Meilė - tai jausmas, kuris lydi mus visą gyvenimą. Tačiau meilė vaikui - ypatingas reiškinys, turintis didelę reikšmę jo raidai ir gerovei. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip meilė pasireiškia skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais, kokią įtaką ji daro vaiko psichikai ir kaip tėvai gali kurti stiprų, meile grįstą ryšį su savo atžalomis.
Meilės Samprata: Nuo Suaugusiųjų Iki Vaikų
Meilė - tai plati sąvoka, apibūdinanti žmogaus jausmus, susijusius su santykiais su kitais žmonėmis, daiktais, idėjomis bei pačiu savimi. Vaikų ir suaugusiųjų meilė skiriasi. Suaugusiųjų meilė dažnai būna sąlygota, paremta abipusiais mainais ir lūkesčiais. Tuo tarpu vaikų meilė, ypač ankstyvajame amžiuje, yra instinktyvi ir orientuota į poreikį būti mylimam. Kūdikių meilės išraiška - tai begalinė laimė matant artimus žmones, šypsena ir skardus juokas.
Meilės Būtinybė Vaikui
Kūdikiui artimųjų meilė yra būtina išlikimo sąlyga. Kaip be maisto neįmanoma išlikti fiziškai, taip be meilės neįmanoma tapti pilnaverte asmenybe. Negavus pakankamai meilės vaikams gali išsivystyti ankstyvos neurozės, jie tampa kaprizingi, irzlūs. Vaikystėje jaučiant nuolatinę santykių šilumos, švelnumo stoką gali užaugti abejingas ir net žiaurus žmogus. Pasitikėjimas, savęs vertinimas, tikslų atradimas bei siekimas glaudžiai susiję su tuo, kiek vaikas buvo mylimas tėvų.
Meilės Raida: Nuo Gimimo Iki Paauglystės
Nors ką tik gimę mažyliai savo tėvų dar nemyli, meilė tėvams bei artimiesiems nesąlygojama biologinio ar genetinio pagrindo. Vaikai pradeda mylėti tėvus, kai pastarieji daro viską, kas reikalinga, su džiaugsmu. Trumpiau sakant tėvų fizinė bei materialinė pagalba kartu su moraliniu palaikymu bei dėmesiu gimdo vaikų meilę. Mylintys tėvai stengiasi išmokyti meilės ir savo atžalą. Vaikai be galo imlūs viskam, ką mato iš tėvų. Mažylis rodo švelnumą, kurį jaučia ir supranta kiekviena mama: glosto veidą, rankas, pilvą, prisiglaudžia, bučiuoja, jei jau moka kalbėti - sako švelnius žodžius, giria: „mama, kokia tu graži“. Jis siekia paliesti, paimti už rankos, kabinasi už drabužių - mama jam kaip saugus prieglobstis, jis pasitiki ja, vadinasi ir myli. Kai mažylis ilgiau lieka vienas, jis verkia ilgėdamasis ir su džiaugsmu pasitinka mamą, kai ji ateina, vėl ieško fizinio kontakto. Vaikai jautriai reaguoja į mamos ar kitų artimųjų liūdesį ir bando nuraminti siūlydami savo mylimiausią žaislą ar skanėstą. Skuba pasidalinti jausmais, nerimu, ką įdomaus matė ar nuveikė. Nudžiūgina dovanodami savo piešinį ar suskintą gėlių puokštę. Kopijuoja tėvų ar kitų mylimų žmonių manieras, eiseną, žodžius. Vaiko meilė išreiškiama ir pavydu, nukreiptu į kitus šeimos narius (broliuką, sesutę ar kurį nors tėvų), jei jam atrodo kad jį myli mažiau už juos. Meilę broliukui ar sesutei vaikas išreiškia rūpinimusi jais, bendrais žaidimais, pagalba tėvams kai prižiūri mažesniuosius, užjaučia juos i,r be abejo, glamonėmis, bučiniais, žodžiais. augintinį, jis padeda juo rūpintis, domisi, bendrauja, glosto, kalbasi su gyvūnėliu.
Nuo 3 metų vaikas pradeda save suvokti kaip asmenybę ir identifikuotis su tos pačios lyties gimdytoju. Amžius iki 5 metų klasikinėje psichoanalizėje yra laikomas Edipo komplekso formavimosi amžiumi, kuomet vaikų „pirmoji meilė“ nukreipta į tėvus. Berniukai įsimyli mamas, o mergaitės tėčius, pradeda paraktiškai nagrinėti „suaugusiųjų“ gyvenimą. Tuomet neretai atsiranda meilė priešingos lyties bendraamžiui, kuri gali būti išgyvenama labai intensyviai. Jeigu mažylio svarbiausias nefiziologinis poreikis yra „būti reikalingam“, tai paaugęs jis pajunta poreikį „būti svarbiam“. Tai reiškia, kad jis siekdamas tapti savarankiškesis sparčiai vystosi kaip asmenybė. Žmonių, kuriems jaučiama meilė, ratas augant vaikui plečiasi. Tėvai jau nėbėra vienintelias meilės objektas. Suaugę artimieji turi jautriai priimti vaiko meilę kitiems, nekritikuoti ir gerbti ja, nes tai tyras ir nuoširdus jausmas. Paaugių meilė tėvams perauga į labai skirtingas kategorijas, nuo glaudaus susiliejimo su pastaraisiais iki protesto prieš nuolatinę globą ir atmetimo.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai darželio auklėtojui
Neapykanta Vaikų Akimis: Protestas, O Ne Tikras Jaismas
Mažylis negimsta su neapykantos jausmu. Tai, ką mes vadiname vaiko neapykanta, iš tikrųjų yra tik jo protestas prieš nesveiką situaciją šeimoje ar nepriimtiną jam auklėjimo būdą. Žodį „nekenčiu“ atžala gali išgirsti aplinkoje: šeimoje, mokykloje, iš animacinių herojų lūpų ir jį pakartoti. Jeigu mažyliui dar nėra trijų metukų, jam dar nežinoma žodžio „nekenčiu“ prasmė. Agresyviai elgdamasis jis tyrinėja tėvus ir bando suvokti jų pasipriešinimo įniršiui modelį. Vyresniam (5 metų ) vaikui yra tinkama paaiškinti neapykantos sąvoką ir pasistengti sužinoti, su kuo susijęs jam šis jausmas. Dažniausiai vaiką piktina nesąžiningi tėvų veiksmai ar sprendimai. Tėvų nemeilė gali įtakoti vaikų neapykantą. Jei tėvas griežtas ir taiko fizines bausmes, o mama gaili švelnių žodžių vaikui, jei mokykloje bendraamžiai terorizuoja ir žemina, gali nutikti, kad vaikas neapkęs viso pasaulio. Staigų neapykantos protrūkį vaikas parodo, kai nepavyksta pasiekti norimo. Kai kuriais atvejais esant įtemptiems santykiams šeimoje vaiko neapykantos apraiška yra tėvų elgesio imitacija, ypač jei tėvai patys nuo mažens įteigia vaikui negatyvų požiūrį į aplinką. Vaikų neapykanta yra daugiau besąlyginė ir konkreti negu suaugusiųjų.
Nemylimas Vaikas: Pasekmės ir Pagalba
Jei tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikui, nesidomi jo reikalais bei pasiekimais, mažai bendrauja, neužjaučia, neišklauso - vaikas pasijunta nemylimas ir nereikalingas. Paprašyti meilės jis negali ir išgyvena nuoskaudą savyje. Vaikas gali pradėti elgtis agresyviai ir net asocialiai, kad atkreiptų į save dėmesį.
Ar vaikas gali neapkęsti tėvų? Taip, gali. Jeigu gimdytojai naiviai tikėjo, kad jų vaikas mylės juos tik už tai, kad jie tėvai, jei savo pavyzdžiu nerodė meilės, yra rizika, kad atžala taip ir neišmoks mylėti. Vaiką reikia mokyti draugauti, bendrai kurti, o vėliau ir mylėti.
Meilės Pamatai: Kaip Mokyti Vaiką Mylėti
Pirmieji 3 vaiko gyvenimo metai svarbiausi formuojant meilės pamatus. Pirmiausia mokyti meilės reikia savo asmeniniu pavyzdžiu. Vaikas nieko neįsisavina taip gerai, kaip tėčio ir mamos tarpusavio santykių kurdamas vėliau savo asmeninio gyvenimo modelį. Niekada nėra per anksti kalbėti vaikui apie meilę, ir nuostabu, kad jis gali girdėti jūsų meilės žodžius dar būdamas įsčiose. Atsižvelgiant į vaiko amžių tinka palaipsniui pasakoti vaikui apie meilę pradedant nuo to, kad jūs jį labai mylite, kad mylite jo tėtį (mamą). Tinka knygelių skaitymas, šeimai skirtų filmų žiūrėjimas, meilės istorijos iš gyvenimo. Labai gerai, jei tėtis moko atžalą mylėti mamą, o mama - mylėti tėtį. Kalbant vaikui apie jausmus, pabrėžkite kad „blogų“ jausmų nebūna, ir leiskite jam išreikšti negatyvias emocijas. Smerkti galima tik veiksmus, bet ne jausmus.
Meilės Stoka: Strategijos ir Pasekmės
Gaudamas pakankamai meilės vaikas visada turi ką mylėti. Jei to nebuvo, priklausomai nuo amžiaus ir jautrumo vaikas pasirenka iš dviejų strategijų. Pirmiausia jis gali nuspręsti, kad jei jo nemyli, jis pats savęs irgi nemylės. Taip atsiranda polinkis į mazochizmą, įvairias priklausomybes. Gyvenime toks žmogus vis patiria nuoskaudas iš artimų ir mylimų žmonių. Antroji strategija - vaikas nusprendžia nekreipti dėmesio į suaugusius ir mylėti pats save. To pasekmės gali būti neurozės, priklausomybė nuo nuomonės apie save, perfekcionizmas, polinkis žeminti kitus. Prarandama asmenybės harmonija su savimi ir aplinka. Skaudu, kad tokie žmonės nesugeba mylėti patys bei priimti kitų meilę.
Taip pat skaitykite: Meilės atsiradimas
Kaip Padėti Vaikui Jaustis Saugiai ir Mylimam
Vaikų ir paauglių tėvai dažnai neturi supratimo, kaip reaguoti į situaciją, kai vaikas nesijaučia saugiai ir jaukiai. Nematyti problemos ar užversti savo atžalą dovanomis, „užmaitinti“ skanumynais nepavyksta, nes lieka nepatenkinami ypač svarbūs vaiko raidai emociniai poreikiai, kurių paisyti būtina nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Kaip galime padėti savo vaikams bent kiek ramiau išgyventi šį ypatingą laiką? Kaip stiprinti ryšį su savo vaikais - tapti jiems tais, kuriems jie patiki savo neišsprendžiamus, ramybę atėmusius klausimus, kurių pagalbą priima sprendžiant skaudžiausias problemas? Rasti atsakymus tėvams padeda specialistai, išskirdami kelis dalykus, kurie galėtų padėti tėvams pagelbėti savo vaikams: tai besąlyginė meilė; nevaržančių ribų nustatymas; emocijų abėcėlė, leidžianti pažinti save ir kitus.
Besąlyginė Meilė: Mylėti "Tiesiog"
Leiskite vaikui patirti besąlyginę meilę - tokią, kai žinau, kad esu ir būsiu mylimas net ir tuomet, kai esu piktas, tingiu ar bjauriai elgiuosi - nesitvarkau žaislų, neišsiplaunu lėkštės, neruošiu pamokų, atžagariai atsakinėju, priekaištauju… Labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog yra mylimas, nepriklausomai nuo jo elgesio, nuotaikos ar pažymių. Meilė su sąlygomis stipriai žaloja vaikų psichiką. Paaugliai apie tai, kad jiems toks santykis netinka, parodo protestuodami. Mažus vaikus šios sąlygos taip pat traumuoja, tik jie ne visada gali/ moka apie tai pasakyti. Kaip parodyti, kad mums svarbus žmogus, bet ne jo elgesys? Priimkite jį, sakykite, kad mylite ir verkiantį, ir pykstantį, ir susivėlusį, ir vėluojantį, ir namų darbų nepadariusį. Besąlygiškas palaikymas leidžia vaikui nesigraužti dėl savo klaidų, judėti į priekį net ir tuomet, kai iš karto nepavyksta pasiekti tik, ko nori. Vaikai, kurie stokoja tokio palaikymo, būna labai jautrūs kitų kritikai, priklauso nuo aplinkinių nuomonės, bijo suklysti.
Ribų Nustatymas: Saugi Erdvė Augimui
Nu(si)statykite kartu su vaiku veikimo ribas - ir laike, ir erdvėje. Susikurkite dienos ar savaitės struktūrą ir tvarką. Aiškumas, žinojimas, galimybė nuspėti, prognozuoti suteikia vaikams ramybę ir saugumo jausmą. Kai vaikas žino, kas po ko seka - kad grįžęs iš mokyklos pietauja, tada pusvalandį pailsi, tada ruošia pamokas, po jų - eina į būrelį - jis jaučiasi ramesnis. Dienotvarkė nėra narvelis, apribojantis vaiko vaizduotę. Anaiptol. Ji vaiką nuramina, suteikia jam daugiau tikrumo, augina laisvę veikti ir laike, ir erdvėje. Beje, vaikai, kuriems nėra taikoma jokių judėjimo apribojimų, susikuria juos patys. Pavyzdžiui, lauko darželiuose, be tvorų ar užrakintų vartų, vaikai labiau linkę susispiesti į krūvą. Kai neturime ribų, dažnai jas bandome nustatyti patys ir jos būna pakankamai griežtos. Kartais vaikai „be ribų“ būna drąsesni, bet dažniau - atvirkščiai. Svarbu paminėti ir tai, kad nustatytos protingos ribos išmoko vaikus bent šiek tiek apriboti savo poreikius, toleruoti tam tikrą diskomforto lygį - dėl savo ar kitų gerovės ateityje, padeda atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, gerbti jų ribas. Kai išmokstame laikytis ribų - lengviau (pa)siekiame savo tikslų. Vaikui augant ir prisiimant vis daugiau atsakomybės, ribos taip pat turėtų būti laisvinamos. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp jų ir laisvės bei erdvės veikti. Perlenkus lazdą - per daug uoliai slopinant vaiką, jo laisvę - smalsumo lieka vis mažiau, kol galiausiai vaikai apskritai nustoja domėtis aplinka. Tai, kad jaunas žmogus niekuo nesidomi, gali būti susiję su vaikystėje ribojamu pasaulio pažinimu, stengiantis, kad viskas būtų padaryta gražiai, tvarkingai.
Emocijų Abėcėlė: Pažinti Save ir Kitus
Padėkite vaikams pažinti savo emocijas, ugdytis emocinį intelektą, stiprinkite jų socialinius gebėjimus. Kai pažįstame savo emocijas, gebame identifikuoti, kaip aš pats jaučiuosi, kaip kitas jaučiasi šalia manęs, kaip mano elgesys paveiks kitus žmones. Pirmasis žingsnis, ko galėtų imtis tėvai - kasdien kalbėtis su vaiku apie tai, kas tą dieną įvyko ir kaip vaikas dėl to jaučiasi; padėti suprasti savo elgesio motyvus bei pasekmes - ne tik ką vaikas pasakė ar padarė, bet ir ką norėjo pasakyti/padaryti; kaip galbūt pasijautė kitas dėl jo elgesio.Nepriklausomai nuo amžiaus, vaikams tokie pokalbiai paprastai patinka, nes padeda ne tik išsisakyti ir susigaudyti, kas vyksta, bet ir pasijausti išgirstais, suprastais, priimtais. Taip pat padeda suprasti, kodėl ne visi norai gali būti įgyvendinti. Vaiko pasitikėjimą savimi, savivertę, kūrybingumo, bendravimo įgūdžius, kitus emocinius bei socialinius gebėjimus stiprinti bei auginti galima būreliuose ar kitose neformaliose vaikų veiklose. Siekiant padėti vaikams jaustis geriau, jas taip pat vertėtų atsiminti.
Vaiko Drausminimas: Auginantis ar Žlugdantis?
Drausmindami vaiką venkite kraštutinumų - jie gali sužaloti vaiko psichiką. Vaiko gėdinimas - ypač kenksmingas pedagogikos reliktas - deja, ir šiandien dar naudojamas. Šį kontrolės būdą reikėtų pamiršti, nes netinkamu, nepakankamu šiuo atveju vadinamas ne vaiko atliktas veiksmas (kurį visada galima ištaisyti), o pats vaikas. Gėdinimas gali sukelti pernelyg didelį vaiko savęs kaltinimą („Tai nutiko dėl manęs“), ypač - kritiniais momentais: skiriantis tėvai, netekus mylimo gyvūno ar šeimos nario; taip pat pykčio protrūkius, savęs žalojimą(-si) ar nevalingą šlapinimąsi į lovą. Blogas vaiko elgesys dažniausiai kyla ne tuščioje vietoje ir yra susijęs su pagalbos šauksmu, kai vaikas nebepajėgus susidoroti savarankiškai. Jis tarsi iš vandens iškilusi ledkalnio viršūnė, nematomoje zonoje paliekanti labai daug vaiko išgyvenimų. Padėjus besiformuojančiai asmenybei išsispręsti problemas, pažinti ir valdyti savo emocijas, blogas elgesys dažniausiai baigiasi.
Taip pat skaitykite: Vaikų vystymasis ir meilė
Ar Tėvų Meilė Vaikams Yra Savaime Suprantama ir Privaloma?
Visuomenėje gajus įsitikinimas, kad visi tėvai privalo mylėti savo vaikus. Tačiau realybė yra kitokia. Kai kurie tėvai, nepaisant savo pastangų, nejaučia stiprios emocinės meilės vaikams. Tai nereiškia, kad jie yra „blogi“ žmonės ar netinkami tėvai. Pavyzdžiui, Lina, kuri augo šaltų, emociškai neprieinamų tėvų šeimoje, tapusi mama, pastebėjo, kad ji nesijaučia „natūraliai“ mylinti savo sūnų taip, kaip tikėjosi. Ją kankino kaltė, nes visuomenės spaudimas, kad mama turi besąlygiškai mylėti vaiką, buvo nepakeliamas. Lina pradėjusi terapiją suprato, kad jos jausmai kyla iš neišspręstų santykių su pačia savimi.
Vaikai yra kaip veidrodžiai - jie sugeria tai, ką mato, girdėdami ir stebėdami savo tėvus. Net jei tėvai nejaučia stiprios emocinės meilės savo vaikams, tai nereiškia, kad jie neturi atsakomybės. Tėvystė yra ne tik emocijų klausimas, bet ir sąmoningas pasirinkimas, kaip tėvai veikia, kaip jie gyvena savo gyvenimą ir ką demonstruoja savo vaikams. Tėvų atsakomybė už savo vaidmenis reiškia, kad jie turi sąmoningai rodyti pavyzdį, kuris padėtų vaikams augti emociškai, morališkai ir socialiai sveikiems. Tėvas dažnai tampa vaikų krypties rodykle, pavyzdžiu, ką reiškia būti atsakingu vyru. Dukros akimis tėvas yra pirmasis vyras, kuris parodo, kaip vyrai elgiasi su moterimis. Jei tėvas yra patikimas, laikosi savo žodžio ir demonstruoja pagarbą aplinkiniams, dukra tikėtina ieškos partnerio, kuris turi šias savybes. Sūnui tėvas yra modelis, kaip būti vyru. Ar jis moko atsakomybės, kryptingumo, pagarbos kitiems? Ar geba parodyti, kaip įveikti sunkumus ir laikytis savo principų? Tėvo vaidmuo yra ne tik teorinis. Vaikai stebi, kaip tėvas reaguoja į stresą, kaip jis sprendžia problemas ir kokias vertybes renkasi vadovauti savo gyvenimui. Dukra, stebėdama mamą, mokosi, kaip elgtis su savo jausmais ir kaip juos išreikšti santykiuose. Jei mama sugeba konstruktyviai spręsti konfliktus, išlaiko emocinę pusiausvyrą net sudėtingose situacijose, dukra greičiausiai formuos panašų elgesio modelį. Sūnui mama tampa pirmąja moterimi, kuri parodo, ką reiškia būti moteriška ir atsakinga. Jei mama gerbia save, sugeba priimti sąmoningus sprendimus ir demonstruoja pusiausvyrą santykiuose su aplinkiniais, sūnus labiau linkęs rinktis panašias partneres, kurios yra atsakingos ir emociškai brandžios. Mamos vaidmuo taip pat apima gebėjimą parodyti vaikams empatiją ir rūpestį. Kai mama demonstruoja pagarbą sau ir kitiems, ji perduoda vaikams vertingą pamoką, kaip kurti brandžius santykius. Tėvo ir mamos vaidmenys yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys. Kai abu tėvai yra sąmoningi ir atsakingi, jie kartu sukuria aplinką, kurioje vaikai gali mokytis tiek emocinio stabilumo, tiek kryptingo elgesio. Pavyzdžiui, Justinas ir Rūta, kurie patys buvo užaugę nesveikose šeimose, suprato, kad jų pareiga nėra tik jausti meilę savo vaikams. Jie kartu susitarė dėl pagrindinių taisyklių: rodyti pagarbą vienas kitam, elgtis sąmoningai ir palaikyti aiškią kasdienybės struktūrą.
Vienas svarbiausių principų tėvystėje yra suvokimas, kad vaikai negirdi žodžių taip, kaip jie stebi veiksmus. Šį principą iliustruoja Dariaus istorija. Jis augo namuose, kur mama nuolat pabrėždavo tvarkos svarbą, tačiau pati dažnai palikdavo namus netvarkingus. Darius užaugo su prieštaringu santykiu su tvarka - jis suprato, kad ji yra svarbi, bet nematė, kaip tai atrodo kasdieniame gyvenime. Net jei nejaučiate meilės vaikui, galite skirti savo gyvenimą tam, kad išmoktumėte kurti ryšį. Pavyzdžiui, Tomas, būdamas dviejų vaikų tėvas, prisipažino nejaučiantis artumo savo sūnums. Pradėjęs lankyti terapiją, jis suvokė, kad šis atotrūkis kyla iš jo paties santykių su tėvu, kuris buvo emociškai atitolęs. Tomas pradėjo nuo mažų žingsnių: jis leido daugiau laiko su vaikais, klausė jų istorijų ir stengėsi būti emociškai prieinamas.
Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra. Leiskite sau jausti, ką jaučiate, be kaltės ir savęs teismo. Tyrinėkite savo vidinį pasaulį. Savęs supratimas yra pirmasis žingsnis siekiant pokyčių. Sutelkkite dėmesį į atsakomybę. Net jei jausmai nėra stiprūs, Jūsų veiksmai gali turėti milžinišką įtaką vaikams. Ieškokite sąmoningo augimo. Būkite kantrūs. Ryšiai neatsiranda per naktį.
Atstumti Vaikai: Skaudi Realybė
Panevėžio laikraštis „Sekundė“ aprašė kelias tėvų ir vaikų santykių situacijas. Pirma: į Panevėžyje veikiančius globos namus mama atvedė paauglystės sulaukusią atžalą ir pareiškė nebenorinti auginti savo vaiko. Nors vaikų teisių specialistai bandė spręsti susidariusią padėtį, tačiau jų pastangos buvo bevaisės - mamos atstumtą nepilnametį globos namai apgyvendino. Kita situacija: Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja atsitiktinai gatvėje sutiko po miestą klaidžiojantį nepilnametį, vaikas papasakojo, iš namų išėjęs kilus konfliktui su tėvais ir pas juos negrįšiantis. Policijos pareigūnai nuvežė paauglį į globos namus, o tėvai per naktį taip ir nepasigedo negrįžusio vaiko.
Šios istorijos atspindi skaudžią realybę, kai vaikai jaučiasi atstumti ir nereikalingi. Specialistai teigia, kad reikėtų grupės specialistų, kad galima būtų prieiti prie vienareikšmiškos išvados, kodėl taip atsitiko. Be to, istorijos yra labai skirtingos, nors abi apie vaikų atstūmimą. Vienoje matome, kad mama eina į kontaktą, o kitoje tėvai to kontakto net neieško. Manau, kad tiems, kuriems labiausiai reikia meilės, - jie jos yra neverti.
Svarbu paminėti, kad kiekvieno žmogaus prigimtinis jausmas yra jaustis priklausančiu. Nemažai tėvų nusprendžia, kad grįžus iš darbo, norint pailsėti, daug paprasčiau vaikui įjungti televizorių ir nekontroliuojama, ką jis žiūri. Kiekvieni tėvai stengiasi vaikus išauginti gerais žmonėmis, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad yra atsakingas elgesys ir yra geras elgesys. Atsakingas auklėjimas ir geras auklėjimas. Yra nustatomos taisyklės, jų laikymasis ir pasekmės, o ne bausmės. Dažnai tėvai sako, kad taisyklių laikomasi, tačiau, paprašius papasakoti plačiau, supranti, kad taip yra ne visada.
Leidžiant vaikui pasirinkti, jis pats pradeda priiminėti sprendimus ir atsakomybę už savo elgesį. Sunku kalbėti, kas kaltas - vaikai ar tėvai. Yra daug veiksnių, pavyzdžiui, auklėjimo stilius (lepinantis ar griežtas).
Meilė: Laimė ir Kančia
Kad meilė - tai ir laimė, ir kančia, sužinojo jau patys pirmieji žmonės žemėje - moteris, vardu Ieva, ir vyras, vardu Adomas. Na, tavęs tėveliai iš namų neišvarys, nors tu irgi neklausysi jų pamokymų. Neišvarys todėl, kad jie irgi neklausė savo tėvų ir darė visokias nesąmones. Dažniausiai įsimylėjęs žmogus kankinasi dėl to, kad nežino, ar jį patį anas žmogus myli. O jeigu jis sako, kad nori draugauti, - neatsakyk (būk paslaptinga), tegu spėlioja ir kankinasi". Tiesą pasakius, mama nėra kokia nors kankintoja, ji paprasčiausiai baiminasi, kad neprarastum savigarbos. Mat kai įsimylėjęs žmogus ją praranda, tai baisiai kvailai elgiasi: skambinėja, visur tykoja, persekioja, varto akis… Jeigu žinotum (myli ar ne), tai ir neįkyrėtum, tiesa? Kaipgi sužinoti? Suaugusiesiems lengviau: jie nujaučia, nes yra įgudę. O ką daryti vaikams? Gal reiktų imti ir paklausti?.. Jeigu atsakys, kad myli - puiku. O jeigu neatsakys arba atsakys, kad ne?.. Teks palikti tą žmogų ramybėje (mat priversti ką nors tave mylėti - neįmanoma, taigi neverta net bandyti). Iš pradžių bus skaudu, bet paskui praeis. Svarbiausia - pakelti akis. Ar mama pyksta? Vieną vakarą mama su dukra atvirai plepėjo apie meilę. Ji bandė įsivaizduoti, kad jos dukra - įsimylėjusi, o ji nepyksta. Juk negali už tai pykti! Matai, kai tu braidai po balas arba laižai varveklį, ji supranta, kad tau labai smagu, bet vis tiek pagrūmoja: "Susirgsi!". Panašiai ir su meile.