Dzūkijos gamta, su savo pušynais, ežerais ir smėlynais, nuo seno įkvepia kūrėjus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šio regiono gamtos grožis atsispindi vaikams skirtuose eilėraščiuose, koncentruodamiesi į Onos Tamulevičiūtės-Balčiūnienės, Martyno Vainilaičio ir Juozo Žitkausko kūrybą.
Onos Tamulevičiūtės-Balčiūnienės kūryba: Dzūkijos peizažas tremties kontekste
Ona Tamulevičiūtė-Balčiūnienė (slapyvardis O. B.) gimė Varėnos krašte, Burokaraistėlės kaime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV. Jos kūrybai būdingi asmeniniai išgyvenimai, gamtos ir tėvynės ilgesio motyvai. Pirmojoje O.B. Audronės knygoje „Beržų pasakos“, išleistoje 1952 metais, didžiausias dėmesys skiriamas Tėvynės netekimui, tačiau joje gausu gražių Dzūkijos gamtos vaizdų, lyrizmo, nerimo ir meilės. Knyga suskirstyta į tris skyrius: „Varpai“, „Tyvuliuoja ežeras žaliasai“ ir „Audrų siautime“, iš viso - 70 eilėraščių.
Jonas Aistis apie šią poezijos knygą rašė, kad „…jos poezija yra specifiškai moteriška ir įvairi savo forma. Ši knyga yra subrendusios poetės žodis.“ Autobiografijoje rašytoja mini, kad kūrybinė gyslelė galbūt atėjo iš dzūkiškumo, iš šeimos ir Dainavos. Iš skautų ir ateitininkų stovyklose patirtų įspūdžių gimė nemaža eilėraščių.
Martyno Vainilaičio kūryba: kvapai ir spalvos Dzūkijos gamtoje
Martynas Vainilaitis lietuvių vaikų poezijos raidoje žinomas kaip ypatingai subtilus tradicinės struktūros eilėraščio kūrėjas, praturtinęs vaikų eilėraštį mitine pasaulio sąranga, kūrybingu folkloro panaudojimu bei stilizacijomis, atskleidęs mitinio pasaulio prasmę ir grožį. Poetas literatūrologų vadinamas vaivorykštės spalvų poezijos kūrėju. Apskritai Vainilaičio poeziją būtų galima analizuoti pasitelkiant visus penkis jutimus: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Visi jutiminiai potyriai vienodai svarbūs, susiję, papildo vienas kitą. Tokiu būdu sukuriant naują, kitokį, dar niekieno neatrastą poetinio kalbėjimo su vaiku būdą. Pasak paties Vainilaičio, „muzikos, dailės ir literatūros sintezė vaikų poezijoje būtina. Juk rašydamas ir jauti, ir matai, ir girdi“.
Vainilaičio kvapų ir spalvų pasaulis nukreiptas į labai konkrečią erdvę - tėviškę, kuri susijusi su ilgesiu, nostalgija, kartais net skausmingai perveriančiu saldžiai maloniu skausmu. Vainilaičio vizijose - Dzūkijos krašto gamtos pasaulis - Mergežeris. Vainilaitis „atkuria tą pasaulį, kuris, metams slenkant, nesugrąžinamai dingsta su vaikystės mąstymo ir vaizduotės universalumu“, - teigia Vincas Auryla.
Taip pat skaitykite: Tamsa vaikams: literatūrinė analizė
Vainilaitis vaiką graudina, visiškai sąmoningai nori įspėti, jog tai, kas tikra, kartu yra ir trapu, ir laikina. Kvapų pasaulį atspindintis epitetas labiausiai galėtų būti sietinas su žodžiu „žemė“ ir apimtų universalią šio žodžio reikšmę. Šilai kvepia sakais, kadugio šakelė kvepia vaikystės prisiminimais: „O vėjas kadugio šakelę/ Kedena, kvepiančią sakais („Verbų sekmadienis“). Tėviškės kvapu kvepia net kmynai ir rūgštynės: „Jau kvepia rūgštynėm palaukė“ („Parnešk man ku-kū!“). Vainilaitis geba žaisti žodžiu „kvepia“. To ir pakanka, kad užuostume ir pajustume. Vainilaičiui nereikia papildomų epitetų kvapui perteikti. Poetui net nereikia įvardyti kas kuo kvepia. Vaikystė Vainilaičiui kvepia džiaugsmu, šventės jaukumu, tetų kepamu pyrago ar žolių arbatos jaukumu. Vainilaičiui svarbiausias kvapas, susijęs su tėviške yra žemės, rugių ir duonos kvapas: „Kvepia žemė po lietaus,/ Dagilėlių krūmai šnara“ („Ežio dvaras“). Namai arba tėviškė kvepia ne tik pyragu, žolių arbata, bet ir moliu, vandeniu, vėju, paparčiais dvelkiančia vėsa.
Juozo Žitkausko kūryba: Dzūkiška poezija
Juozą Žitkauską esant dzūku išduoda šneka. Jis ir eilėraščius kuria dzūkiškai. O dar poezijos knygas su tais eilėraščiais leidžia. Nors J. Žitkauskas į Vilnių atvyko beveik prieš tris dešimtmečius, jis sako nelaikąs savęs vilniečiu, nes mintyse labiau yra gimtajame Kapčiamiestyje Lazdijų rajone ir apskritai dažnai būna Dzūkijoje. „Norėčiau, kad apskritai daugiau skambėtų pati dzūkų tarmė. Mat jos skamba mažiau, negu, tarkime, Žemaitijoje - žemaičių. Tai yra įtaka sovietinės lituanizacijos, žiniasklaidos, ir tęsiasi dešimtmečius.“
2011 metais išėjo J. Žitkausko poezijos knyga „Grafomano įšventinimas“. Kartą į jo kabinetą užėjo rašytojas Romas Sadauskas ir paklausė: „Ar dzūkiškai nerašai?“ Tada J. Žitkauskui iš tiesų pasidarė sarmata, kad esąs dzūkas, bet nekuriąs dzūkiškai. Grįžęs namo vieną eilėraštį pabandė išversti į dzūkų tarmę. Tai buvo 2013-aisiais - Tarmių metais. Dzūkiškai tas eilėraštis jam kur kas geriau suskambėjo.
Naujausia J. Žitkausko knyga, kurią jis išleido, sudėjęs ir dzūkiškai, ir lietuviškai rašytus eilėraščius, vadinasi „Dubeltavos išpažintys“. Dubeltavas dzūkiškai - dvigubas. O pavadinimu norėta užkoduoti, kad knyga yra dzūkiška ir lietuviška: vienas žodis - dzūkiškas, kitas - lietuviškas. Knygoje nėra jokių skyrių, eilėraštis su eilėraščiu kabinasi tematiškai, garsiškai arba juos abu vienija ta pati nuotaika. Naujausioje knygoje - eilėraščiai tarsi duetai, išskyrus ciklą apie spalvas.
J. Žitkauskas teigia, kad kasdienybė ir yra poetiška, tik reikia tai įžvelgti. Kiekviena dulkelė turi savito poetiškumo. Ryškiausias paskatinimas kurti poeziją buvo ketvirtoje klasėje, kai mokytoja B. Stacevičienė per lietuvių kalbos pamoką uždavė parašyti rašinėlį apie gamtą. J. Žitkauskas parašė dviejų posmų eilėraštį. Mokytoja jį perrašė lentoje ir aiškino apie eilėdarą, rimą, ritmą. Tai labai „užkabino“ ir J. Žitkauskas pradėjo kurti eilėraščius.
Taip pat skaitykite: Žemė vaikų akimis eilėse
Kiti kūrėjai ir Dzūkijos gamta
Dzūkijos gamtos motyvai atsispindi ir kitų kūrėjų darbuose. Pavyzdžiui, Irenos Mortūnienės tapybos parodoje „Ramybės magija“ eksponuojami peizažai, kuriuose vyrauja miškas, pievos, dangus ir vandenys, kurių gausu Pietų Lietuvoje. Alvydas Mortūnas, įkvėptas žmonos kūrybos, sukūrė eilėraštį, kuris prasideda žodžiais: „Ilgai stebėjau šitą žmogų, jisai vis piešė ir šypsojos.“
Literatūros pasaulyje spalio mėnuo dažnai vadinamas poezijos mėnesiu, o ruduo - tinkamiausias metas poezijai, dainoms ir melancholijai. Apie Dzūkijos gamtos grožį, rudens melancholijos įkvėptas mintis, kurios skverbiasi į širdį ir sielą, apie nostalgiškai pilką rudens dangų; kaip išgirsti rudens lietaus dainą ir kalbėti apie meilę bei supratimą rašė daugelis poetų.
Antano Kalanavičiaus kūryba: Tragiško likimo poeto ir jo Dzūkija
Antanas Kalanavičius - tragiško likimo poetas. Visą savo nelabai ilgą gyvenimą be pertraukos rašęs eilėraščius, parengęs spaudai keletą poezijos rinkinių ir keletą knygelių vaikams, gyvas būdamas nė vienos knygos taip ir nesulaukė. Ši pomirtinė knyga yra pirmoji ir kol kas vienintelė. A. Kalanavičius gimė 1945 metais Varėnos rajone. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajono laikraštyje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus A. Kalanavičius praleido gimtajame vienkiemy sykiu su savo motina, o po jos mirties vienas. Kasdien daug rašė.
Gaudento Kurilos kūryba: Dzūkiška tarmė
G. Gaudentas Kurila (kūrybinis slapyvardis - Cieksas Žalbungis) - aktyvus literatūros kūrėjų telkėjas, galima sakyti, - vadas, kūrėjų klubo „Žalia žolė“ valdybos pirmininkas, daugybės literatūrinių skaitymų ir susiėjimų organizatorius, rašantis ir tarmiškai ir kitus skatinantis taip rašyti. G. Kurila kuria rytų aukštaičių vilniškių tarme. Tarmė - tai išskirtinė pasaulėjauta, ištisas kosmosas!
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas atsisveikinimo eilėraščiams
tags: #dzukiskas #eilerastis #vaikams