Meka - miestas, turintis didžiulę reikšmę islame, yra pranašo Mahometo gimtinė. Šis miestas, esantis dabartinėje Saudo Arabijoje, ne tik buvo vieta, kur gimė viena didžiausių pasaulio religijų, bet ir tapo svarbiausiu musulmonų piligrimystės centru. Šiame straipsnyje aptariama Mekos istorija, religinė reikšmė, kultūrinis kontekstas, taip pat Mahometo gyvenimas ir jo įtaka islamui.
Mahometo vardas lietuvių kalboje: diskusijos ir variantai
Lietuvių kalboje pranašo vardas kelia nemažai diskusijų, nes jis ateina iš arabų kalbos, o transliteracija nėra visiškai vienoda. Dažniausiai pasitaikantis variantas - Mahometas, kurį naudoja oficialūs šaltiniai kaip Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vikipedija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šis žodis įsitvirtinęs nuo senų laikų, kai europiečiai pritaikė jį savo kalboms - lietuviškai jis tariamas maždaug „Ma-ho-mė-tas“, su kirčiu ant antrojo skiemens, o „h“ skamba kaip lengvas kvėpavimas, panašus į „ch“ lietuviškame „chalta“.
Kita vertus, kai kurie, ypač musulmonų bendruomenės nariai ar arabų kalbos žinotojai, renkasi Muhammadas, Muchamedas, Muhamedas, Muchomedas, siekdami artimesnio originalo - arabų Muḥammad (محمد), kur „ḥ“ yra gerkliniu „ch“, o visas vardas skamba kaip „Mu-ham-mad“, su ilgu „a“ ir minkštu „d“. Šis variantas kartais pasirodo knygose, pvz., „Didysis pranašas Muhammadas: amžinoji šviesa“, ir tariamas „Mu-ham-má-das“. Dar pasitaiko angliškojo Mohammedas ar net Machometas senesniuose tekstuose, bet jie rečiau naudojami. Iš visų šitų Mahometas laikomas teisingiausiu lietuviškame kontekste - jis pritaikytas mūsų kalbai, lengvai suprantamas ir oficialiai patvirtintas, nors jei nori tikslumo arabų atžvilgiu, Muhammadas geriau tinka.
Mahometo kelias: nuo prekybininko iki pranašo
Mahometas gimė apie 570 metus Mekoje, dabartinėje Saudo Arabijoje. Jo tėvas Abdulas Muttalibas mirė dar prieš gimimą, o motina Amina - kai jam buvo šešeri. Vaikystę praleido pas senelį, vėliau pas dėdę Abu Talibą, kuris buvo pirklys. Jaunas Mahometas pats įsitraukė į karavanų verslą, tapo žinomas kaip patikimas tarpininkas - net gavo pravardę „al-Amin“, reiškiančią „pasitikimas“. Būdamas 25-erių, jis vedė turtingą našlę Chadidžą, kuri buvo vyresnė už jį 15 metų; ji tapo jo pirmąja žmona ir stipria atrama. Jų santuoka truko 25 metus, ir Chadidža pagimdė jam šešis vaikus, iš kurių sūnus mirė anksti, o dukros vėliau vaidino svarbų vaidmenį islamo plėtroje.
Apie 610 metus, būdamas 40-ies, Mahometas gavo pirmąjį apreiškimą - angelas Gabrielius Hira kalno urve paliepė jam skaityti žodžius, kurie vėliau sudarė Korano pradžią. Tai buvo lūžis: jis pradėjo skelbti vieno Dievo - Alacho - garbinimą, kritikuodamas Mekos stabų kultą ir socialinę neteisybę. Iš pradžių jį palaikė artimieji, įskaitant Chadidžą ir dėdės sūnų Alį, bet greitai susidūrė su persekiojimu iš Kuraišų genties, kuri valdė Kabos šventyklą ir pelnėsi iš piligrimų. Po 13 metų slaptos veiklos, 622-aisiais, Mahometas su pasekėjais pabėgo į Mediną - tai vadinama hidžra, islamo kalendoriaus pradžia.
Taip pat skaitykite: Vaikiški sportiniai batukai: Ogmios Miestas
Medinoje jis tapo ne tik religiniu vadu, bet ir politiku: sudarė konstituciją, vienijusią musulmonus, žydus ir kitus gyventojus, nustatydamas taisykles taikos, karo ir teisingumo klausimais. Jo gyvenimas Medinoje buvo pilnas iššūkių - kovos su mekiečiais, kaip Badro ar Uhudo mūšiai, rodė, kad islamas plinta per karus, bet ir derybas. Mahometas sugrįžo į Meką 630-aisiais be didelio kraujo praliejimo, pavertė Kabą islamo centru ir paskelbė amnestiją priešams.
Per 23 metus jis surinko Koraną - 114 skyrius, kurie tapo islamo šventa knyga, aptariantys tikėjimą, moralę, įstatymus. Be Korano, jo darbai apima maldas (salat), badą (ramadanas), piligrimystę (hadžas) - penkis islamo stulpus. Jis turėjo daugiau nei 10 ženų po Chadidžos mirties, daugiausia našlių ar vergų, kurios padėjo plėsti bendruomenę. Mirė 632-aisiais Medinoje, palaidotas ten, kur dabar stovi Pranašo mečetė. Jo palikimas - islamo įkūrimas, kuris šiandien vienija pusantro milijardo žmonių, keičiantis pasaulio istoriją nuo Ispanijos iki Indonezijos.
Mekos reikšmė islame
Meka yra švenčiausias miestas islame ir viena svarbiausių vietų musulmonų pasaulyje. Miestas yra Saudo Arabijoje, vakarinėje šalies dalyje, netoli Raudonosios jūros. Meka turi didžiulę religinę reikšmę dėl savo istorinio, dvasinio ir kultūrinio vaidmens islame.
Religinė reikšmė
- Pranašas Mahometas: Meka yra pranašo Mahometo gimtinė. Mahometas, islame laikomas paskutiniu ir svarbiausiu pranašu, gimė Mekoje apie 570 m. po Kr. Šis miestas buvo vieta, kur jis pradėjo skelbti islamo mokymą po to, kai gavo pirmąjį Dievo apreiškimą per angelą Gabrielių.
- Kaaba: Mekoje yra Kaaba - švenčiausias islamo šventovė, esanti Al-Masdžid al-Haram (Didžiojoje mečetėje). Kaaba yra kubo formos statinys, kurį musulmonai visame pasaulyje laiko Dievo namais. Kiekvieną dieną penkių maldų metu musulmonai atsigręžia į Meką, o tiksliau į Kaabą, vadinamuoju qibla (maldos kryptimi).
- Hadžas: Hadžas yra vienas iš penkių islamo stulpų (pagrindinių religinių įpareigojimų), kurį kiekvienas musulmonas privalo atlikti bent kartą gyvenime, jei tik tai leidžia finansinės ir fizinės sąlygos. Hadžo metu milijonai musulmonų iš viso pasaulio susirenka Mekoje, kad atliktų tam tikras ritualines apeigas, įskaitant apsisukimą aplink Kaabą, vadinamą tawaf, ir buvimą Arafato kalne, kur Mahometas pasakė savo paskutinį pamokslą.
Istorinis ir kultūrinis kontekstas
Meka nuo seno buvo svarbus prekybos centras Arabijos pusiasalyje, todėl miestas pritraukė įvairių genčių ir tautų. Prieš islamo atsiradimą, Meka taip pat buvo religijos centras, kuriame buvo garbinami daugybė arabų dievybių, kurių stabai buvo laikomi Kaaboje. Pranašas Mahometas, skelbdamas vieno Dievo (Alacho) mokymą, galiausiai pavertė Meką islamo širdimi.
Politinė ir dvasinė reikšmė
Šiandien Meka yra ne tik religinis, bet ir politinis simbolis. Ji yra Saudo Arabijos kontrolėje, o šalies valdžia rūpinasi šventų vietų priežiūra ir piligrimystės organizavimu. Meka taip pat yra vieta, kurioje musulmonai iš viso pasaulio susitinka, stiprina savo tikėjimą ir bendruomeniškumą.
Taip pat skaitykite: „Čik Čik“ paslaugos ir patirtis
Meka yra nepaprastai svarbi islame, simbolizuojanti vienybę, tikėjimą ir bendruomenę.
Mahometo įtaka ir palikimas
Būdamas žemos kilmės, Mahometas įsteigė ir išpopuliarino vieną didžiausių pasaulio religijų bei tapo be galo efektyviu politiniu lyderiu. Daugelis „100” aprašytų žmonių gimė ir augo civilizacijos centruose, aukšto kultūrinio lygio ar politiškai svarbiose tautose. Mahometas gimė 570 metais Mekoje, pietų Arabijoje, kuri tuo metu buvo pasaulio pakraštys, toli nuo prekybos, meno ir mokslo centrų. Šešerių metų tapęs našlaičiu, jis augo kuklioje aplinkoje. Islamo tradicija pasakoja, jog Mahometas buvo neraštingas. Jo finansinė padėtis pagerėjo, kai dvidešimt penkerių metų jis vedė turtingą našlę.
Mahometas atliko daug svarbesnį vaidmenį islamo raidoje, negu Jėzus krikščionybės istorijoje. Nors Jėzus buvo atsakingas už pagrindines etines ir moralines krikščionybės sąvokas (kurios skyrėsi nuo judaizmo), pagrindinis krikščionių teologijos ugdytojas, atvertėjas į j ą ir didelės Naujojo Testamento dalies autorius buvo Šv. Paulius. O Mahometas buvo atsakingas ir už islamo teologiją, ir už jos pagrindinius etinius bei moralinius principus. Be to, jis atliko pagrindinį vaidmenį skleisdamas naująjį tikėjimą ir įtvirtindamas islamo religinę praktiką. Jis buvo musulmonų šventojo rašto Korano, Mahometo įsitikinimu, jam Dievo įkvėptų teiginių rinkinio autorius. Daugelis įvairių posakių dar Mahometui gyvam esant buvo kruopščiai perrašinėjami, o netrukus po jo mirties surinkti į autoritetingą rinkinį. Todėl Koranas reprezentuoja Mahometo idėjas, mokymą ir tam tikru mastu tikslius jo žodžius. Tokio detalaus Kristaus mokymų rinkinio neišliko. Kadangi Koranas mažų mažiausiai yra toks pat svarbus musulmonams kaip Biblija krikščionims, Mahometo įtaka per Koraną buvo milžiniška. Tikriausiai reliatyvi Mahometo įtaka islamui buvo didesnė už Jėzaus Kristaus ir Šv. Pauliaus kartu padarytą įtaką krikščionybei.
Mahometas (priešingai negu Jėzus) buvo toks pat sėkmingas pasaulietinis, kaip ir religinis, lyderis. Apie daugelį istorinių įvykių būtų galima pasakyti, jog jie buvo neišvengiami ir būtų įvykę net be tam tikro juos inspiravusio politinio lyderio. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos kolonijos tikriausiai būtų išsikovojusios savo nepriklausomybę nuo Ispanijos, net jeigu nebūtų Simono Bolivaro. Tačiau to negalima pasakyti apie arabų užkariavimus. Nieko panašaus nebuvo įvykę iki Mahometo, ir nėra prasmės manyti, kad tokie užkariavimai būtų buvę įmanomi be jo. Vieninteliai tolygūs užkariavimai žmonijos istorijoje yra Čingischano vadovaujami mongolų žygiai tryliktame amžiuje. Arabų tautos, sujungtos ne tik islamo, bet ir arabų kalbos, istorijos bei kultūros, gyvena nuo Irako iki Maroko. Arabų kalbą nuo suskilimo į tolimus dialektus, kuris galėjo įvykti per trylika šimtmečių, turbūt apsaugojo Korano svarba musulmonų religijoje bei tas faktas, kad jis parašytas arabiškai. Tarp šių arabų valstybių, žinoma, egzistuoja skirtumai bei susiskaldymai (ir j i e suprantami), tačiau jie neužgožia svarbių vis dar esančios vienybės elementų. Taigi matome, jog arabų užkariavimai septintame amžiuje ligi pat šių dienų turi įtakos žmonijai.
Ikiislaminė Meka: religijos ir papročiai
Prieš islamą, Mekoje ir visoje Arabijoje vyravo politeizmas - tikėjimas daugybe dievų. Kiekviena gentis turėjo savo dievybes, o Kaaba buvo svarbiausias religinis centras, kuriame buvo laikomi įvairių dievų stabai. Kuraišų gentis, kuriai priklausė ir Mahometas, pasirūpino, kad Kaaba vadinamoje pagoniškoje šventovėje stovėtų stabas kiekvienai religijai.
Taip pat skaitykite: Šventės Vilniuje: karnavaliniai kostiumai
Tačiau, be politeizmo, Arabijoje egzistavo ir kitų religijų įtaka. Čia buvo žydų ir krikščionių bendruomenių, kurios skleidė monoteistines idėjas. Taip pat buvo paplitusi sabėjų religija, kuri garbino dangaus kūnus. Šios religijos turėjo įtakos Mahometo mokymui ir islamo formavimuisi.
Gentinis ikiislaminės Arabijos visuomenės pobūdis paaiškina daugelį dalykų, randamų šių laikų islame. Pavyzdžiui, su arabų morale puikiai derinosi kitų genčių užpuldinėjimas, siekiant pagrobti turto, žmonų ir vergų, todėl gentys nuolatos viena su kita kariavo. Šios dykumų gentys gyveno pagal įstatymą „akis už akį, dantis už dantį“. Keršto būdavo imamasi dėl kiekvieno tyčinio veiksmo prieš kurį nors genties narį. Atšiaurus Arabijos klimatas išugdė šiurkščią gentinę visuomenę, kurioje smurtas buvo tapęs gyvenimo norma. Smurtas tebėra būdingas ir mūsų laikų musulmonų bendruomenėms. Įdomu, kad angliškas žodis assassin, „samdytas žudikas, teroristas“ yra arabiškos kilmės žodis. Jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio assassinus, perimto iš arabiško žodžio haššašin. Haššašin pažodžiui reiškia „hašišo rūkytojai“ - taip būdavo vadinami musulmonai, kurie rūkydavo hašišą, norėdami sukelti savyje religinį įtūžį prieš žudydami priešus.
Prieš atsiradus Arabijoje islamui, stabmeldžiai arabai mokė, kad kiekvienas tikintysis keliskart per dieną, tam tikru nustatytu metu, turi nusilenkti ir melstis link Mekos - Arabijos religinio centro su šventove Kaaba. Be to, kiekvienas privalo bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką pagarbinti dievus Kaaboje. Atvykęs į Meką, pagonis septynis kartus apibėgdavo Kaabą, pabučiuodavo juodąjį akmenį, o paskui bėgdavo apie mylią į Wadi Mina mėtyti akmenų į šėtoną. Jie taip pat vertino išmaldos davimą ir smerkė lupikavimą. Vieną mėnesį pagal mėnulio kalendorių jie net skyrė pasninkavimui.
Korano kritika ir prieštaravimai
Nors musulmonai tiki, kad Koranas yra tobulas Dievo žodis, kritikai atkreipia dėmesį į tam tikrus prieštaravimus ir neatitikimus. Pavyzdžiui, Korane teigiama, kad Abraomo tėvo vardas buvo Azaras, tačiau Biblija sako, kad jo vardas Terachas. Taip pat Korane teigiama, kad Mozę įsūnijo faraono žmona, o ne faraono duktė, kaip rašoma Biblijoje.
Kai kurie kritikai teigia, kad Korane yra apreiškimų, labai tinkančių Mahometo asmeninei naudai arba malonumui. Pavyzdžiui, kai Mahometas užsigeidė savo įsūnio žmonos, jis staiga gavo Alacho apreiškimą, leidžiantį jam paimti į žmonas kito vyro žmoną. Taip pat Korane daug klaidų dėl krikščionių tikėjimo ir apeigų. Pavyzdžiui, Koranas klaidingai aiškina krikščioniškąją Trejybės doktriną.
Tačiau musulmonai tiki, kad Koranas yra neklystamas ir kad visi prieštaravimai gali būti paaiškinti. Jie teigia, kad Koranas yra Dievo žodis, kuris buvo apreikštas Mahometui per angelą Gabrielių.