Pagalbinis apvaisinimas - tai modernios reprodukcinės medicinos sritis, apipinta mitais ir teisiniais iššūkiais. Straipsnyje aptariami pagalbinio apvaisinimo metodai, teisiniai reglamentavimai Lietuvoje, etiniai aspektai ir prieinamumo klausimai.
Įvadas
Šiandien, kai mokslas žengia į priekį, o nevaisingumas paliečia vis daugiau porų, pagalbinio apvaisinimo tema tampa itin aktuali. Vaisingumo kelias gali būti emociškai sudėtingas, todėl netiksli informacija kartais tampa papildoma našta. Lietuvoje, kur įstatyminė bazė šioje srityje vis dar vystosi, svarbu išnagrinėti ne tik pačias pagalbinio apvaisinimo procedūras, bet ir alternatyvius nevaisingumo gydymo būdus, etinius bei moralinius šios srities aspektus.
Pagalbinio apvaisinimo mitai ir realybė
Pagalbinis apvaisinimas yra viena pažangiausių šiuolaikinės reprodukcinės medicinos galimybių, tačiau kartu ši sritis apipinta daugybe mitų. Informacijos gausa internete, skirtingos nuomonės ir pasenusios žinios neretai kelia nerimą poroms, kurios svarsto apie medicininę pagalbą pastojant.
- Mitas: Pagalbinis apvaisinimas taikomas tik tuomet, kai visos kitos galimybės išbandytos.
- Realybė: Kai kuriais atvejais būtent ankstyvas kreipimasis į specialistus gali padėti išvengti ilgo ir nelabai efektyvaus laukimo.
- Mitas: Tikimasi greito ir garantuoto rezultato.
- Realybė: Medicinoje tokių garantijų beveik nebūna. Procedūros sėkmę lemia daugybė veiksnių: moters amžius, sveikatos būklė, genetiniai aspektai, kiaušialąsčių ir spermos kokybė, organizmo reakcija į stimuliaciją.
- Mitas: Pagalbinis apvaisinimas yra sunkiai pakeliama, sudėtinga ir skausminga procedūra.
- Realybė: Šiuolaikinės technologijos leidžia užtikrinti, kad didžioji dalis procedūrų būtų atliekamos komfortiškai ir saugiai.
- Mitas: Dažnai susilaukiama dvynių ar trynukų.
- Realybė: Daugeliu atvejų rekomenduojama perkelti vieną embrioną, jeigu jo kokybė yra gera.
- Mitas: Procedūra gali ilgainiui pakenkti moters sveikatai.
- Realybė: Moksliniai tyrimai rodo, kad stimuliacijos protokolai yra tobulinami nuolat, o rizikos valdomos labai atsakingai.
Atskiriant tikrus faktus nuo klaidingos informacijos svarbu remtis patikimais medicinos šaltiniais ir specialistų rekomendacijomis. Tikslus supratimas padeda priimti geresnius sprendimus ir sumažina su vaisingumu susijusį nerimą. Poroms, svarstančioms apie pagalbinį apvaisinimą, svarbu žinoti, kad daugelis šiandien sklandančių mitų nebeatitinka modernios medicinos realybės.
Pagalbinio apvaisinimo metodai
Jei lytinio akto tarp vyro ir moters metu įvyksta natūralus apvaisinimas, spermatozoidas(-ai) apvaisina moters organizme esantį(-ius) kiaušinėlį(-ius) ir užsimezga nauja gyvybė. Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Taip pat skaitykite: Pagalbinio apvaisinimo galimybės
Pagalbinio apvaisinimo eiga:
- Iš moters organizmo paimama kiaušialąstė.
- Vyras duoda spermos.
- Sperma yra įleidžiama šalia kiaušinėlio.
- Įvykus apvaisinimui, kiaušinėliai yra laikomi tam tikroje terpėje.
- Po dviejų parų embrionai yra įdedami į moters gimdą.
Kol kas tai yra efektyviausias nevaisingumo gydymo metodas: atlikus šią procedūrą, 25 - 30 proc. moterų iškart pastoja. Jeigu dirbtinį apvaisinimą atlikus keturis kartus moteris vis tiek nepastoja, vėliau tikimybė pastoti tokiu būdu lieka tik 1 - 2 proc. Šeimai pageidaujant, likę embrionai užšaldomi ir saugomi. Vėliau, šeimai nusprendus, jų embrionai atšildomi ir specialiu kateteriu įsodinami į gimdą.
- Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra - spermos sušvirkštimas į gimdą. Jos metu masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
- Apvaisinimas in vitro (IVF) - kiaušinėlių apvaisinimas laboratorijoje. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik Medicija klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Medicija klinikoje moteris praleidžia apie 2 valandas. Sperma surenkama masturbacijos būdu tik Medicija klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių. Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos). Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis.
- Intracitoplazminė spermatozoidų injekcija (ICSI) - jei spermoje nėra daug spermatozoidų, atliekama sudėtingesnė ICSI procedūra - intracitoplazminė spermatozoidų injekcija. Esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiauš…
- Testikulinė spermatozoidų aspiracija (TESA) - Pasak G. Bogdanskienės, dabar padėti galima ir vyrams, kurių spermoje visiškai nėra spermatozoidų. Jiems taikomas vienas sudėtingiausių metodų, testikulinė spermatozoidų aspiracija (TESA). Spermatozoidai paimami tiesiai iš sėklidžių, atliekant jų punkciją.
Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos. Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.
Alternatyvūs nevaisingumo gydymo būdai
Europoje ir kitose pasaulio šalyse plačiai taikomi kompleksiniai nevaisingumo diagnostikos ir gydymo būdai, apjungiantys terapinį, chirurginį gydymo būdus ir vaisingumo pažinimo metodus. Vienas tokių - JAV mokslininko prof. Tomo W. Hilgerso moksliškai pagrįstas ir užpatentuotas nevaisingumo gydymo metodas - Naprotechnologija (natūrali prokreacinė technologija, NaPro), kurio integrali dalis yra Kreitono vaisingumo pažinimo modelis.
Prieš keletą metų teko lankytis Romos Sacro Cuore katalikiško universiteto medicinos fakultete esančiame Pauliaus VI Tarptautiniame žmogaus vaisingumo ir nevaisingumo atsakingai prokreacijai mokslinių tyrimų institute. Jame gydomi vaisingumo sutrikimų turintys sutuoktiniai, diagnostikai ir gydymui taikant kitą, nei NaPro, vaisingumo pažinimo - Billingso - metodą. Gydytojų komandoje yra vidaus ligų specialistas, ginekologas, endokrinologas, psichoterapeutas ir chirurgas. Ten gydomi sutuoktiniai iš viso pasaulio.
Taip pat skaitykite: Pagalbinio apvaisinimo statistika
Dr. Phil Boyle, vienas iš nevaisingumo gydymo NaPro metodu lyderių Europoje, teigia: „Nevaisingumas nėra diagnozė, bet dažnai keleto atskirų sveikatos sutrikimų išraiška, kuriuos nustačius ir pritaikius teisingą gydymą, galima atstatyti normalią vaisingumo funkciją. Tai nėra ūmus susirgimas, todėl klaidinga taikyti trumpalaikes medicinines intervencijas (tokias kaip PAB) ligos, kurios „prigimtis“ yra lėtinė, pašalinimui ir ligonio būklės pagerinimui“.
Etiniai ir moraliniai aspektai
Dėl moralinių, medicininių, religinių, teisinių nuostatų verda aštrios, principinės diskusijos. Vienoje barikadų pusėje - Bažnyčia ir politikai, kitoje - medikai ir pacientai. Diskusijų taikinys - embrionas.
- Nuo kada prasideda gyvybė?
- Ar embrionas - tai jau žmogus ir embrionų sunaikinimas - tai žmogžudystė?
- Ką daryti su nesunaudotais embrionais?
- Kas turi teisę nuspręsti, gyventi ar negyventi?
Taikant reprodukcines technologijas, svarbi yra ir embriono statuso moralinė - etinė problema, tai yra nuo kokio momento į embrioną reikia žiūrėti kaip į asmenybę, turinčią teisę gyventi ir teisę būti apgintam įstatymiškai. Būtent dėl tokių skirtingų požiūrių kyla ir įvairios dirbtinio apvaisinimo etinės problemos.
Katalikų bažnyčios pozicija
Žmogaus vaisingumas - tai Dievo dovana jam. Bažnyčia įspėja, kad „įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos…Šis požiūris į žmogų visiškai priešingas Bažnyčios mokymui. Reprodukcinis požiūris į žmogų. Bažnyčiai nepriimtina lytinių ląstelių donorystė, kai donorais yra tretieji asmenys, nes iš vaikų atimama galimybė žinoti savo biologinius tėvus.
Gydytojo išsilavinimą turintis kunigas, profesorius, daktaras Andrius Narbekovas tikina, kad Bažnyčia nėra prieš pagalbinį apvaisinimą. „Ankstesnis įstatymo projektas šiuo atžvilgiu buvo geresnis nei tas, kurį dabar siūlo dabartinis sveikatos apsaugos ministras ir jo kolegos, - sako A. Narbekovas. - Pavyzdžiui, leidimas sukurti neribotą skaičių embrionų ir juos šaldyti reiškia, kad nepanaudoti embrionai tiesiog žus. A. Narbekovas pritaria dalies Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) medikų nuomonei, kad embrionų atranka ir sunaikinimas, siekiant atsikratyti potencialiu ligoniu, užuot suteikus jam pagalbą, labiausiai prieštarauja moralei ir Hipokrato priesaikai. Bažnyčiai visiškai nepriimtina ir mirusių asmenų lytinių ląstelių donorystė.
Taip pat skaitykite: Pagalbinio apvaisinimo galimybės Santaros klinikose
Pagalbinio apvaisinimo prieinamumas Lietuvoje
Pagalbinis apvaisinimas ne kiekvienam prieinamas dėl kainos. Vaistai kainuoja nuo 500 iki 1,5-2 tūkst. eurų. Apvaisinimo procedūra - nuo 1,4 iki 2,5 tūkst. Pernai Lietuvoje buvo atliktos 2285-ios pagalbinio apvaisinimo procedūros, iš kurių dalį finansavo valstybė. Dėl procedūros nekompensavimo vyresnėms nei 42-ejų moterims lygių galimybių kontrolierė gavo skundą ir nustatė, kad tokia finansavimo tvarka yra diskriminacinė. Ginekologai tikina, esą tokia amžiaus riba pasirinkta neatsitiktinai, bet pripažįsta, jog pagrindiniu rodikliu galėtų būti ne amžius, o sveikatos tyrimų rezultatai.
Apie 15 proc. porų Lietuvoje nesusilaukia vaikų dėl vaisingumo problemų. Joms tenka kreiptis dėl gydymo arba pagalbinio apvaisinimo, kuriam gali prireikti kelių tūkstančių eurų. Nuo 2017-ųjų pagalbinį apvaisinimą kompensuoja valstybė, bet ne visiems.
Diskriminacijos klausimai ir amžiaus apribojimai
Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė nustatė, kad pagalbinio apvaisinimo kompensavimo tvarka yra diskriminacinė. Pagal Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos aprašą, šios paslaugos kompensuojamos nevaisingiems partneriams, kurie neturi nei vieno bendro biologinio vaiko, taip pat, vaiko, pagimdyto po pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai teigė, kad moters amžiaus riba numatyta vadovaujantis Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikos rekomendacijomis. Jas parengė Lietuvos akušerių ginekologų draugijos valdybos sudaryta darbo grupė. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai išanalizavus teisės aktus ir tvarkas, pastebėta, kad šiose rekomendacijose amžiaus riba minima tik keliais atvejais - kalbant apie į gimdą perkeliamų embrionų skaičių bei apie specifinę IVF procedūrą (tai vienas iš pagalbinio apvaisinimo būdų).
Amžiaus cenzas teikiant paslaugas (įskaitant ir sveikatos apsaugos) yra teisėtas tik tuomet, jei jį numato įstatymas, pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) reprodukcinio amžiaus žmonėmis laiko 15-49 metų amžiaus asmenis. Moterų vaisingumas mažėja joms senstant, tad akivaizdu, kad amžius yra svarbus aspektas poroms, norinčioms susilaukti kūdikio.
Lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė pabrėžia, kad amžius yra tik vienas iš vertinimo pagrindų, nulemiančių pagalbinio apvaisinimo būtinumą, efektyvumą ir sėkmę. „Prieš taikant pagalbinio apvaisinimo procedūras atliekama daugybė tyrimų, vertinami sveikatos sutrikimai, patologijos, įpročiai, genetika ir kiti faktoriai. Vyresnės nei 42 metų amžiaus moterys netenka teisės į valstybės kompensuojamą gydymą, net neatlikus tokių tyrimų, todėl realiai nėra įvertinamos jų galimybės sėkmingai pastoti ir išnešioti kūdikį. B. Sabautauskaitė kreipėsi į SAM siūlydama pakeisti pagalbinio apvaisinimo taikymą reglamentuojantį aprašą. Ji rekomenduoja sudaryti galimybę vyresnėms nei 42 metų amžiaus moterims gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugą, apmokamą iš valstybės biudžeto.
Lygių galimybių kontrolierės teigimu, vyresnio amžiaus moterys turėtų gauti teisę bent į kompensuojamus tyrimus, kurių atsakymais vėliau galėtų remtis medikai. „Galėtų būti hormoniniai tyrimai, kur ištiriamas hormonas prieš procedūrą. Taip vadinamas antimiulerinis hormonas. Jis rodo kiaušidžių rezervą. Tai mes, pavyzdžiui, turime pacienčių, kurios 35 metų, kurioms žemas rezervas ir turim 45, kurioms geras rezervas. Galėtų būti sprendžiama individualiai“, - teigia G. Sveikatos apsaugos ministerijai pateiktas lygių galimybių kontrolierės siūlymas sudaryti galimybę vyresnėms moterims gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugą turėtų būti išnagrinėtas dar šį mėnesį. 2021 rugsėjo 7 d.
Teisė į dirbtinį apvaisinimą
Dirbtinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.
Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinimą, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko.
Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkate, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimą atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijos registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.
Etiškumo ir teisiniai apribojimai
Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.
Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje: dabartinė situacija
Kol įstatymų leidėjai diskutuoja dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo, šalies medikai yra įvaldę šiuolaikines nevaisingumo gydymo metodikas, o įstaigos aprūpintos modernia aparatūra. Tačiau nepasiturinčioms nevaisingoms poroms pagalbinis apvaisinimas neprieinamas. Kai kurios pasaulyje įprastos pagalbos, pavyzdžiui, lytinių ląstelių donorystės, mūsų medikai negali taikyti, nes tai nereglamentuota teisės aktais. Lietuvoje dirbtinį apvaisinimą reglamentuoja dar 1999 metais patvirtintas sveikatos apsaugos ministro įsakymas.
Paraginta Europos Komisijos, Lietuva vėl atvertė pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą. Tiksliau, du. Vienas jų - konservatyvesnis, ribojantis sukuriamų embrionų skaičių iki 3 ir draudžiantis juos šaldyti. Taip pat pasisakantis prieš asmenų, kurių nesieja santuokos ar oficialūs partnerystės ryšiai, lytinių ląstelių donorystę. Seimo sveikatos reikalų komitetas pritarė neriboti embrionų skaičiaus, leisti juos šaldyti, taip pat pasisakė už spermos ir lytinių ląstelių donorystę.
Konstitucinio Teismo nutarimai
Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.
Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus.
Moters teisė į pagalbinį apvaisinimą
Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“.
Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.
#
tags: #pagalbinis #apvaisinimas #teismas