Renata Šakalytė-Jakovleva - žinoma Lietuvos televizijos laidų vedėja, žurnalistė ir visuomenės veikėja, savo karjera ir asmeniniu gyvenimu įkvepianti daugelį. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos gyvenimo kelią, pradedant vaikystės prisiminimais Kėdainiuose ir baigiant sėkminga karjera televizijoje bei atviru kalbėjimu apie visuomenei svarbias temas.
Kėdainių Šaknys: Kultūrų Įvairovė Ir Vaikystės Prisiminimai
Renata Šakalytė-Jakovleva gimė ir užaugo Kėdainiuose - mieste, turinčiame turtingą istoriją ir kultūrinį paveldą. Kėdainiai, skaičiuojantys savo istoriją nuo XIV a. pabaigos, visada garsėjo kultūrų įvairove ir savitu architektūriniu stiliumi. Mieste išlikęs vienas iš septynių senamiesčių Lietuvoje, kuriame galima pasivaikščioti vingiuojančiomis senosiomis gatvelėmis ir pasigrožėti XVI-XIX a. pastatais.
Kėdainiai - tai miestas, kuriame gyveno didinga Radvilų giminė ir kitos garsios istorinės asmenybės. Mieste gyveno įvairių tautybių atstovai: žydai, lenkai, rusai, gudai, net škotai, ir visi jie paliko savo pėdsaką Kėdainių istorijoje. Mieste stovi kone visų didžiųjų religijų maldos namai - mūrinė Šv. Jurgio ir medinė Šv. Juozapo katalikų bažnyčios, cerkvė, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčios. Taip pat Senojoje Rinkos aikštėje stovi dvi didžiulės sinagogos, kurios sovietiniais laikais buvo paverstos sandėliais. Dar vienas išskirtinis Kėdainių simbolis - minaretas, stovintis parke. Legenda byloja, kad grafas Eduardas Totlebenas jį pastatė savo meilužės turkės garbei, ir auštant jos vėlė pasirodo minareto balkone.
Renata prisimena Kėdainius kaip labai jaukų ir žalią miestą. Ji gyveno šalia vieno iš miesto upių - Smilgos. Pavasarį Smilga taip patvindavo, kad kartą vanduo beveik buvo pasiekęs daugiabutį, kuriame ji gyveno. Renata mėgo pasivaikščioti palei Smilgą.
Kėdainių kraštas neįsivaizduojamas be agurkų. Kėdainiuose net vyksta tradicinė Agurkų šventė! Šias daržoves auginantys žmonės žino daugybę marinavimo, rauginimo ir kitokių agurkų konservavimo būdų bei receptų. Renata prisimena, kad buvusi kolegė yra užkietėjusi agurkų marinavimo asė, ir jos dėka pirmąkart ragavo su garstyčiomis ir gelsvėmis marinuotų agurkų. Taip pat Renatai patiko kėdainiškių virtinukai. Pirmąkart jų paragavo savo mokyklos valgykloje. Iki tol buvusi valgiusi tik paprastų bulvinių blynų ir apie jokius Kėdainių blynus net nebuvo girdėjusi. Tačiau netrukus juos pradėjo kepti namie. Visgi darė viską taip, kaip ir paprastiems bulviniams blynams, tik maltos kiaulienos į vidų dėdavau. Tačiau po kiek laiko iš vienos senutės sužinojo neva tikrąjį Kėdainių blynų receptą. Bulves ir svogūnus sutarkuoti, į tarkius sudėti visus likusius produktus (be riebalų) ir gerai išmaišyti. Jei yra daug skysčio, nusemti. Įdarą ruošti taip: imti dalį maltos kiaulienos ir dalį jautienos. Sumaišyti su druska, prieskoniais, smulkiai sukapotu svogūnu. Pusę mėsos pakepinti keptuvėje su šaukštu kiaulienos taukų ir paskui sumaišyti su likusia žalia mėsa. Į įkaitintą aliejų keptuvėje dėti šaukštą tarkių, ant jų mėsos įdaro ir ant viršaus dar vieną šaukštą tarkių. Gerai apkepti iš abiejų pusių. Galima valgyti ir tik keptuvėje iškeptus blynus. Tačiau dar skaniau, jei juos kelioms minutėms pašausite į 180 °C temperatūros orkaitę arba krosnį.
Taip pat skaitykite: Renatos Šakalytės-Jakovlevos karjera
Kelias Į Televiziją: Nuo Žinių Tarnybos Iki Pokalbių Laidų Vedėjos
Renatos Šakalytės-Jakovlevos karjera televizijoje prasidėjo jaunystėje, žinių tarnyboje. Ji tapo naujienų reportere, skaitydavo vakaro žinias. Į televiziją moteris pateko ne per pažintis, o savo pačios gebėjimais laimėjusi atrankos konkursą. Metams bėgant ji subūrė didelį gerbėjų būrį ir visus pakerėjo savo paprastumu, nuoširdumu, empatija, mokėjimu užmegzti ryšį su pašnekovais. Metams bėgant Renatos veiklos keitėsi, plėtėsi ir dabar ją galimą pamatyti vedant ne vieną pokalbių laidą, kuriant internetines laidas.
Nuo pat pirmųjų dienų televizijos ekranuose moteris žavėjo ne tik savo profesionalumu ir gabumais prieš kameras, bet ir nepriekaištingu stiliumi. Su metais jos stilius tapo vis subtilesnis ir rafinuotesnis, tačiau ji niekada nesirinko didelių ar šokiruojančių išvaizdos pokyčių. Moters pasirinkimai visada išliko elegantiški, atspindintys subrendusią asmenybę, tačiau kartu išlaikantys šiuolaikišką ir modernų įvaizdį. R. Šakalytė visada išsiskirdavo elegancija, rafinuotumu ir gebėjo idealiai perteikti laidų vedėjos įvaizdžius.
Asmeninio Gyvenimo Iššūkiai Ir Atvirumas: Kalbėjimas Apie Skaudulius
Renata Šakalytė-Jakovleva ne tik sėkminga laidų vedėja, bet ir atvira moteris, nebijanti kalbėti apie skaudžias temas. Ji dalijasi savo asmenine patirtimi, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į socialines problemas.
Renata teigia, kad jaučiasi geriau be "glamūro", ir jai prasmingesnė atrodo veikla kalbėti apie dalykus, apie kuriuos galbūt kartais niekas nenori arba nedrįsta kalbėti. Ji mano, kad tiesiog padaro pradžią, kažkas užsikabina ir įvyksta grandininė reakcija.
Renata išdrįso papasakoti savo asmeninę istoriją, apie tai, kaip jai teko augti smurtaujančio patėvio aplinkoje, patyrė tiek fizinių, tiek dvasinių smūgių. Ji teigia, kad viduje pajuto, kad galbūt jau praėjo reikiamas laiko tarpas, tam tikra saugi emocinė distancija nuo tų įvykių, kurie įvyko jos vaikystėje ir paauglystėje, kad galbūt jau labiau supranta ir gali pareflektuoti apie tai, ką teko patirti. Tokie dalykai yra svarbūs dar ir dėl to, kad kai tu apie tai pradedi garsiai kalbėti, kažkas visą laiką atsiras visuomenėje, kas atlieps tau. Galbūt tai žmogui taip pat surezonuos ir jis nepasijaus toks vienišas.
Taip pat skaitykite: Kelias į sąmoningą gimdymą
Renata suprato, kad, jeigu jau dirba televizijoje, yra kažkiek žinomas veidas, tai kodėl nepasinaudoti šia viešumo korta ir nepradėti kalbėti apie tai, apie ką tuo metu jai atrodė, kad mažai kas kalba. Smurtas artimoje aplinkoje ir tas toks uždaras smurto ratas, kurį patiria tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai, jai atrodo, kad yra neišsemiama tema. Mes dar turime šią opią problemą savo visuomenėje. Ji yra labai skaudi ir kuo daugiau apie tai kalbėsime, man atrodo, vis labiau suprasime, kad smurtas nėra jokia kasdienybė, kad tai nėra tradicija ir duotybė, kurios negali pakeisti. Dėl to ir kalba.
Renata teigia, kad yra tam tikri dalykai, už kuriuos tu negali prisiimti atsakomybės. Kaip ir savo mamai, kitiems artimiesiems sakė, kad tai yra jos gyvenimo istorija. Ji yra tokia, kokia yra. Tie žmonės atlieka tam tikrą vaidmenį jos istorijoje. Jeigu nori būti sąžininga su savimi ir jais, ji negali tos istorijos pakeisti.
Renata sako, kad tai yra jos pasirinkimas kalbėti apie tai ir ji tiesiog įspėjo, kad apie tai kalbės, aišku, daugiausiai kalbėjo apie savo patirtis, jausmus ir išgyvenimus. Tiesiog paminėjo suaugusius, kurie buvo šalia tuo metu jos ir kurie priėmė tam tikrus sprendimus. Tai nebuvo kaltinimas. Tai buvo elementarus tiesos pasakymas. Ji netgi labai džiaugiasi, kad jos šeima į tai reagavo pakankamai ramiai ir oriai. Tai nėra noras savo šeimą parodyti kaip agresorių, tai tiesiog yra savo istorijos pasakojimas. Ji nei vieno jų nekaltino, o tik kalbėjo apie situaciją, kokia ji buvo. Jai atrodo, kad kiekvienas žmogus, kuris klausosi jos arba skaito apie tai, turėtų taip suprasti, o ne manyti, kad bando kažką apkaltinti. Nenori savęs pateikti kaip aukos - ji kalba apie problemą, kurią labai gerai žino, nes pati su ta problema gyveno ir joje užaugo.
Renatai prireikė labai daug laiko, kad prabiltų apie tai viešai. Jai dabar yra 35 metai, tai prireikė kokių 15 metų, kad galėtų į viską pažvelgti tokiomis analizuojančiomis akimis, o ne savigailos ar saviplakos ieškojimų, kas yra kaltas. Ėjimas į save ir gijimas nėra lengvas kelias, nes kad ir kaip atrodytų, jog viskas liko kažkur praeityje, tai viskas iš tiesų yra labai arti. Prakrapščius tuos randus dar gali išbėgti ir kraujas, gali labai skaudėti. Pasėkmės nėra lengvos ir iki šiol su visu tuo dorojasi. Visiškai nebijo sakyti dalykų, kurie gali daugeliui padėti, išgyvenusių panašius dalykus. Lankau psichoterapiją ir kartą per savaitę lankosi pas psichologę. Mes labai daug kalbame apie mano praeitį ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę su žmogumi, išmanančiu savo darbą, kalbėti apie tai, kaip man geriau ir lengviau gyventi.
Renata pasakoja, kad susilaukusi savo dviejų vaikų, tos problemos jai sugrįžo. Vadinasi, tai daro ir dėl geresnės atmosferos savo šeimoje? Būtent, dėl santykio su savo dukromis. Tų iššūkių tikrai yra nelengvų ir visi, kurie augina vaikus, puikiai žino, kad tikrai būna dienų, kai susiduri su labai didžiuliais iššūkiais ir kantrybės taurės persipildo sklidinai. Tai aš ir mokausi, kaip nuleisti tą arbatinuką, kuris manyje užverda ir kokių imtis priemonių. Beje, viena labai gera priemonė, kurią galiu iškart visiems parekomenduoti - antistresinis kamuoliukas. Turiu jį rankinėje. Norėjau jį čia atsinešti ir parodyti, kaip galima amortizuoti savo pyktį ir sukilusius savo arbatinuko garus. Tu jį spaudai, kai jauti, kad nebegali tverti.
Taip pat skaitykite: Renata Norvilės santykiai ir asmeninis gyvenimas
Renata kreipėsi pagalbos ir ieškojo būdo, kaip spręsti kylančias problemas su vaikais būtent tada, kai gimė dukros ar anksčiau? Anksčiau. Dar net kai nebuvo susilaukusi vaikų. Tai išlįsdavo santykiuose su mylimu žmogumi, su šeimos nariais, draugais netgi, kolegomis. Kartais nepastebėdavau, kad didžiausių iššūkių turiu bendraudama su mylimu žmogumi, nes tiesiog supratau, kad nemoku bendrauti. Būdavo didžiuliai pykčio priepuoliai, kai nenorėdavau šnekėti po kelias dienas ir supratau, kad tai niekur neveda. Aš nemoku iššsakyti, kaip aš jaučiuosi, nes gyvenau aplinkoje, kurioje buvo įprasta kalbėti pakeltu tonu, visada buvo šaukimas ir rėkimas, tai buvo visiškai įprasta bendravimo forma. Pradedi suvokti, kad tai, kas tavo aplinkoje atrodė normalu, visiškai nėra normalu, kai tu bendrauji su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokią patirtį. Supratau, kad keliu balsą ant savo mylimų žmonių, net ant savo kolegų. Manęs tai nedžiugino. Man atrodė, kad tai manęs niekur neveda. Jau tuo metu kreipiausi į psichologę, kurią pavyko rasti poliklinikoje. Paskutiniais studijų metais supratau, kad nebepajėgiu viena įveikti tam tikrų momentų.
Renata pajautė, kad taip neturėtų būti, pirmiausiai, iš savo mylimo žmogaus, kuris tuo metu buvo šalia jos. Tai jis pasakė, kad reikėtų pabandyti ieškoti pagalbos, nes nežino, ar mūsų santykiai galės toliau vystytis. Supratau, kad galiu prarasti savo mylimą žmogų dėl to, kad aš nesugebu normaliai išlaikyti santykių. Aš labai mylėjau tą žmogų ir myliu. Kitas niuansas, pati buvau pasiekusi tokį tašką, kad naktimis sapnuodavau košmarus, grįždavo prisiminimai. Sapnuose būdavau vėl maža mergaitė, matydavau muštynes. Pabusdavau išpilta šalto prakaito, tarsi girdėdama, kad kažkas naktį rakina duris. Viskas susidėjo į krūvą, dar ir bakalauro baigiamasis darbas. Visa tai manyje iššaukė skaudžius prisiminimus, kurių supratau, kad užtenka ir metas viską susidėti į lentynėles.
Renata teigia, kad šiai dienai aš jaučiuosi gerokai saugesnė ir ramesnė. Mano galvoje yra aiškesnis emocijų žemėlapis, kurios vietos yra saugios. Dabar aš geriau save pažįstu, žinodama savo vidų, nebijau jame pasiklysti. Gyvenimo kokybė yra gerokai aukštesnė nei buvo prieš gerus dešimt metų. Aš pati savimi labai didžiuojuosi. Labai svarbu išmokti save pagirti net už menkiausius dalykus, džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyksta nuoširdžiai save pagirti. Aš ilgą laiką negalėdavau sau pasakyti nieko gražaus, mano savivertė buvo žemesnė už žolę.
Renata sako, kad tikrai nežino teisingo atsakymo, nesu kompetentinga jo atžvilgiu. Galiu tik pasakyti kaip žmogus, kuris augo smurtinėje aplinkoje. Be abejo, kiekvienas vaikas, net jeigu jis patiria smurtą iš savo artimiausių žmonių, jie vis tiek norėtų gyventi su savo biologiniais tėvais. Ko gero, jie tik norėtų, kad tie tėvai elgtųsi kitaip. Kai buvau maža, labai norėjau gyventi su savo seneliais, nes pas juos buvo gera, jaučiausi saugi ir mylima. Aš nenorėjau gyventi nei su savo mama, nei su patėviu, kai vasaros atostogas leisdavau pas senelius, tai meluočiau, jei sakyčiau, kad nepasiilgdavau savo mamos. Manau, kad tie vaikai, kurie patiria labai panašius dalykus, jie irgi norėtų, kad galėtų gyventi su savo mama ir tėčiu, bet kad jie būtų kitokie. Didžiausias sutelktumas turėtų būti, kaip padėti toms šeimoms. Mes negalime suvelti atvejų, kai yra didžiulė grėsmė ir pavojus vaiko gyvybei. Mes negalime atvažiuoti į šeimą, kurioje yra didžiulės muštynės, girti tėvai, ir palikti jiems patiems susitvarkyti. Mes juos pasmerktume nežinia, kokiai baigčiai. Tokiais atvejais vaikai turi būti paimami saugiai praleisti tam tikrą laiką, o paskui prasidėtų visas darbas su šeima.
Renata su savo mama daug kartų kalbėjo. Atrodė, kad ji viską supranta ir pripažįsta, kad lyg ir norėtų keisti savo gyvenimą, bet yra labai daug aplinkybių, kurios priverčia moteris kartais priimti ne visai teisingus sprendimus. Tas noras, kad vaikai turėtų tėvą - labai dažnai girdimas argumentas, dėl ko moteris lieka su smurtaujančiais vyrais. Kitas labai svarbus faktorius, finansinė priklausomybė. Labai dažnai tos moterys neturi pajamų, jos yra priklausomos nuo vyrų, neturi būsto arba jis yra bendras. Galiausiai, ir visuomenės spaudimas, kad nieko čia baisaus. Tai mano mama visa tai patyrė ir pati ne kartą esu girdėjusi, kai mano močiutė sakydavo mamai: „Žinai, aš gavau kryželį, nešu. Tu čia irgi ne išskirtinė, nešk savo kryželį. Vaikai užaugs - palengvės“. Toks požiūris vis dar gajus. Jis nėra teisingas, tradicijos yra tada, kai visi sutaria, kad tai yra tradicija, kurią galima perduoti. Jeigu kažkas sako, kad tai nėra tradicija, o yra visiška atgyvena ir neteisingas dalykas, tai mes turime keisti tuos dalykus.
Renata atvirai prisipažįsta, kad ne viską dar turbūt atleido. Reikia būti sąžiningai ir su savimi, ir su kitais. Nėra paprasta atleisti už tam tikrus dalykus, jeigu dar nesi iki galo to skausmo išpykęs. Čia yra labai svarbus momentas, kad atleidimas anksčiau ar vėliau, ko gero, jis ateina. Labai svarbu neužbėgti įvykiams už akių ir nepriimti greito sprendimo atleisti. Jeigu jautiesi ne iki galo išpykęs ir neišleidęs to skausmo, kurį tau kažkas sukėlė. Jeigu tik atleisi dėl atleidimo, kad kažkam palengvinti dalią, tai tas atleidimas nebus nuoširdus ir jis tau nieko neduos, tavęs niekur nenuves. Kiekvienas iš mūsų turi teisę išpykti savo nuoskaudas, kurias mums kažkas sukėlė. Aš tikrai negalėjau išvykusi iš namų jau po metų sakyti, kad aš atleidau žmonėms, kurie man sukėlė labai daug skausmo. Aš visą tą laiką turėjau normaliai išgėdėti savo skausmą, išpykti jį ir dar iki šiol pykstu. Kai pajusiu, kad mano pykčio indas yra pilnai ištuštėjęs, tada man bus labai paprasta ir lengva atleisti. Kiekvienam linkiu atleisti tada, kai patys nuoširdžiai pajusite, kad tikrai to norite ir to reikia. Jūs turite teisę iškęsti savo skausmą tiek, kiek norite. Nesvarbu, kas aplinkui prašo jūsų atleidimo, tiesiog turite tam teisę.
Šeima Ir Asmeninė Laimė: Meilė Ir Motinystė
Renata Šakalytė-Jakovleva ne tik sėkminga karjeristė, bet ir mylinti mama bei žmona. Ji yra ištekėjusi ir augina dvi dukras - Elzę ir Sofiją. Renata atvirai kalba apie motinystės iššūkius ir džiaugsmus.
Renata pasakojo, kad Elzė laukė savo sesutės: „Ji supranta, kad mamos pilvelyje kažkas gyvena. Mes jai paaiškinome, kad greitai turės broliuką arba sesutę. Sakėme, kad tas vaikelis pilve yra labai mažytis, bet viską girdi ir jaučia.Kartais, kai Elzė pabučiuoja pilvą ar ką nors pasako, kūdikis sujuda. Iš tikrųjų jis reaguoja į mūsų trijų balsus.Kūdikio judesiai labai pralinksmina Elzę, tada ji džiūgauja: „Mama, ar tu girdi?! Matai?!“ Tos intymios ir šiltos akimirkos yra labai brangios šeimai.
Renata prisipažįsta, kad pati gamina kur kas dažniau nei vyras, tačiau ir jos antroji pusė turi ištobulinusi keletą receptų, kuriuos ruošia nepriekaištingai. Pati esu didelė lietuvių virtuvės gerbėja - man skanu ir kugelis, ir cepelinai. O jei turiu daugiau laiko, kartais iš patiekalų sugalvoju netgi paveiksliukus, sudėlioju įmantrybes.
Sunkumai Ir Pergalės: Kelias Į Pasitikėjimą Savimi
Anksčiau apsilankiusi tinklalaidėje „Galiu aš, gali ir tu“, Renata atvirai prakalbo apie karjeros kelią, lydėjusius sunkumus ir pažintį su vyru. Kai R. Šakalytė sulaukė pilnametystės ir išvyko studijuoti į Vilnių, jaunai merginai atrodė, kad nuo šiol prasidės pats nuostabiausias jos gyvenimo etapas - juk ji bus laisva, nepriklausoma ir galės daryti, ką tik nori. Visgi netrukus studentė suprato, kad teks gerokai pakovoti už savo būvį. „Buvo dienų, kai aš mėnesį turėjau pragyventi su penkiais litais. Nebuvo pinigų, o seneliai dažniau padėjo maisto produktais, tad buvo labai sunku. Supratau, kad turiu kabintis ir nepasiduoti. Pasitikėjimo savimi man galbūt netrūko, bet visąlaik galvodavau, kad esu per mažai gabi, graži ar protinga“, - tada pripažino R. Šakalytė.
Pasak laidos viešnios, sunki vaikystė atvedė į tai, kad ji net nemokėjo priimti komplimentų. Sulaukusi gražių žodžių iš priešingos lyties atstovų, Renata galvodavo, kad tai - tik patyčios. „Santykiai su berniukais buvo tragiški, nes visiškai negalėdavau patikėti tuo, ką jie sako. Jei sakydavo, kad esu graži, galvodavau, kad tai tėra patyčios. Juk daug metų girdėjau, kad esu nevykėle, negraži ar tokia pat kvaila, kaip mano tėvas“, - atviravo laidų vedėja.
Tačiau kaip siaubą vaikystėje išgyvenusi R. Šakalytė galiausiai tapo eterio diva? „Viskas neįvyko per vieną naktį, buvo nueitas sudėtingas kelias. Didžiausias lūžis įvyko, kai aš stipriai įsimylėjau ir pradėjau draugauti su dabartiniu vyru. Mes kartu jau 20 metų, jis - pirmas ir, tikiuosi, paskutinis. Būtų labai gerai“, - juokėsi ji.
Pašnekovė atskleidė, kad pažintis su vyru leido jai suvokti, jog yra žmonių, kurie ją myli tokią, kokia yra. Visgi vaikystėje patirtos traumos Renatą privedė ir prie to, kad ji nemokėjo tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis. „Kai man pradėjo baksnoti, kad taip negalima bendrauti ar šnekėti su kitais, ėmiau galvoti, ar aš moku priimti dalykus, kurie man nemalonūs ar nepatogūs. Čia susipynė visi savivertės ir komunikavimo klausimai, visos traumos ir patirtys. Viskas ėmė dėliotis lyg ant padėklo. Juk mylint kitų žmogų, nenori, kad jam būtų skaudu, o aš dariau dalykus, dėl kurių mano mylimajam skaudėjo. Man atrodė, kad skausmas - mūsų bendrystė. Kai pati esi daug patyrusi, nori, kad ir kitas tave suprastų. To nesuvokdama, dariau dalykus, kurie skaudino jį, tam, kad būtume toje skausmo bendrystėje“, - tuomet pasakojo R. Šakalytė.
Bėgant metams Renata ėmė įsiklausyti į mylimojo žodžius ir suprato, kad taip elgtis negalima. Moteris pradėjo kapstytis savo viduje, ieškoti tam tikrų atsakymų. „Galiausiai buvo prieita prie to, kad man reikia pagalbos, nes viena nesugebu susitvarkyti. Čia buvo toks fainas momentas, kai mano vyras prisipažino, kad pirmame kurse lankė psichoterapiją, jam tai padėjo sprendžiant vidinius klausimus. Pagalvojau, o kodėl man nepabandžius“, - prisiminė ji.
Kiek daugiau nei metus terapiją lankiusi R. Šakalytė pamanė, kad visos problemos su tuo išsisprendė. Tačiau viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis, kai moteris pastojo. „Neštumas, gimdymas, pirmieji motinystės metai buvo labai trapus periodas, per kurį išlindo visi mano užsilikę demonai. Maniau, kad jų nebeturiu. Pradėjo lysti tie prasti šablonai iš pasąmonės, kaip mano motina bendravo su manimi, kaip aš sakiau to nekartosianti, tačiau viskas nesąmoningai ėmė reikštis mano santykyje su vaiku. Pradėjome su vyru kalbėti, ką daryti ir aš vėl grįžau į terapiją“, - kalbėjo žinomas veidas.
Tinklalaidės metu moteris prisiminė ir kitą sunkų gyvenimo periodą, kai nuo darbų ir veiklų gausos Renata taip perdegė, kad kartą vos nesukėlė avarijos. „Po to turėjau rimtą pokalbį su vyru, kuris ryžosi pasakyti, kad aš nebegirdžiu, nesu šeimoje, o vaikai atėję sako, kad mamytė ir vėl sėdi prie kompiuterio. Nebuvau namuose, nors buvau. Mano artimiausių draugių, su kuriomis bendrauju po 15-20 metų, pusantrų metų nebuvo mano gyvenime, o aš to net nesupratau. Jos turbūt galvojo, kad užriečiau nosį ar sužvaigždėjau, o iš tikrųjų buvau tokia pavargusi, kad nebeturėjau resursų joms ką nors duoti“, - teigė dviejų mergaičių mama.
Supratusi, kad byra ne tik asmeninis, bet ir darbinis gyvenimas, Renata užtraukė rankinį ir išėjo iš darbo. Anot pašnekovės, tai buvo geriausias sprendimas. „Supratau, kad galiu netekti šeimos. Atėjo suvokimas, kad nieko negaliu duoti ir tiems žmonėms, kuriuos kalbinu. Man buvo nesvarbu, ar prieš mane sėdi prezidentas, ar scenos žvaigždė - varydavau automatu. Niekas nebedžiugino, burnoje buvo metalo skonis“, - atskleidė moteris.
Pokalbio metu R. Šakalytė dėkojo specialistams už pagalbą sunku metu. Visgi ji pripažino, kad didžiausias terapeutas yra jos vyras, apie kurį kalbėdama moteris nesulaikė ašarų. „Aš jam esu be proto dėkinga už tuos 20 metų. Labai labai myliu šį žmogų už daug dalykų ir žinau, kad jeigu ne jis, šiandien būčiau turbūt visai kitokia, - graudindamasi kalbėjo R. Šakalytė. - Labai kantrus žmogus, aš su savimi nebūčiau tiek išbuvusi ir tiek kartų sau atleidusi. Esu jam dėkinga už daug dalykų, bet labiausiai, kad jis toks kantrus ir mane stipriai mylintis, už dvi nuostabias dukras, kurias padovanojo ir už tai, kad man iki šiol gera su juo būti.“
Kotletai Pagal Renatos Šakalytės-Jakovlevos Receptą
Renata Šakalytė-Jakovleva ne tik puiki laidų vedėja, bet ir puiki kulinarė. Apsilankiusi "Mamų virtuvėje", ji pasidalijo ypatingu kotletų receptu, kuris patiks visai šeimai.