Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime moters ciklo apvaisinimo procesą, pradedant lytinės sistemos sandara, hormonine reguliacija, kiaušialąstės susidarymu (oogeneze), apvaisinimu ir galimais nevaisingumo gydymo būdais.

Lytinės sistemos struktūra

Lytinės sistemos struktūra yra sudėtinga ir apima tiek vyro, tiek moters lytinius organus bei juos reguliuojančias sistemas.

Vyro lytinė sistema

Vyro lytinėse liaukose - sėklidėse - gaminasi vyriški lytiniai hormonai androgenai ir bręsta lytinės ląstelės - spermatozoidai.

Moters lytinė sistema

Moters lytinėse liaukose - kiaušidėse - gaminasi moteriški lytiniai hormonai: estrogenai bei progesteronas, ir bręsta lytinės ląstelės - kiaušialąstės. Moters lyties organai skirstomi į išorinius ir vidinius. Išoriniai lyties organai: didžiosios bei mažosios lytinės lūpos, suformuojančios lytinį plyšį, varputė, makšties prieangis. Vidiniai lyties organai: kiaušidė, kiaušintakis, gimda, makštis.

Bendrąją vaisingumą užtikrinančią sistemą sudaro ne vien lyties organai - jie negali funkcionuoti atskirai nuo kitų organų sistemų. Vaisingumą reguliuoja centrinė nervų sistema - visų pirma pagumburis ir posmegeninė liauka (hipofizė), kurie taip pat yra susiję su smegenų žieve bei kitomis smegenų dalimis.

Taip pat skaitykite: Pagalba moterims po gimdymo

Galvos smegenų dalis pagumburis išskiria gonadotropinus atpalaiduojančius hormonus (angl. gonadotropin releasing hormone - GnRH), kurie savo ruožtu skatina posmegeninę liauką hipofizę gaminti gonadotropinius hormonus:

• folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) - jis skatina folikulų brendimą kiaušidėse, estrogenų sekreciją folikulo ląstelėse, vyro organizme - spermatozoidų vystymąsi;
• liuteinizuojantį hormoną (LH) - jis inicijuoja kiaušidėse ovuliaciją, geltonkūnio brendimą bei progesterono gamybą, vyro organizme - skatina androgenų (testosterono) sekreciją sėklidėse;
• prolaktiną - jis atsakingas už pieno liaukų vystymąsi, pieno gamybą krūtyse, skatina motinystės instinktą, slopina gonadotropinų išsiskyrimą, ovuliaciją bei mėnesinių ciklą, daugiausiai jo išsiskiria nėštumo metu ir ypač po gimdymo.

Be to, tiek moters, tiek vyro lytinės liaukos svarbios ne tik vaisingumui, bet ir atskiroms lytims būdingų išorinių bruožų susiformavimui. Lytinių hormonų receptorių yra ne tik lyties organuose, bet ir įvairiose kitose žmogaus kūno vietose: kauluose, raumenyse, odoje ir kt.

Hormoninė kontracepcija šiurkščiai įsikiša į šį natūralų reguliacijos ratą ir veikia ne tik visą moters lytinę sistemą, bet ir visą organizmą.

Moters lytiniai organai

Moters lytiniai organai skirstomi į išorinius ir vidinius. Juos skiria mergystės plėvė, kuri plyšta pirmųjų lytinių santykių metu.

Išoriniai lyties organai

• Didžiosios bei mažosios lytinės lūpos, suformuojančios lytinį plyšį
• Varputė
• Makšties prieangis

Vidiniai lyties organai

• Kiaušidė - tai migdolo formos vidutiniškai 4×1,5×1 cm dydžio porinis organas, raiščiais prisitvirtinęs prie dubens sienos ir gimdos. Kiaušidę sudaro šerdis iš jungiamojo audinio bei gausaus kraujagyslių tinklo ir žievė, kurioje išsidėsto folikulai - juose bręsta kiaušialąstės. Kiaušidėse folikulų nuolat mažėja: tik gimusios mergaitės kiaušidėse būna apie 1-2 milijonai pirminių folikulų, sulaukus pirmųjų mėnesinių jų lieka apie 300-400 tūkstančių, o per visą moters gyvenimą tesubręsta tik 400-500 kiaušialąsčių. Kiaušidėse ne tik formuojasi ir bręsta kiaušialąstės, bet ir sintetinami moteriškieji lytiniai hormonai - estrogenai bei progesteronas.

  Taip pat skaitykite: Vaisingumas po gimdymo

• Kiaušintakis - tai porinis vamzdelio pavidalo organas. Vienas kiaušintakio galas atsiveria į gimdos ertmę, o kitas apsupa kiaušidę. Eidamas nuo gimdos link kiaušidės kiaušintakis platėja, tampa piltuvo pavidalo ir baigiasi spurgomis, kurios ovuliacijos metu pagauna kiaušialąstę. Apvaisinimas įvyksta būtent kiaušintakyje (labiausiai nuo gimdos nutolusiame jo trečdalyje). Kiaušintakis išklotas gleivinės ląstelėmis, kurios turi mažus plaukelius - šiems virpant kiaušialąstė, o vėliau ir embrionas juda gimdos ertmės link. Dėl didėjančios estrogenų koncentracijos stiprėja kiaušintakio sienelės raumenų susitraukimai, ovuliacijos metu kiaušintakio spurgos lyg pirštai apglėbia kiaušidę, kad plyšus folikului įtrauktų kiaušialąstę. Gleivinės ląstelės išskiria sekretą, kuris leidžia spermatozoidams lengviau judėti ir gabenti kiaušialąstę gimdos link. Progesteronas atpalaiduoja kiaušintakio sienelę ir skatina ritmingus jos susitraukimus, kad apvaisintas kaušinėlis, o vėliau ir embrionas, patektų į gimdą.

• Gimda - tai apie 7 cm ilgio kriaušės formos raumeninis organas, esantis dubens ertmės centre, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Ją sudaro kūnas ir kaklelis. Tarp gimdos kūno priekinės ir užpakalinės sienelių yra trikampio formos plokščia ertmė, susijungianti su kaklelio kanalu. Viršutinė kūno dalis vadinama gimdos dugnu, o apatinė - sąsmauka. Į gimdos dugną šonuose atsiveria kiaušintakiai, o sąsmauka pereina į gimdos kaklelį. Tiek gimdos ertmė, tiek kaklelis iškloti gleivinės, tačiau ji esti skirtinga. Veikiant lytiniams hormonams daugiausiai kinta gimdos ertmės gleivinė, kurią sudaro pamatinis ir atkrintamasis (funkcinis) sluoksniai. Funkcinis per menstruacijas atkrinta ir pasišalina, o iš pamatinio formuojasi naujas sluoksnis.

• Makštis - tai elastingas vamzdelio pavidalo organas, kuris jungia gimdą ir lytinį plyšį. Lytinių santykių metu į makštį patenka sperma, pro makštį gimsta naujagimis, išteka mėnesinių kraujas. Makštyje esančios pieno rūgšties bakterijos sudaro terpę, nepalankią daugintis mikroorganizmams.

Mėnesinių ciklas ir hormonų vaidmuo

Norint pažinti vaisingumą, būtina suprasti fiziologinius pokyčius, vykstančius moters organizme mėnesinių ciklo metu. Juos lemia hipofizės, pagumburio ir kiaušidžių išskiriami hormonai. Mėnesinių ciklas prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną ir trunka iki paskutinės dienos prieš kitas tikrąsias mėnesines. Tikrosios mėnesinės - tai mėnesinės, prieš kurias buvusiame cikle įvyko ovuliacija. Ovuliaciją patvirtina vienintelis NŠP požymis - bazinės kūno temperatūros (BKT) pakilimas.

Hormonų poveikis

• Pagumburis išskiria GnRH į hipofizę, kuri cikliškai išskiria gonadotropinus FSH bei LH ir reaguoja į kiaušidžių išskiriamų hormonų - estrogenų ir progesterono - lygį kraujyje.
• Estrogenų poveikis:
  • Skatina vidinio gimdos sluoksnio (endometriumo) atsistatymą ir vešėjimą po mėnesinių.
  • Skatina gimdos kaklelio liaukas gaminti gleives.
  • Skatina gimdos kaklelio minkštėjimą, pakilimą ir atsivėrimą.
  • Skatina lyties organų vystymąsi, krūtų augimą ir pigmentaciją, makšties epitelio augimą ir ragėjimą, yra svarbūs antrinių lytinių požymių vystymuisi, lytinei elgsenai, skatina baltymų sintezę kepenyse, kalcio kaupimąsi kauluose, kraujo krešėjimą, plečia kapiliarus, palaiko lytinės ir šlapimo sistemų struktūrų tonusą bei elastingumą ir kt.
• Progesterono poveikis:
  • Parengia gimdos gleivinę implantacijai (jei moteris nepastoja, gimdos gleivinė vėliau atkrinta ir pasišalina su menstruaciniu krauju).
  • Slopina ovuliaciją ir apriboja pirminių folikulų brendimą kiaušidėse.
  • Skatina gimdos kaklelio nusileidimą, užsivėrimą, sukietėjimą.
  • Skatina tirštų, gimdos kaklelio kanalą užkemšančių, gleivių gamybą.
  • Lemia BKT pakilimą po ovuliacijos per 0,2-0,8oC, kuris išsilaiko iki kitų mėnesinių pradžios.
  • Skatina pieną išskiriančių liaukučių išvešėjimą, sąlygojantį specifinius pojūčius krūtyse.
  • Svarbus nėštumo palaikymui, didina kvėpavimo centro jautrumą CO2, slopina centrinę nervų sistemą, mažina aminorūgščių kiekį serume, skatina azotinių medžiagų išsiskyrimą su šlapimu ir kt.

Sveikos moters mėnesinių ciklai gali būti itin reguliarūs, tačiau jų trukmė gali ir svyruoti gan plačiose ribose - nuo 21 iki 45 dienų. Dažniausiai pasitaiko 25-35 dienų ciklai ir jie laikomi reguliariais (įprastais). Klaidingai manoma, jog idealus ciklas privalo trukti 28 dienas - iš tiesų tai tėra statistinis vidurkis, o 28 dienų ciklai būdingi vos keliolikai procentų moterų.

Taip pat skaitykite: Intymūs pokyčiai po gimdymo

Ciklo trukmę gali veikti įvairūs veiksniai: ligos, vaistai, kelionės, netinkama mityba, netinkamas kūno svoris, sportas, stresas, žindymas, aplinka (net šviesa nakties poilsio metu), todėl kiekvienos moters ciklas yra labai individualus ir net tos pačios moters ciklai gali būti skirtingi. Mėnesinių ciklo ilgio svyravimas apie 5 dienas tai pačiai moteriai nelaikomas ciklo nereguliarumu.

Pirmųjų mėnesinių mergaitės paprastai sulaukia 10-14 metų amžiaus. Iš pradžių ciklai paprastai trunka ilgiau nei 30 dienų, apie vienerius metus būna labai dažni nereguliarūs ciklai. Dauguma ciklų tampa reguliarūs (įprasti) ir baigti tik moteriai peržengus 20-uosius gyvenimo metus. Iki 41-erių metų ciklai turi tendenciją trumpėti, po to - vėl pailgėja.

Su amžiumi moters vaisingumas palaipsniui mažėja. Penktajame, kartais šeštajame, gyvenimo dešimtmetyje moteriai prasideda premenopauzė - gan komplikuotas nereguliarių ciklų laikotarpis, kuomet moteris dar gali pastoti (plačiau apie premenopauzę). Galiausiai mėnesinės visiškai išnyksta ir likusią gyvenimo dalį tęsiasi nevaisingasis laikotarpis - menopauzė.

Mėnesinių ciklo fazės

Mėnesinių ciklą į fazes galima skirstyti labai įvairiai:

• pagal gonadotropinų išsiskyrimą: folikulinė (FSH) - iki ovuliacijos (jos metu bręsta keletas folikulų, iš kurių vienas ovuliuos), liuteininė (LH) - po ovuliacijos (jos metu funkcionuoja geltonasis kūnas (lot. corpus luteum), NŠP kontekste liuteininės fazės pradžia laikoma pirmoji BKT pakilimo diena);
• pagal kiaušidžių išskiriamus lytinius hormonus: estrogeninė, progesteroninė;
• pagal ovuliaciją: ikiovuliacinė, ovuliacinė, poovuliacinė;
• pagal kiaušidžių veiklą: folikulų brendimo, ovuliacijos, geltonkūnio;
• pagal gimdos gleivinės kitimą: atsinaujinimo, proliferacijos, sekrecijos, kraujavimo;
• pagal bazinę kūno temperatūrą: žemos temperatūros, pakilusios temperatūros.

NŠP kontekste skiriamos trys mėnesinių ciklo fazes: ankstyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka tik dalį folikulinės fazės), vaisingoji fazė (ji apima dalį folikulinės fazės, ovuliaciją ir kelias pirmąsias liuteininės fazės dienas), vėlyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka liuteininę fazę, išskyrus pirmąsias kelias jos dienas).

Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ANF)

Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ikiovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną. Prasideda ir pasibaigia mėnesinės, kurių metu pasišalina atsidalijęs vidinis gimdos gleivinės sluoksnis.

Po mėnesinių gimdos kaklelis esti nusileidęs, užsivėręs ir kietas. Gimdos kaklelyje gaminasi tirštos apsauginės gleivės, kurios užklijuoja gimdos kaklelį ir nepraleidžia patogenų bei spermatozoidų. Mėnesinių metu ir iškart po jų BKT gali būti svyruojanti plačiose ribose (Fluctuating BBT).

Dėl hipofizės išskiriamo FSH kiaušidėse pradeda bręsti keliolika pirminių folikulų (pūslyčių), iš kurių per visą ciklą subręsta tik vienas. Tuo metu folikulo sienelėje būna dviejų rūšių ląstelės - apvalkalo ir grūdėtosios. Sudėtingų biocheminių procesų metu iš apvalkalo ląstelėse esančio cholesterolio pagaminami vyriškieji lytiniai hormonai androgenai, kuriuos grūdėtosios ląstelės tuojau pat verčia į estrogenus.

ANF yra sąlyginio nevaisingumo fazė, nes pirmojoje ciklo pusėje nevaisingumo trukmė nėra vienoda - ji ne tik skiriasi skirtingų moterų, bet ir tos pačios moters skirtinguose cikluose. Jei folikulo brendimas prasidėjo labai anksti, ANF baigsis iškart po mėnesinių ar net jų metu (tai būdinga trumpiems ciklams), o jei kiaušialąstės brendimas užsitęs, ANF bus gan ilga (ir visas ciklas bus ilgesnis). Net ir vienodo ilgio cikluose ovuliacija gali vykti skirtingu metu.

Vaisingoji fazė (VF)

VF yra labai dinamiška. Jos metu vykstančius fiziologinius pokyčius sąlyginai galima suskirstyti į 3 etapus.

1. Iki ovuliacijos: Gamindami didėjantį kiekį estrogenų dalis folikulų sunyksta ir išryškėja geriausiai subrendęs dominuojantis folikulas - Grafo folikulas, kuris ir toliau išskiria vis didesnius estrogenų kiekius, maksimumą pasiekiančius, kai folikule subręsta kiaušialąstė. Gimdos gleivinė intensyviai veša, storėja, joje formuojasi liaukos. Gimdos kaklelis pakyla, suminkštėja, atsiveria, suintensyvėja jo liaukų veikla. Gausėja vaisingųjų gleivių, kuriose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi iki 6 dienų.
2. Ovuliacija: Kai estrogenų kiekis tampa maksimalus ir išsilaiko apie 50 val., hipofizė išskiria didelį kiekį LH, kurio veikiamas subrendęs 20 - 25 mm skersmens Grafo folikulas priartėja prie kiaušidės paviršiaus ir pradeda jį tempti. Tempiama folikulo sienelė ir kiaušidės paviršius plyšta. Iš folikulo išsilaisvinusi subrendusi kiaušialąstė patenka į pilvaplėvės ertmę - šis procesas ir yra ovuliacija. Kiaušialąstę švelniai pagauna kiaušintakio galuose esantys gaureliai (fimbrijos/spurgos) ir įtraukia į kiaušintakį, kur ir gali įvykti apvaisinimas.
3. Po ovuliacijos: Plyšusio folikulo vietoje ima formuotis geltonkūnis - folikulo grūdėtosios ląstelės intensyviai kaupia lipidus ir LH veikiamos iš cholesterolio gamina progesteroną. Pakyla BKT. Gimdos kaklelis vėl nusileidžia, sukietėja ir užsidaro, jame vėl pasigamina tirštos užklijuojančios apsauginės gleivės. Ryškiai sumažėja estrogenų kiekis.

VF, kaip ir ANF, trunka taip pat nevienodai. Jos trukmė priklauso nuo: kiaušialąstės gyvavimo laiko, spermatozoidų gyvybingumo, moters amžiaus bei gimdymų skaičiaus (daug kartų gimdžiusių moterų ši fazė ilgiau išlieka nesutrumpėjusi).

Kiaušialąstė dažniausiai gyvuoja vos 6-12 val., rečiau - iki 24 val. (nors kai kurių autorių duomenimis apvaisinta ji gali būti tik per pirmąsias 10 val.), tačiau spermatozoidai palankiose šiuo laikotarpiu gaminamose vaisingo tipo gleivėse geba išlikti gyvybingi iki 6 dienų, todėl bendras poros vaisingumas yra ilgesnis.

Šiek tiek paskubinti ovuliaciją gali ir lytiniai santykiai - jų metu iš spermos į moters kraujotaką patenka tokiu poveikiu pasižyminti medžiaga. Tai dar vienas argumentas, kodėl norint atidėti nėštumą kalendoriniai šeimos planavimo metodai nėra patikimi.

Vėlyvoji nevaisingoji fazė (VNF)

Vėlyvoji nevaisingoji fazė (poovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda praėjus kelioms dienoms po ovuliacijos (ši riba nustatoma griežtai pagal NŠP taisykles) ir tęsiasi iki paskutinės dienos prieš naujo ciklo mėnesinių pradžią.

Laikas nuo ovuliacijos (apytiksliai nuo BKT pakilimo) iki kitų mėnesinių vadinamas liuteinine faze. Normali jos trukmė - 9-17 dienų (maždaug pusei vaisingų moterų - 13-14 dienų), tačiau tai pačiai moteriai paprastai būdingi ne didesni nei 1-2 dienų svyravimai (daugiau svyruoti gali netipinėse situacijose - po gimdymo ar hormoninių kontraceptikų vartojimo), taigi, priešingai nei kitos fazės, VNF visada yra labai panašios trukmės.

Progesterono veikiama gimdos gleivinė išstorėja, jos liaukos tampa vingiuotesnės, didesnio spindžio, išskiria daug tirštų klijingų gleivių, t.y. pasiruošia priimti apvaisintą embrioną. Gimdos kaklelis kietas, nusileidęs, užsivėręs, užklijuotas tirštomis apsauginėmis gleivėmis. BKT išlieka pakilusi iki kitų mėnesinių pradžios.

Jei neįvyko apvaisinimas ir implantacija, geltonkūnis sunyksta, labai sumažėja lytinių hormonų gamyba, jie nebepalaiko gimdos gleivinės, funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis atsidalija ir prasideda mėnesinės (jei apvaisinimas įvyko, geltonkūnis nesunyksta ir išskiria progesteroną dar apie 3 mėn., kol šią funkciją perima placenta).

VNF yra absoliutaus nevaisingumo fazė. Jei kiaušialąstė nebuvo apvaisinta vaisingojoje fazėje, ji per keliolika valandų suyra ir šiame cikle pastoti nebeįmanoma, nes didelis progesterono kiekis neleidžia subręsti naujiems folikulams.

Kiaušialąstės susidarymo procesas (Oogenezė)

Oogenezė - tai moteriškų lytinių ląstelių (kiaušialąsčių) susidarymo procesas, kuris prasideda dar moters embriono vystymosi metu ir tęsiasi iki menopauzės. Šis procesas yra sudėtingas ir griežtai reguliuojamas hormonų.

Pradinės lytinės ląstelės ir jų migracija

Ankstyvoje embriono stadijoje pradinės lytinės ląstelės (PGC) susidaro už gemalo ribų. Vėliau jos migruoja į besivystančias kiaušides.

Oogonijų dauginimasis ir mejozės pradžia

Oogonijos intensyviai dauginasi mitozės būdu, didindamos būsimų kiaušialąsčių skaičių. Prieš gimimą oogonijos pradeda mejozę - ląstelės dalijimosi procesą, kurio metu chromosomų skaičius sumažėja per pusę. Oogonijos, pradėjusios mejozę, vadinamos pirmojo eilės oocitais.

Mejozės sustabdymas ir folikulų formavimasis

Pirmojo eilės oocitai sustabdomi mejozės profazės stadijoje. Kiekvienas oocitas apsuptas plokščiųjų epitelinių ląstelių, sudarydamas primordinį folikulą. Moteris gimsta turėdama ribotą skaičių primordinių folikulų, kurių skaičius varijuoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono.

Folikulų augimas ir oocitų brendimas

Nuo brendimo pradžios (puberteto) kiekvieną mėnesį tam tikras skaičius primordinių folikulų pradeda augti. Augant folikului, aplink oocitą esančios ląstelės (granulės ląstelės) dauginasi ir tampa kubinės formos. Folikulas transformuojasi į pirminį folikulą.

Toliau augant folikului, aplink oocitą susidaro skaidri zona (zona pellucida), sudaryta iš glikoproteinų. Granulės ląstelės toliau dauginasi, formuodamos kelis sluoksnius. Folikulas tampa antriniu folikulu. Tarp granulės ląstelių atsiranda skysčio pripildytos ertmės, kurios vėliau susilieja į vieną didelę ertmę - antrumą. Folikulas tampa terciariniu arba antraliniu folikulu.

Ovuliacija ir mejozės užbaigimas

Prieš ovuliaciją, veikiant liuteinizuojančiam hormonui (LH), pirmojo eilės oocitas užbaigia pirmąjį mejozės dalijimąsi, susidarant antrojo eilės oocitui ir pirmajam poliniam kūneliui. Ovuliacijos metu folikulas plyšta, ir antrojo eilės oocitas išstumiamas iš kiaušidės. Jei įvyksta apvaisinimas, antrojo eilės oocitas užbaigia antrąjį mejozės dalijimąsi, susidarant subrendusiai kiaušialąstei (ovum) ir antrajam poliniam kūneliui.

Hormoninė reguliacija

Kiaušialąstės susidarymą reguliuoja sudėtinga hormonų sistema, kurioje dalyvauja hipotalamas, hipofizė ir kiaušidės.

Hipotalamo-hipofizės-kiaušidžių ašis

Hipotalamas išskiria gonadotropiną atpalaiduojantį hormoną (GnRH), kuris stimuliuoja hipofizę išskirti folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) ir liuteinizuojantį hormoną (LH). FSH stimuliuoja folikulų augimą ir estrogenų gamybą kiaušidėse. LH stimuliuoja ovuliaciją ir progesterono gamybą geltonkūnyje.

Estrogenų ir progesterono vaidmuo

Estrogenai skatina gimdos gleivinės (endometriumo) proliferaciją, ruošiant ją apvaisinto kiaušinėlio implantacijai. Progesteronas stabilizuoja endometriumą ir palaiko nėštumą.

Kiaušialąstės apvaisinimas

Apvaisinimas įvyksta kiaušintakyje, kai spermatozoidas prasiskverbia pro kiaušialąstės apvalkalus (corona radiata ir zona pellucida) ir susilieja su kiaušialąstės membrana.

Galimos problemos ir gydymo būdai

Ovuliacijos sutrikimai

Ovuliacijos sutrikimai yra viena iš dažniausių nevaisingumo priežasčių. Šiuos sutrikimus gali sukelti įvairios priežastys, įskaitant hormonų disbalansą, policistinių kiaušidžių sindromą (PCOS) ir kt. Gydymas priklauso nuo priežasties. Gali būti skiriami vaistai, stimuliuojantys ovuliaciją, tokie kaip klomifeno citratas arba gonadotropinai.

• Klomifeno citratas. Tai kiaušinėlio atsipalaidavimą iš kiaušidės stimuliuojanti veiklioji vaistų medžiaga. Dažniausiai vaistas skiriamas moterims, kurių hipofizės (smegenų liaukos) hormonų patologijų nėra, tačiau nevyksta tipiniai mėnesiniai šių hormonų pokyčiai. Vaistas įprastai pradedamas vartoti 3-5 ciklo dieną, o jei mėnesinių nėra, gydymas pradedamas bet kuriuo metu. Dažniausiai 5 dienas vartojama 50 mg dozė, o gydymo metu tikrinama kiaušidžių reakcija į vaistą. Jeigu kiaušinėlis laikantis šio gydymo kurso nesubręsta, taikoma kita metodika: nuo 5 kito ciklo dienos iš viso 5 dienas vartojama po 100 mg per parą. Jei ir tuomet kiaušinėlis nesubręsta, gydymo kursą, skiriant pacientei po 100 mg / 24 val., reikėtų pakartoti. Jei ovuliacija nevyksta, po 3 mėn. kurso reikia daryti 3 mėn. pertrauką ir tuomet vėl vaistus vartoti laikantis aprašytojo scenarijaus.
• Gonadotropinai. Jie sudaryti iš dviejų hormonų - liuteinizuojančio ir stimuliuojančio folikulus. Pastarieji skatina kiaušinėlių vystymąsi, o juos įprastai gamina hipofizė. Dėl gonadotropinų kartais per intensyvaus kiaušinėlių stimuliavimo juos reikia atidžiau stebėti.
• Aromatozės inhibitoriai. Šio tipo vaistai yra labai veiksmingi pacientėms, sergančioms policistinių kiaušidžių sindromu. Vaisto indikacijos - panašios kaip klomifeno citrato.
• Vaistai, mažinantys gliukozės kiekį kraujyje. Ovuliaciją skatinantys vaistai kartais gali sukelti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą.

Kiaušintakių pažeidimai

Kiaušintakių pažeidimai gali užkirsti kelią spermatozoidams pasiekti kiaušialąstę arba apvaisintam kiaušinėliui patekti į gimdą. Kiaušintakių pažeidimus gali sukelti infekcijos, endometriozė arba chirurginės operacijos. Gydymas gali apimti chirurginę korekciją arba apvaisinimą mėgintuvėlyje (IVF).

Kiaušialąsčių kokybės problemos

Kiaušialąsčių kokybė mažėja su amžiumi. Prastos kokybės kiaušialąstės gali būti sunkiau apvaisinamos arba gali lemti embriono vystymosi sutrikimus. Šiuo atveju gali būti rekomenduojamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) su donoro kiaušialąstėmis.

Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS)

Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) yra sudėtingas hormoninis sindromas, atsirandantis dėl kiaušidžių veiklos sutrikimų. Šis sindromas pasižymi įvairiais klinikiniais simptomais, kurių atsiradimą lemia padidėjusi kiaušidžių, o kartais ir antinksčių, androgenų (vadinamų „vyriškais hormonais“) gamyba. Dėl šios priežasties PKS sukelia biocheminius ir medžiagų apykaitos pokyčius moters organizme. Tai yra dažniausiai, tarp vaisingo amžiaus moterų, pasitaikantis endokrininis sutrikimas, kuris yra diagnozuojamas apie 4-12% reprodukcinio amžiaus moterų.

Dažniausios PKS priežastys

Tikslios PKS priežastys iki šiol iki galo nėra žinomos, tačiau manoma, kad genetinis polinkis yra vienas svarbiausių veiksnių. PKS paveldimas autosominiu dominantiniu būdu, tai reiškia, kad jei vienas iš tėvų turi šį sindromą lemiančių genų mutacijas, perdavimo tikimybė vaikui siekia net 50%. Didelę įtaką PKS išsivystymui turi įgimtas bei išoriniais veiksniais, tokiais kaip stresas, kenksmingų medžiagų vartojimas, nesubalansuota mityba bei mažas fizinis aktyvumas, iššauktas hormonų disbalansas.

#

tags: #moters #ciklo #apvaisinimas #kiausines