Įvadas
Juozas Grušas - XX a. žinomiausias Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas bei vienas didžiausių moralistų lietuvių kūrybos atžvilgiu. Jo 1967 m. išleista tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ yra vienas iš reikšmingiausių kūrinių, kuriame analizuojami tėvų ir vaikų santykiai. Šiame kūrinyje Grušas kelia esmines šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas, tarp kurių ypač svarbi yra tėvų ir vaikų santykių tema. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šie santykiai atsispindi dramoje ir kodėl jie išlieka aktualūs net ir šiandien.
Juozo Grušo kūrybos kontekstas
Juozas Grušas - tai itin žymus bei talentingas XX a. Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas ir aktyvus kultūros veikėjas, kurio kūryba jau gyvuoja nuo 1925 m. Tad pirmieji Juozo Grušo kūriniai pasirodė dar visiškai jaunystėje. Tikriausiai dėl to Juozas Grušas savo bibliografijoje turi išties nemažą kiekį parašytų bei išverstų kūrinių, kurių kiekvienas labai svarbus ir aktualus visuomenei. Tačiau kaip vieną aktualiausių net ir šiandien, žvelgiant į esmines problemas, kūrinių yra Grušo 1967 m. parašyta tragikomedija, pavadinimu „Meilė, džiazas ir velnias“. Šiame kūrinyje Grušas reprezentuoja skirtingų kartų santykius, kuriuos galima įvardinti, kaip tėvams ir vaikams priklausančius santykius.
Tėvų ir vaikų santykių svarba literatūroje ir gyvenime
Visais laikais didžiausias žmogaus turtas ir pradžių pradžia buvo ir yra šeima. Nuo seno lietuviai šeimą laikė svarbiausia vertybe. Šeima ir vaikai buvo laimės, tarpusavio paramos ir pagalbos šaltinis. Ne veltui santykiai tarp vaikų ir tėvų yra viena labiausiai nagrinėjamų temų lietuvių literatūroje. Juk žmogus kaip asmenybė formuojama šeimoje. Čia mes mokomės mylėti, suprasti, atskirti gėrį nuo blogio, tikrąsias vertybes nuo netikrų.
Literatūriniuose kūriniuose dažniausiai atsiskleidžia pati svarbiausia ir unikaliausia rašytojų išmintis apie pačius įvairiausius gyvenimo objektus ar net problemas, kurios tiesiog privalo būti apmąstytos. Būtent santykių temai esant vienai iš labiausiai komplikuotų gyvenime, rašytojai dažnai pateikia pačių įvairiausių modelių santykių analizę. Tad būtent šiame kalbėjimo pavyzdyje yra analizuojami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, leidžiantys pamatyti tikruosius tėvų ir vaikų santykius, paveiktus pačių įvairiausių negandų, patirčių ir jausmų.
Vaikai ir tėvai - šeimos sąjunga, kurioje įprastai, tikima, kad turi vyrauti bendrystė, nuoširdumas, besąlygiška meilė. Tačiau tai - stereotipiniai santykiai, į kuriuos dažnai žiūrima, kaip į pavyzdį. Paskaičius daugiau literatūros kūrinių, galima matyti, kad vaikų ir tėvų santykiai literatūroje gali būti įvairialypiai. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip Juozas Grušas nagrinėjo šiuos santykius savo dramoje.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai darželio auklėtojui
Tragikomedijos žanras ir jo įtaka kūrinio suvokimui
Nors rašytojo 1967 m. sukurtas scenai kūrinys „Meilė, džiazas ir velnias“ yra tragikomedijos žanro, tačiau jame yra daugiau tragiškų nei komiškų įvykių. Gėris ir blogis (arba meilė ir velnias) - dvi kraštutinės nesutaikomos jėgos, kurios pristatomos aplinkoje modernaus gyvenimo, simbolizuojančio džiazą. Rašytojas svarsto visų laikų temas: kalba apie žmogaus gerumą, apie išsigimimą ir nužmogėjimo priežastis, taikliai sukurdamas trijų džiazą grojančių vaikinų ir vienos merginos maištaujantį gyvenimo būdą.
Pagrindiniai veikėjai ir jų tarpusavio santykiai
Dramos veiksmas: trys jaunuoliai sžiazistai - Andrius, Julius, Lukas - groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas - pamestinukas, Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, - tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa. Andrius sako tėvui: “Neįžeidinėk mirusios motinos”. Juliaus motiną tėvas vadina “šeimos karaliene”. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse - “tai lygu gyvuliui”. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Tai tik iliuzija. Iš tikrųjų jie našlaičiai, išmesti į gyvenimą kaip į šiukšlių duobę. “Katilas” - vienintelė jaunuolių priebėga nuo vienatvės šiurpo.
Andrius: maištininkas ir tėvo priešininkas
Kompanijos, grojančios džiazą, lyderis yra Andrius. Jis kupinas neigiamos energijos, trokšta stiprių išgyvenimų, ieško naujų nuotykių, įdomios veiklos, yra iniciatyvus. Tragikomedijos pradžioje jis išsigalvoja apiplėšimą, fantazuoja apie žmogžudystę, prievartavimą, girtuokliauja. Jam neįdomu gyventi pasaulyje, kuriame jau sukurtos taisyklės, yra nusistovėjusios normos. Andrius yra maištininkas. Vaikinas nenori dėkoti tėvams ir seneliams už šviesią vaikystę, viskuo aprūpintą jaunystę. Jis pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot jo, trukdo įgyvendinti tikslus. Andriaus charakteris sudėtingas - jo būtis primena griovėjo, t. y. velnio įvaizdį. Jis netiki idealais, tokiais kaip meilė, tyrumas, grožis, viltis, gal todėl, kad neturi mamos, o santykiai su tėvu komplikuoti. Tėvas ir sūnus neranda bendros kalbos.
Vienas konfliktiškiausių veikėjų yra Andrius - džiazininkų vadeiva. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis stoja prieš tėvą - teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas. Jis tėvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripažįstąs tik jėgos kultą, tikras mankurtas. Jis užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Tai lemia jo pražūtį.
Julius: dvasinė krizė ir nusivylimas
Juliaus charakteriu išreikšta kraštutinė dvasinė intelektualinė krizė, kurią stagnacijos metais išgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius - filosofo idealisto sūnus, bet nusivylęs visuomene, kaip negalinčia apginti humanistines tradicijas. Dėl to ir priekaištauja tėvui: “Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės. <…>. Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi “nemirštamos dieviškos dvasios”. Julius, praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, jaučia egzistencijos tragizmą.
Taip pat skaitykite: Psichologinis žvilgsnis į meilę vaikui
Lukas: visuomenės atstumtasis ir maištininkas
Lukas - atstovauja visuomenės padugnėms, pačia savo socialine padėtimi lyg ir pasmerktas. “Nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko! Galiu padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad esu pamestinukas. Mestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę”, - sako Lukas. Lukas maištauja vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pavardę - Pinkvarta. Gyvenimas vaikų namuose, suvokimas, ką iš jo atėmė tėvai, amžinas skausmas.
Beatričė: jungtis tarp kartų
Beatričės išsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nėra maištingi. Tačiau sieloje išgyvena dėl motinos pasirinkimo, senelės nesugebėjimo suprasti. Ji stengiasi pažadinti tėvus, kad suvoktų, kokia jų vieta vaikų gyvenime. Ta šventa keistuolė, norinti “tvarką pakeisti”, išbudina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa, kad jis pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie tokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Panašiai žadinamas iš dvasios sąstingio ir Juliaus tėvas. Taigi Beatričė jungia tėvus ir maištaujančius vaikus.
Motinos vaidmuo ir jo trūkumas
Dramos veikėjai neturi motinų: Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas - pamestinukas, Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, - tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa. Andrius sako tėvui: “Neįžeidinėk mirusios motinos”. Juliaus motiną tėvas vadina “šeimos karaliene”. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse - “tai lygu gyvuliui”. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Tai tik iliuzija. Iš tikrųjų jie našlaičiai, išmesti į gyvenimą kaip į šiukšlių duobę.
Konfliktas tarp kartų
Andrius stoja prieš tėvą - teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas. Jis tėvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripažįstąs tik jėgos kultą, tikras mankurtas. Jis užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Tai lemia jo pražūtį. Šis konfliktas atspindi to meto visuomenės susipriešinimą tarp skirtingų kartų, kurių vertybės ir idealai skyrėsi.
Laisvės paieškos ir atsakomybė
Būtent laisvė gali atnešti žmogui daug naujų galimybių, patirčių. Tik būdamas laisvas, žmogus gali gyventi pilnavertiškai be jokių apribojimų, kurti savo likimą ir pilnai gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tačiau dramoje matome, kad jaunuoliai, ieškodami laisvės, dažnai pamiršta atsakomybę, o tai veda prie tragiškų pasekmių.
Taip pat skaitykite: Meilės atsiradimas
Meilės paieškos ir jos prasmė
Meilė - tai vienas nuostabiausių jausmų. Be jos žmogaus gyvenimas būtų liūdnas, niūrus, nuobodus. Tačiau meilė pakeičia ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir patį žmogų. Kai myli, žmogus siekia būti geresnis, dosnesnis, kilnesnis, gražesnis. Tačiau dramoje meilė dažnai yra iškreipta, pažeista, o veikėjai nesugeba atrasti tikrosios meilės prasmės.
Savivertės svarba ir jos įtaka santykiams
Asmens savivertė priklauso nuo jo gyvenimo aplinkybių. Kartais gyvenime susiklosto taip, kad gyvenimo patirtys, pergalės ir nesėkmės įtakoja žmogaus savivertę. Žinoma, geros gyvenimo patirtys aukština žmogaus savivertę, o blogos - mažina. Nuo ko priklauso žmogaus savivertė? Šiais laikais žmonės dažnai susimąsto apie savo vertę ir gyvenimo prasmę. Žmogaus savivertė formuojama ir lavinama nuo pat vaikystės iki senatvės, tai yra vertybė, kurios vystymosi svarbą suvokia tik individai. Dramos veikėjų savivertė dažnai yra žema, o tai neigiamai veikia jų santykius su kitais žmonėmis.
Šeimos vaidmuo ir jo svarba
Dauguma mano, kad šeima - tai namai, kur gera sugrįžti, kur esi laukiamas, mylimas, saugomas ir gerbiamas, tačiau realybė yra kitokia. Šeimos nariai dažnai nesupranta savo artimųjų, nesidomi kaip jie gyvena, jų požiūrį į gyvenimą iš kitos pusės. Dramos veikėjų šeimos dažnai yra disfunkcinės, o tai lemia jų nesėkmes ir nelaimingumą.