Meilė - vienas sudėtingiausių ir universaliausių žmogaus išgyvenimų. Nuo pat pirmųjų susižavėjimo akimirkų iki ilgalaikio prisirišimo, meilė keičia mūsų mąstymą, jausmus ir netgi pasaulio suvokimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip meilė gimsta psichologiniu požiūriu, kokie etapai jai būdingi ir kaip išsaugoti aistrą ilgalaikiuose santykiuose.
Meilės Pradžia: Aistra ir Įsimylėjimas
Įprasta manyti, kad meilė prasideda nuo stipraus geismo ir intymumo. „Panašu, kad įsimylėjau“ - šis jausmas, jei abipusis, atveria duris į tolimesnių santykių viziją. Visos santykių pradžios turi bendrų bruožų: negalite galvoti apie nieką kita, trokštate kartu praleisti kiekvieną minutę. Klinikinės psichologijos profesorė Cindy Meston teigia, kad toks elgesys yra visiškai įprastas. Tyrimai rodo, kad ankstyvose įsimylėjimo stadijose smegenyse gerokai sumažėja serotonino - cheminės medžiagos, atsakingos už ramų, šviesų džiaugsmą. Tiesą sakant, serotonino lygiai tampa tokie drastiškai maži, kokie būdingi žmonėms, turintiems obsesinį kompulsinį sutrikimą. Geriau pamąsčius, sunku paneigti, kad iš tikrųjų jaučiamės tarsi apsėsti kito žmogaus ir sunkiai galime tai kontroliuoti. Šiuo etapu svarbiausia - fizinė trauka, partnerio pasiekiamumas ir palankios aplinkybės. Patrauklus potencialus partneris yra prieinamas ir pasiduoda vilionėms, akivaizdžių alternatyvų neturime ir tikriausiai nelabai atsiras, taigi būtų logiška su šiuo individu kurti ilgalaikį ryšį.
Aistros ir Meilės Skirtumai
Laikui bėgant, pora pradeda jausti didesnį intymumą, stipresnį prieraišumą, tačiau kartu, žmogų vis geriau pažįstant, mažėja paslapties. Būtent paslaptis ir smalsumas yra kritiškai svarbūs seksualinei traukai, įsitikinusi psichoterapeutė Esther Perel. Skirtumą tarp aistros ir meilės apčiuopti tampa paprasčiau, atlikus nedidelį eksperimentą. Jei paėmę popieriaus lapelį padalytumėte jį į du stulpelius ir viename surašytumėte visus žodžius, kurie asocijuojasi su aistra, o kitame - tuos, kurie siejasi su meile, kaip manote, kas iš to išeitų? Anot E. Perel, daugumos žmonių rezultatai panašūs: aistrą jie apibūdina tokiais žodžiais, kaip: karštas, galia, jaudulys, o meilę sieja su komfortu, stabilumu, rūpinimusi.
Visi puoselėjantieji ilgalaikius santykius (arba tie, kuriems yra tekę su jais susidurti praeityje) greičiausiai sutiks: neblėstanti aistra labiau primena frazę iš banalaus meilės romano nei nusako realų gyvenimą. Kasdienybė atkakliai kaišioja pagalius į ratus ir kas ginčytųsi, kad viršvalandžiai darbe, stresas bei neplautų indų krūva kriauklėje skamba mažiau seksualiai nei raudonas lūpdažis, balti marškiniai ir flirtas džiazo klube? Vis geriau pažįstant žmogų (dažnai - ne pačiais geriausiais aspektais), „atradėjo jaudulys“ palengva užleidžia vietą pasyvumui ir viskam, kas patogu ir paprasta. Ar jaučiamės artimi? Tikėtina, kad taip. Ar jaučiame stiprią aistrą?
Geismas ir Moterų Fantazijos
Marta Meana, klinikinės psichologijos tyrėja, atkreipia dėmesį į vieną moterų seksualumo bruožą, kuris gali nustebinti. Moteris labiausiai jaudina žinojimas, kad partneris jų geidžia taip, kaip negeidžia jokios kitos moters. Būti ta femme fatale, kuriai neįmanoma atsispirti - viena dažniausių moterų fantazijų. Šiame kontekste vyro įsipareigojimas rimtiems santykiams yra tarsi vyšnaitė ant torto: tai stipriausias patvirtinimas, kad iš tiesų esi „ta vienintelė“. Tačiau, anot mokslų daktarės, laikui bėgant moterų mąstymas keičiasi. Kai laisvas vyras nesidairo į kitas, jautiesi visagalė, tačiau, kai vyras ištikimas santuokoje, tai nebūtinai reiškia, kad esi patraukliausia moteris iš visų. Galbūt (net šiais moderniaisiais laikais) jį tiesiog varžo pagarba tradicijoms, įpročiai ar socialinės normos.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Geismo Svarba Santykiuose
Geismo vaidmuo santykiuose yra didžiulis. Tai unikalus prieskonis, kurio neatkartosite su niekuo kitu. Artumo jausmui pakaitalų rasti lengviau: jei norime kažkam pasiguosti, galime paskambinti šeimos nariui, jei norime paatvirauti prie taurės vyno, bičiuliai visada pasiekiami ranka, net vykdami atostogų galime rasti kažką, kas palaikytų kompaniją. Jei užduotume klausimą: „Kodėl poros nejaučia aistros?“, dauguma žmonių kaip pagrindinę priežastį nurodytų artumo trūkumą.
Gundymo meną daugybę metų tyrinėjęs ir jį išsamiai aprašęs Robertas Greenas teigia, kad lengvas grobis žmones domina menkai - mus traukia tai, ko negalime gauti, kas atrodo beveik pasiekiama, bet vis išslysta iš rankų. Viliotojai žino: jei agresyviai patys vaikysimės partnerį, didinsime tikimybę jį nubaidyti. Todėl, anot R. Tam pritaria ir E. Perel. Pasak jos, geismą stipriausiai jaučiame tam, ko iki galo neturime - tai nuolatinis žaidimas, spėliojimas ir vaikščiojimas peilio ašmenimis. Tačiau, kai kalbama apie meilę, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Meilė, priešingai nei geismas, susijusi su turėjimu, nuosavybės jausmu. Mums patinka, kai mylimas žmogus priklauso mums. Santykius stiprina žinojimas, kad kitam asmeniui rūpime labiau nei bet kas kitas. Mylėdami norime aiškumo ir stabilumo. Juk tikrai vargintų kasdien sukti galvą: „jis paskambins ar ne?“, „ar kalbėti atvirai, ar nutylėti?“, „ar galiu juo visiškai pasikliauti, ar jis paliks mane ant ledo, jei kažką padarysiu ne taip?“. Intymumas ir artumas gimsta iš saugumo - tai vienas pagrindinių prasmingų santykių elementų. Mums svarbu žinoti, kad su mylimu žmogumi galime būti atviri. Netobuli. Pažeidžiami. Taip, gilūs santykiai yra tie, kurie atneša ramybę - be vartymosi lovoje iki paryčių, laužant galvą, kur jie veda.
Artumo ir Atsitolimo Pusiausvyra
Tačiau situacija komplikuojasi, kai tuo pat metu trokštame dalykų, kurie yra priešingi. Nuotykių, iššūkių ir paslapties. Staigmenų ir rizikos. Anot E. Perel, geismas siejamas su stipriomis, sukrečiančiomis emocijomis, kurios dažnai turi neigiamą atspalvį. Pavyzdžiui, su pavydu, savininkiškumu, noru valdyti. Paradoksalu, tačiau tam, kad jaustume ryšį su kitu žmogumi, tarp mūsų turi būti truputis distancijos. Žinoma, jei jos bus per daug, jausimės atitrūkę. Tačiau, jei visiškai susiliesime su kitu žmogumi ir laikysime jį neatskiriama savo dalimi, taip pat negalėsime užmegzti kokybiško ryšio - juk tam būtinas kitas asmuo. Atrasti subtilią artumo ir atitolimo pusiausvyrą, ko gero, vienas didžiausių santykių iššūkių.
Kaip Išsaugoti Aistrą Ilgalaikiuose Santykiuose?
Kiekvienas renkamės, kaip į tai žiūrėti. Galbūt kaip į problemą. Gali kilti natūralus klausimas: ką gi daryti, jei tie patys dalykai, dėl kurių meilė kyla kaip ant mielių, slopina aistrą? Negi turime susitaikyti su tuo, kad vienu metu galime turėti tik vieną iš dviejų? Nebūtinai. Jei žinote, kaip elgtis, komfortas ir aistra neprivalo būti priešingybės. Mes dažnai stengiamės palaikydami santykius tapti kuo artimesni. Tačiau iš tikrųjų tarpelis tarp „manęs“ ir „tavęs“, kurį norime pašalinti, ir yra erotinis elementas. Kad sugrąžintume aistrą, mums nereikia stengtis nutiesti daugiau tiltų - kartais atstumą reikia kaip tik padidinti. Būdami vienas su kitu 24 val. per parą ir septynias dienas per savaitę, mes jaučiamės vienas kitą „turintys“, o „turėti“ ir „norėti“ dažnai yra priešingose barikadų pusėse. Tad patarimas paprastas: praleisti šiek tiek daugiau laiko atskirai.
Kasdieniame gyvenime dažnai stengiamės būti patikimi, rimti ir atsakingi. Tačiau turime nepamiršti ir kitų savo savybių - to, kad esame smagūs, paslaptingi ir spontaniški. Dideli dalykai susideda iš smulkmenų, pavyzdžiui, net ir lengvas flirtas žinutėmis gali sukurti visiškai naują atmosferą net įprastą nuobodų antradienį. O jei norite likę dviese jaustis laisviau, paprastas patarimas: į seksualinius santykius žiūrėkite ne kaip į veiksmą, o kaip į vietą, į kurią įžengiate tik trumpam ir kurioje viskas įmanoma. Čia galite elgtis visiškai priešingai nei elgiatės realybėje. Reikalavimai ir aistra nedera tarpusavyje. Jei įkyriai reikalaujate iš partnerio, kad jumis rūpintųsi, tai neišvengiamai numalšins aistrą, nes absoliuti priklausomybė nuo kito žmogaus signalizuoja apie žemą savivertę.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Mums visiems patinka vakarai ant sofos, kai vienoje rankoje - picos gabalas, kitoje - TV pultas. Net jei esame kažką suplanavę vakarui, antrajai pusei pasiūlius: „O gal tiesiog pabūnam dviese ir pažiūrim filmą?“, dažnai metame visus planus ir liekame drybsoti su pižamomis. Vis dėlto prisiminkite, kaip jaučiatės, kai grįžtate namo po treniruotės sporto klube arba po susitikimo su seniai matytais draugais - ko gero, esate laimingesni, patys sau įdomesni ir labiau savimi pasitikintys. Tam, kad santykiuose būtų daugiau aistros, reikia iš pradžių pagalvoti apie save. Kada jaučiatės aistringi, o kada visiškai užtrenkiate aistrai duris? Pavyzdžiui, kai būnate pervargę, kai patiriate daug streso, kai nesijaučiate patrauklūs, kai negalite išsakyti savo troškimų, nes bijote būti nesuprasti ir kritikuojami. Ir, atvirkščiai: kas įžiebia aistrą? Kai turite daugiau laisvo laiko, kai kažko pasiekiate ir jaučiatės pasitikintys savimi, kai išgirstate komplimentų, kai leidžiate sau atsipalaiduoti ir save palepinti? Matyti savo antrąją pusę neįprastoje aplinkoje jaudina daug labiau nei pažįstamos situacijos. Pasirinkimai patys įvairiausi - nuo slidinėjimo kalnuose ar romantiškos vakarienės naujame restorane iki konferencijos, kurioje antroji pusė sako kalbą. Beje, tokios situacijos, kai mylimasis yra dėmesio centre, o kartu šiek tiek atitolęs nuo jūsų, turi labai didelį potencialą sužadinti aistrą - tada jaučiamės stebintys savo partnerį šiek tiek iš šalies, turime progą juo netrukdomai žavėtis (ypač, jei jis tikrai išmano, ką daro!) ir matyti juo besižavinčius aplinkinius. Vienas dažniausių sėkmingų santykių mitų - įsitikinimas, kad, norėdami būti tvirta pora, partneriai vienas kitam privalo būti kaip atversta knyga: visiškai atviri ir kiaurai permatomi. Taip nėra. Įkyrus brovimasis į visas kito žmogaus mintis ir fantazijas neduoda daug naudos (jau nekalbant apie kylantį erzulį). Spontaniškumas - puikus dalykas, tačiau naivu tikėtis, kad aistra pati savaime gražiai įsiterps tarp rytinės kiaušinienės, aštuonių valandų plūkimosi darbe ir vakarinio ginčo dėl neišneštų šiukšlių.
Meilė ir Smegenys: Kaip Veikia Įsimylėjimas?
Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Laimingos smegenys“ neurologijos mokslų daktaras ir bestselerių autorius Deanas Burnettas analizuoja, kaip smegenyse gimsta laimės jausmas? Kas mus verčia mėgti vienus dalykus ir nemėgti kitų? Kuo įsimylėjusio žmogaus smegenys skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus? Kaip smegenyse gimsta meilės jausmas? Galiausiai, ar ar egzistuoja amžina laimė? Rašytojas kalbasi su scenos ir ekrano žvaigždėmis, milijonieriais, savo srityse daug pasiekusiais mokslininkais, žurnalistais ir net vaiduoklių medžiotojais, siekdamas išsiaiškinti, kas paverčia juos laimingais (arba ne).
Dalinamės Deano Burnetto įžvalgomis apie tai, kaip nuo fizinės traukos ir įsimylėjimo stadijos pereinama prie prisirišimo ir meilės? Galiausiai, kaip meilė mus padaro laimingais?
Sunku pasakyti, kas tiksliai vyksta, kai žmogų pamilstame staiga. Tačiau šis faktas taip pat yra įdomus ir svarbus. Tai dar vienas pavyzdys, kaip žmonės ir didelės jų smegenys paprastus dalykus verčia sudėtingesniais, taigi - ir painesniais. Galime susijaudinti vien nuo savo abstrakčių fantazijų ar žodžių knygoje. Lygiai taip pat galime ir įsimylėti žmogų, kurio gyvenime nesame sutikę. Kiek rimtų romantiškų santykių šiais laikais prasideda internete tarp žmonių, net negyvenančių tame pačiame mieste, šalyje ar žemyne? Kad ir koks būtų skaičius, vien faktas, kad tai apskritai įmanoma - nuostabus smegenų galimybių (arba - žvelgiant iš kitos pusės - jų trūkumų) įrodymas, nes tai reiškia: potencialiam partneriui atitikti fizinių bruožų sąrašą nebūtina.
Fiktyvios Poros Tapatybės Paieškos Internete
Mūsų smegenys lengvai „susijungia“ su kitų žmonių smegenimis, nes esame labai socialūs, ir ko gero tai daro įtaką ir smegenų polinkiui kurti romantiškus ryšius. Smegenų žievė daug ir jautriai reaguoja į tarpasmeninę komunikaciją, taigi kartais vien susirašinėdami elektroniniu paštu apie kitą asmenį sužinome daugybę dalykų: koks jo humoro jausmas, požiūris į gyvenimą, ką mėgsta, ko ne, kokių turi tikslų ir taip toliau. Turėdami tokią informaciją galime nesunkiai mintyse susidaryti pakankamai išsamų vaizdą ir jei paaiškės, kad jis labai patrauklus - nieko nereiškia ką nors įsimylėti vien pasikalbėjus raštu.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Tačiau tai gali būti ir silpnybė, nes šitaip smegenys gali „sukurti“ kieno nors įvaizdį iš sąlygiškai ribotos informacijos, todėl teks nemažai spėlioti ir daryti ne itin gerai pagrįstas išvadas. Jeigu smegenys visada kliautųsi tik logika, gal ir nebūtų nieko baisaus, tačiau taip nutinka retai. O kai kažko norime arba kas nors patinka, smegenys elgiasi labai optimistiškai - stengiasi, kad būtume laimingi, todėl mąstymas ir analizė būna iškreipti teigiamo vertinimo naudai.
Vadinasi, jei kieno nors vaizdinį susikuriame iš riboto duomenų kiekio, tikėtina, jis malonesnis, jei tarpusavio sąveika taip pat maloni, galbūt ir atlyginanti. Iš esmės smegenys nori mėgti tą žmogų, ir darome prielaidą, kad jį mėgti verta, o tai labai veikia mūsų suvokimą apie tą žmogų. Šiuo atveju darome prielaidą, kad jis save pristato visiškai atvirai ir nemeluoja, o taip pasitaiko retai. Šitaip apgaunama - internete susikuriamos fiktyvios tapatybės, siekiama, kad kas nors įsimylėtų. Tikslios tokio elgesio priežastys - psichologinė kebeknė kitam kartui, tačiau vien tai, kad tokie dalykai įmanomi, rodo, kaip lengvai smegenys įsimyli.
Kaip Įsimylėjimas Veikia Mūsų Smegenis ir Kūną?
Be to, nors meilė ir atneša daug laimės, ji neretai trukdo racionaliai ar logiškai mąstyti - net tokioms galingoms smegenims, kaip mūsų. Kodėl taip yra? Tyrimai rodo, kad stipriai mylint, padidėja mūsų seno pažįstamo, už atlygį ir malonumą atsakingo dopamino kiekis. Kas gi gali būti malonesnio, nei rasti viso gyvenimo meilę? Tačiau smegenys ne tokios paprastos, ir dopaminas turi daugiau nei vieną funkciją. Jis reikalingas emociniams-motyvaciniams procesams, padedantiems nuspręsti, kokius veiksmus atliksime, taip pat reguliuoja ir atlygio nuspėjimą, kitaip tariant - mes nuolat ieškome ir siekiame to, kas teiks atlygį. Dėl šios priežasties esame nuolatos susikaupę. Galbūt tai paaiškintų, kodėl įsimylėjėlis deda didžiules pastangas būti šalia ar bent pamatyti savo susižavėjimo objektą.
Kai įsimylime, smegenyse ir kūne padaugėja ne tik dopamino, bet ir noradrenalino. Tai padeda geriau sutelkti dėmesį, gerina trumpalaikę atmintį ir skatina siekti tikslų. Kaip galima spėti iš pavadinimo, noradrenalinas taip pat daro įtaką adrenalino išsiskyrimui ir veikimui, o šis hormonas sužadina „kovok arba bėk“ atsaką, todėl įsimylėjėliai kartais būna nervingi ir nenustygsta. Noradrenalinas taip pat gali sukelti nemigą ir yra glaudžiai susijęs su širdies veikla. Turbūt todėl įsimylėjusi širdis daužosi tartum nutrūkusi nuo grandinės.
Įsimylėjus sumažėja serotonino (neuromediatoriaus, būtino ramybei, atsipalaidavimui, gerai emocinei savijautai), o tai turi rimtų pasekmių. Serotonino disbalansas gali smarkiai paveikti nuotaiką, todėl šiuolaikiniai antidepresantai didina serotonino kiekį smegenyse. Be to, prasčiau miegame, į galvą lenda įkyrios mintys, keičiasi motyvuojantys ir veikti skatinantys impulsai - anksčiau malonumą teikę dalykai atrodo bereikšmiai, nenorime bendrauti, apleidžiame pomėgius, ir kitus tai erzina. Panašiai elgiamasi ir sergant obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu.
Jei kada nors buvote labai įsimylėję arba kas nors tai pasakojo, greičiausiai viskas atrodo labai girdėta. Teiginiai „Kraustausi dėl jo (-s) iš proto“, „Esu apsvaigęs (-usi) iš meilės“ yra nestabilumo, nesivaldymo, negebėjimo racionaliai elgtis ženklai. Turbūt nieko keisto, kad tame stiprios traukos etape įsimylėjimas gali viską apversti aukštyn kojomis.
Kodėl Įsimylėjėliai Jaučiasi Laimingesni?
Tačiau svarbu ne vien cheminės medžiagos. Panašu, kad yra tam tikra smegenų sritis, susidedanti iš jau pažįstamų už emocijas ir motyvaciją atsakingų dalių: kiauto, salos ir priekinės juosmeninės žievės dalies, kuri būna itin aktyvi šiame įsimylėjimo etape. Įdomu, kad kai kurie bandymai rodo, jog tuo metu sumažėja migdolinio kūno ir užpakalinės juosmeninio vingio dalies aktyvumas, o šios smegenų sritys labai svarbios, aptinkant ir apdorojant neigiamus dirgiklius bei emocijas.
Šios ir kitos sritys, atsakingos už kritinį mąstymą ir grėsmių aptikimą, yra nuslopinamos, kai įsimylime, todėl įsimylėjusios porelės visą laiką atrodo tokios neraliuotai linksmos ir gyvena be jokių rūpesčių - toje būsenoje prasčiau veikia mechanizmai, kurių darbas yra aptikti ir apdoroti nemalonius dalykus ir iš jų kylančią įtampą, rūpesčius.
Ne taip jaudinamės dėl kasdienių smulkmenų, taigi akivaizdu - įsimylėjimas atneša laimę: smegenis užplūsta chemikalai, sukeliantys malonumą ir atlygio jausmą, o gebėjimas patirti stresą ar nerimauti suprastėja. Tačiau cinikams neverta pulti į neviltį - šie procesai turi ir trūkumų. Tikrai ne pats mažiausias, kad vargiai pajėgiame logiškai mąstyti apie mylimą asmenį. Smegenys perdėtai teigiamai vertina dalykus, kuriuos mėgstame, o kai išsijungia ir už trūkumų paiešką atsakingos sistemos, apskritai nebematome kito asmens ydų.
Turbūt kada nors stebėjomės: kodėl gi žmonės ir toliau gyvena su, švelniai tariant, netinkamais partneriais? Tai prieštarauja logikai ir sveikam protui, o artimieji ir draugai, objektyviai stebintys iš šono, mato, kaip jiems svarbus asmuo žalojamas arba juo naudojamasi. Įsimylėjimas reikalauja iš smegenų daug pastangų, ir meilė padaro mus laimingus, taigi smegenys deda didžiules pastangas - ir tai verčia sunerimti - kad ir toliau mylėtume vieną ar kitą žmogų, net jei, logiškai mąstant, darome klaidą. Pasirodo, meilė išties gali būti „akla“.
Kai Įsimylėjimas Virsta Prisirišimu
Žinoma, užmezgus santykius su žmogumi, kurį įsimylėjome, audringas pirmasis etapas galiausiai baigiasi, ir pasiekiame „prisirišimo“ stadiją - tikimės, kad visam laikui. Smegenys prisitaikė prie susižavėjimo sukeltų cheminio bombardavimo bangų ir šiek tiek nurimo. Stresą keliančių medžiagų, sakykim, kortizolio, sumažėja, raminančio serotonino kiekis grįžta į pradinį lygį.
Vienas metodas, kurį smegenys pasitelkia šiai pusiausvyrai išlaikyti - mintyse suformuojamas pasaulio modelis, kuriuo remdamiesi bet kurioje situacijoje galime nuspręsti, kaip elgsimės ir ko tikimės. Tas modelis sudarytas iš mūsų patirčių, prisiminimų, požiūrių, įsitikinimų, prioritetų ir taip toliau. Gana greitai mylimasis ar mylimoji taps svarbia šios visumos dalimi. Jie virto dažna teigiamų prisiminimų ir patirčių dalimi, ir mūsų pasaulio modelis atnaujinamas, įtraukiant šį asmenį kaip pamatinį veiksnį. Prielaida, kad partneris visuomet bus šalia - esminė mūsų planų, pasaulio supratimo, ateities numatymo ir panašių procesų dalis. Atitinkamai ir laimė priklauso nuo nuolatinio jų buvimo šalia. Jeigu santykiai trunka gana ilgai, noras juos išlaikyti ir tęsti išsipildo, nes taip sukurtos smegenys.
Smegenys kaip visada turi kelis įrankius šiam procesui skatinti. Tyrimai rodo: poros, dešimtmečius gyvenančios kartu ir teigiančios, kad tebėra įsimylėjusios, patiria ne ką mažesnį aktyvumą už atlygį ir dopaminą atsakingose smegenų dalyse, nei neseniai įsimylėję, taigi, atrodo, visai įmanoma, kad smegenys ilgai išlaiko visas teigiamas ir malonias sąsajas. Galbūt iš dalies prie to prisideda ir oksitocinas bei vazopresinas, kurie svarbūs išlaikant ir kuriant meilės santykius.
Kaip Smegenys Persijunga Į Meilės Režimą?
Kad ir kaip būtų, nesunku suprasti, kaip seksas ir meilė atsispindi smegenų veikloje, kaip jie tarpusavyje susipynę ir kaip mus paverčia laimingais. Smegenų sistemos, atsakingos už seksualinį elgesį, pasirūpina, kad būtų lengva lytiškai susijaudinti, ir būtume motyvuoti ieškoti partnerių, nes seksas yra velniškai malonus ir padaro mus laimingus.
Tačiau jei randame partnerį, prie kurio mus ypač traukia, ir jei atsiranda pakankamai stiprus tarpusavio ryšys, su tuo asmeniu galiausiai liekame. Tuomet smegenys persijungia į meilės režimą, ir esame laimingi. Iš pradžių viskas būna labai stipru, bet nerimaujama, neracionaliai elgiamasi, vėliau padėtis stabilizuojasi, ir laimė ramesnė - tenkina dabartinė situacija. Tai tęsiasi daugmaž visą gyvenimą, nes santykiai tampa svarbiausia pasaulio suvokimo dalimi.
Meilės Suvokimas Šiuolaikinėje Visuomenėje
Kita problema, pastebi psichologas Antanas Mockus, kyla, jei meilė suvokiama kaip euforiška, nuolatinio sujaudinimo būsena, kurią paprastai žmonės vadina aistra: „Tada labai bijomasi buities, kai aistros nebebus. O kai tokio emocinio sužadinimo nelieka, atrodo, kad meilės nebėra. Tačiau būti nuolatinio susijaudinimo būsenos tiesiog neįmanoma, nes išsenki.“
A. Mockus: Nes kiekvienas turi savo įsivaizdavimą, kas yra meilė. Taigi ir mes. Tik galbūt mes, kaip psichologai, turime kitokių žinių ir patyrimo. A. Mockuvienė: Visko žinoti apie meilę neįmanoma. Tikrai nesijaučiu žinanti, kas yra meilė, ir turbūt niekada taip nebus. Tai - kažkoks idealas, siekiamybė. A. Mockus: Žiūrint iš akademinės pusės, yra trikampis meilės modelis, kurį sudaro trys dalys (arba trys kampai): aistra, intymumas ir įsipareigojimas. Kai visi tie dalykai yra kartu, tai vadinama tobula meile. O jei nėra intymumo, įsipareigojimo, aistros, tai ir nėra meilė. Tačiau visokie moksliniai modeliai yra reiškinio, kurį mes vadiname meile, supaprastinimas. A. Mockuvienė: Neįmanoma kalbėti apie tai, kas nėra meilė, nekalbant apie pačią meilę. Meilė visada pasireiškia esant santykiui su kitu. Argi galima meile vadinti meilę žvaigždei, kurios nemačiau, ar kaimynui, su kuriuo neturiu jokio realaus santykio?
A. Mockuvienė: Pradėčiau nuo žmogaus gimimo. Jei nebūtų poreikio būti kartu, būti prieraišiam, nežinau, kaip ilgai žmonija galėtų išlikti. Kai gimsta vaikas, mama turi poreikį būti su juo kartu. Ir vaikas turi poreikį - jis vienas negali išgyventi. Mes visą gyvenimą esame susiję su kitais žmonėmis, esame socialūs, labai retai žmogus pasirenka gyventi vienas, apskritai ne bendruomenėje, nors teoriškai ir yra tokia galimybė. Tyrimai rodo, kad vaikui neužtenka vien pavalgyti ir būti šiltai - jam būtinas prisilietimas, sūpavimas, emocinis santykis, kitaip jis gali tiesiog numirti. Taigi, man atrodo, meilė yra prigimtinis dalykas. A. Mockuvienė: Man atrodo, kad dažnai žiniasklaida nėra labai atsakinga. Jos pozicija - parduodu tai, ką perka. Be to, daug orientuojamasi į pačius žemiausius instinktus - seksą, baimę. Be abejo, žmonėms tai aktualu, todėl jie skaito. Bet tada išnyksta atsakomybė formuoti idealus, kurti kažką daugiau, gražiau. Santykiai nėra vien suvilioti, pagauti ir turėti. Todėl tai sukelia labai primityvius lūkesčius. A. Mockus: Suprantu, kad jaunesniems žmonėms aktualu, kaip susirasti draugę ar draugą, kaip suvilioti merginą ar vaikiną. Bet problema, kas ir kaip rašoma: ar reikia kažką nenatūraliai daryti, dirbtinai flirtuoti, ar kažkuo domėtis, būti savimi, turėti interesų, kad būtum patrauklus. Taigi turinys - kitas klausimas.