Šis straipsnis skirtas išnagrinėti poeto Algimanto Baltakio kūrybos ir gyvenimo kelią, atskleidžiant jo asmenybės bruožus, kūrybos temas ir bruožus, taip pat įvertinant jo indėlį į lietuvių literatūrą.
Įžanga
Algimantas Baltakis - žymus lietuvių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, redaktorius, visuomenės veikėjas. Šiandien mes vis dar mokomės apie tai kalbėti, priimti to meto žmonių pasirinkimus ir jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, rizikos pasakyti daugiau kainą. Suprasti, kokią vietą kultūroje užima sovietmečio kūryba. Galiausiai, sąžiningai pažvelgti į savo pačių praeitį.
Biografijos vingiai
Algimantas Baltakis gimė Leliūnuose, Utenos rajone. Jo gyvenimas apjungia tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo siaubą, pokarį, sovietmetį ir nepriklausomą Lietuvą. Mano karta buvo paskutinė, kuri mokėsi dar nepriklausomoje Lietuvoje. Mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija bei tikyba, mes buvome ruošiami Pirmajai komunijai. Tos vaikystės patirtys paliko žymę visam gyvenimui. Bet viską sujaukė karas. Skaudžiausiai jį pajutome 1944-ųjų vasarą atsidūrę Žemaitijoje. Ne savo noru patekome į patį karo verpetą… Teko pasikliauti instinktais - kaip prasimaitinti ir išlikti gyviems. O paskui pamatėme, kad kieno galia, to ir valia… Baisiausia, kai tokius dalykus pradedi priimti kaip normalius.
Špitolėje vienas namo galas buvo skirtas vargonininko šeimai, o kitas - zakristijonui, mano seneliui Antanui Zarankai, beje, šviesiam žmogui, buvusiam daraktoriui, pirmajam Leliūnų lietuviškos mokyklos mokytojui. Špitolėje buvo dar ir parapijos salė, kur vyko įvairūs renginiai, vaidinimai, koncertai, eilėraščių skaitymai. Koncertuodavo tėvo vadovaujamas bažnytinis choras. O aš galėdavau bėgioti po visą špitolę - visur savi. Mama mane vesdavosi į bažnyčią ir bardavosi, kam vis atsisukinėju norėdamas pasižiūrėti, kaip vargonais groja tėtis. Vėliau sužinojau, kad tie vargonai yra labai aukštos kokybės, pagaminti Karaliaučiuje. Jais yra groję kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Karosas, po tėčio - vargonininkas ir chorvedys Pranas Sližys. Ankstyvieji mano metai prabėgo labai arti bažnyčios. Ir vėliau dar ilgai likau uolus katalikas. Net savo maldaknygę iš anų dienų esu išsaugojęs.
1937-aisiais dar spėjau pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su mūsų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute - aš iš Strazdiškio, ji - iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Vaikystėje išties mane lydėjo, Jūsų tiksliai įvardytas, nuolatinis praradimo jausmas. Sunku buvo skirtis su Leliūnais, kai kėlėmės į Strazdiškį. Į Kauną, pamenu, vėlyvą 1937-ųjų metų rudenį važiavome autobusu. Apsistojome pas Narbučius - mamos pusseserės šeimą - Putvinskio gatvėje, kur jie sargavo.
Taip pat skaitykite: Gimimo datos nustatymo patarimai
Kadangi mūsų šeima buvo gausi - prieš pat karą gimė penktas, karo metais - šeštas, o tuoj po karo - septintas vaikas, beje, visi trys berniukai, man, vyriausiajam, nuolatos tekdavo prasimanyti pinigų. Vokietmečiu įsitaisiau vežimėlį ir su juo geležinkelio stotyje laukdavau, ar nereikės kam pavėžėti bagažo. Dažniausiai tai būdavo vokiečių karininkai. Prie stoties su vežimėliais budėjau ne aš vienas, konkurencija buvo gan didelė, ne kartą teko į darbą paleisti ir kumščius… (Juokiasi) Tada ir pirmą cigaretę surūkiau. Vėliau iš kepyklos į kavines nešiojau šviežias bandeles, dirbau vulkanizacijos dirbtuvėse, auginau triušius, paišydavau lenteles su užrašu „Uždaryta“, „Atidaryta“ ir siūlydavau kavinių bei parduotuvių savininkams. Uždarbiavau iš pradžių armonika, vėliau akordeonu grodamas vestuvėse ir kitose šeimos šventėse.
Muzika man visą gyvenimą yra labai svarbi. Turiu nuotrauką, kur aš, dvimetis, Leliūnuose „skambinu“ pianinu. Muzikalus buvo ne tik tėvelis, bet ir kiti šeimos nariai - mamos sesuo Stasė puikiai grojo gitara, gerą balsą turėjo dėdė Pranas. Strazdiškyje daug liaudies dainų mokėjo senoji mūsų kaimynė Rozalija Strazdienė, labai mane mylėjusi.
Poetas ne kartą minėjo, kad jam teko patirti nuolatinį praradimo jausmą. Sunku buvo skirtis su Leliūnais, kai kėlėmės į Strazdiškį. Į Kauną, pamenu, vėlyvą 1937-ųjų metų rudenį važiavome autobusu.
Baigęs mokyklą Kaune, A. Baltakis nenorėjo važiuoti į Vilnių, tačiau pasirinko lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Vėliau dirbo įvairiose redakcijose, o ilgą laiką - žurnalo „Pergalė“ redaktoriumi.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Su žmona Sigita Marija poetas kartu jau daugiau nei pusę amžiaus. Jie užaugino du vaikus: dukrą Eglę, dailininkę, ir sūnų Saulių, kuris tragiškai pasitraukė iš gyvenimo. Ši netektis paliko gilų randą poeto gyvenime ir kūryboje.
Taip pat skaitykite: Muzikos apžvalga: "Gimiau Pačiu Laiku"
Algimantas: Žinai, bjaurus dalykas - kai tokią žmoną turi, neįdomu svetimoteriauti: jeigu pabandai, tai įsitikini, kad kitos - daug blogesnės. Aš ją žiauriai mylėjau, žiauriai pavyduliaudavau. Taigi kvailas buvau. Turbūt niekas kitas neprirašė tiek eilėraščių apie meilę. Ir tos dvi knygos yra: „Mudviejų vakaras“ (1986 m.) ir „Pusryčiai dviese“ (2005 m.), jas skiria beveik dvidešimt metų.
Sigita: Nėra ko. Pas mus visko buvo, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Netrūko streso. 45 metų patyriau pirmą infarktą. O ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų sūnus Saulius išeis pats? Linksmuolis, niekada nebūdavo susiraukęs.
Kūrybos bruožai ir temos
A. Baltakio kūryba apima įvairius žanrus: poeziją, prozą, eseistiką, vertimus. Tačiau labiausiai jis žinomas kaip poetas. Jo poezijai būdingas atvirumas, nuoširdumas, lyriškumas, meilės, gamtos, gimtojo krašto, žmogaus likimo apmąstymai.
Meilės lyrika
A. Baltakis - meilės apologetas, tikintis jos amžinumu ir galia. Jo eilėraščiuose meilė vaizduojama kaip stipri, viską nugalinti jėga: „Nuo meilės niekur nepabėgsi (…) / ji kaip vulkanas prasiverš“.
Gimtojo krašto prisiminimai
Poeto gimtinė - Leliūnai, Utenos rajone. Gimtojo krašto prisiminimai užima svarbią vietą A. Baltakio kūryboje. Jis su meile ir nostalgija rašo apie Leliūnus, Strazdiškį, jų žmones, gamtą.
Taip pat skaitykite: Vaikų literatūros tendencijos
Pokario temos
A. Baltakio kūryboje atsispindi ir sudėtingas pokario laikotarpis. Eilėraščių rinkinyje „Velnio tiltas“ (1957 m.) poetas vaizduoja pokario realijas, žmonių likimus, kovą už išlikimą.
Senatvės apmąstymai
Knygos „Vienuolynas“ (1998 m.) eiles sieja senatvės tema. A.Baltakis sako, jog ši knyga jam labai brangi. Ji jau buvo parašyta, kai poetas į rankas paėmė Tėvo Stanislovo pamokslų knygą, o joje rado sąsajų su „Vienuolynu“ - ėjimo link senatvės apmąstymus.
Kūrybos bruožai
A. Baltakio kūrybai būdingas atvirumas, nuoširdumas, lyriškumas. Jo eilėraščiai parašyti paprasta, suprantama kalba, tačiau jie giliai paliečia žmogaus širdį. Poetas nevengia autoironijos, atvirai kalba apie savo klaidas, abejones.
Algimantas: Juokauju, kad eilėraščių atsiranda, kai pavyksta prisijungti prie Dievo kompiuterio. O šiaip esu ryto darbininkas. Klausyk: „Apyaušrio valandos“. „Dievas, / davęs dantis, / davė man / ir didesnių dovanų. / Dovanojo / apyaušrio valandas, / kai kiti dar miega, / o tu jau budi. / Apyaušrio valandos, / apmąstymų valandos, / neužrašytų eilėraščių valandos, / didžiausios palaimos / ir mirtino siaubo valandos.
Kūrybos įvertinimas
A. Baltakis yra vienas labiausiai dainuojamų lietuvių poetų. Jo eilėraščiai tapo populiariomis dainomis, kurias atlieka žymūs Lietuvos atlikėjai.
Pasak A. Baltakio, pagarbiai su jo eilėmis elgėsi ir kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Algimantas Bražinskas, Laimis Vilkončius, muzikos grupių „Vairas“, „Hiperbolė“, „Jonis“ nariai - tekstų nekeitė, nekupiūravo neatsiklausę jų autoriaus ir pan.
„Žiūrėkite - mano visa menkybė / Tartum ant delno. Nieko neslepiu“, - kad kūryboje tikrai yra atviras, viename savo eilėraštyje tvirtina poetas Algimantas Baltakis.
Netektys ir išgyvenimai
Didžiausia tragedija A. Baltakio gyvenime - sūnaus Sauliaus netektis. Sūnus už teisybę įsiveldavęs į muštynes. Kartą dar paauglys grįžo kruvinas. Mat gynė trijų vyrų užpultą rusę.„Jis turėjo auksines rankas, deimantinę gerklę… Labai mėgo restauratoriaus darbą. Restauravo Rašytojų sąjungos duris, šv. Kazimiero karstą. Netekęs šio darbo pinigų nestokojo: apipavidalindavo parduotuves, kavines. Pusmetį dirbo Amerikoje, bet ten jam nepatiko. Jis susikūręs teoriją, aiškinančią, kodėl žmonės žudosi: „Yra trys apskritimai. Pirmasis - tu pats, tavo psichinė ir fizinė sveikata, antrasis - tavo šeima, profesija, trečiasis - pasaulis, tavo tėvynė. Jei bent viename apskritime viskas gerai, žmogus niekad prieš save nepakels rankos. Ir atvirkščiai. Poetui apmaudu, kad Lietuvoje nuo seno garbinama savižudybė.
A. Baltakis mano, jog sūnų pastūmėti savižudybėn galėjo visoms amžių kaitoms būdingos psichozės žudytis, paklūstant pranašystėms apie priartėjusią pasaulio pabaigą. Tokia psichozė pasaulyje siautė ir sutinkant 1900-uosius metus.
Žmona Algimantą kaltinanti, jog Sauliui įskiepijo riteriškumą - garbės, teisybės jauseną: neva, jei ne ši sūnaus savybė, gal jis būtų gyvas. „Sūnus buvo idealistas, priklausė hipių kartai. Beveik visi jo draugai nusižudė. Nekenčiu Keruako knygos „Kelyje“ - įdiegusios jiems klajūno, neprisirišimo prie vietos jauseną, tokią svetimą man. Blogiausia, kad ši knyga gerai parašyta…“ - svarsto A. Baltakis.
Šią netektį poetas išliejo savo kūryboje, eilėraščiuose, skirtuose sūnui Sauliui.
„Gimiau pačiu laiku“: dienoraščių knyga
Neseniai pasirodė A. Baltakio dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku/ 1960-1997“. Ši knyga atskleidžia poeto asmenybę, jo gyvenimo įvykius, kūrybos procesą, požiūrį į pasaulį.
A. Baltakis sako: „Žmogaus atmintis „selekcinė“ - linkusi atrinkti, kas geriausia, o kas nemalonu - nustumti“, - pastebi tokiai pagundai nepasiduodąs kūrėjas.
Poetas manė, kad ši knyga išeis po jo mirties, mat skubėjo ją rašyti žinodamas, jog serga vėžiu. Laimei, ligą pavyko įveikti.