Žinoma dainininkė ir televizijos laidų vedėja Oksana Pikul-Jasaitienė, patyrusi asmeninių iššūkių, rado stiprybės rūpintis savo sūnumi Dominyku. Šiame straipsnyje apžvelgsime Dominyko raidą, jo pomėgius ir Oksanos patirtis skyrybų kontekste.
Dominyko pirmieji metai ir pomėgiai
„Pirmieji Dominyko metai mums, tėveliams, buvo išties įspūdingi”, - pripažįsta Oksana. Pirmosios pasaulio pažinimo pamokos kūdikystėje prasideda nuo savęs pažinimo - mažyliai tyrinėja savo kūno dalis, čiulpdami savo rankų ir kojų pirštelius, mėgindami sugriebti šalia esančius daiktus. Kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, Dominykas labai domisi dar neištirtais daiktais namuose. Sūnaus žingsnius nuolat lydinti Oksana pripažįsta, kad šis naujas sūnaus raidos etapas - labai judrus ir kartais sunkiai prognozuojamas.
Nuo mažens Dominykas labai domisi mašinomis ir knygomis. Naujausias šeimos atradimas - mažiesiems kūrėjams skirti didelių ir spalvingų LEGO DUPLO kaladėlių rinkiniai. Aistringas mašinėlių gerbėjas Dominykas iš kaladėlių pamėgino sukonstruoti savo pirmąjį DUPLO automobilį.
„Pirmąjį DUPLO rinkinį su Dominyku kartu statėme ir griovėme, važiavome pačių sukonstruota mašinėle. Mums labai patiko, tad dabar kiekvieną dieną su sūnumi ką nors konstruojame.
Skyrybų iššūkiai ir Oksanos patirtis
Oksanos Pikul skyrybos: krizę pasiekė išgyvenus pusę santuokos metų. Paklausta apie savo asmeninę skyrybų patirtį, Oksana neslepia, kad sprendimas brendo pamažu. Krizių, anot atlikėjos, būta daugiau, ir pirmoji išgyventa kur kas skaudžiau. „Ramiai, paprastai, pragmatiškai, šaltai ir aiškiai“ - taip Oksana kalba apie įvykusias skyrybas, kurių iniciatorė, beje, buvo ne ji.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
„Skyrybos labai priklauso nuo to, kaip tėvai sugeba sutarti viduje, kaip jie jaučiasi ir kokie jų yra vidiniai santykiai ir sutarimas“, - sako Oksana. Atlikėja atskleidžia, kad jų šeimoje net skyrybų momentu santykiai buvo gražūs. Gyvenimo būdo laidoje „Nuo… Iki…“ Oksana Pikul-Jasaitienė pripažino, kad už 5 metus trukusios santuokos, kuri dažnam atrodė tarsi pasaka, slypėjo ašaros ir nuolatiniai barniai. Anot moters, santuokos metu Simas Jasaitis dažnai išgėrinėjo, nuo kelių dienų iki kelių savaičių negrįždavo namo. „Tai buvo mano pačios kurta pasaka, kuria norėjau gyventi”, - pripažįsta O.Pikul-Jasaitienė. Laidoje Oksana kelissyk kartojo, kad santuokos metus S.Jasaitis ne kartą buvo neištikimas. Ir turi tai įrodančius faktus. „Faktai byloja patys už save, ko jau čia nežinosi. Žmonių kalbos, nuotraukos iš pasilinksminimo vietų, kazino, viešbučių, su kitomis moterimis, labai akivaizdu“, - laidoje tvirtino O.Pikul. Romanų, pasak Oksanos, būta net ir tuomet, kai laukėsi jųdviejų sūnaus.
Kova dėl turto
Ir nors skyrybų dramos metu netrūko teigiančių esą sutuoktiniai kovoja dėl turto, Oksana griežtai teigė, kad tai melas. Anot jos, jau ne vienerius metus save išlaiko pati. „Esu pilnai išlaikanti savo vaiką, pati save, bendrus namus, už kuriuos nuo sausio mėnesio Simas visiškai nemoka. Aš mokėdavau absoliučiai už viską: komunalines paslaugas, draudimą. Viskas - tai tik mano uždirbti pinigai, aš gyvenu už savo uždirbtus pinigus”, - sakė Oksana.
Siūlė skirtis taikiai
Žinoma moteris „Nuo… Iki…“ sakė, kad Simui siūlė skirtis taikiai, tačiau netiko siūlomos sąlygos. „Mes tikrai nesutarėme ne dėl namo. Dėl advokato veiksmų. Bet kai įvyksta skyrybos, nori nenori reikės dalytis ir vaiko globa, ir tuo pačiu namu“, - sako moteris.
Oksana Pikul sako, kad skirtis ji norėjo jau ne vieną sykį, tačiau paklydimus vyrui vis atleisdavo, nes labai jį mylėjo. Dėl visko, pasak Oksanos, kaltas buvo alkoholis.
Labiausiai gaila vaiko
O.Pikul tvirtina, kad labiausiai jai gaila, kad per šį karą kenčia jos sūnus. Simas esą nepadeda juo rūpintis ir nelanko.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Autizmo spektro sutrikimas: ankstyvieji požymiai ir diagnostika
Atsižvelgiant į tai, kad straipsnio tema susijusi su vaiko raida, svarbu aptarti autizmo spektro sutrikimą (ASS), kuris kartais gali būti klaidingai įtariamas vaikams.
Nors dar ne taip seniai autizmas buvo laikomas gan retu sutrikimu, pastaruoju metu jo atvejų sparčiai daugėja. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad autizmo spektro sutrikimų skaičiai auga visame pasaulyje. Vienų šaltinių duomenimis, autizmas diagnozuojamas vienam iš 68, kitų - net 1 iš 59 vaikų. Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2016 m. autizmo spektro diagnozė buvo nustatoma vienam iš 54, 2018 m. - vienam iš 44, 2020 m. - vienam iš 36 vaikų. Nors tikslios autizmo sutrikimų Lietuvoje statistikos nėra, manoma, kad autizmo sutrikimus turi apie 5-8 tūkst. vaikų iki 17 metų amžiaus. Pasak medicinos centro „Northway“ gydytojų vaikų neurologų, didėjantis sergamumas susijęs ne tik su pagerėjusia diagnostika ar tuo, kad tėvai vaikų susilaukia vis vyresniame amžiuje. Didelę įtaką tam turi ir sparčiai besikeičianti mūsų aplinka. Ankstyvajai autizmo diagnozei skiriamas didelis dėmesys, tačiau dažnai jis nustatomas gana vėlai. Nors daugelis tėvų pirmuosius nerimą keliančius požymius paprastai pastebi iki vaikui sukanka 1,5 metų, bet dėl vyraujančių stereotipų ir įvairių mitų į specialistus kreipiasi gerokai vėliau.
Kas yra autizmas?
Autizmas - tai kompleksinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo ir socialinės sąveikos trūkumai bei ribotas, pasikartojantis elgesys, interesai ar veikla. Tai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar jo sulėtėjimą. Autizmas apima platų įvairių neurologinių raidos sutrikimų spektrą, ir kiekvienas autizmu sergantis asmuo turi savitų stipriųjų pusių ir sunkumų. Gydytojų teigimu, vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, mokymosi, mąstymo ir problemų sprendimo būdai gali būti labai įvairūs.
Autizmo priežastys ir rizikos veiksniai
Tikslus autizmo spektro sutrikimų išsivystymo mechanizmas dar nėra iki galo suprastas. Mokslininkų teigimu, autizmo atsiradimą lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai. Nors nėra vieno specifinio geno, kuris būtų atsakingas už autizmo išsivystymą, visgi moksliniai tyrimai parodė, jog šis sutrikimas turi stiprų genetinį pagrindą. Dažniau autizmo spektro sutrikimai nustatomi tiems vaikams, kurių giminėje jau yra nustatyta autizmo atvejų ar kurių tėvai yra vyresnio amžiaus. Taip pat padidėjusi rizika siejama su tokiais veiksniais kaip mažas naujagimio svoris gimimo metu ar jau buvusios nustatytos genetinės patologijos, tokios kaip Dauno sindromas, fragilios X chromosomos sindromas ar kitos. Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas iki keturių kartų dažniau nei mergaitėms. Tačiau vienas ar keli rizikos veiksniai dar nereiškia, kad vaikui bus diagnozuotas autizmas.
Ankstyvieji autizmo požymiai
Pirmieji autizmo požymiai gali būti pastebimi ir labai anksti - dar pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Simptomai tampa ryškesni vaikui augant. Autizmo sutrikimų simptomai gali būti labai įvairūs, apimantys netipišką socialinį ryšį, tarpusavio bendravimą ir pasikartojantį elgesį. Būdingiausi jų - nesidomėjimas bendravimu, vėluojanti kalbinė raida, ryškus pasipriešinimas nusistovėjusiai rutinai ir aplinkos pasikeitimams, riboti interesai. Vaikams su autizmu taip pat būdingas nekokybiškas akių kontaktas su artimaisiais, nereagavimas į savo vardą ar daiktų nerodymas pirštais. Šį sutrikimą turintiems vaikams sunku suprasti kitų emocijas, dalyvauti vaizduotės žaidimuose ir užmegzti draugystę. Dažniau jie žaidžia vieni, neįsitraukia į bendras veiklas. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali elgtis ribotai ir pasikartojančiai, pavyzdžiui, kartoti žodžius ar frazes (echolalija), turėti stereotipinių judesių (vaikščiojimas ant pirštų galų, plasnojimas). Gali būti pastebimas padidėjęs jų jautrumas sensoriniams dirgikliams (šviesai, garsui, drabužiams).
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Dar vienas požymis - įgūdžių susilpnėjimas po tipiškos ankstyvosios raidos, ir regreso (grįžimo atgal) arba sąstingio pasireiškimas nuo pusantrų metų amžiaus. Gydytojas atkreipia dėmesį, kad ne visi autizmą turintys asmenys pasižymi visais išvardytais elgesio bruožais. Sunerimti ir kreiptis į specialistą reikėtų, jeigu vėluoja vaiko kalbos raida, trūksta socialinio įsitraukimo, jo elgesys yra pasikartojantis arba jis žaidžia netipiškai.
Autizmo diagnostika
Šiuo metu, autizmo diagnostikoje, nėra rutiniškai naudojami kokie nors instrumentiniai ar laboratoriniai tyrimai. Nors yra publikacijų, kurios nagrinėja tam tikrus pakitimus vaizdiniuose tyrimuose, tačiau tai nėra tiek plačiai ištirta, kad galėtų būti įtraukta į diagnostinius kriterijus. Autizmas ar autizmo spektro sutrikimai nustatomi remiantis klinikine išraiška bei klinikiniu stebėjimu.
Pagalba vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą
Vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, priklausomai nuo būklės sunkumo, intelektinių gebėjimų ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų gali būti taikomos medicininės, socialinės ir psichologinės terapinės priemonės. Visos terapinės programos yra individualios ir remiasi detaliu vaiko sveikatos bei aplinkos vertinimu. Vaikų neurologų teigimu, laiku pradėtos taikyti terapinės intervencijos padeda sumažinti pagrindinių autizmo požymių ir susijusių sveikatos sutrikimų išreikštumą, koreguoti esminius autizmo simptomus, tokius kaip kalbos, komunikacijos, socializacijos sutrikimas, stereotipiniai judesiai ir kt.
Autizmo spektro sutrikimai tęsiasi visą gyvenimą. Jų eiga ir požymiai laikui bėgant gali keistis, tačiau nėra jokių vaistų ar intervencinių metodų, kurie galėtų juos išgydyti. Vaikų gydytojai neurologai sako, kad labai svarbu autizmo sutrikimą aptikti ir diagnozuoti kuo anksčiau. Ankstyva diagnostika užtikrina galimybę laiku gauti reikiamą pagalbą, sprendžiant patiriamas problemas ir sunkumus. Pradėjus taikyti intervencines priemones ankstyvaisiais metais, išnaudojami kritiniai smegenų vystymosi laikotarpiai, o tai gali sušvelninti su autizmu susijusių problemų poveikį. Tuo tarpu kuo vėliau susiformuoja verbalinė komunikacija, pradedamos taikyti pagalbinės priemonės arba taikomos neefektyvios intervencijos, tuo blogesnė vaiko raidos sutrikimo prognozė.
Patarimai tėvams
Vaiką su autizmo spektro sutrikimais auginantiems tėvams reikėtų tiesiog priimti ir mylėti jį su visais jo ypatumais. Nereikėtų vengti ar bijoti autizmo diagnozės. Kadaise autizmo spektro sutrikimas buvo suvokiamas kaip kažkas panašaus į šizofreniją. Šiandien ši liga įvardijama kaip itin sudėtingas nervų sistemos vystymosi sutrikimas, kuris paveikia sergančiojo elgesį, bendravimą, įsitraukimą į įvairias veiklas bei funkcionavimą visuomenėje.
"Raudonos vėliavėlės" sistema
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
- 24 mėn. nesako dviejų žodžių frazių
Krisitinos Žebrauskienės patirtis auginant vaiką su autizmu
Trys vaikus auginanti Kristina Žebrauskienė autizmo spektro sutrikimo diagnozę išgirdo, kai jos jaunėliui buvo vos dveji. Pirmieji simptomai, išdavę, kad kažkas gali būti ne taip, buvo vėluojanti kalba. Tad nieko nelaukusi moteris nusprendė kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau patvirtinus diagnozę, K. Moteris neleido sau ilgai liūdėti, nes jos reikėjo ir kitiems jos vaikams, todėl suėmė save į rankas ir pagalbos ieškojo pas specialistus. Dabar K. Žebrauskienės sūnui jau vienuolika metų, jis lanko mokyklą. Ir nors moters sūnus nesimoko bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau iššūkių ir sunkumų netrūksta kasdien. Šiandien K. - Tikrai nebuvo taip, kad man kažkas sukėlė įtarimų. Sūnaus elgesys nebuvo keistas ar neįprastas, tiesiog vėlavo jo kalba. Jam buvo 17-18 mėn., bet jis vis dar nekalbėjo. - Tikrai ne iš karto, mažylis nevengdavo kontakto, prisilietimų, fiksuodavo žvilgsnį. Tad ir įtarti, kad tai autizmas, nebuvo prielaidų. Fizinė raida buvo pagal amžių, kai kuriais aspektais lenkė brolius. Kliuvo tik kalba, bet ir tai, girdėjome daug patarimų palaukti, nes berniukai pradeda kalbėti kiek vėliau, ir tiek. Tačiau aš jau tokia, jei kilo mintis, kad kažkas ne taip, reikia eiti pas specialistus ir tikrintis. - Nuo įtarimų iki pirminės diagnozės praėjo gal 4 mėn., galutinę diagnozę turėjome po 7 mėn., o po beveik metų jau auginome vaiką su vidutiniu neįgalumu. Labai gerai atsimenu tą akimirką, kai patekome į Vaiko raidos centrą (VRC) pas gyd. Mikulėnaitę ir ji po kelių minučių atvirai pasakė - mūsiškis. Jau turėjome poliklinikos diagnozę, bet aš vis dar tikėjausi, kad ten suklydo ir VRC mus nuramins. - Jei atvirai, be to, kad buvo ašarų pakalnė bent pačioje pradžioje, nieko kito neatsimenu. Matyt, žmogaus protas ir smegenys vis dėlto sukonstruoti taip, kad tam, kad galėtum judėt į priekį, turi užslopinti neigiamus dalykus. Be to, niekada negalvojau: vai vai, kaip man dabar blogai, ką man daryt. Be to, yra kiti vaikai, tu negali sau leisti liūdėti ir raudoti. Mamos reikia ir kitiems vaikams. Žinoma, man pasisekė, kad tuo metu jau buvau grįžusi į darbą, tad kartais tiesiog nebuvo kada gilintis. - Man atrodo, psichologo pagalbos reikia visiems ir ji turėtų būti privaloma, o VRC pasakius tėvams diagnozę, juos reikėtų konsultuoti. O iš tikrųjų kapstaisi, kaip gali pats. Tačiau tuo metu, kai sužinojau sūnaus diagnozę, net nesusimąsčiau, kad man pačiai reikėtų pagalbos. - O kaip žinią apie sūnaus ligą pranešėte kitiems savo vaikams? - Autizmas nėra liga, nesakiau: va, vaikai, broliui autizmas. Nuo diagnozės vaikas nepasikeitė, jie kartu auga, padeda broliui, prižiūri. Abu vyresnėliai tikrai puikiai geba komunikuoti su broliu, moka taikyti alternatyvią komunikaciją. Tačiau, kad jiems sunku, aš net neabejoju. Jie ir patyčių mokyklose yra sulaukę, ir mūsų kaip tėvų dėmesio mažiau gauna ir vis tiek gyvenimas kitoks, nei galėtų būti. - Man atrodo, kad sekasi visai neblogai. Aišku, autizmas sunkėja ir tai, ko nestebėjome, kai buvo mažas, dabar lenda visu grožiu. Tačiau skųstis nenoriu. Sūnus lanko mokyklą, tik nusprendėme, kad visgi bendrajame ugdyme jam bus per sunku (ne akademiškai, šitą jis gebėtų). Sūnus turi daug savitvarkos ir savarankiškumo iššūkių, žmonių baimę, nesiorientavimą situacijoje. Mokykloje gal geriau, nes mokykla prisitaikiusi, bet kasdien į kiemą vieno tikrai neišleidžiame ir iki artimiausios parduotuvės pats nenukeliauja. - Niekada apie tai negalvojau. Galbūt suvokti, kad kiek besistengtum, kaip besiverstum per galvą, kai kurių dalykų nepakeisi jokiomis pastangomis, jokiu skiriamu laiku, jokiais finansiniais ištekliais. - Neturiu vieno šaltinio. Ir tikrai būna dienų, kai nebežinai, kur rasti tą laimės piliulę. Kartais padeda tiesiog pasivaikščiojimas, kartais nusibliovimas iki kūkčiojimo, kartais draugių kompanija, kartais reikia tokių pačių mamų peties. Baltu pavydu pavydžiu tiems, kurie turi tą nuolatinį jėgų kroviklį. Man taip nėra ir tas grįžimas į save išties kartais būna labai sunkus. Tačiau stengiuosi neleisti sau skųstis. - Turbūt visų mūsų, kurie išdrįsta viešai pasakoti apie savo vaikus, tikslas yra vienas - šviesti visuomenę. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų saugioje ir sveikai į kitokius žmones reaguojančioje visuomenėje, turime rodytis ir rodyti. Mūsų vaikai nėra monstrai ar raupsuotieji. - Aš negaliu sakyti, kodėl nedrįsta kiti, galiu kalbėti tik už save. Spėju, kad visos mamos yra išgyvenusios ir kaltę, ir gėdą. Kai manai, kad visi žiūri, visi stebi, visi kaltina, tada tikrai nesinori kalbėti ir pasakoti. Ir man pačiai pirmus kartus tiesiog pasakyti, kad mano vaikui autizmas, buvo iššūkis, kai sunkiai renki žodžius, rankos šlapios nuo prakaito, o kojos dreba. Tačiau su kiekvienu kartu vis lengviau ir paprasčiau. Dabar aš neturiu ko gėdytis, nei aš, nei mūsų tėtis, kiti vaikai nepadarėme nieko blogo. Mums tiesiog nutiko gyvenimas. Taip nutinka ir gražiems, ir protingiems, ir turintiems galimybių ir finansų. - Pagalbos trūksta. Taip, yra finansinė parama ir ji tikrai labai padeda, kai gali susimokėti už vaiko terapijas. Yra paskirtų priemonių, bet nėra bendro suvokimo, kad padėję tėvams paslaugomis, mes laimime daug daugiau. Mes laimime tėvus, kurie dirba, kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius ir jiems nereikia pagalbos pašalpomis. Vilniuje tragiškai trūksta dienos centrų, mokyklinukai dar kažkaip kažką, o suaugę jau beveik palikti už borto. Tačiau aš vis nepaliauju tikėtis, kad viskas pamažu susitvarkys, tik tiek, kad už savo vaikus turime kovoti patys. Jei norime turėti valstybę, kurioje yra vietos ir autistiškam vaikui, tai patys turime tą valstybę ir kurti. Viešumu, kalbėjimu, neretai skundais ir raštais. Tačiau jei ne mes, tai kas tuomet? Žinoma, labiausiai trūksta paslaugų, orientuotų į šeimą. - Suvokti, kad gyvenimas nesibaigia ties vaiku ir jo sutrikimu. Nepamirškite kitų savo vaikų, jiems juk irgi reikia mamos ir tėčio. Raskite laiko sau, savo antrai pusei.
Depresija: tylus iššūkis, paliečiantis daugelį
Straipsnyje aptariant Oksanos Pikul asmenines patirtis, svarbu paminėti depresiją, kuri dažnai lydi skyrybas ir kitus gyvenimo sunkumus.
Depresija yra rimtas psichikos sveikatos sutrikimas, pasižymintis ilgalaikiu liūdesiu, neviltimi, energijos trūkumu ir susidomėjimo kasdienine veikla praradimu. Ši būklė gali paveikti žmogaus emocijas, mąstymą, elgesį ir fizinę sveikatą. Depresija gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, įskaitant genetinį polinkį, stresą, traumas, hormoninius pokyčius ar cheminius smegenų disbalansus. Dažniausi simptomai - nuolatinė prasta nuotaika, miego ir apetito sutrikimai, sunkumai susikoncentruoti, o sunkesniais atvejais - net mintys apie savižudybę. Gydymui dažnai taikoma psichoterapija, medikamentai ar abiejų metodų derinys. Ankstyvas pagalbos ieškojimas gali padėti efektyviai įveikti šią būklę.
Depresija Lietuvoje: statistika ir visuomenės požiūris
Pastaraisiais metais specialistai vis garsiau kalba apie prastėjančią lietuvių psichinę savijautą. Tai rodo ir gąsdinanti savižudybių, priklausomybių nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų statistika, visuomenę sukrečiančių smurtinių nusikaltimų gausa. Medikai perspėja, kad Lietuvoje daugėja ir susirgimų depresija.
Lietuvoje apie saviždudybes kalbama nemažai. O kaip čia nekalbėsi, kai žudosi studentai, auklės, žymūs žmonės. Tačiau kalbėti apie tai reikia, o ypač - atvirai su pačiu žmogumi, jei pamatai įtartinus ženklus. „Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas Paulius Skruibis sako, kad artimo savižudybei galima užkirsti kelią, jei pastebėsime blogą rodančias užuominas. Kaip aiškina specialistai, į depresija sergančiuosius iki šiol žiūrima kaip į raupsuotuosius, jų nenori darbdaviai, dažnai nusisuka ir artimiausi draugai. Statistika skelbia, kad sergančiųjų depresija kasmet daugėja.
Lietuvoje, pagal oficialią statistiką, žmonių, kurie gydosi nuo depresijos, yra apie 25-30 tūkst. Tačiau depresija sergančiųjų mūsų šalyje iš tiesų gali būti kelis kartus daugiau.
Kaip įveikti depresiją?
Tiems, kuriuos tamsiuoju sezonu apima žiemiška depresija, gali padėti šviesos terapija, sako psichiatras profesorius Alvydas Navickas. „Šviesa leidžia ramiau nusiteikti. Tokios akimirkos tikrai susijusios su geromis emocijomis. Depresija palengvėja, ir […] žmonėms tampa daug geriau“, - kalba jis.
Tyrimai parodė, kad šalyse, kuriose žmonės dažnai valgo žuvies, depresijos ir savižudybių atvejų pasitaiko rečiau, nei šalyse, kurių gyventojai “mėsėdžiai”. Net 30 proc. į depresiją linkusių žmonių susiduria su padidėjusio svorio problema - tokia statistika apie neigiamų emocijų malšinimą maistu dalinasi psichologai. Sveika mityba besidominti psichologė Asta Petrulienė teigia, kad didžiausia su neigiamomis emocijomis susidūrusio žmogaus problema - bandymas nuotaiką pakelti dideliu nesveiko maisto kiekiu.
Tarptautinė mokslininkų grupė nustatė, kad omega-3 polinesočiosios riebiosios rūgštys mažina žmogaus organizmo uždegimų sukeliamos depresijos tikimybę.
Depresija ir tėvystė
JAV mokslininkai teigia nustatę, kad depresija sergančiai nėščiajai rizika pagimdyti autistą vaiką yra padidėjusi. Atlikdami tyrimą mokslininkai išnagrinėjo tūkstančio autizmo sindromą turinčių vaikų duomenis. Paaiškėjo, kad dažniau jis kamavo tuos vaikus, kurių motinos nėštumo metu išgyveno depresines nuotaikas.
Paaiškėjo, kad 3-5 metų berniukai dažniau turi elgesio sutrikimų, jei jų tėvai atsiradus kūdikiui išgyveno depresiją. Mergaitėms tėvo būklės įtaka pasireiškia silpniau. Mokslininkų nuomone, tai susiję su reikšmingesniu tėvo indėliu į berniuko auklėjimą. Nustatyta, kad ne tik mamos, bet ir maždaug 3,6 proc.