Išgirdus žodį „motinystė“, dažnai vaizduotėje iškyla tyros, rūpesčiu alsuojančios ir savo vaikams besąlygiškai atsidavusios moters portretas. Tokių vaizdų apstu ir dailės kūriniuose, ir interneto galerijose. Tačiau ar šie vaizdai apima visas mamas? Ar jie užčiuopia gimdymo, žindymo ir vaikų auginimo realybę? Ką patiria mama, auginanti vaiką su negalia? Arba ta, kurios interjeras - tamsus ir šaltas, o šalia - smurtaujantis partneris? Kaip gyvena vieniša mama? Įsivaikinusi? Ką jaučia negimdinį nėštumą ar keturis persileidimus patyrusi moteris?
Šiame straipsnyje siekiama įžvelgti motinystės patirties įvairovę, atskleisti ne tik džiaugsmus, bet ir sunkumus, su kuriais susiduria moterys. Aptarsime, kaip motinystės suvokimas keitėsi bėgant laikui, kokie veiksniai daro įtaką moters kūno pokyčiams po gimdymo ir kokią paramą moterys gali gauti šiuo svarbiu gyvenimo etapu.
Istorinis motinystės suvokimas
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė. Pirmosios bangos feministės manė, kad „motinystės instinktas“ yra natūralus. Jį turi visos moterys. Tokia nuostata vadinama maternalizmu. Norėdamos įrodyti moterų teisę veikti politikoje ir viešajame gyvenime aktyvistės naudojo motinystės argumentą: juk moterys iš prigimties labai rūpestingos - todėl pasirūpins sužeistais kare; jos trokšta taikos, tad puikiai dalyvautų valstybės valdyme.
Šie argumentai buvo parankūs kovojant dėl tam tikrų teisių, tačiau nėra teisingi. Stiprus troškimas rūpintis vaiku ištinka ne visas moteris. Antra vertus, jį patiria ir vyrai. Tiek moterims, tiek vyrams nesvetima viskas, kas žmogiška.
Dalis antrosios bangos feminisčių tikėjo, kad išsilaisvinti nuo vyrų priespaudos moterys gali tik atsisakydamos gimdyti. Jos svajojo, kad ateityje vaikų reprodukavimą užtikrins mašinos. Aktyvi diskusija apie tai vystėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išryškėjo, kad juodaodės ir ekonominį nesaugumą patiriančios amerikietės, niekada nebuvusios „tik namų šeimininkėmis“, į motinystę žiūri gerokai pozityviau.
Taip pat skaitykite: Kada taikoma vakuumo pagalba gimdyme?
Skirtingos patirtys atskleidžia tai, kad moterį įkalina ne vaikai, ne troškimas rūpintis ar tapti mama, o kultūra, kuri nuvertina šias bendražmogiškas savybes. Kultūra, kuri kontroliuoja, kiek ir kada moteris turi turėti vaikų; tikisi palikuonių iš vienų ir draudžia juos kitoms; užverčia nerealistiškais lūkesčiais ir nesuteikia praktinės pagalbos.
Žvelgiant iš šios perspektyvos - jos laikomės ir mes - motinystė suprantama kaip viena iš galimų moters tapatybių, kurią ji pati kuria. Motinystė yra kūniška ir asmeniška, svarbi patirtis. Tačiau ne vienintelė apibrėžianti moterį.
Nėštumas ir gimdymas: fiziniai ir emociniai pokyčiai
Nėštumas ir gimdymas yra reikšminga motinystės dalis, motina tampama ne tik gimdant. Emocine ir dvasine prasme nėštumas buvo ypatinga patirtis. Tokio pilnatvės, didybės, pakankamumo ir vienio jausmo anksčiau nebuvo patirta. Nėštumas ir gimdymas gali atnešti unikalią dvasinę patirtį. Tačiau ją visuomet lydi didžiuliu tempu besikeičiantis fizinis kūnas. Per devynis mėnesius gali priaugti iki trečdalio prieš nėštumą buvusio svorio, keičiasi kūno dalių proporcijos, oda, net pėdos dydis. Visa tai jauti viduje, taip pat ir vaisiaus judesius.
Negana to, pokyčius komentuoja artimieji ir nepažįstami, neretai neatsiklausę liečia pilvą. Tuo laikotarpiu moterys gali pajusti savo kūną kaip daug labiau matomą, taip pat nekontroliuojamą, svetimą. Rūpestis ir švelnumas gali kaitaliotis su priešiškumu viduje augančiai gyvybei. Lygiai taip pat ir gimdymas gali būti pilnas euforijos ir siaubo, jėgos ir bejėgystės.
Svarbu paminėti, kad daugybė moterų nėštumo metu patiria rimtų sveikatos sutrikdymų - nuo nuolatinio pykinimo iki inkstų uždegimo ar diabeto. Be to, dalis pažeidimų neatsistato. Gana įprasta, kad gimdymo metu yra kerpama arba plyšta tarpvietė. 9 mėnesius kiekvieną dieną ir naktį vemdavau po kelis ar keliolika kartų per parą. Daugumą moterų pykina tik pirmus kelis mėnesius, o kai kurias - visą nėštumą. Mano savijauta kasdien būdavo kaip per stiprias pagirias: pykino, svaigo galva, trūko jėgų, nieko nesinorėjo. Deja, nėštumo metu medicina daugiausia rūpinasi būsimu kūdikiu, o moteriai siūloma tiesiog pakentėti, nes dauguma vaistų nėra pakankamai testuoti ir nėra aišku, ar juos saugu vartoti nėščiajai. Šiuo laikotarpiu daliai moterų atmintin visa jėga grįžta ir skaudūs vaikystės prisiminimai. Kitoms gimdymo metu tenka išgirsti žeminančių medicinos personalo replikų, patyčių, taigi patirti akušerinį smurtą. Juo laikomas ir procedūrų atlikimas be gimdyvės sutikimo ar informacijos nesuteikimas. Nežmogiškas elgesys gimdymo metu gali psichologiškai traumuoti. Taip pat prisidėti prie to, kad kas dešimta moteris patiria pogimdyminę depresiją.
Taip pat skaitykite: Interviu: Ineta Stasiulytė apie gimdymą
Ar pastebėjote, kad moterys, patyrusios akušerinį smurtą ar kitokių savo teisių pažeidimų, nėra itin aktyvios kovodamos dėl pokyčių? Tiesiog nėra laiko. Iškart po gimdymo prasideda kitas intensyvus, visas jėgas, dėmesį ir emocijas suryjantis etapas.
Kita vertus, nėštumas ir gimdymas gali paskatinti ir asmenybės augimą. Pastebėta, kad moterys gali įgyti daugiau pasitikėjimo savo kūnu - ne džiaugiantis jo išore, o klausantis subtilių ženklų, nurodančių kūno poreikius, pasitikint intuicija, sakančia, ką pajėgsi (ar nepajėgsi) atlikti. Tačiau vidiniam augimui reikia sąlygų.
Patogios gyvenimo sąlygos, saugumas didina gerų patirčių tikimybę. Taip pat ir artimų žmonių rūpestis ar, pavyzdžiui, partnerio / partnerės žvilgsnis, patvirtinantis, kad besikeičiantis kūnas vis dar mylimas ir geidžiamas. Prisideda ir sveikatos sistemos atstovų elgesys. Požiūris į gimdymą kaip tik į fiziologinę ar mechaninę, o ne kompleksišką žmogaus patirtį yra viena iš lyčių nelygybės pasekmių.
Vaiko auginimas: darbas, vertinimas ir visuomenės lūkesčiai
Vaikų auginimas - tai ne vien besimezgantis ryšys. Tai ir didžiulis darbas, oficialiai vadinamas vaiko priežiūros „atostogomis“. Jų metu reikia tik… ruošti maistą, plauti indus, valyti grindis, žindyti, nepaleisti iš akių vaiko (vaikų), rengti, vesti pasivaikščioti, pakeliui išnešti šiukšles, gaminti, keisti vystyklus, skalbti, drausminti, apsipirkti, vėl gaminti, maudyti, migdyti, tvarkytis, slaugyti, planuoti, taisyti sugedusius daiktus, sumokėti mokesčius, žaisti su vaiku, nupirkti reikalingų daiktų internetu, kloti lovas, ir taip be atvangos. Neišsimiegojus. Jei augini vaiką su negalia - darbo neproporcingai padaugėja.
Naujosios Zelandijos feministė Marilyn Waring tokį esą nevertingą darbą ironiškai palygino su prestižiniu aukšto rango karininkų darbu, kurie kasdien tiesiog budi prie pulto, kad, gavę įsakymą, būtų pasirengę paleisti branduolinį ginklą. Kuris darbas svarbesnis? Sunkesnis? Iš pusiausvyros ypač išmušdavo vaiko ligos. Ne vien todėl, kad sujaukdavo išankstinius planus ir kasdienę rutiną. Atsakomybė už kitą žmogų, žengimas į nežinią, nepasitikėjimas savimi, mirties baimė slėgdavo kaip Sizifo akmuo. Patarlė sako: vaikui užauginti reikia viso kaimo. Bet kaimo mes nebeturime. Dažnai trūksta ir padėti pasiruošusių artimųjų. Daugybė moterų lieka vienos su žvėrišku fizinio ir emocinio darbo krūviu. Sunku rasti vietą darželyje. Darbo valandos ten niekada nėra pakankamai lanksčios. Ypač stinga paslaugų, atliepiančių įvairius vaiko poreikius.
Taip pat skaitykite: Dvynių gimdymas
Taip nutinka neatsitiktinai. Kapitalistėje visuomenėje globos ir rūpesčio darbas - ne tik rūpinimasis vaikais, bet ir senyvais ar ligotais artimaisiais - yra nematomas ir nevertinamas. Ne veltui taip atkakliai siekiama įtikinti moteris, kad rūpestingumas - svarbiausias ir prigimtinis jų bruožas. Kaip kitaip jos tiek daug pakeltų dviem savo rankom?
Įdomu tai, kad jau tarpukariu Lietuvos moterys apie tai kalbėjo. Motinos dienos šventimo tradiciją jos inicijavo būtent vaikų priežiūros darbo vertei atskleisti. Spaudoje anų laikų lietuvės rašė, kad šis darbas turėtų būti apmokamas, kaip ir kiti. Bet po šimto metų Motinos dienos proga pasipila tik gėlės, dovanos ir eilėraščiai, idealizuojantys esą natūralų motinos atsidavimą. Štai marškinėlius su užrašais pardavinėjanti įmonė mamą apibrėžė kaip „žmogų, kuris viską daro nemokamai“. Ar norėtum vilkėti šiuos marškinėlius?
Deja, tokioje kultūroje rūpinimasis savimi laikomas blogos motinystės ženklu. Mamomis tapusias moteris įsuka patarimų, kaip teisingai prižiūrėti vaikus, cunamis. Nurodymų tiek daug, kad neįmanoma į visus atsižvelgti. Jausmas, kad nepakankamai laiko skiri vaiko ugdymui, rodai per mažai šilumos, neapsaugai nuo nesėkmių, ima tiesiog raižyti moterį.
Vadinamoji motiniška kaltė tampa vienu labiausiai slegiančių, sunkiai išvengiamų jausmų. Atrodo, gyvenimo gerovė kyla, turime vis daugiau buityje pagelbstinčių daiktų, tačiau auga ir lūkesčiai mamai pasirūpinti vaiko emocine gerove ir sėkme.
Įdomus faktas: šiuolaikinės dirbančios moterys JAV praleidžia daugiau laiko su savo vaikais nei jų mamos prieš pusę amžiaus būdamos „namų šeimininkėmis“.
Vyrai nėra iš prigimties mažiau rūpestingi ir tėvystė jiems nėra mažiau svarbi. Bet aplinka iš jų tikisi kitų dalykų. Tėvystė nėra laikoma svarbiausia vyro tapatybe. Per pirmus metus po vestuvių su vyru atlikome socialinį eksperimentą - paskaičiavome, kiek kartų sulaukėme užuominų ir klausimų apie vaikus. Esant abiem kartu suskaičiavome du tokius atvejus, jam vienam užuominų išgirsti irgi teko dusyk. Menkiausias vyro prisidėjimas prie vaiko auginimo, pavyzdžiui, apsilankymas kartu kine ar tėvų susirinkime, sulaukia didžiausių liaupsių už „pagalbą mamai“. Ir tai mamai gali kelti tikrą įsiūtį.
Bet abu partneriai negali imti vaiko priežiūros „atostogų“. Dažniausiai „atostogauja“ mama, tapdama labiausiai atsakinga už kasdienę vaiko gerovę. Prie šio sprendimo prisideda ne tik lyčių stereotipai, bet ir tai, kad vyrai vis dar uždirba daugiau, todėl labiau apsimoka iš darbo rinkos pasitraukti moteriai. Į darbo rinką skubiai grįžti nelengva ir žindančioms moterims.
Tai paleidžia tikrą karuselę. Grįžusios po motinystės „atostogų“, moterys džiaugiasi, jei pavyko išsaugoti ankstesnes pareigas ar rasti naują darbą. Tačiau per tą laiką, kol nedirbo, jų kolegos užkopė karjeros laiptais ir gauna didesnius atlyginimus. Vaikų ligos taip pat nepadeda šiame bėgime su kliūtimis. Nedarbingumo pažymą dažniausiai ima mamos - ir todėl, kad geriau išmoko pasirūpinti vaiku, ir todėl, kad mažiau uždirba. Į komandiruotes ir mokymus važiuoja rečiau. Ratas užsidaro ir galimybė gauti vienodą atlygį nyksta kaip dūmas.
Didžiojoje Britanijoje paskaičiuota, kad du ir daugiau vaikų turinčios 1958 m. gimimo moterys dėl motinystės vidutiniškai netenka pusės potencialių savo gyvenimo pajamų.
Labai lėtai, bet vis dėlto vyrų įsitraukimas į vaiko priežiūrą didėja. Tai suteikia naudos ir jiems patiems. Rūpestingas tėtis užmezga turtingą santykį su vaiku, išeidamas tėvystės „atostogų“ ir leisdamas laiką su vaiku dviese geriau jį / ją supranta, lengviau tvarkosi įvairiose situacijose. Netgi tampa bendruomeniškesnis, labiau rūpinasi savo paties sveikata.
Ką jau kalbėti apie naudą vaikui, kuris gali prisirišti prie dviejų artimų žmonių. Ypač kai tėvai sukuria išties lygiavertę partnerystę - dalinasi ir buities darbais, ir visa ko planavimu, ir emociniu krūviu. Tai stiprina poros santykius - juk išvengta tiek kartėlio ir nuoskaudų!
Motinystės įvairovė ir pasirinkimai
Nerealistišką motinos įvaizdį keičia moterys, garsiai prabilusios apie įvairias savo patirtis. Vienos pasakoja, kaip sunku po gimdymo pajusti norą mylėtis ir kaip su tuo dorojasi santykiuose. Kitos dalinasi, kad mama gali jausti ir beribę meilę savo vaikams, ir apgailestavimą, kad jų susilaukė. Net užklupusi mintis, kad nekenti savo vaikų, nereiškia, jog esi bloga mama. Tuo labiau mamos vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, šeimos tipo ar amžiaus.
Negana to, moterys atranda būdų, kaip džiaugtis vaikų auginimu. Daliai jų tai susiję su kitokio šeimos modelio paieškomis. Mintys apie vaikų turėjimą kelia nerimą, bėgu nuo šios temos. Manau, kad susikūriau gerą gyvenimą ir nenoriu jo griauti. Bijau, kad man būtų psichologiškai per daug sunku auginti vaiką, galbūt suprastėtų santykiai su partneriu. O ką, jeigu klystu? Ne kiekviena moteris tampa motina. Tačiau visos nešame motinų nuvertinimo naštą. Įstatymai tramdo vadovus, norinčius klausti, ar tik darbuotoja nesiruošia kurti šeimos. Bet jų akyse tas klausimas vis tiek žybsi.
Viešai deklaruojama, kaip svarbu išsaugoti tautos tęstinumą, virkaujama dėl mažėjančio gimstamumo, tačiau realybėje moterų su vaikais purtosi darbdaviai, butų nuomotojai ir net kavinės.
Turėti ar neturėti vaikų - realybėje tai nėra tik asmeninis pasirinkimas. Kultūra spaudžia gimdyti, netgi vilioja, įtikinėja ir gąsdina: „Tik vaikai tau suteiks tikrą prasmės jausmą“, „gailėsiesi nepagimdžius“, „laikrodis tiksi“, „anksčiau ar vėliau vyras tave paliks, jei neturėsit vaikų“. Moteris, kurios ir norėdamos negali jų susilaukti, tokie komentarai ypač žeidžia. Pamenu per draugės mergvakarį plaukėme jachta Trakuose. Kalba pasisuko apie vaikus. Kita vertus, moterys su negalia nepagrįstus priešingus draudimus - „nesugebėsi pasirūpinti vaikais“ - girdi iš aplinkinių ir medikų. Lyg jie žinotų geriau! Homoseksualių ir translyčių moterų galimybes patirti motinystę riboja net įstatymai.
Motinystė ir kūno pokyčiai
Nėštumas ir gimdymas - natūralūs gyvenimo ciklo procesai. Vis dėlto jie palieka pasekmių moters kūnui ir reta kuri visiškai susigrąžina buvusias formas. Manto Sakalausko, „Nordclinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo, teigimu, tokiais atvejais problematiškiausios yra dvi sritys - pilvo ir krūtų: „Krūtys po nėštumo į pradinę padėtį nebegrįžta - jos arba „ištuštėja“, jeigu buvo pilnesnės, arba sunyksta, jeigu smarkiai padidėjo nėštumo metu. Tuomet lieka perteklinės odos, ir krūtys nukąra. Kita dažna problema po nėštumo - tai atsiradęs odos perteklius pilvo srityje ir prasiskyrę pilvo raumenys.“ Žinoma, po gimdymo moteris nebūtinai kankina visos šios problemos - kartais tik nukąra krūtys arba tik prasiskiria pilvo raumenys. Bet kuriuo atveju, tai būna vizualiai matoma ir tenka prisitaikyti prie pakitusių formų. „Prasiskyrus pilvo raumenims, pilvas lieka apvalus, atsikišęs, todėl moterys vengia nešioti aptemptus drabužius ar atskirą maudymosi kostiumėlį. Esant pilvo odos pertekliui, tenka atsirinkti, kokias kelnes nešioti - įprastai renkamasi aukštesnio liemens, siekiant paslėpti pilvą. O štai krūtų problemą moterys sprendžia su jas pakeliančia liemenėle“, - problematiką atskleidžia plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. Su odos pertekliaus ir formą pakeitusių krūtų problemomis susiduria ne tik gimdžiusios moterys, bet ir tos, kurios numetė itin daug svorio, ypač po skrandžio mažinimo operacijos. Taip pat tos, kurių audiniai genetiškai silpni ir bėgant metams kūnas prarado stangrumą. Skirtumas tas, kad moterys po gimdymo dar gali tikėtis, jog audiniai patys atsistatys, o štai po staigaus svorio netekimo taip nenutinka. „Siekdamos išspręsti šias problemas, moterys renkasi kombinuotą plastinės chirurgijos procedūrą, dar vadinamą „mommy makeover“. Ji apima pilvo bei krūtų sritis, o procedūros parenkamos atsižvelgiant į moters poreikius - tai gali būti krūtų pakėlimas ir / ar didinimas, prasiskyrusių pilvo raumenų atstatymas, pilvo odos pertekliaus pašalinimas ir pan. Tuo pačiu, jei yra didelių riebalų sankaupų liemenėlės srityje ar juosmens zonoje, gali būti pašalintos ir jos“, - apie problemos sprendimą pasakoja M.Sakalauskas.
Veiksniai, lemiantys kūno pokyčius Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo teigimu, tai, ar moters kūnas po gimdymo gali pats atsistatyti, lemia du veiksniai. Pirmas - tai reguliarus fizinis aktyvumas, praktikuotas dar iki nėštumo. „Jeigu moteris iki nėštumo aktyviai sportavo, greičiausiai jos pilvas bus plokštesnis ir turės mažiau riebalų sankaupų. Tokiu atveju ir nėštumo metu riebalinių sankaupų gali susikaupti mažiau. Be to, jei pilvo raumenynas išvystytas, didesnė tikimybė, kad tie raumenys nėštumo metu neprasiskirs ar prasiskirs mažiau“, - paaiškina M.Sakalauskas. Vis dėlto, antras ir didžiausią įtaką moters kūno pokyčiams turintis veiksnys yra genetika. Taip yra dėl to, kad odą ir raumenis sudaro baltymai - elastinas bei kolagenas, kurie ir suteikia audiniams stangrumo. Jei šių baltymų kiekis genetiškai yra mažesnis, nėštumo metu tempiasi audiniai, formuojasi strijos, o oda ir raumenys neatsistato. Iš kitos pusės, yra moterų, kurios niekada nesportavo, tačiau turi gerą genetiką ir net po trijų nėštumų sunku pastebėti, kad jos buvo gimdžiusios. Tokiu atveju, jeigu jau atsirado odos perteklius, prasiskyrė pilvo raumenys ar krūtys prarado formą, problema pati neišsispręs. Jos neišspręs ir sportas - pastarasis gali tik pakoreguoti riebalų kiekį kūne ir šiek tiek jį pastangrinti. Visgi tai nereiškia, kad į sveiką gyvenimo būdą vertėtų numoti ranka: fizinis aktyvumas, sveika mityba ar masažas gali būti naudingi bendrai moters savijautai bei išvaizdai.
Efektyviausia problemas spręsti vienu metu Dalis moterų minėtus kūno pokyčius priima kaip neišvengiamus ir su tuo susitaiko, o kitoms tai kelia didelį psichologinį diskomfortą. M.Sakalauskas išskiria ne vieną kombinuotos procedūros privalumą. Pirmiausia, viskas atliekama vienos operacijos metu, reikalinga tik viena anestezija ir viena reabilitacija. Tai reiškia, kad ir pooperacinis diskomfortas ar kūno tinimas išgyvenami vienu kartu. Be to, tai kainuoja pigiau, nei atlikti keletą atskirų operacijų. Galiausiai, matomas didesnis kūno formų pokytis, o tai, gydytojo pastebėjimais, žymiai pagerina moters gyvenimo kokybę. Nereikėtų išgyventi, jeigu po gimdymo praėjo vos keli mėnesiai, o kūno formos nepakito. Galutinis rezultatas matomas maždaug po pusmečio, o jei buvo dėti implantai - ir po metų. Maždaug tiek laiko prireikia ir susiformuoti randams. „Gimdžiusios moterys įprastai pageidauja atrodyti taip, kaip atrodė iki nėštumo, o kartais - ir geriau. Ir pasiekti tokį rezultatą pavyksta. Vis tik kombinuotą procedūrą neretai renkasi ir negimdžiusios, bet daug svorio numetusios ir odos perteklių turinčios moterys. Galiausiai moterims to reikia ne tik dėl estetinių sumetimų, bet ir dėl kasdienio komforto, psichologinės sveikatos“, - teigia gydytojas. Realus vaizdas - nustojus maitinti krūtimi M.Sakalauskas primena, kad kiekviena pagimdžiusi moteris savo kūnui turėtų duoti laiko - nereikėtų išgyventi, jeigu po gimdymo praėjo vos keli mėnesiai, o kūno formos nepakito. Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo teigimu, kūnas iš esmės turėtų atsistatyti praėjus maždaug pusmečiui nuo baigimo maitinti krūtimi - tuomet susibalansuoja moters hormoninė sistema ir pasimato tikrasis vaizdas. Tas pats pasakytina ir apie pilvo sritį - tik tuomet, jei nustojus maitinti krūtimi ir pradėjus sportuoti pilvo forma nesikeičia, galima įtarti, kad prasiskyrė pilvo raumenys, yra perteklinės odos.
Gimdymo patirtys: nuo dramatiškų iki stebuklingų
Internete išplitusios nuotraukos, kuriose Shelby prieš ir po gimdymo pozuoja su sūnumi, akimirksniu pavergė žmonių širdis. Gimdymas, kurio metu kilo realus pavojus Shelby neslepia - dėl Cassian dydžio natūralus gimdymas buvo neįmanomas. Moteris pasakoja, kad medikai įspėjo apie riziką, todėl teko priimti sprendimą dėl cezario pjūvio. „Buvo reali rizika, kad jis gali įstrigti gimdymo metu, ir tai viską pakeitė. Žinojau, kad saugiausias pasirinkimas yra cezario pjūvis - ir, laimei, turėjau nuostabią akušerę-ginekologę ir priežiūros komandą, kuria visiškai pasitikėjau. Mes iš anksto žinojome, kad jis bus didelis, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis svers beveik 6 kilogramus“, - pasakojo Shelby žurnalui „People“ . Nors sūnus gimė sveikas, pirmąsias 10 dienų jam teko praleisti intensyviosios terapijos skyriuje. Shelby prisipažino, kad nėštumo metu jautėsi išsekusi, o kūdikio dydis kėlė rimtą grėsmę jos sveikatai. Apie dramatišką gimdymo dieną Shelby kalbėjo ir laidoje „Today“: „Vėliau mano kineziterapeutė paaiškino, kad kūdikis iš esmės „išmušė“ mano klubo sąnarį iš vietos“. Anot moters, vos tik ji pagimdė berniuką, visi operacinėje kartu aiktelėjo, nes medikai buvo visiškai šokiruoti jo dydžio. Nepaisant sunkių išbandymų, Shelby tą dieną vadina ypatinga - ji pagimdė per savo gimtadienį ir sako, kad sūnus jai tapo „didžiausia dovana“. Cassian močiutė „Instagram“ tinkle pasakojo, kad berniukui reikėjo ypatingos priežiūros dėl svorio - didelio kūdikio organizme gali svyruoti gliukozės kiekis, todėl medikai atidžiai stebėjo jo būklę.
Nors Cassian svoris - įspūdingo svorio naujagimis, jis toli gražu nėra didžiausias pasaulyje. 2020 metais Didžiojoje Britanijoje Cherral Mitchell iš Oksfordo pagimdė 6,7 kg sveriantį kūdikį Alphą. Visgi tikrasis pasaulio rekordininkas - Akbar Risuddin iš Indonezijos, gimęs 2009 m. ir svėręs net 8,7 kg. Jį pagimdžiusi mama Ani sirgo gestaciniu diabetu, todėl kūdikis dar būdamas gimdoje gavo per daug gliukozės ir užaugo iki neįprasto dydžio.
Šiandien Shelby sako, kad sūnus Cassian jaučiasi puikiai, o patirtas skausmas - tik antraeilis dalykas. „Kiekvieną kartą, kai pažiūriu į jį, prisimenu, kad jis buvo vertas viso to, ką išgyvenau. Tai buvo mano gyvenimo didžiausias iššūkis, bet ir didžiausias stebuklas“, - sako mama, kuri dabar savo istorija įkvepia tūkstančius kitų moterų visame pasaulyje. Gimties stebuklo su didžiule meile ir jauduliu laukė net trys žmonės - Evelina, Ignas ir pirmagimis Markas. Svarbiajai dienai Evelina ruošėsi ypač atsakingai, pasidalinusi savo gimdymo planu ir lūkesčiais su gydytoja ir akušere ji suprato, jog planas realus. Gebėti ištverti mamytei padeda pirmiausia vyras Ignas, visa savo esybe pasinėręs į buvimą su Evelina ir vardan Evelinos.