukmergės rajono meras Algirdas Kopūstas teigė, kad vienišų, senų ir ligotų žmonių apgyvendinimo problema rajone, kaip ir visoje šalyje, yra labai aktuali, ir dedamos didelės pastangos, kad šių žmonių senatvė būtų kuo lengvesnė. Prieš išplėtimą senelių namuose tilpo 22 globotiniai, o dabar čia jau gyvena 33 seneliai ir dirba 21 darbuotojas. Šiuo metu senelių namams vadovauja Saulius Venskauskas.
Senelių namai buvo kuriami siekiant seniems žmonėms suteikti meilės, šilumos, pagalbos ir pagarbos jausmus. Žmonės yra apgaubti meile ir rūpesčiu, jie gali oriai palikti šį pasaulį.
Taip pat skaitykite: Karališki globos namai: patarimai
Klaipėdos Sutrikusio Vystymosi Kūdikių Namai
Nuostabiame Girulių gyvenvietės kampelyje 1946 metais įkurti Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai. Tai Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinė sveikatos priežiūros įstaiga, vienintelė Vakarų Lietuvoje, turinti stiprią infrastruktūrą, žmogiškuosius išteklius, modernią įrangą, licencijas, ilgalaikę paslaugų vaikui organizavimo ir teikimo, bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis bei kompleksinių (sveikatos priežiūros, socialinių, ugdymo) paslaugų teikimo patirtį.
Nuo 2014 metų Kūdikių namai sklandžiai vykdo pertvarkos procesą plėsdami savo veiklos profilį ir didindami paslaugų vaikui ir šeimai teikimo spektrą. Šiuo metu teikiamos paslaugos Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose: institucinė globa be tėvų globos likusiems vaikams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016-06-06 įsakymu Nr.
Sutrikusio vystymosi Kūdikių namų tikslai:
- Gerinti kūdikių ir vaikų iki 7 metų amžiaus (su negalia ir be jos), likusių be tėvų globos, sveikatą ir mažinti socialinę atskirtį, teikiant sveikatos priežiūros, socialines ir ugdymo paslaugas.
- Užtikrinti sveikatos priežiūros socialinių ir ugdymo paslaugų organizavimą ir teikimą vaikams su negalia iki 18 metų, šeimose ar likusiems be tėvų globos.
- Gerinti kompleksiškai teikiamų paslaugų prieinamumą ir gyvenimo kokybę šeimai, auginančiai vaiką su specialiaisiais poreikiais, emocijų ir elgesio sutrikimais, negalia ar sunkia negalia, atsižvelgiant į vaiko poreikius.
- Gerinti ankstyvą vaikų raidos sutrikimų nustatymą, ankstyvą kompleksinę pagalbą, neįgalumo prevenciją bei integraciją į visuomenę ir švietimo sistemą ankstyvojo amžiaus vaikams, turintiems psichologinės, motorinės ir socialinės raidos sutrikimų ir jų rizikos veiksnių, bei jų tėvams (globėjams).
- Gerinti Lietuvos Respublikos vaikų sveikatą, siekiant sumažinti vaikų sergamumą ir mirtingumą, teikiant kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
Įstaigos vadovai:
- Iki 1992 metų nusipelniusi gydytoja Sofija Vikšraitienė.
- 1992 -2011 m. vyriausioji gydytoja Irena Genytė.
- 2012- 2024 m.
Šeimos augindamos vaikelį, kuris turi raidos sutrikimų, kasdieną susiduria su daugybe iššūkių.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Alantos Senelių Globos Namai
Mažeikių Rajono Vaikų Našlaičių ir Senelių Globos Namai
Mažeikiuose 1993 m. liepos 5 d. adresu Laisvės g. 83, buvo įkurti Mažeikių rajono vaikų našlaičių ir senelių globos namai, kuriuose apsigyveno 62 tėvų globos netekę vaikai ir 28 senyvo amžiaus asmenys ar suaugę asmenys su negalia. Kadangi tiek senoliams, tiek vaikams pasidarė ankšta esančiame pastate, nutarta senelius apgyvendinti kitoje vietoje.
2010 m. Plinkšių kaime, mažėjant mokinių skaičiui, Mažeikių rajono savivaldybės taryba nusprendė uždaryti Plinkšių kaimo pagrindinę mokyklą, kuri veikė nuo 1980 m. Pastatą, esantį adresu Mokyklos g. 3, nuspręsta perduoti globos namams kaip filialą. Filialo paskirtis - teikti socialines paslaugas senyvo amžiaus ir suaugusiems asmenims su negalia. Norint renovuoti pastatą, teko pagalbos kreiptis į Europos Struktūrinius fondus.
2012 m. parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai projektas “Mažeikių r. Vaikų našlaičių ir senelių globos namai, Plinkšių filialas”. Gavus finansavimą, pradėti rekonstrukcijos darbai. Įrengta 15 dviviečių ir 10 vienviečių kambarių. Prie kiekvieno - wc, dušas. Erdvios bendro naudojimo patalpos.
2016 m. įvykdžius projektą ir pabaigus renovacijos darbus, Mažeikių rajono vaikų našlaičių ir senelių globos namai 2016 m. rugsėjo 30 d. reorganizuoti į dvi visiškai atskiras, naujas biudžetines įstaigas - Bendruomeninis pagalbos vaikams centras, adresu Laisvės g. 83, Mažeikiai, kuriame liko gyventi globojami vaikai, ir Plinkšių globos namai, adresu Mokyklos g. 3, Plinkšių km., Šerkšnėnų seniūnija, Mažeikių rajonas, kur apsigyveno senyvo amžiaus asmenys bei asmenys su negalia.
Taip nuo 2016 m. spalio 1 d. Plinkšių globos namai pradėjo savarankiškai savo veiklą. Čia persikėlė 28 gyventojai iš Mažeikių globos namų ir dar 12 naujai atvyko. Viso įstaigoje - 40 vietų.
Taip pat skaitykite: Senelių Globos Namų Nuostatai: Pavyzdys
Plinkšės - gyvenvietė Mažeikių rajone, visai netoli Latvijos Respublikos. Ji yra į pietvakarius nuo Mažeikių, rajono pakraštyje, 24 km. Plinkšių globos namų teritorija ribojasi su šimtmečiu Plinkšių parku, kuriame stovi grafo Konstantino Pliaterio dvaras. Netoliese - K. Pliaterio kapas, “Plinkšių” viešbutis, Raudonosios pelkės durpynas. Globos namų gyventojams sudaryta galimybė daug laiko praleisti gamtoje, lankytis parke, grožėtis ežero pakrantėmis. Įstaiga pasiruošusi bendradarbiauti su kaimo bendruomene.
Žagarės Socialinių Paslaugų Centras
Žagarės Globos namai seneliams buvo įkurti 1993 m. rugsėjo mėn. Žagarės dvaro sodyboje. Paslaugas gavo 35 seneliai, dirbo 27 darbuotojai. 1995 m. rudenį įkurtas vaikų globos skyrius. Dirbo 31 darbuotojas. 1998 m. rugsėjo mėn. 2003 m. gegužės 1 d. Žagarės globos namai prijungti prie Joniškio socialinių paslaugų centro. Nuo 2004 rugsėjo 1 d. įstaiga tampa Žagarės socialinių paslaugų centru. 2005 m. įsteigiamas Vaikų dienos centras Žagarėje. Nuo 2005 m. birželio 1 d. 2014 m. įsteigiamas dar vienas Vaikų dienos centras Skaistgiryje. 2018 m. liepos 1 d. įkuriamas Pagalbos šeimai skyrius. 2018 liepos 1 d. 2018 m. spalio mėn. įsteigiamas Globos centras teikiantis socialines paslaugas budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams) ir jų prižiūrimiems, globojamiems (rūpinamiems) vaikams. 2018 m. gruodžio mėn. įsteigiami Plikiškių savarankiško gyvenimo namai. 2019 liepos 1 d. įkurti dar vieni Bendruomeniniai vaikų globos namai Skaistgiryje. 2020 m. pradžioje pradedama teikti Vaiko laikinosios priežiūros paslauga, nustačius vaiko apsaugos poreikį. 2021 m. rugpjūčio mėn. Garantuoti kvalifikuotą socialinę, pedagoginę, psichologinę, specialiąją, medicininę ir kt. Našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams sudaryti gyvenimo ir ugdymo(si) sąlygas atitinkančias jų amžių, sveikatą ir brandą.
Sovietinis Laikotarpis: Vaikų Namai ir Šeimos Politika
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, todėl buvo kuriami specialūs vaikų namai. Tiesa, kartais tokiose institucijose vaikus palikdavo laikinai - keliems mėnesiams, kol, pavyzdžiui, baigsis darbymetis.
Sovietinėje Rusijoje revoliuciniu laikotarpiu ir po pilietinio karo buvo priskaičiuojama per 7 milijonus tokių paliktų vaikų. Sovietinėje Lietuvoje, ypač po reokupacijos, po 1944 metų, beglobių vaikų problema taip pat buvo aktuali. Vaikai atkeliaudavo iš rytinių teritorijų - Rusijos ir Baltarusijos. Tokia migracija suintensyvėjo 1946 metais, kai tuose kraštuose buvo badas. Beglobiais tapdavo ir vietinių gyventojų vaikai - pokariu šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daug vaikų liko našlaičiai. Taip pat veikė karo ir pokario seksualinių nusikaltimų banga, kuri paliko nereikalingų vaikų, kuriais niekas nepasirūpindavo. Vykstant visiems šiems reiškiniams, beglobių vaikų buvo nemažai - buvo tūkstančiai vaikų, kuriais reikėjo kažkam pasirūpinti.
Valstybei rūpėjo beglobiai vaikai, nes jai reikėjo užsiauginti režimui palankių žmonių kartą. Beglobiai migruojantys vaikai tarsi sudarė atskirą grupę - tam, kad jais būtų pasirūpinta, kad jie būtų auklėjami ir ugdomi, buvo sukurta visa atskira institucijų sistema.
Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta. Pirmas dalykas, ką sovietai padarė, tai pakeitė visą personalą. Tuo metu sovietams reikėjo pertvarkyti įstaigas, kad jose būtų įdarbinti sistemai palankūs žmonės, kurie nebūtų antisisteminiai. Tas masinis darbuotojų pakeitimas tuo metu turėjo labai didelės įtakos tam, kaip atrodė vaikų namai. Tai buvo socializacijos įstaigos - uždaros, kontroliuojamos, o ten dirbantys žmonės buvo po padidinamuoju stiklu.
Globos įstaigose trūko maisto, patalpų. Vaikai patekdavo į koloniją ne tik dėl to, kad buvo našlaičiai - ten patekdavo visi, kurie buvo įvertinami kaip reikalingi perauklėti. Kaip elgiamasi su vaikais, priklausė nuo kiekvienos įstaigos personalo - galima rasti ir gerų, ir blogų atvejų.
Tėvai globos įstaigų paskirtį suvokė taip, kaip valdžia jas ir pristatė visuomenei - perimančios vaikų priežiūrą motinų darbo metu, o įstaigos net imtos apibendrinamai vadinti „naktiniais vaikų darželiais“.
Vienais atvejais vaikai paliekami kažkokiu laiku, darbymečiu, kai visi darbe ir niekas neturi laiko jų auginti. Taip vaikas gali būti paliekamas, pavyzdžiui, trims mėnesiams. Taip vaikas būdavo paliekamas laikinai, kol išsispręs reikalai ir pagerės situacija, tačiau tai kurdavo labai daug problemų. Toks vaikų palikimas vyko laisva forma, o tuo žmonės naudojosi. Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti ne kūdikius, o tada, kai jie gali pradėti dirbti - maždaug 14-15 metų. Kai šeimai iškyla išlaikymo problema, kai reikalinga materialinė pagalba, tada siekiama susigrąžinti vaiką iš įstaigos, nes jis prisidėtų prie šeimos išlaikymo.
Vaikų skaičius nuolat augo. Galiausiai 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje vaikų globos įstaigų buvo per 50, o jose gyveno apie 15 tūkst. 1944-1945 metais, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų. O sovietmečio pabaigoje jau turime 15 tūkst.
Propaguota sovietinė motinystė turėjo savitų atributų, kuo motina turėjo pasižymėti ar kokias vertybes turėjo diegti vaikams. Buvo palaikyti aiškūs lyčių stereotipai, socialiniai vaidmenys šeimoje, sakyta, kokias psichologines savybes turi turėti motina, o kokias - vyras. Socialinės paslaugos buvo pateiktos kaip valstybės geranoriška dovana moterims, kurios jos neva neturi kitur.
Abortai iš tiesų buvo tapę masiniu reiškiniu, dėl įvairių priežasčių tai buvo labiausiai naudojama reprodukcijos reguliavimo priemonė. Aborto priežastį moterys labai dažnai nurodydavo socialinį ir ekonominį nesaugumą. Moterų atsakymai buvo analizuojami ir turėjo būti kažkaip pasitelkiami, siekiant mažinti abortų skaičių valstybėje, bet realiai moterų atsakymai buvo šiek tiek šaržuojami. Socialinės ir ekonominės priežastys darytis abortą buvo pateikiamos kaip įnorių tenkinimo ir egoistiško gyvenimo būdo padarinys.
Veikė jaučiama gėda, ypač nesantuokinio nėštumo atvejais. Apskritai kaip ir turėjo būti užtikrinamas anonimiškumas, bet taip nebūtinai nutikdavo. Dalį nelegalių, kriminalinių abortų darydavo tas pats medicinos personalas, tik neoficialiai.
Buvo nuolat akcentuojama, kad dalis moterų nuo kriminalinių abortų miršta. Lygiai taip pat tokių atvejų pasitaikydavo, kai procedūrą darydavo medicinos darbuotojai. Tai buvo atskira kultūra ir industrija už sistemos ribų.
Vaikžudystes galima skirti į smurtines - nuo sumušimų, uždusinimų ir panašiai, - ir vadinamas netiesiogines ar pasyvias vaikžudystes, kai vaikas nevalgydinamas ar negydomas. Bet smurtinių tiesioginių vaikžudysčių būdavo kiekvienais metais. Tiesa, daug daugiau buvo netiesioginių vaikžudysčių, kai vaikai nemaitinami, negydomi, nerengiami, kad sušaltų ir numirtų. Tokie atvejai nebūtinai buvo perduodami prokuratūrai. Padidinta vaikžudystės rizika ištikdavo tuos vaikus, kurie turėjo aiškias įgimtas negalias. Būdavo nužudymo atvejų, kai toks vaikas paliekamas pats numirti, nesikreipiant į medikus.
Didelė vaikų dalis, ypač su negaliomis, dažnai būdavo paliekami augti įstaigose. Tokie vaikai patekdavo ir į didesnę vaikžudystės rizikos grupę.
Sovietmečiu daugybė kūdikių buvo atiduodama augti ne šeimoje. Nužudomų vaikų kiekvienais metais taip pat buvo dešimtys. Tai nebūtinai buvo kažkokie žiauraus smurto atvejai. Tai galėjo būti gerai sustrateguoti, apgalvoti veiksmai. Kartais matyti, kad taip bandoma išspręsti problemą, o vienintelis matomas problemos sprendimas - atsikratyti vaiku, kuris kelia problemų.
Skaudi Patirtis Vaikų Namuose: Anos Istorija
Ana (vardas pakeistas), patyrusi skausmo ir sunkumų, pasidalijo savo gyvenimo istorija, kuri atspindi problemas šeimoje, patirtis vaikų namuose, savęs žalojimą ir išnaudojimą.
Į vaikų namus pasiprašė pati, nes Anos mama ir močiutė nuolat girtavo. Apie tėvą, kurio niekada nematė, Ana žino tik tiek: kalėjime sėdėjęs rusas. Kiek geresniu žodžiu ji mini patėvį, kuris, nors ir gėrė, nors ką nors parnešdavo namo. Tuo metu mama, vos gaudavusi pinigus už vaikus, sėsdavo gerti. Šeimą tikrindavę specialistai suaugusius nuolat rasdavo apgirtusius. Vaikams trūko maisto, šeimoje kartojosi vaidai, mama mušdavosi su patėviu ir močiute. Todėl vieną kartą atvyko vaiko teisės su policija ir Aną su jaunesne sesute išvežė į ligoninę. „Manęs vaiko teisės paklausė, ar noriu grįžti namo, ar į vaikų namus. Pasirinkau vaikų namus. Man buvo dešimt metų, sesei - treji“, - pasakoja pašnekovė.
Vaikų namuose Ana jautėsi kaip kalėjime - nepažinojo nei vaikų, nei auklėtojų, vis bėgdavo į namus. Po poros metų laikinuosiuose vaikų globos namuose Marijampolėje mergaites perkėlė į Avikilų vaikų globos namus. Iš čia mergaitė irgi bėgdavo namo - keletą metų nesėkmingai vis ieškojo mamos. Kai pagaliau surado, gimdytoja jau buvo tapusi neįgali, sunkiai paėjo. „Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, - kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
Patekusi į Avikilus, kelias savaites praleido užsidariusi kambaryje. Su pagyvenusiomis auklėtojomis nesutarė. Prasidėjo nesutarimai su kitais vaikais ir rankų pjaustymaisi skutimosi peiliuku. „Tuo metu nejausdavau skausmo, nenorėjau išsilieti ant kitų žmonių, maniau, geriau visą pyktį išlieti ant savęs“, - atvirai pasakojo Ana. Merginos aiškinimu, norėdami atsikratyti, ją pradėjo vežti į psichiatrijos ligoninę. Pirmą kartą ji iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės pabėgo. Vėliau teko gulėti Kauno klinikose. „Jausdavausi „apsinarkašinusi“, maitindavo tik vaistais“, - sako pašnekovė. „Tuo metu bendravau su mama, ji dėl visko kaltindavo mane - kad neklausiau ir mane atėmė. Mama skambindavo auklėtojoms ir mane kaltindavo, nors aš ją lankiau ir šio bei to nunešdavau. Norėdavau pasikalbėti su auklėtojomis, bet jos paklausydavo, o kitą akimirką jau direktorius viską žinodavo. Darbuotojai negali taip elgtis“, - apie gyvenimą globos namuose pasakoja Ana.
Apie 2013-2014 m. Ana pateko į Švėkšnos socializacijos centrą. Čia atsidūrusi mergina mano po to, kai globos namai nusprendė jos atsikratyti. „Jie nesuprato, kad jei vaiku atsikrato, jį išveža, jis grįžta dar žiauresnis. Vaiknamyje bendravimas su darbuotojais visai kitoks, o tokiose įstaigose kaip Švėkšnos socializacijos centras dar žiauriau. Ten ir razborkės, ir muštynės, keiksmažodžiai, šokinėjimas prieš auklėtojas. Vaikai iš čia grįžta žiauresni nei buvo“, - kalbėjo pašnekovė.
Švėkšnoje Ana praleido dvejus metus. Iš pradžių viskas atrodė normaliai - susipažino ir užmezgė santykius su psichologe. „Tada atėjo tokios merginos, vienai merginai pasiūlė parsiduoti, ji nuvažiavo, parsidavė, grįžusi žliumbė. Ji norėjo atsisakyti, bet nepavyko - buvo viena prieš dešimt vyresnių“, - prisimena Ana. Netrukus atėjo ir Anos eilė. „Taip, ir man pačiai teko parsiduoti. Man tą daryti pasiūlė pusmetį pragyvenus Švėkšnoje, kada buvau pabėgusi ir čia grįžau. Ką man reikėjo daryti? Aš tų merginų bijojau, kartą parsidaviau, paskui labai blogai jaučiausi“, - pasakoja marijampolietė. Įsėdus į automobilį, jame buvęs vyras užrakino dureles ir nusivežė į mišką, kur viskas ir vyko. Anos teigimu, jas daugiausia išnaudodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ iš Klaipėdos. „Pasakėme, kad kreipsimės į socialines darbuotojas, pranešime psichologams, tačiau kai vieną merginą sudaužė, bijojome ir tylėjome. Kada vėliau nebegalėjome kentėti parsidavinėjimų, tų šlykščių senių, galiausiai pasakiau psichologei. Tada prabilo dar viena mergina, viskas išaiškėjo ir išlindo į viešumą“, - kabėjo Ana.
Košmaras Švėkšnoje tęsėsi apie pusmetį. Merginų pardavinėtojos, to paties socializacijos centro gyventojos, už parūpintas mergaites gaudavo pinigų, alkoholio, tabako. Aukoms netekdavo nieko. Kada nepilnametes išnaudoję vyrai atsidūrė teisme, Anai teko liudyti. „Teisme pamačiau visų vyrų snukius, jie iš manęs ir kitų merginų juokėsi. Kada ėjau apklausai pas psichologę į atskirą kabinetą, jie patenkinti žvengė. Paėmė siutas, atrodė, norisi juos paimti, sutraiškyti, sukapoti, bet to neįmanoma padaryt, nes pati dar esi vaikas“, - neslėpė Ana.
Anos pasakojimu, Švėkšnoje blogi apsaugos darbuotojai, kurie nuraminimui suleidžia vaistų, nuo kurių kelioms valandoms užmingi. Atsibudusi jautiesi tarsi „apsinarkašinusi“, eini šleivodama. Taip, anot Anos, nutinka kiekvienam, kuris pradeda „psichuoti“ ir blogai elgtis.
Iš Švėkšnos merginą išvežė į ligoninę, po keleto savaičių iš ten ji grįžo į globos namus. Tapusi pilnamete, pastojo ir nesėkmingai ištekėjo
Mergaitei teko gyventi ir Vilniaus socializacijos centre. „Labai blogas darbuotojų elgesys, labai nepatiko, viskas sugriežtinta, kur tik eini, seka iš paskos, negali pabūti viena. Išdaužiau lango stiklą, persipjoviau ranką, direktorė iškvietė greitąją, policiją, mane išvežė į psichiatrinę. Aš direktorei pažadėjau atsilyginti. Kai tik grįžau iš ligoninės, tą pačią dieną persiuntė į Kauno socializacijos centrą „Saulutė“, kuriame išbuvau ilgiau nei metus“, - prisimena Ana. Iš pradžių ji jautėsi nekaip, palietus širdžiai skaudamas vietas, vėlėsi į muštynes, bet pamažu sunkumai praėjo, Ana užmezgė ryšius su auklėtojomis, direktore. „Labai geri darbuotojai, daug padėjo“, - „Saulutę“ geruoju mini Ana.
Tačiau netrukus Anai sukako 18 metų, tad valdiškas įstaigas teko palikti. Grįžusi į Marijampolę, įstojo į profesinę mokyklą Kaune mokytis siuvėjos amato, tačiau čia ilgai neištvėrė - nepavyko pritapti. Tada ji įstojo į Darbo biržą, pradėjo tvarkytis gyvenimą. Mergina kurį laiką gyveno pas pažįstamą, tada susitvarkė dokumentus ir pateko į nakvynės namus. Čia pagyvenusi mėnesį sužinojo, kad pastojo - mama taps rugpjūtį. „Tada nusipirkau butą, susituokiau ir viskas“, - pasakoja 18-metė. Butą Marijampolėje ji nusipirko gavusi valstybės išmoką. Ana ištekėjo, tačiau gyvenimas nesiklosto. Sutuoktinis jau kelios paros kaip dingęs, o jei ir grįš, Ana jo nepriims ir ketina skirtis. Vaikelį Ana augins viena, tikisi, kad padės mama, kuri dabar geria mažiau - tik „skardinę alaus vakare“, nuo kurios netampa „gatava“. Ana kol kas nedirba - gyvena iš pinigų, kuriuos, tapusi nepilnamete, gavo iš valstybės. Jai padeda Lietuvos Caritas ir kiti geri žmonės. Iš pradžių merginai buvusi baimė, kad pradėjusi gyventi viena nesusitvarkys - juk net dokumentų iki šiol savarankiškai nereikėdavo tvarkytis.
Ko Ana labiausiai norėtų gyvenime? „Šiuo metu nieko nereikia, turiu viską, apie ką svajojau“, - aiškino pašnekovė, ateityje pasišovusi baigti vidurinę mokyklą ir tapti socialine darbuotoja. Kad galėtų padėti panašus likimo žmonėms.
Jaunesnė Anos sesuo gyvena vaikų globos namuose. Ana pas ją važiuoja vos ne kasdien ir bando auklėti, kad ši nustotų bėgioti iš pamokų. „Ji negirdi kitų, tik isterikuoja, rėkia, šūkauja ir mano, kad taip viską pasieks. Aš ir taip seniau galvodavau, tačiau taip neturi būti, kiekvieną situaciją reikia apgalvoti“, - kalbėjo pašnekovė. Ana neslepia: jai pačiai susivokti padėjo vaikų socializacijos centras „Saulutė“, iš kurio grįžo kitu žmogumi. Jai atrodė, kad niekada nepavyks nustoti pjaustytis, bėgti iš vaikų namų. Tačiau, pasakoja ji, kai atrandi žmogų, kurį gerbi, pasitiki, gali atvirai kalbėtis, kuris tau padeda, pasijauti kažkam reikalingas, pradedi išgirsti kitus, taip pat gali padėti panašaus likimo žmonėms.
Žvelgiant į savo gyvenimą Anai atrodo nenormalu, kad buvo mėtyta per įvairius globos namus. „Sakoma, kad vaikų globos namuose turi dirbti auklėtojos ar socialinės darbuotojos su gera charakteristika, bet yra pora auklėtojų, neminėsiu tų vaikų globos namų, kurios pačios susipjaustė rankas, gulėjo psichiatrinėje, kaip jos gali dirbti tokį darbą, jei pačios gyvena tokį gyvenimą kaip vaikai? To nesuprantu“, - retoriškai klausė Ana.