Rimantas Kėvalas - garsus Lietuvos gydytojas pediatras, profesorius, ilgametis Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas. Jo biografija - tai kelias, paženklintas atsidavimo medicinai, rūpesčio vaikų sveikata ir nuolatinio tobulėjimo. Šis straipsnis apžvelgia jo gyvenimą, karjerą, mokslinę veiklą ir indėlį į Lietuvos pediatriją.
Vaikystė ir Jaunystė
Prof. R. Kėvalas gimė 1961 m. spalio 3 d. Kaune, Vilijampolėje. Abu jo tėvai buvo darbininkai - tėtis dirbo šaltkalviu, mama - siuvėja. Pats R. Kėvalas buvo stropus mokinys, o tai, kaip svarsto pats profesorius, lėmė tėvų kartoti žodžiai, kuriuos įsimena iki šiol.
„Man tėvai visada kartodavo: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi, tavo reikalas, nori - mokykis gerai, nori - mokykis blogai“. Man atrodė, kad mokytis gerai yra žymiai geriau“, - kalbėjo R. Kėvalas.
Tinklalaidėje garsus profesorius ne tik papasakojo apie jaunystės metus, bet ir mintimis nusikėlė į vaikystę - prisiminė pirmąją svajonėse atsiradusią profesiją ir tėvų žodžius, kurių nepamirš niekada. R. Kėvalas gimė ir augo Kaune, Vilijampolėje. Nors buvo vienintelis vaikas šeimoje, juokdamasis sako, kad giminės - tėvų ir senelių - istorija labiau primena itališką modelį. „Mano seneliai paliko vyriausiajai dukrai sodybą, o mano tėvai, mano mamos broliai du ir mano seneliai atsikėlė į Vilijampolę, pasistatė šeštajame dešimtmetyje namą ir mes visi gyvenome - pusbroliai, pusseserės, nors vieni kitus ir po šiai dienai vadiname broliais“, - pasakojo laidos svečias.
Vedėjos L. Šukienės paklaustas, kokia visgi buvo pirmoji svajonių profesija, R. Kėvalas sakė puikiai prisimenantis, kaip sulaukęs tam tikro amžiaus mamos nuolat klausdavo vieno klausimo: „Mamos, kaip dabar atsimenu, klausinėdavau, iš kur atsiranda vaikas. Be abejo, to meto lytinis švietimas gerokai skyrėsi nuo šių laikų ir ji sakydavo: „Vaikus pardavinėja parduotuvėje“. Sakau: „Mama, tai tu mane irgi nupirkai?“. „Taip“, - sako. <…> Pamenu, mano pirmasis noras buvo būti tos parduotuvės, kur vaikus pardavinėja, vedėju. Tokia mano buvo svajonė.“
Taip pat skaitykite: Rimanto Juknevičiaus gyvenimas
Posūkis į Mediciną
R.Kėvalas, paklaustas apie tai, kaip pasirinko mediciną, atsako, kad nei vaikystėje, nei ankstyvoje jaunystėje apie gydytojo kelią nesvajojęs. Nei plačioje mamos giminėje, nei dar platesnėje tėčio giminėje nebuvo nė vieno mediko, tad ši sritis buvo itin tolima.
„Mano mama kilusi iš keturių, o tėtis net iš aštuonių vaikų šeimos, tad pusbrolių skaičių pametu ties 30. Visoje plačioje giminėje nebuvo nė vieno gydytojo. Aš pats augau paprastoje šeimoje ir nemedicininėje aplinkoje: mano mama - siuvėja, tėtis - šaltkalvis, seneliai - darbininkai. Tad apie gydytojo profesiją niekada nebuvo kalbama ir apie tai nesvajojau“ , - dalijasi profesorius.
Dešimtoje klasėje (tais laikais būdavo 11 klasių), kaip ir daugelis gerai besimokančių moksleivių, R. Kėvalas galvojo apie studijas Kauno politechnikos institute (KPI). Tad kaip įvyko posūkis į mediciną? Už tai prof. R. Kėvalas dėkingas kaimynystėje gyvenusiai gydytojai, nukreipusiai keliu, kuriuo žengia jau daugybę metų:
„Mūsų bendra tvora ribojosi su tuometine labai garsia, labai nuostabia moterimi Regina Bacevičiene, kuri buvo vaikų ligų gydytoja, kuri mane augino, kuri mane gydė, kuri mane slaugė. <…> Ji pasakė: „Tegul jis bando stoti į mediciną.“
Jau tuomet požiūris į gerai besimokančius buvo labai protingas, kaip kad man tėvai sakydavo - kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Ir nors korepetitorių mados nebuvo, tačiau beveik dvejus metus aš mokiausi papildomai su dėstytojais iš Medicinos instituto, kad pasiruoščiau egzaminams ir įstočiau į mediciną. Įstojus mokytis buvo tikrai įdomu, ypač, kai prasidėjo klinikiniai dalykai: kaip dabar prisimenu - persergi visomis ligomis, kurias mokaisi. Tai buvo įdomus laikotarpis.
Taip pat skaitykite: Rimanto Stuko požiūris į mitybą
Karjera ir Darbas Kauno Klinikose
Baigęs Kauno medicinos institutą 1985 m., R. Kėvalas pradėjo dirbti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (iki 1989 Kauno medicinos institutas, 1989-98 Kauno medicinos akademija, 1998-2010 Kauno medicinos universitetas). 1985-87 m. buvo Vaikų ligų katedros klinikinis ordinatorius, 1987-92 m. - Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas, 1992-2013 m. - šio skyriaus vedėjas, nuo 2001 m. dar ir Vaikų ligų klinikos vadovas; profesorius (2010).
„Aš labai norėjau išvykti iš Kauno - nes čia gimiau, augau ir mokiausi. Tai tuo metu buvo vienintelė mano svajonė ir ji buvo beveik beįsigyvendinanti, nes gavau paskyrimą į Klaipėdos rajono vaikų ligoninę Gargžduose. Tas miestelis man labai patiko, tačiau nutiko taip, kad šviesios atminties akademikas, mokslininkas, garsus kardiochirurgas Jurgis Briedikis suderino taip, kad likčiau Kauno klinikose. Tuo metu kaip tik kūrėsi Širdies ritmo sutrikimų centras ir reikėjo naujų darbuotojų. Tad nori nenori teko likti Kaune ir Kauno klinikos yra pirmoji ir vienintelė mano darbovietė.“
2000-01 m. dirbo Melburno karališkojoje vaikų ligoninėje. Stažavo Švedijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Izraelyje.
Pokyčiai Medicinoje
R. Kėvalas pastebi didžiulius pokyčius medicinoje per dešimtmečius, kai dirbo. „Įsivaizduokite senų laikų automobilį ir S klasės „Mercedes“, kurie bando lenktyniauti. Tai du nesulyginami dalykai. Taip ir šiuo atveju, kai kalbame apie vaikų mediciną, nes tada mes neturėjome nei šiuolaikinių medikamentų, nei aparatūros, skirtos gyvybinių funkcijų palaikymui, nei metodikos. Buvo tik baziniai dalykai. Aš pradėjau dirbti ir pasirinkau pačią sunkiausią vaikų intensyviosios terapijos sritį. Nebuvo nei kaip, nei su kuo dirbti - tas laikotarpis buvo sunkus, paženklintas tragiškų netekčių, kartais per savaitę netekdavome 2 ir daugiau ligonių, dabar ir per metus tokių netekčių nebūna.“
Kardinalūs pokyčiai prasidėjo, kai Lietuva tapo nepriklausoma - atsivėrė sienos ir galimybės, tad nuveikėme tikrai labai daug. Teko stažuotis, mokytis ir dirbti daugelyje pasaulio šalių - nuo Stokholmo iki Australijos.
Taip pat skaitykite: Apie profesorių Rimantą Kėvalą
„Drįsčiau teigti, kad per tą dešimtmetį iki 2000-ųjų vaikų medicina padarė didžiulį šuolį ir mes padėjome pagrindus tam, ką turime šiandien. Vien tai, kad kūdikių mirštamumas per 5-6 metus sumažėjo taip, kad mes galėjome aplenkti net Jungtines Amerikos Valstijas ir šiuo metu esame priartėję prie skandinavų lygmens, yra didžiulis pasiekimas. Padarėme tikrai labai daug.“
Svarbiausios Mokslinio Darbo Sritys
Mokslinio darbo svarbiausios sritys - sunki vaikų galvos smegenų trauma, sepsis, hospitalinių infekcijų priežiūra ir kontrolė, skubi pagalba vaikams, smurto vaikams ankstyvoji diagnostika.
Reikšmingi Įvykiai ir Iššūkiai
Per ilgus darbo metus profesoriui teko susidurti su įvairiais įvykiais, tiek džiuginančiais, tiek sukrečiančiais. Štai žiūriu į paveikslą, kuris kabo ant sienos, - jį padovanojo sirgusios mergaitės mama. Mes ją gydėme, kai jai buvo trys mėnesiai. Mergaitė, kuri buvo labai laukta ir vienturtė, susirgo, atrodo, paprasta virusine infekcija. Deja, išsivystė itin baisios komplikacijos. Mes tuomet jai vienintelei Lietuvoje pritaikėme naujausius gydymo metodus. Aš kaip tik buvau grįžęs iš Australijos ir juos išmaniau. Labai džiaugiuosi, kad ji liko gyva. Man kartais būna net nejauku, kai žmonės mane pastebi ir pradeda dėkoti.
Jautriausias dalykas man iki šiol yra tai, kad tėvai, net žinantys, kas laukia jų vaikų, kai yra tik blogiausia išeitis, ateina padėkoti. Prisipažinsiu - ir man tuomet sunku sulaikyti ašaras. Vaikų netektys labai jaudina ir tikrai graužiesi, kai žinai, kad galbūt galėjai ką nors padaryti daugiau, jog išgelbėtum. Ši situacija buvo dažna, kai mes tik pradėjom dirbti ir, kaip minėjau, neturėjome šiuolaikinių priemonių, kurios galėtų padėti. Nors tai jokiu būdu nėra pasiteisinimas. Kita situacija, kai tu žinai, kad padarei viską, kas įmanoma, tačiau padėti neįmanoma. Tada belieka paguosti ir užjausti tėvus.
Smurtas Prieš Vaikus
Profesoriui R. Kėvalui teko susidurti ir su tragiškomis istorijomis, pavyzdžiui, su visoje Lietuvoje nuskambėjusia Matuko istorija, kai pas jus atkeliauja stipriai sumušti vaikai. Klausimas, kodėl tėvai vis dar nemoka auginti vaikų be smurto, išlieka aktualus.
Iki Matuko dar buvo dešimtys tokių atvejų ir jų vis pasitaiko ir šiandien. Vaikai atkeliauja pažeisti pačių įvairiausių smurto formų. Tai nėra tik fizinis smurtas, kaip daugelis įsivaizduoja. Šiandien turime nepriežiūrą, seksualinį smurtą, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai - subtili tema. Per mėnesį įvyksta ne viena ekspertizė dėl nepilnamečių seksualinės prievartos. Emocinis smurtas ir savižudybės taip pat yra labai skaudžios problemos.
Atsakymą į šį klausimą aš atrandu Astridos Lindgren kalboje „Daugiau jokio smurto“, kuri buvo pasakyta 1978-aisiais. Ją skaičiau ne vieną kartą. A.Lindgren teigė, kad turime pradėti nuo vaikų ir vaikystės. Juk vaikai ateis ir bus politikai, žmonės, kurie formuos pasaulį. Jos žodžiai labai išmintingi ir pranašiški. Ji toliau rašo: „karas gali kilti dėl vieno asmens valdžios troškimo, noro atkeršyti ar tiesiog tuštybės, godumo, jei reikalai nesiklostys taip, kaip norima“. Ar mes neturim šių dienų problemos?
Pandemijos Įtaka
Pandemijos laikotarpis padarė didelę įtaką problemoms, apie kurias kalbate - smurtui, psichologinėms problemoms. Iš pradžių buvo manoma, kad tai - suaugusiųjų problemos, bet savo knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams“ aš įžangoje pasirinkau metaforą apie ledkalnį. Jeigu pažvelgtume iš medicininės pusės, kovidas nebuvo tokia didelė problema, palyginti su uždarytomis mokyklomis, karantinu, socialine izoliacija, katastrofišku psichinės sveikatos pablogėjimu, mitybos sutrikimais, nepakankamu vakcinacijos paslaugų gavimu. Tai buvo lyg bumerangas ir šiandien turime tai, ką turime.
Pasekmės ir šiandien jaučiamos dar labai stipriai. Čia norėčiau pakalbėti apie tėvus ir vaikus bei kaip viskas keičiasi. Kai pradėjau dirbti, tėvai būdavo vyresni už mane, kažkuriuo metu mes susilyginome, o dabar turime jauniausią tėvų kartą. Galėčiau daryti subjektyvią ir nelabai gražią išvadą, kad didėjant informacijos srautui ir jos prieinamumui dingsta motiniški instinktai ir motinystės supratimas. Vienas iš veiksnių yra tai, kad mes pasineriame į virtualų pasaulį ir paliekame realų. Virtualiame vyksta viskas - nuo edukacijos ir mokymosi iki patyčių, savižudybių, narkotikų ir t. t.
Skiepai ir Vaikų Sveikata
Profesorius R. Kėvalas pabrėžia skiepų svarbą vaikų sveikatai. Nuo 2010 m. yra pati blogiausia padėtis su profilaktiniu vaikų skiepijimu. Pavyzdžiui, kad išlaikytume tymų sergamumo kontrolę, vakcinacija turi siekti 95 proc., o dabar ji siekia 88-89 proc. Kadangi dalis vaikų nevakcinuoti, tereikia tik infekcijos šaltinio. Daug nereikia, kad laužas įsipliekstų ir sugrįžtų tokios ligos kaip mirtinai pavojingas epiglotitas, meningokemija ir pan.
Vienas iš skiepų, įtrauktų į Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, nuo meningokokinės B tipo infekcijos? Kodėl ji tokia pavojinga Lietuvoje? Į šį klausimą net mokslininkai neturi atsakymo. Teko skaityti 1935 m. straipsnį apie meningokokinės B tipo infekcijos protrūkį Jį skaičiau lyg šių laikų naujienų portalą ar dienraštį. Visiškai sveiki vaikai netikėtai peršala, juos išberia ir, deja, per trumpiau nei parą miršta. Tuo metu apie 80-90 proc. susirgimų baigdavosi mirtimi.
Nors susirgimų šiek tiek sumažėjo, tačiau nesiečiau to su didėjančiomis skiepijimo aprėptimis. Tai natūralus meningokokinės B tipo infekcijos evoliucinis procesas. Kol kas vakcinacijos apimtys nepakankamos, kad galėtume suvaldyti šią infekciją. Turime pasiekti bent 90 proc. skiepijimo aprėpčių. Pas mus pirmąja vakcinos doze paskiepijama apie 74 proc. vaikų.
2018 m. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, Lietuva kartu su Airija, Jungtine Karalyste ir Nyderlandais registruoja daugiausiai susirgimų 100 tūkst. gyventojų.
Profesoriaus dukra gimė 2012 m. Vakcina nuo meningokoko B Europoje buvo registruota 2013 m., o Lietuvoje tik 2015 m., tad ją buvo gana sudėtinga gauti. Pasak prof. R. Kėvalo, tuo metu Lietuvoje buvo registruojama itin daug susirgimų, todėl buvo labai svarbu paskiepyti savo vaiką.
Gydytojo Padėtis Lietuvoje
Aš galiu palyginti savo patirtį Australijoje - filosofija ten tokia, kad jeigu esi gydytojas, tai ir dirbk gydytoju. Ten gydytoju dirbau 90 proc. laiko, o 10 proc. sudarė dokumentacija. Lietuvoje dokumentacija ir visi kiti dalykai užima 70-80 proc., o dirbti kaip gydytojui laiko lieka vos 20-30 proc. Manau, reikia keisti sistemą, kad gydytojas galėtų dirbti gydytoju ir atsiduoti pacientui. Elektroninės sistemos tik dar labiau apsunkina darbą. Ir nors idėja buvo gera, realybė nėra džiuginanti. Iš kitos pusės, drįsčiau teigti, kad gydytojų situacija yra gerėja…
Bibliografija
Rimantas Kėvalas yra daugelio knygų ir publikacijų autorius bei bendraautoris. Tarp jų:
- Žmogaus gaivinimo pagrindai (su kitais, 2000)
- Alerginių ligų vadovas (su kitais, 2003)
- Vaistų dozės (2004)
- Vaikų ligos (su kitais, t.4, 2005)
- Vaikų pulmonologijos pagrindai (su kitais, 2007)
- Vaikų urgentinių būklių diagnostika ir gydymas (2010)
- Vaiko sveikatos enciklopedija (su kitais, 2011)
- Urgentika pediatrijoje (2015)
- Ką mes padarėme savo vaikams (2021)
- Pediatrija (1 d. 2017, 2 ir 3 d.)