Renata Venslovienė - moteris, įkvepianti savo stiprybe ir tikėjimu. Nepaisant medikų rekomendacijų neturėti vaikų dėl širdies ligos, ji augina keturis. Jos istorija - tai pasakojimas apie užsispyrimą, savęs pažinimą ir norą padėti kitoms moterims patirti sąmoningą nėštumą ir gimdymą.
Ligos akivaizdoje: kelias į savęs pažinimą
Renata susipažino su savo vyru būdama 11 klasėje. Jis žinojo apie jos širdies ligą, ir jie abu buvo susitaikę su mintimi, kad galbūt neturės savų vaikų. Ištekėjusi beveik 20-ties, iki pirmojo vaiko gimdymo būdama 26 metų, ji gyveno dėl savęs, kūrė gerbūvį. Per tą laiką ji patyrė dvi širdies abliacijas, kurios nepadėjo. Gydytojai rekomendavo širdies stimuliatorių ir nuolatinį vaistų vartojimą.
Tačiau Renata nenuleido rankų. Jos užsispyrimas ir tikėjimas, kad gali būti geriau, paskatino ją ieškoti išeičių. Atsitiktinai į jos rankas pateko gydytojo Valerijaus Sinelnikovo knyga „Pamilk ligą savo“. Pradėjusi skaityti ir gilintis į ligų psichosomatines priežastis, ji ėmė ieškoti atsakymų į klausimą - ko ši liga ir situacija ją moko.
Stebėdama savo reakcijas į sunkumus, savo požiūrį į gyvenimą, Renata suvokė, ką turi keisti. Ji išmoko žiūrėti į gyvenimą per teigiamą prizmę, nustojo ieškoti minusų, pradėjo džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamomis galimybėmis, „atsirišo“ nuo giminės perduotų programų, nes širdies problemų turėjo nemažai giminės moterų. Augdama ir matydama jų reakcijas į iššūkius, ji suprato, kad nenori taip gyventi.
Tada ir prasidėjo jos sveikimas. Ji pasirinko gyventi kitaip - nustojo naudotis liga kaip priemone gauti iš kitų dėmesį ir gailestį. Tai buvo stiprus suvokimas, kuris apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. Po to jai nebereikėjo gerti vaistų ar patirti intervencijų, nes širdies ritmo sutrikimo priepuoliai tiesiog nebesikartojo. Taip ji yra sveika jau apie 15 metų. Tada ji išdrįso pasitikėti gyvenimu, savimi ir pastojo.
Taip pat skaitykite: Renatos Šakalytės-Jakovlevos karjera
Gimdymas be skausmo: mitas ar realybė?
Po trijų sėkmingų gimdymų, kurie buvo sklandūs, trukdavo apie 4-5 valandas, ir kurių metu Renata beveik nejausdavo skausmo, tik įprastus gimdos susitraukimus ir kažką panašaus į pilvo raižymą, ji panoro pasidalinti savo patirtimi. Ji norėjo parodyti, kad gali būti kitaip, ir tai nėra atsitiktinumas, o nuoseklaus darbo su savimi ir savistabos rezultatas.
Ketvirtas gimdymas išvis buvo kažkoks kosminis - Renata pati nuvairavo pas gydytoją eilinei apžiūrai net nežinodama, kad jau yra 6 cm atsidarymas, nes nejuto nė vieno sąrėmio.
Renata teigia, kad norint pasiekti tokį rezultatą, reikia prisiimti atsakomybę už save, stebėti savo emocijas ir reakcijų į situacijas priežastis. Moteris turi būti lyg atviras kanalas per kurį į žemę ateina kitas žmogus. Kuo daugiau turime vidinių blokų, nusistatymų, nuoskaudų, užslėptų skaudulių, tuo sunkiau vaikui gimti. Tos neigiamų patirčių ir emocijų sankaupos panašėja į sieną, kurią turi gimdamas vaikas pramušti. Tai lyg susiaurėjimas kanale, kuriame vaikas užstringa, ir tada jau susiduriame su gimdymo veiklos lėtėjimu, gimdos kaklelio neatsidarymu, skatinimo poreikiu ir panašiais dalykais.
Svarbu suvokti, kad mes ne vien fizinis kūnas ir esame subtilesnės struktūros. Šios vienovės suvokimas padeda pasiekti puikių rezultatų.
Renata veda mokymus, kuriuose moko moteris apie gimdymą, pasakoja apie gimdymą be skausmo nenaudojant epidūrinės nejautros. Ji taip pat turi paskyras socialiniuose tinkluose šiomis temomis. Renata mano, kad moterims reikia žinių apie dvasingesnį nėštumą ir kitokį požiūrį į gimdymą. Aktualiausios temos - tai savęs pažinimas, emocijų valdymas ir pasitikėjimas savo kūnu.
Taip pat skaitykite: Renata Norvilės santykiai ir asmeninis gyvenimas
„Dvasingas nėštumas, gimdymas ir auginimas“: saugi erdvė moterims
Renata įkūrė grupę „Dvasingas nėštumas, gimdymas ir auginimas“ feisbuke. Ši grupė iš karto susilaukė daug dėmesio ir narių prašymų įstoti. Renata norėjo sukurti saugią erdvę moterims, kurios į save ir gyvenimą žvelgia ne vien pro fizinę prizmę, kurios gilinasi į savo vidinį pasaulį, emocijas, santykius, bando spręsti problemas gal kiek netradiciškai, nesistemiškai, kartais pasitelkiant vidines įžvalgas, sapnus, gyvenimo siunčiamus ženklus.
Šioje grupėje nerasime įrašų apie čiulptukus, sauskelnes ar dar kažką labai buitiško. Renata gauna nemažai padėkų, kad yra tokia grupė, kurioje galima pabėgti nuo buitiškumo ir bent iš dalies atpažinti savyje tūnančią kūrėją.
Iššūkiai tęsiasi: vaikų ligos
Susilaukus vaikų, Renatą užgriuvo dar vieni netikėtumai - jų ligos. Ji suprato, kad norint tobulėti, reikalingi iššūkiai, kurie grūdina, praplečia suvokimo ribas, verčia gilinti žinias tam tikrose situacijose, stiprina brandą ir turtina asmenybę.
Vienas iš tokių išbandymų buvo dukros Saulės liga. Sulaukusi 3 metų, ji per mėnesį neteko savo šviesių, garbanotų plaukų. Tuo metu Renatai atrodė, kad išslydo žemė iš po kojų. Ji manė, kad viską įmanoma sutvarkyti, mokė kitus, kad visi negalavimai išsprendžiami, tik reikia rasti priežastį, o laikydama saujose dukros plaukų kuokštus, kurie krito vos prilietus, jautė siaubą ir neviltį, kad nieko pakeisti ir sustabdyti negali.
Kurį laiką per ašaras kelio nematė, užsisklendė ir bandė susidėlioti savyje. Tada prasidėjo gydytojų lankymo maratonas, bet visi sakė tą patį - dukros tyrimai kuo puikiausi, jai nieko netrūksta, priežasties nežinome, tai tiesiog alopecija.
Taip pat skaitykite: Renatos Mikailionytės biografija
Tai išgirdusi, Renata kažkiek nurimo ir įsijungė antras kvėpavimas - kaip paruošti dukrą gyvenimui, kad ji būtų pasitikinti savimi, drąsi ir neprarastų meilės ir pasitikėjimo kitais žmonėmis. Prieš pirmą klasę tėvų susirinkime ji pristatė klasės tėvams situaciją, papasakojo apie Saulę ir jos ligą, paprašė supratimo ir palaikymo. Kol kas galime džiaugtis puikiais rezultatais, nes bendrų pastangų dėka, dukra nepatiria patyčių, auga savimi pasitikinti, drąsi panelė. Tai, kad ji priėmė save tokią, kokia yra, lėmė ir sėkmę bei galimybę dalyvauti tarptautinės reklamos filmavime Šveicarijoje, kur reikėjo mergaitės, kuri neturi plaukų. Po visko ji pati padarė išvadas, kad jei būtų slėpusis po perukais ar skarele, jei būtų bijojusi būti savimi, būtų nepatyrusi tokių puikių akimirkų.
Kitas išbandymas ištiko prieš metus, kai išgirdo vyriausio sūnaus diagnozę - I tipo diabetas. Tada dar kartą ištiko šokas ir išslydo žemė iš po kojų, nes gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Vos prieš mėnesį buvo palaidoję Renatos tėtį, kuris mirė nuo vėžio, su kuriuo atsisveikinti buvo sunku, nes po ilgų nesutarimo metų, buvo atkūrę puikius santykius. Viskas vyko kaip kažkokiame filme ar amerikietiškuose kalneliuose, nes iš vienos pusės, viskas sekėsi puikiai - santykiai, darbai, veiklos, nuostabių žmonių ratas, magistro laipsnio siekimas Klaipėdos universitete, iš kitos pusės, kratė gyvenimiškos duobės.
Ąžuolas - stiprus vaikinas, greitai perprato ligą, mes uoliai mokėmės gyvent iš naujo, skaičiuoti angliavandenius, insulino kiekį. Pradžia buvo sunki, bet ir vėl tas užsispyrimas, ledlaužio sindromas, neleido sustoti ir pasiduoti. Dar nežinau, kokia šio išbandymo esmė, ką jis mums atneš ateityje, bet žinau, kad tai dar labiau mus sustiprino kaip šeimą, dar daugiau praplėtė akiratį.
Tiesa, Ąžuolo ligos prasidėjo dar kūdikystėje, po pirmųjų skiepų ištikus šalutinėms reakcijoms. Pasireiškė visa puokštė ligų - dermatitas, šienligė, nervingumas, žarnyno problemos, alergijos. Tai skatino kaityti, domėtis, mokytis. Šiuo metu dalyvauju nuotoliniuose endobiogenikos mokymuose, domiuosi neuroedukacija. Tai duoda gerų rezultatų, nes nebepasireiškia visos kūdikystėje buvę ligos, išskyrus autoimuninę ligą.
Renata sako, kad jie su ligomis nebekovoja. Jie yra joms dėkingi, nes visuomet yra du pasirinkimai - arba sukniumbi ir pasiduodi, arba imi tai, ką galima paimti iš tos situacijos geriausio. Net ir jos širdies liga lėmė, kad patyrė daug pamokų, tapo tuo, kas yra, dėl ko sutinka daugybę nuostabių žmonių. Taip ir su vaikais - susirgus Saulei alopecija, surado alopecijos asociaciją Lietuvoje, bendrauja su jos nariais, dalinasi patirtimi. Taip pat ir Ąžuolui susirgus diabetu, lankosi Marijampolės cukrinukų susitikimuose.
Taip vaikai mato, kad jie nėra tokie vieni, kad yra tokių daugiau, viskas čia gerai, kiek gali būti gerai, tokiose situacijose. Nesakau, kad neužplūsta liūdesio valandėlių, kai žmogiškai norisi, kad viskas būtų kur kas paprasčiau, bet paliūdime, pakalbame, nutariame, kad turime judėti pirmyn ir priimti gyvenimo pamokas drąsiai, nes kol kas nežinome, ką ir kodėl jis mums paruošęs ateityje.
Gyvenimas kaime: ar tai nuosprendis veikliai moteriai?
Renata gyvena kaime. Ji sako, kad miestuose ir taip yra daug veiklių ir aktyvių žmonių, o jai, augusiai kaime, ūkyje, kur turėjo galimybę bendrauti su proseneliais, seneliais, stebėti jų kasdienį darbą, meilę aplinkai, santykių kūrimą, norėjosi toli nuo to nepabėgti.
Ji gyvena kaime, už kelių kilometrų miestelyje gyvena tėvai, vaikų seneliai, su kuriais turi galimybę matytis kada panorėję. Renata mano, kad tai yra labai svarbu - neprarasti savo šaknų, gerbti jas, rūpintis vieni kitais.
Mažame miestelyje vieni kitus pažįsta, jai čia lengviau įgyvendinti savo idėjas, o į miestą atvažiuoti darbo reikalais - jokia problema. Savo patirtimi ji dalinasi važinėdama po Lietuvą ten, kur kviečia, stovyklas organizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Kretoje, Ispanijoje, Anglijoje. Tai daro savo malonumui, nes jaučia begalinį poreikį bendrauti, burti moteris bendrystei, stiprinti ryšius, dalintis patirtimis. Tai neįkainojama ir galima daryti gyvenant praktiškai bet kur.
Taip pat ji studijuoja Klaipėdos universitete, siekia regionų valdysenos magistro laipsnio. 300 km atstumas tik iš pradžių atrodė didelis, bet vėliau pamatai, kad tai turi ir pliusų - kol važiuoji, gali daug ką apmąstyti, priimti sprendimus ramiai, pabūti su savo mintimis.
Renatos vyras yra Marijampolės baikerių klubo „Siena“ narys, todėl dažnai kartu keliauja į išvykas, renginius, koncertus. Draugų ir pažįstamų ratas gana platus ir įvairiose srityse.
Praktiškai visuose Lietuvos miestuose ji turi draugų - internetinių ir realių, tad atskirties nejaučia būdama čia, kur yra. O kaip bus ateityje, kai vaikai užaugs, kas žino?
Dienos centras vaikams: svajonės išsipildymas
Dar viena Renatos veikla - dienos centras vaikams. Dienos centro įkūrimo istorija gana sena, gal 20-ties metų. Kažkada su vyru prie upės sėdėjo ir ten pamatė žaidžiančius vaikus. Jų buvo gal 5, visi mažamečiai. Vyriausia mergytė, kokių 9 metų, suorganizavo su draugais jiems mini spektakliuką - vaidino, dainavo, šoko. Per tas kelias valandas jų niekas nepasigedo, nors vakarėjo ir vėso, niekas nepakvietė jų valgyti ar apsirengti.
Tada širdy kilo įkvėpimas, kad norėtų vaikams sukurti vietą, kur jie parėję po mokyklos galėtų ramiai paruošti pamokas, pavalgyti, pabendrauti. Tada dar buvo jauna, neturėjo žinių ir supratimo, kaip tai padaryti, o praėjus tiek metų ir susiklosčius aplinkybėms, tokį centrą ir įkūrė.
Čia vaikai ruošia pamokas, mokosi gaminti valgį, yra aplankę Anykščius, Druskininkus, Vilnių ir televizijos bokštą, Kauno pilį, Vinetu kaimą, Lietuvos jūrų muziejų, Molėtų observatoriją ir daug kitų lankytinų vietų, nes, Renata mano, kad vaikams tai yra svarbu augimo, vystymosi, savimonės procese.
Dabar ji galvoja, kad didžiąja dalimi tai darė dėl to, kad ir pati buvau toks vaikas, kuris mielai kur nors po pamokų būčiau prisiglaudęs. Jos aktyvus socialinis gyvenimas lėmė, kad įsitraukė į projektų rašymą, veiklų ir švenčių organizavimą ir sėkmingai tai įgyvendino.
Patarimai mamoms ir šeimoms, susiduriančioms su iššūkiais
Renata sako, kad visi esame labai skirtingi, mūsų visų patirtys skirtingos, todėl vieną receptą visiems rasti, turbūt, neįmanoma. Tik žino, kas tikrai gali padėti, bet tai nėra labai lengva - išlaikyti save minčių, jausmų, žodžių ir darbų tiesėje. Būtų daug lengviau visiems, jei bendrautume be vidinių kaukių, jei ką galvotume, tą ir sakytume su meile, ką jaustume, tą ir darytume. Taptume tikri, nesumeluoti, o dėl to ir gyvenimas taptų paprastesnis, jame liktų tikri bendrakeleiviai, kurie padėtų kilti aukštyn, o ne temptų „už kojos“ žemyn.
Ji nori palinkėti mylėti save, rūpintis savimi ir aplinkiniais ne iš gailesčio ar puikybės, o todėl, kad turite kuo dalintis, siekti savo tikslų drąsiai ir neleisti baimėms nugalėti ir užspausti į kampą. Ir visuomet tikėti, kad gali būti geriau ir, kad tai priklauso tik nuo jūsų pačių pastangų.
Daug kas klausia - kaip tu viską spėji? O ji atsako - o kas sakė, kad viską? Tiesiog renkuosi prioritetiškai, kas tuo metu man yra svarbiau - siurbti dulkes, ar stovyklauti su vaikais? Skaityti knygą ar plauti indus? Renkuosi širdimi. Buitis niekur nepabėgs, o nepakartojamos akimirkos ir patirtys gali būti prarastos.
Kai vaikų daug, tai iš tiesų lengviau, nei kad buvo tik vienas. Jie dabar komanda, kaip vilkiukų gauja - ir pasiniauja, ir susitaiko, ir žaidžia, ir kuria. Aš tik stebiu ir mokausi. Svarbu nespausti savęs ir nereikalauti daugiau, nei šiuo metu gali daryti. Mes kiekvienas augame kaip asmenybė. Kol buvau „maža“, galėjau rūpintis tik namais ir vaikais. Bet augant, stiprėjant, plečiasi ir veiklų ratas.
Čia galima būtų palyginti ir vaikų augimą - tik ką gimęs kūdiki miega daug, geba mažai, o jo brolis jau po medžius laipioja. Taip ir su tom veiklomis - kuo daugiau darai, tuo daugiau pasidaro, lavėja įgūdžiai, kas seniau buvo sunku, vėliau tampa lengva ir jauti, kad gali dar daugiau padaryti. Kad ir kokie reikalingi mokymai apie kūdikių autonomiją, mitybą ar vystymąsi, nei viena šeima nejaus pilnatvės, jei tėveliai neskirs dėmesio sąmoningam nėštumui ir naujo šeimos nario pasiruošimui.
Sąmoningas nėštumas: kelias į harmoningus santykius
Sąmoningas nėštumas prasideda dar prieš pastojant. „Visos mūsų mintys ir emocijos „ištirpsta“ vandenyje, kuriame vystosi ir auga vaikelis, ir nuo to gali priklausyti jo sveikata, emocine būklė ir visos šeimos santykiai“, - teigia R. Venslovienė.
Pasak moters, sąmoningas nėštumas apima ne tik 9 mėnesius, bet ir laikotarpį prieš pastojant. Vienas iš sąmoningo nėštumo principų yra sąmoningas apsisprendimas susilaukti vaikelio, tad labai svarbu, kad šeima atsakingai galvotų apie vaikelio pradėjimą, kad žinia apie nėštumą nekeltų streso, o prieš priimant šį sprendimą būtų aptarti svarbiausi klausimai, kurie vėliau gali neduoti ramybės. „Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas į šį pasaulį ateitų lauktas, išjaustas, su meile į jį pakviestas. Ne visiems tėveliams taip pavyksta, bet tai nereiškia, kad visas laukimo laikotarpis turi dėl to nukentėti. Visuomet stengiuosi perteikti moterims, kad nėštumas yra periodas, kai turite dvi širdis, todėl mūsų mintys turi būti dar šviesesnės, pozityvesnės, kad abiems širdims užtektų meilės“, - teigia R. Venslovienė.
Viena iš sąmoningo nėštumo studijos „Vilkės namai“ įkūrėjų Eglė Aukškalnienė sąmoningą nėštumą įvardina kaip balansą. „Sąmoningas nėštumas ir gimdymas man buvo siekiamybė, norėjosi būti kuo arčiau to tobulo suvokimo apie naują gyvybę. Tačiau dabar suprantu, kad svarbu yra „nepamesti“ balanso: atkreipti dėmesį į besikeičiantį organizmą, bet tuo pačiu mylėti save, užmegzti ryšį su būsimu kūdikiu, bet nepamiršti santykių su vaikelio tėčiu, aprūpinti savo mažylį, bet rūpintis ir savimi. Dažniausiai bijome to, ko nesuprantame. Todėl sąmoningas nėštumas man yra toks, kai moteris skaito, domisi, žino, kodėl ir kaip vyksta tam tikri procesai. Tuomet laukimo džiaugsmo netemdo nepagrįstos baimės“, - savo patirtimi dalinasi E. Aukškalnienė.
Pasak lektorės R.Venslovienės, sklandus gimdymas nėra atsitiktinumas - tai sąmoningo darbo ir savęs pažinimo rezultatas. Ji prideda, kad sąmoningas nėštumas neturi jokių sąsajų su finansais.„Galima nusipirkti norimą daktarą, kuris laikys už rankos gimdymo metu, bet tai neatneš ramybės. Ar gimdymas bus sklandus, ar ne, tai priklauso nuo kiekvienos mamos, kiek ji ruošis gimdymui dvasiškai, emociškai, ką suvoks nėštumo metu, ar sugebės pajausti nėštumo esmę“, - sako moteris.
Pasiruošimas nėštumui neapsiriboja kraitelio supirkimu
Šiuolaikiniame pasaulyje pasiruošimas gimdymui dažnai suvokiamas kaip vežimėlio, lovytės įsigijimas, stalčių užpildymas rūbeliais ir kitais materialiais dalykais. Žinoma, vaikas neapsieis be pagrindinių daiktų, tačiau brangių firmų ir modelių reikia tėveliams, o ne vaikams. „Tokioje situacijoje būtina akimirkai sustoti ir pagalvoti, kokia tuštuma yra atsivėrusi, kurią bandoma užkamšyti brangiais daiktais. Galbūt tai nepasitikėjimas savimi, baimė, poros santykių atšalimas. Visi šie jausmai persiduos ir kūdikiui. Todėl dirbkime su savimi, valykimės nuo negatyvių minčių, mėgaukimės gyvenimu, kuris nėštumo metu gali suteikti visai kitokių spalvų nei mums įprasta“, - pataria R. Venslovienė.
„Natūralu, jog tėveliai nori savo būsimam kūdikiui, o ypač pirmagimiui, suteikti viską, kas geriausia. Gamintojų šūkiai šiuo noru moka puikiai manipuliuoti. Tas pats galioja ir nėščiųjų prekėms. Mamytės nori jaustis saugesnės, todėl laikosi nuomonės, jog geriau turėti daugiau nei vėliau po gimdymo kažko pritrūkti. Būsimos mamos per daugiau nei 9 mėnesius patiria labai daug permainų. Natūralu, kad ne visoms pavyksta jas priimti pozityviai. „Moterų mintis dažniau nei įprastai aplanko nerimas dėl ateities, padidėjusios atsakomybės, savęs nepriėmimas dėl pokyčių kūne, kaltės jausmas dėl nestabilių emocijų. Tuo pat metu pasąmonės lygmenyje stiprėja motiniški jausmai: moteris pradeda jausti savo prigimtinius stiprybės šaltinius, didėja pasitikėjimas natūralumu bei gamtos galiomis. Deja, šiandien moterų tapatybė yra kiek sutrikusi, jos natūraliai skatinamos būti vyriškomis, todėl net ir nėštumo metu kai kurioms moterims sunku priimti bundančius švelnius jausmus“, - pasakoja U.
Pasak keletą metų intensyviai meditaciją praktikuojančio ir kitus meditacijos paslapčių mokančio Ugniaus, žmonės dažniausiai meditacijoje atranda ramybę, užuovėją nuo minčių triukšmo. Meditacija padeda išjungti dirgiklius, suteikia atokvėpio minutėlę. Tokios ramybės ieško ir nėščiosios. Pasak meditacijų specialisto, kai kurios moterys nėštumo metu jaučiamą baimę ar dvejones slepia net nuo savo antrų pusių. „Visuomet siūlau į meditaciją ateiti ir tėveliams, kurie kartais net jaučiasi savotiškai atstumiami. Kūdikiai ir maži vaikai yra besąlygiški empatai - jie puikiausiai jaučia kitų žmonių emocijas. Meditacija kaip savęs pažinimo, savęs priėmimo bei emocijų subalansavimo kelias gali prisidėti prie emocinio ryšio tarp visų šeimos narių stiprinimo“, - sako U. Pasak U.Leimonto, meditacija nėra sudėtinga. Nėštumo metu būsimos mamos natūraliai pradeda medituoti, kai skiria daugiau laiko savęs tyrinėjimui, stebėjimui. „Baimė gimdyti, auginti vaikelį yra normalus jausmas. Nežinome, kaip įvertinti skausmą, kaip suprasti, kokie pojūčiai yra natūralūs. Sąmoningas nėštumas skatina mus bendrauti tarpusavyje, kalbėtis ne tik su draugėmis, bet ir mama, močiute, vyru. Tai ne tik judėjimas, meditacija ar savęs pažinimas. Tai - pagrindas harmoningiems santykiams su savimi, savo šeimos nariais ir būsimu kūdikiu.
tags: #renata #vensloviene #pagimdyti #be #skausmo