Renata Šakalytė-Jakovleva - žinoma televizijos laidų vedėja, kurios karjera televizijoje prasidėjo jaunystėje, žinių tarnyboje. Šiandien, lapkričio 16-ąją, Renata švenčia savo 34-ąjį gimtadienį, kuris jai tapo dar viena akimirka padėkoti savo šeimai ir bičiuliams, kurie jos gyvenimą praturtino šiluma ir meile.
Gimtadienio Akimirkos
„Ši diena yra kaip ir visos kitos“, - kalbėdama su tv3.lt nusijuokia Renata. Sulaukiau sveikinimų nuo dukryčių, vyro, draugų. Visi nuoširdžiai mane pradžiugino savo dėmesingumu. Smagu, kad nepamiršta, tačiau žmonių dėmesys man visada yra svarbesnis nei materialūs daiktai. Prisimindama praėjusius metus Renata įžvelgia nemažai gyvenimo pamokų, patirties, kuri jai suteikė tvirtumo ir ramybės jausmą. „Kiekvieni metai yra kažkuo ypatingi. Kiekvieną gimtadienį pabandau apgalvoti, kokie jie buvo. 34-ieji mano gyvenimo metai buvo labai kūrybingi, įvyko įvairių pokyčių mano viduje. Supratau, kad su laiku tikrai ateina branda, išmintis. Dabar į viską reaguoju daug paprasčiau, turiu daugiau kantrybės. Žinoma, prie to prisidėjo ir mano dukros.
Kalbėdama apie ateitį Renata pabrėžia, kad jai nereikia progos išsikeliant ar įgyvendinant naujus planus. „Tikslus išsikeliu tada, kuomet aš pajuntu jų poreikį. Tam laukti gimtadienio ar Naujųjų metų man nereikia. Gimtadienis yra diena, kada aš gimiau, todėl natūralu, kad susimąstau apie praeitį ir ateitį. Renata pripažįsta, kad bėgantys metai jos nė kiek negąsdina. Tiesa, laimingą šeimą ir sėkmingą karjerą televizijoje sukūrusi moteris savo pasiekimus gyvenime vertina kukliai. Aš žinau tik tai, kas man yra vertybių skalė. Stengiuosi turėti idėjų ir jas įgyvendinti“, - atvirauja moteris.
„Nuotaika nuostabi - nuo ryto sulaukiu labai daug dėmesio. Kai kurie jau ir vakar pasveikino. Smagu, kad yra feisbukas, primenantis apie galimybę vieni kitiems palinkėti laimingų metų. - pasidžiaugė Renata ir prisipažino kol kas iš artimiausiųjų sulaukusi tik pasveikinimo telefonu. - Taip nutiko, kad šiandien visi esame išsibarstę. Aš - Vilniuje, vyras su vaikais - sodyboje, dukra - pas močiutę. Kadangi dabar turiu važiuoti į repeticiją Kaune, sulaukiau pasveikinimo skambučiu. Visi choru uždainavo „Su gimimo diena“ ir labai pradžiugino. Na, o dovanos, kaip žadėjo, laukia vėliau. Vakare visi susitiksime sodyboje ir pjaustysime tortą“.
Norvilų šeima visą karantino laikotarpį mėgavosi gamtos vaizdais - net ir dabar dienas leidžia savo sodyboje Zarasų rajone. „Mums Vilniuje nėra ką veikti, o iš sodybos irgi drąsiai galima važiuoti į koncertus bei visur kitur. Tad mes jau kaip ir apsistojome ten. „Mano gyvenimas irgi prasidėjo nuo keturiasdešimties. Dabar aš jau konkrečiai žinau, ko noriu ir nenoriu, žinau, kaip ir kas man patinka, žinau, ar reikia nusileisti, ar pataikauti, ar nepataikauti. Nebijau drąsiai pasakyti savo nuomonės, pasidžiaugti kitais“, - kalbėjo Renata.
Taip pat skaitykite: Kelias į sąmoningą gimdymą
Karjeros Pradžia ir Augimas
Į televiziją moteris pateko ne per pažintis, o savo pačios gebėjimais laimėjusi atrankos konkursą. Metams bėgant ji subūrė didelį gerbėjų būrį ir visus pakerėjo savo paprastumu, nuoširdumu, empatija, mokėjimu užmegzti ryšį su pašnekovais. Metams bėgant Renatos veiklos keitėsi, plėtėsi ir dabar ją galimą pamatyti vedant ne vieną pokalbių laidą, kuriant internetines laidas. Nuo pat pirmųjų dienų televizijos ekranuose moteris žavėjo ne tik savo profesionalumu ir gabumais prieš kameras, bet ir nepriekaištingu stiliumi. Su metais jos stilius tapo vis subtilesnis ir rafinuotesnis, tačiau ji niekada nesirinko didelių ar šokiruojančių išvaizdos pokyčių. Moters pasirinkimai visada išliko elegantiški, atspindintys subrendusią asmenybę, tačiau kartu išlaikantys šiuolaikišką ir modernų įvaizdį. R. Šakalytė visada išsiskirdavo elegancija, rafinuotumu ir gebėjo idealiai perteikti laidų vedėjos įvaizdžius.
Iššūkiai ir Atsivėrimai
Anksčiau apsilankiusi tinklalaidėje „Galiu aš, gali ir tu“, moteris kaip niekad atvirai prakalbo apie karjeros kelią, lydėjusius sunkumus ir pažintį su vyru. Kai R. Šakalytė sulaukė pilnametystės ir išvyko studijuoti į Vilnių, jaunai merginai atrodė, kad nuo šiol prasidės pats nuostabiausias jos gyvenimo etapas - juk ji bus laisva, nepriklausoma ir galės daryti, ką tik nori. Visgi netrukus studentė suprato, kad teks gerokai pakovoti už savo būvį. „Buvo dienų, kai aš mėnesį turėjau pragyventi su penkiais litais. Nebuvo pinigų, o seneliai dažniau padėjo maisto produktais, tad buvo labai sunku. Supratau, kad turiu kabintis ir nepasiduoti. Pasitikėjimo savimi man galbūt netrūko, bet visąlaik galvodavau, kad esu per mažai gabi, graži ar protinga“, - tada pripažino R. Šakalytė. Pasak laidos viešnios, sunki vaikystė atvedė į tai, kad ji net nemokėjo priimti komplimentų. Sulaukusi gražių žodžių iš priešingos lyties atstovų, Renata galvodavo, kad tai - tik patyčios. „Santykiai su berniukais buvo tragiški, nes visiškai negalėdavau patikėti tuo, ką jie sako. Jei sakydavo, kad esu graži, galvodavau, kad tai tėra patyčios. Juk daug metų girdėjau, kad esu nevykėle, negraži ar tokia pat kvaila, kaip mano tėvas“, - atviravo laidų vedėja.
Meilė, Pakeitusi Gyvenimą
Tačiau kaip siaubą vaikystėje išgyvenusi R. Šakalytė galiausiai tapo eterio diva? „Viskas neįvyko per vieną naktį, buvo nueitas sudėtingas kelias. Didžiausias lūžis įvyko, kai aš stipriai įsimylėjau ir pradėjau draugauti su dabartiniu vyru. Mes kartu jau 20 metų, jis - pirmas ir, tikiuosi, paskutinis. Būtų labai gerai“, - juokėsi ji. Pašnekovė atskleidė, kad pažintis su vyru leido jai suvokti, jog yra žmonių, kurie ją myli tokią, kokia yra. Visgi vaikystėje patirtos traumos Renatą privedė ir prie to, kad ji nemokėjo tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis. „Kai man pradėjo baksnoti, kad taip negalima bendrauti ar šnekėti su kitais, ėmiau galvoti, ar aš moku priimti dalykus, kurie man nemalonūs ar nepatogūs. Čia susipynė visi savivertės ir komunikavimo klausimai, visos traumos ir patirtys. Viskas ėmė dėliotis lyg ant padėklo. Juk mylint kitų žmogų, nenori, kad jam būtų skaudu, o aš dariau dalykus, dėl kurių mano mylimajam skaudėjo. Man atrodė, kad skausmas - mūsų bendrystė. Kai pati esi daug patyrusi, nori, kad ir kitas tave suprastų. To nesuvokdama, dariau dalykus, kurie skaudino jį, tam, kad būtume toje skausmo bendrystėje“, - tuomet pasakojo R. Šakalytė.
Terapijos Svarba
Bėgant metams Renata ėmė įsiklausyti į mylimojo žodžius ir suprato, kad taip elgtis negalima. Moteris pradėjo kapstytis savo viduje, ieškoti tam tikrų atsakymų. „Galiausiai buvo prieita prie to, kad man reikia pagalbos, nes viena nesugebu susitvarkyti. Čia buvo toks fainas momentas, kai mano vyras prisipažino, kad pirmame kurse lankė psichoterapiją, jam tai padėjo sprendžiant vidinius klausimus. Pagalvojau, o kodėl man nepabandžius“, - prisiminė ji. Kiek daugiau nei metus terapiją lankiusi R. Šakalytė pamanė, kad visos problemos su tuo išsisprendė. Tačiau viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis, kai moteris pastojo. „Neštumas, gimdymas, pirmieji motinystės metai buvo labai trapus periodas, per kurį išlindo visi mano užsilikę demonai. Maniau, kad jų nebeturiu. Pradėjo lysti tie prasti šablonai iš pasąmonės, kaip mano motina bendravo su manimi, kaip aš sakiau to nekartosianti, tačiau viskas nesąmoningai ėmė reikštis mano santykyje su vaiku. Pradėjome su vyru kalbėti, ką daryti ir aš vėl grįžau į terapiją“, - kalbėjo žinomas veidas.
Perdegimas ir Prioritetai
Tinklalaidės metu moteris prisiminė ir kitą sunkų gyvenimo periodą, kai nuo darbų ir veiklų gausos Renata taip perdegė, kad kartą vos nesukėlė avarijos. „Po to turėjau rimtą pokalbį su vyru, kuris ryžosi pasakyti, kad aš nebegirdžiu, nesu šeimoje, o vaikai atėję sako, kad mamytė ir vėl sėdi prie kompiuterio. Nebuvau namuose, nors buvau. Mano artimiausių draugių, su kuriomis bendrauju po 15-20 metų, pusantrų metų nebuvo mano gyvenime, o aš to net nesupratau. Jos turbūt galvojo, kad užriečiau nosį ar sužvaigždėjau, o iš tikrųjų buvau tokia pavargusi, kad nebeturėjau resursų joms ką nors duoti“, - teigė dviejų mergaičių mama. Supratusi, kad byra ne tik asmeninis, bet ir darbinis gyvenimas, Renata užtraukė rankinį ir išėjo iš darbo. Anot pašnekovės, tai buvo geriausias sprendimas. „Supratau, kad galiu netekti šeimos. Atėjo suvokimas, kad nieko negaliu duoti ir tiems žmonėms, kuriuos kalbinu. Man buvo nesvarbu, ar prieš mane sėdi prezidentas, ar scenos žvaigždė - varydavau automatu. Niekas nebedžiugino, burnoje buvo metalo skonis“, - atskleidė moteris.
Taip pat skaitykite: Renata Norvilės santykiai ir asmeninis gyvenimas
Dėkingumas ir Meilė
Pokalbio metu R. Šakalytė dėkojo specialistams už pagalbą sunku metu. Visgi ji pripažino, kad didžiausias terapeutas yra jos vyras, apie kurį kalbėdama moteris nesulaikė ašarų. „Aš jam esu be proto dėkinga už tuos 20 metų. Labai labai myliu šį žmogų už daug dalykų ir žinau, kad jeigu ne jis, šiandien būčiau turbūt visai kitokia, - graudindamasi kalbėjo R. Šakalytė. - Labai kantrus žmogus, aš su savimi nebūčiau tiek išbuvusi ir tiek kartų sau atleidusi. Esu jam dėkinga už daug dalykų, bet labiausiai, kad jis toks kantrus ir mane stipriai mylintis, už dvi nuostabias dukras, kurias padovanojo ir už tai, kad man iki šiol gera su juo būti.“
Asmeninis Gyvenimas ir Šeima
Renata su vyru augina dvi dukteris. 2016 metais ji pasidalijo džiaugsminga žinia apie antrosios dukters gimimą: „Kviečiu susipažinti su nauja šios šalies gyventoja - Sofija. Gimė 2016-06-16, 23:27. Sveria 3 kg, ūgis 52 cm. Mamytė ir dukrytė jaučiasi gerai, tėtis rūpinasi puikiai“, - tv3.lt sakė Renata. Pustrečių metų dukterį Elzę auginantys sutuoktiniai jau anksčiau „Lietuvos rytui“ teigė norėję, kad tarp vaikų nebūtų didelio amžiaus skirtumo. Renata pasakojo, kad Elzė laukė savo sesutės: „Ji supranta, kad mamos pilvelyje kažkas gyvena. Mes jai paaiškinome, kad greitai turės broliuką arba sesutę. Sakėme, kad tas vaikelis pilve yra labai mažytis, bet viską girdi ir jaučia. Kartais, kai Elzė pabučiuoja pilvą ar ką nors pasako, kūdikis sujuda. Iš tikrųjų jis reaguoja į mūsų trijų balsus. Kūdikio judesiai labai pralinksmina Elzę, tada ji džiūgauja: „Mama, ar tu girdi?! Matai?!“ Tos intymios ir šiltos akimirkos yra labai brangios šeimai.
Socialinė Atsakomybė ir Atvirumas
Ten kalbi skaudžiomis ir visuomenei aktualiomis temomis. Kodėl taip yra? - Jeigu normalios daro „glamūrą“, tai gal esu tiesiog nenormali žvaigždė, gal net ne žvaigždė. Iš kitos pusės, manau, kad viskas gerai su manimi. Dalijuosi mintimis ir dalykais, kurie man pačiai yra svarbūs ir įdomūs, o kai jaučiu, kad turiu, ką pasakyti, arba galiu į tai atkreipti visuomenės dėmesį, tą ir darau. Man atrodo, kad šalia viso „glamūro“, kiekvienas žmogus gali pasidalyti kažkuo daugiau. Aš džiaugiuosi, kad pastaruoju metu socialiniuose tinkluose moterys ir vyrai, kurie anksčiau save pateikdavę tik kaip labai gražius, sėkmingus, daug keliaujančius, besimėgaujančius pramoga, vis dažniau pasidalija mintimis ir apie mūsų visuomenės skaudulius, atkreipia dėmesį į socialines problemas bei kartais nebijo išspausti ir susikaupusio socialinio pūlinio. Aš labiau esu iš tų žmonių, kurie geriau jaučiasi be „glamūro“. Man prasmingesnė atrodo veikla kalbėti apie dalykus, apie kuriuos galbūt kartais niekas nenori arba nedrįsta kalbėti. Tiesiog padarai pradžią, kažkas užsikabina ir įvyksta grandininė reakcija.
Smurto Tema
- Išdrįsai papasakoti savo asmeninę istoriją. Tau teko augti smurtaujančio patėvio aplinkoje, patyrei tiek fizinių, tiek dvasinių smūgių. Kaip ryžaisi, jau būdama žinoma, atvirauti? - Viduje pajutau, kad galbūt jau praėjo reikiamas laiko tarpas, tam tikra saugi emocinė distancija nuo tų įvykių, kurie įvyko mano vaikystėje ir paauglystėje, kad galbūt jau labiau suprantu ir galiu pareflektuoti apie tai, ką teko patirti. Kas iš to buvo, kaip apskritai sekasi dorotis su šitais dalykais, kurie vis dar likę su potrauminėmis emocijomis. Tokie dalykai yra svarbūs dar ir dėl to, kad kai tu apie tai pradedi garsiai kalbėti, kažkas visą laiką atsiras visuomenėje, kas atlieps tau. Galbūt tai žmogui taip pat surezonuos ir jis nepasijaus toks vienišas „Vadinasi, ne tik man yra dabar sunku, ne tik aš susiduriu su šiais iššūkiais ir problemomis, bet štai ir ši moteris, kurią kartais matau televizijoje, kalba apie tai, ką ir aš patiriu“. Vadinasi, mes visi esame žmonės. Visi esame tokie paprasti, visiems skauda vienodai, vienodai galime ir liūdėti, ir džiaugtis. Apie tai nusprendžiau kalbėti dar ir dėl to, kad tiesiog supratau, kad, jeigu jau dirbu televizijoje, esu kažkiek žinomas veidas, tai kodėl nepasinaudoti šia viešumo korta ir nepradėti kalbėti apie tai, apie ką tuo metu man atrodė, kad mažai kas kalba. Smurtas artimoje aplinkoje ir tas toks uždaras smurto ratas, kurį patiria tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai, man atrodo, kad yra neišsemiama tema. Mes dar turime šią opią problemą savo visuomenėje. Ji yra labai skaudi ir kuo daugiau apie tai kalbėsime, man atrodo, vis labiau suprasime, kad smurtas nėra jokia kasdienybė, kad tai nėra tradicija ir duotybė, kurios negali pakeisti. Dėl to ir kalbu.
Asmeninės Istorijos Pasidalijimas
- Kas įvyksta, kad peržengi asmeniškumo slenkstį ir nori pasidalyti su kitais savo istorija? - Turbūt supratimas, kad yra tam tikri dalykai, už kuriuos tu negali prisiimti atsakomybės. Kaip ir savo mamai, kitiems artimiesiems sakiau, kad tai yra mano gyvenimo istorija. Ji yra tokia, kokia yra. Tie žmonės atlieka tam tikrą vaidmenį mano istorijoje. Jeigu nori būti sąžininga su savimi ir jais, aš negaliu tos istorijos pakeisti. - O tie žmonės nebandė atkalbėti? - Ne. Tai yra mano pasirinkimas kalbėti apie tai ir aš tiesiog įspėjau, kad apie tai kalbėsiu, aišku, daugiausiai kalbėjau apie savo patirtis, jausmus ir išgyvenimus. Tiesiog paminėjau suaugusiuosius, kurie buvo šalia tuo metu manęs ir kurie priėmė tam tikrus sprendimus. Tai nebuvo kaltinimas. Tai buvo elementarus tiesos pasakymas. Aš netgi labai džiaugiuosi, kad mano šeima į tai reagavo pakankamai ramiai ir oriai. Tai nėra noras savo šeimą parodyti kaip agresorių, tai tiesiog yra savo istorijos pasakojimas. Aš nei vieno jų nekaltinau, o tik kalbėjau apie situaciją, kokia ji buvo. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus, kuris klausosi manęs arba skaito apie tai, turėtų taip suprasti, o ne manyti, kad bandau kažką apkaltinti. Nenoriu savęs pateikti kaip aukos - aš kalbu apie problemą, kurią labai gerai žinau, nes pati su ta problema gyvenau ir joje užaugau.
Taip pat skaitykite: Renatos Mikailionytės biografija
Gijimo Kelias
- Kiek tau prireikė laiko, kad prabiltum apie tai viešai? - Labai daug laiko. Man dabar yra 35 metai, tai prireikė kokių 15 metų, kad galėčiau į viską pažvelgti tokiomis analizuojančiomis akimis, o ne savigailos ar saviplakos ieškojimų, kas yra kaltas. Ėjimas į save ir gijimas nėra lengvas kelias, nes kad ir kaip atrodytų, jog viskas liko kažkur praeityje, tai viskas iš tiesų yra labai arti. Prakrapščius tuos randus dar gali išbėgti ir kraujas, gali labai skaudėti. Pasėkmės nėra lengvos ir iki šiol su visu tuo dorojuosi. Visiškai nebijau sakyti dalykų, kurie gali daugeliui padėti, išgyvenusių panašius dalykus. Lankau psichoterapiją ir kartą per savaitę lankausi pas psichologę. Mes labai daug kalbame apie mano praeitį ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę su žmogumi, išmanančiu savo darbą, kalbėti apie tai, kaip man geriau ir lengviau gyventi. - Skaičiau, kad susilaukusi savo dviejų vaikų, tos problemos tau sugrįžo. Vadinasi, tai darai ir dėl geresnės atmosferos savo šeimoje? - Būtent, dėl santykio su savo dukromis. Tų iššūkių tikrai yra nelengvų ir visi, kurie augina vaikus, puikiai žino, kad tikrai būna dienų, kai susiduri su labai didžiuliais iššūkiais ir kantrybės taurės persipildo sklidinai. Tai aš ir mokausi, kaip nuleisti tą arbatinuką, kuris manyje užverda ir kokių imtis priemonių. Beje, viena labai gera priemonė, kurią galiu iškart visiems parekomenduoti - antistresinis kamuoliukas. Turiu jį rankinėje. Norėjau jį čia atsinešti ir parodyti, kaip galima amortizuoti savo pyktį ir sukilusius savo arbatinuko garus. Tu jį spaudai, kai jauti, kad nebegali tverti.
Pagalbos Ieškojimas
- Kreipeisi pagalbos ir ieškojai būdo, kaip spręsti kylančias problemas su vaikais būtent tada, kai gimė dukros ar anksčiau? - Anksčiau. Dar net kai nebuvau susilaukusi vaikų. Tai išlįsdavo santykiuose su mylimu žmogumi, su šeimos nariais, draugais netgi, kolegomis. Kartais nepastebėdavau, kad didžiausių iššūkių turiu bendraudama su mylimu žmogumi, nes tiesiog supratau, kad nemoku bendrauti. Būdavo didžiuliai pykčio priepuoliai, kai nenorėdavau šnekėti po kelias dienas ir supratau, kad tai niekur neveda. Aš nemoku iššsakyti, kaip aš jaučiuosi, nes gyvenau aplinkoje, kurioje buvo įprasta kalbėti pakeltu tonu, visada buvo šaukimas ir rėkimas, tai buvo visiškai įprasta bendravimo forma. Pradedi suvokti, kad tai, kas tavo aplinkoje atrodė normalu, visiškai nėra normalu, kai tu bendrauji su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokią patirtį. Supratau, kad keliu balsą ant savo mylimų žmonių, net ant savo kolegų. Manęs tai nedžiugino. Man atrodė, kad tai manęs niekur neveda. Jau tuo metu kreipiausi į psichologę, kurią pavyko rasti poliklinikoje. Paskutiniais studijų metais supratau, kad nebepajėgiu viena įveikti tam tikrų momentų.
- O buvo kažkoks postūmis? - Aš pajaučiau, kad taip neturėtų būti, pirmiausiai, iš savo mylimo žmogaus, kuris tuo metu buvo šalia manęs. Tai jis pasakė, kad reikėtų pabandyti ieškoti pagalbos, nes nežino, ar mūsų santykiai galės toliau vystytis. Supratau, kad galiu prarasti savo mylimą žmogų dėl to, kad aš nesugebu normaliai išlaikyti santykių. Aš labai mylėjau tą žmogų ir myliu. Kitas niuansas, pati buvau pasiekusi tokį tašką, kad naktimis sapnuodavau košmarus, grįždavo prisiminimai. Sapnuose būdavau vėl maža mergaitė, matydavau muštynes. Pabusdavau išpilta šalto prakaito, tarsi girdėdama, kad kažkas naktį rakina duris. Viskas susidėjo į krūvą, dar ir bakalauro baigiamasis darbas. Visa tai manyje iššaukė skaudžius prisiminimus, kurių supratau, kad užtenka ir metas viską susidėti į lentynėles.
Dabartinė Būsena
- O gali dabar pasakyti, kad tai tau gyventi nebetrukdo? - Šiai dienai aš jaučiuosi gerokai saugesnė ir ramesnė. Mano galvoje yra aiškesnis emocijų žemėlapis, kurios vietos yra saugios. Dabar aš geriau save pažįstu, žinodama savo vidų, nebijau jame pasiklysti. Gyvenimo kokybė yra gerokai aukštesnė nei buvo prieš gerus dešimt metų. Aš pati savimi labai didžiuojuosi. Labai svarbu išmokti save pagirti net už menkiausius dalykus, džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyksta nuoširdžiai save pagirti. Aš ilgą laiką negalėdavau sau pasakyti nieko gražaus, mano savivertė buvo žemesnė už žolę.
Nuomonė Apie Smurtą Šeimoje
- Kaip vertini svarstymus - vaikui geriau augti šeimoje, kur yra tos problemos, ar vaiką reikia kuo greičiau paimti iš tos šeimos? - Aš tikrai nežinau teisingo atsakymo, nesu kompetentinga jo atžvilgiu. Galiu tik pasakyti kaip žmogus, kuris augo smurtinėje aplinkoje. Be abejo, kiekvienas vaikas, net jeigu jis patiria smurtą iš savo artimiausių žmonių, jie vis tiek norėtų gyventi su savo biologiniais tėvais. Ko gero, jie tik norėtų, kad tie tėvai elgtųsi kitaip. Kai buvau maža, labai norėjau gyventi su savo seneliais, nes pas juos buvo gera, jaučiausi saugi ir mylima. Aš nenorėjau gyventi nei su savo mama, nei su patėviu, kai vasaros atostogas leisdavau pas senelius, tai meluočiau, jei sakyčiau, kad nepasiilgdavau savo mamos. Manau, kad tie vaikai, kurie patiria labai panašius dalykus, jie irgi norėtų, kad galėtų gyventi su savo mama ir tėčiu, bet kad jie būtų kitokie. Didžiausias sutelktumas turėtų būti, kaip padėti toms šeimoms. Mes negalime suvelti atvejų, kai yra didžiulė grėsmė ir pavojus vaiko gyvybei. Mes negalime atvažiuoti į šeimą, kurioje yra didžiulės muštynės, girti tėvai, ir palikti jiems patiems susitvarkyti. Mes juos pasmerktume nežinia, kokiai baigčiai. Tokiais atvejais vaikai turi būti paimami saugiai praleisti tam tikrą laiką, o paskui prasidėtų visas darbas su šeima.
Mamos Pasirinkimai
- Turbūt ir pati uždavei klausimą mamai, kodėl ji taikstėsi? - Čia yra be galo individualūs atvejai ir su savo mama daug kartų kalbėjau. Atrodė, kad ji viską supranta ir pripažįsta, kad lyg ir norėtų keisti savo gyvenimą, bet yra labai daug aplinkybių, kurios priverčia moteris kartais priimti ne visai teisingus sprendimus. Tas noras, kad vaikai turėtų tėvą - labai dažnai girdimas argumentas, dėl ko moteris lieka su smurtaujančiais vyrais. Kitas labai svarbus faktorius, finansinė priklausomybė. Labai dažnai tos moterys neturi pajamų, jos yra priklausomos nuo vyrų, neturi būsto arba jis yra bendras. Galiausiai, ir visuomenės spaudimas, kad nieko čia baisaus. Tai mano mama visa tai patyrė ir pati ne kartą esu girdėjusi, kai mano močiutė sakydavo mamai: „Žinai, aš gavau kryželį, nešu. Tu čia irgi ne išskirtinė, nešk savo kryželį. Vaikai užaugs - palengvės“. Toks požiūris vis dar gajus. Jis nėra teisingas, tradicijos yra tada, kai visi sutaria, kad tai yra tradicija, kurią galima perduoti. Jeigu kažkas sako, kad tai nėra tradicija, o yra visiška atgyvena ir neteisingas dalykas, tai mes turime keisti tuos dalykus.
Atleidimas
- Kaip tu sugebėjai atleisti? - Ne viską dar turbūt atleidau. Reikia būti sąžiningai ir su savimi, ir su kitais. Nėra paprasta atleisti už tam tikrus dalykus, jeigu dar nesi iki galo to skausmo išpykęs. Čia yra labai svarbus momentas, kad atleidimas anksčiau ar vėliau, ko gero, jis ateina. Labai svarbu neužbėgti įvykiams už akių ir nepriimti greito sprendimo atleisti. Jeigu jautiesi ne iki galo išpykęs ir neišleidęs to skausmo, kurį tau kažkas sukėlė. Jeigu tik atleisi dėl atleidimo, kad kažkam palengvinti dalią, tai tas atleidimas nebus nuoširdus ir jis tau nieko neduos, tavęs niekur nenuves. Kiekvienas iš mūsų turi teisę išpykti savo nuoskaudas, kurias mums kažkas sukėlė. Aš tikrai negalėjau išvykusi iš namų jau po metų sakyti, kad aš atleidau žmonėms, kurie man sukėlė labai daug skausmo. Aš visą tą laiką turėjau normaliai išgėdėti savo skausmą, išpykti jį ir dar iki šiol pykstu. Kai pajusiu, kad mano pykčio indas yra pilnai ištuštėjęs, tada man bus labai paprasta ir lengva atleisti. Kiekvienam linkiu atleisti tada, kai patys nuoširdžiai pajusite, kad tikrai to norite ir to reikia. Jūs turite teisę iškęsti savo skausmą tiek, kiek norite. Nesvarbu, kas aplinkui prašo jūsų atleidimo, tiesiog turite tam teisę.