Ramus sausio sniegas ir teigiamas nėštumo testas - taip prasidėjo kelionė, kuri amžiams pakeitė mano gyvenimą. Laukimas, paslaptys, spėlionės ir didelis džiaugsmas lydėjo kiekvieną dieną. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo gimimo istorija, kuri kupina netikėtumų, iššūkių ir didžiausios meilės.
Nėštumo Pradžia: Sniego Paslaptis
Sausis. Už lango krenta snaigės, o aš žinau paslaptį - mūsų šeima laukiasi pagausėjimo. Visą dieną ta žinia buvo tik mano ir tavo. Kelionės pradžia buvo graži ir švelni, kaip tas sausio sniegas. Vizitas pas gydytoją atnešė dar daugiau spėlionių. „Na, iš to, ką matau, panašiau į mergaitę“… Daktarė tylėdama pakėlė akis į tavo tėtį. Ir aš į jį žiūrėjau - ilgai ir atidžiai.
Laukiant: Bokso Kriaušė ir Naktiniai Užklojai
Stuktelėjus 22 savaitėms, sveikiniesi iš paties rytelio. Sveikiniesi atkakliai. Laikrodžio, akivaizdu, dar nepažįsti. Tu nerūpestingai spardaisi, nors mamai sunku keltis į paskutines darbo savaites. PASTABA. Šiandien ryte :) supratai, kad tas „kažkas“, kas kabo tau prieš nosytę, labai panašus į bokso kriaušę! Ir kaip smagu… Tėtukas džiaugiasi - bus dziudo čempionė.. Taip taip, kur gi ne… Ai, svorio nepriaugau…. Ir tada tėtukas netyčia išsitraukė fotoaparatą… Vaje, koks pilvūzas!!!
Pradėjau šiandien rytą su Robbiu ir Bon Joviu… O po to prisimenu tą, kuris naktį užklojo man pėdutes, kuris ryte atnešė puodelį kavos į lovą, kuris bučinuku į pilvuką pasveikino tave… Nors tavęs dar nėra šalia, tu visą laiką kartu. Tu užsispyrus, pagal tai visa į mamytę. Tu kantri - toks ir tavo tėtukas, mano mylimas žmogus. Ilgas ir sunkus gyvenimo kelias tavęs laukia. Mes būsim šalia. Rašau tau šį laišką, mūsų mylimas mažas laukiamas žmogau…
Lemtinga Diena: Rugsėjo 9-oji
Ketvirtadienis, rugsėjo 9-oji. Labai graži data gimti - 2010-09-09. Visą nėštumo svarsčiau kaip čia prisišaukti mažytę tą dieną - o juk daugiau nei savaitę anksčiau termino… Daktarytė pakraipė galvą: „Trys centimetrai, galim kirpti vandenis…“. Visi daiktai gimdymui sukrauti mašinoj, tėtuko nuotaika tokia priešgimdyminė, o aš… nenoriu. Nebijau. NENORIU. Juokingai skamba - noriu ramaus stebuklo laukimo, glostau pilvuką ir vis klausiu savo nuostabiosios „Jau, mažyle?“. Ji pakutena mane pėdute ir toliau laiminga žagsi pilvuke. „Laukiam“, - pasakiau ir viltingai pažiūrėjau į daktarę.
Taip pat skaitykite: Atmintis, tapatybė ir kūryba
Gimdymo Pranašai ir Spurgos
Naktį sulaukėm ankstyvųjų gimdymo pranašų, o dieną, apie 13 valandą - ir pirmųjų vandenų pliūpsnio. Iš karto žinutė tetukui „Man atrodo, man nubėgo vandenys“. Ir skambutis akušerei (dabar, jai leidus, ją jau pavadinčiau drauge). Ir nuraminimas „Gal dar čia ne vandenys, sek kiekį ir spalvą, vėliau spręsim, ką darom. O jei vandenys - į gimdyklą važiuojam po 16 valandos, pasikeis pamaina, turėsim didesnį atsidarymą, namie dalį sąrėmių prakentėsi.“ SUTARTA.
Namo parlekia švytinčiom nuo nežinia kokių jausmų mišrainės be penkių minučių tėtis. JAU? - ir laukia teigiamo atsakymo, kad važiuojam gimdyti. O aš nežinau… Išsiunčiau vyrą spurgų. Visas forumas balsu žvengia iš mano saldumynų poreikio - gimdyti, o ne lepintis laikas… Išsitrenku galvą (o galvoj netyla TIK TAK, TIK TAK). Skausmeliai stiprėja, stiprėja, stiprėėėėėjaaaa…..
Gimdykloje: Didvyrės Akys ir Poteriai
MAMUUUULE, skambinam akušerei Linutei. Priėmime susitinkam 18.15. Aš kaip Marytė Melnikaitė nutaisius didvyrės akis rodau, KOKIUS skausmus kenčiu, kaip smagiai iš manęs laša paskutiniai lašeliai, įrodantys, kad namo grįšim jau tryie… O mintyse poteriauju „Dievuli, 6-7 centimetrai, prašau… PRAŠAAAAAAAAAAUUUUUU, Dievuuuuuliiiiiiii“…
Gydytoja priėmime nuteikia optimistiškai „Pažiūrėsim, kokie čia tie tavo skausmai, juk daugiausia, ką esi patyrus gyvenime, gali būti trydos malonumas…“. Besirengiant vyras gauna per nagus (nepyk, mylimasis, už nieką, ką tą naktį su manim ištvėrei…). Gimdykla jau matyta, niu kiek ilgiausiai mes čia išbūsim? Iki vidurnakčio?
Lašinė ir Kamuolys: Angelai ir Balsai
Davikliukai ant pilvo ir skaičiukai ekranėlyje iki juoko priveda daktarę „Čia tavo didieji sąrėmiai?! Su tokiais gyvenime nepagimdysim. KIEK? 4 centimetrai?! Lašinę, brangioji.“. Pasodinta ant kamuolio pradedu matyti angeliukus, girdėti balsus, kurių nenoriu girdėti… O sąrėmiai vis dar nepakankami. Mano nuostabusis visą laiką šalia - prisiskaitęs knygų apie tėvo vaidmenį gimdymo metu jis daro viską kaip reikia, bet ne kaip reikia man. Jis sako, kad aš stipri ir kad „galiu“ - nė velnio negaliu!!!
Taip pat skaitykite: Vaikas nekalba: požymiai ir sprendimai
Epidūras: Išsvajotas ir Neįmanomas
Kažkuriuo metu gimdykloje pakibo klausimas „Epidūras?“. Iki tos akimirkos ir aš retoriškai polemizuodavau „jei reikės…“, „gal, jei nekenkia…“. O tada išrėkiau TAAAAAAIP. Sąrėmiai vis dar nepakankami… KAM NEPAKANKAMI? Linutė paima kraują. „Atsakymai bus GREITAI - už 20 minučių.“ KADA?! Ar aš viena suprantu tą kalbą, kuria kalba mano akys, veidas, visas kūnas? 20 minučių - tai bent dešimt sąrėmių. Tvarkomės su laukimu.
Anesteziologė tarp sąrėmių (o nelabai ir taikydama į poilsio akimirkas) apklausia. Kraujo atsakymai sukėlė man isteriją - leukocitų per daug, epidūras NEGALIMAS. Prie viso komplekto man pakyla temperatūra. Temperatūrą pavyko numušti, KAIFAS… Gausim epidūrą… Kaifas… Kažkas negerai su mano stuburu, tą baisiąją adatą, dėl kurios vyrą išprašė iš gimdyklos, duria ir duria ir duria… „Jau, viskas.“ - išgirstu. Ei, o kodėl dar skauda? Kodėl vis dar taip skauda? Po lašelį sukapsi ramybė, skausmas nutolsta, laikrodis rodo 23 valandą - akivaizdu, kad į mano planus dėl gimimo datos jau nebetelpam…
Vienatvės Akimirkos ir Baimės
Vyras iškeliauja pailsėti (?!) į palatą, gavęs puodelį kavos. Pusė manęs guli ant gimdyklos stalo. Kojomis bėgioja skruzdėlytės, pilve kažkas vyksta, į gimdyklą kartas nuo karto užeina žmonės, su visais turiu ką aptarti. Retomis vienatvės akimirkomis kalbuosi su savo mažyle. Nesijaučiu tokia tvirta ir tikra dėl to, kad sugebėsiu. Ne skausmo bijau - daktarės akys nežadėjo geros pabaigos. O dar jos juokelis apie Cezario pjūvio metu nukritusį įrankį - šis prietaras reiškia, kad laukia dar viena operacija. Suprask, mano…
Skausmas ir Beviltiškumas
Apie pirmą valandą nakties kirkšnyje pajaučiu skausmą, kuris su kiekvienu sąrėmiu stiprėja. Kaip suprantu, epidūro poveikis baigiasi. Ei, noriu dar!!! Juk man žadėjo, kad nebeskaudės, kad daugiau nebeskaudės. Akušerė tik krato galvą, o gydytoja nukerta trumpu bekompromisiu NE. Ai, sąrėmiai vis dar nepakankami?! O kaip, po galais, juos padaryti pakankamais?! Kaip čia tas laikas skaičiuojamas? „Būk rami, iki trijų nakties pagimdysim“. Ne, rimtai nebejuokinga - jūs medikės, o skaičiuot nemokat? Dvi valandos - tai kiek sąrėmių?
Liekam dviese. Mano nuostabus šiltas vienintelis žmogus visą laiką šalia. Kvėpuoja kartu - man tai gyvybiškai svarbu, jam pradeda suktis galva. Palaiko plaukus, kai aš vemiu iš skausmo. Glosto galvą ir vis kartoja, kad aš stipri. Tu net nežinai, kaip man skauda. Žinoma, iki trijų mes nepagimdėm. Visiškas atidarymas, o galvytė neįsistato. Niekas nebekvepia optimizmu. „Noriu namo“, - sakau. „Eik“, - sako daktarė. Ir nusiimdama pirštines priduria „Iki pusės keturių baigsim.“
Taip pat skaitykite: Viskas apie varpos augimą
Lemtinga Akimirka: 4.21 Ryto
Mano širdis uždainuoja „Galvytė įsistatys ar pagimdysim?“… Kvėpuojam. Mano mylimasis - garsiau už mane :) Iki pusės keturių nepagimdom. Aš jau nebesu aš. Liko viena didelė žaizda, nežmoniškas skausmas, pro dantis veržiasi dejonė, skauda taip, lyg draskytų į milijonus dalelių, lyg didžiausia bausmė būtų nukritusi ant mano galvos. O aš tik norėjau būti mama, Dievuli…
Iki keturių ryto nepagimdom. Ketvirtą ryto akušerė sodina mane ant „tualeto“, kad galvutė įsistatytų. Smulkmenų nepasakosiu, tik pamenu, kad vyras pasitraukė nuo manęs toliau J. „Nori stumti?“. „Kad nežinau“. Pabandau - kelis skausmingus kartus. Kelios minutės pralekia, bandant stūmimo malonumus. Staiga Linutė kelia mane, „greitai, išsiskėtus, nesėsk, gult“. Gaunu baisiai seksualias žalias kojines. Apima kažkoks keistas jausmas, kai matau, kaip aplink visi sujuda, puola tampyti staliukus, dėlioti priemones, dedasi chalatus. Ir staiga gaunu paaiškinimus kaip stumti. Nejaugi jau???
Vienas du trys - eina, kartojam, dar kartą. Kelios sekundės pauzė (avarija įvyko), vėl - vienas du trys, „tu gali, stumk, šaunuolė“… Rėkia visi į abi ausis, o aš tik kalbuosi ir kalbuosi su savo mažiuke. Iš nosies pliūpteli kraujas. Staiga išgirstu akušerės žodžius „Tėveli, galit plautis rankas“. Tai reiškia, kad jau pabaiga, kad tuoj kirps virkštelę, kad mūsų kūdikis jau beveik čia, beveik mano rankose. Ir staiga laikas sustoja.
- 21 ryto. Skausmas dingsta. Virš mano galvos nušvinta dangus. Niekada, daugiau niekada nieko neprašysiu tavęs, Dievuli. Jau gavau iš tavęs pačią gražiausią dovaną. Patį didžiausią džiaugsmą. Vyras verkė, aš verkiau. Rinkom vardą. Tu tapai Migle.
Po Gimdymo: Išsipildžiusi Svajonė ir Nauji Iššūkiai
Juokavom, aš pasakojau anekdotus, dvi iki alkūnių kruvinos moterys knaisiojos mano tarpkojy, vyras stebėjo, kaip tave nuprausia, aprengia, sveria. Staiga gydytoja surimtėjo, akušerė kelis kartus paprašė pakviesti anesteziologę, po to kruvinom rankom pakabino dar vieną lašinę. Išgirdau „Kraujuoja…“, veidai gimdykloj pasikeitė. Aš supratau, kad dar ne pabaiga. Akimis susiradau akušerę - „Reikės operuoti?“. Meldžiausi ir verkiau vėl, kai daktarė rankom iš gimdos valė krešulius. Vyras stovėjo šalia ir prašė jo nepalikti. Po to gėrėm kavą, mano mažoji išsipildžiusi svajonė gulėjo mano rankose.
Nėštumas kaip Poezija
Mano nėštumas manyje liko kaip poezija. Tik keli žodžiai, vaizdai, nesibaigiančios vidinės erdvės, kuriančios išorines. Ir galybė jausmo. Tai praeitas etapas, į kurį nebereikia grįžti. Mes su vaikeliu atlikome didžiulį darbą. Keliavome abu per savo gimties virsmus. Aš mokiausi nurimti, sustoti, dar labiau sustoti, įsiklausyti į save taip giliai, kai supranti, kad ir tai dar ne paskutinis sluoksnis. Tirpdyti sluoksnį po sluoksnio ir išgirsti tik save, savo Sielą.
Ritualai ir Pasiruošimas Gimimui
Iš pradžių su mažyliu susitikdavome vidiniuose vaizduose, kosmose, kūrėme šviesą, saugojome vienas kitą. Tai vyko dieviškojoje erdvėje. Po truputį pradėjau jausti, kaip vis labiau ir labiau įsižeminu, viskas tankėja ir vaikelis įsikuria, lyg nusėda mano gimdoje. Jis jau buvo ten, įsitvirtinęs. Prasidėjo mūsų jungtis su Žeme. Pamenu, kaip tąkart ėjau gamtos takais ir kviečiau miško, žemės, vandens, oro, ugnies dvasias ir stichijas palaiminti Tave, mano vaikeli. Tai buvo vienas iš mūsų gimties ritualų.
Šis ir kiti atėję ritualai buvo lyg žingsneliai, pakopos, kurios mus vedė prie gimties slenksčio peržengimo. Mes šokome gimties šokį apsijungime su moterų ratu - seserimis. Atsisveikinome su esamais namais, paleidome juos, nes žinojau, kad gimus vaikeliui jie daugiau niekada nebebus tokie, kokie buvo iki tol. Sudėjome vaikelio daiktus taip, lyg viską būtume paruošę mūsų šeimoje ypatingai laukiamam žmogui ir sakytume: „Mes tavęs taip laukėme, čia viskas paruošta tau, užeiki, tai dabar ir tavo namai“. Piešiau gimties labirintą, atlikau prausynas ir vis paleidinėjau, paleidinėjau ir paleidinėjau tai, kas sena ir nebereikalinga.
Paleidimas ir Ramybė
Vieną dieną supratau, jog gimdymas gali būti toks greitas ir buitiškas, jog nebus kada įsijungti pasiruošto muzikos rinkinio, gal net išsiūbuoti, apsijungti su žeme ir dangumi ir padaryti dar ką nors, su kuo man siejosi gimimo laikas. Supratau, kad viską, ko noriu, turiu pasidaryti iki gimdymo. Maždaug nėštumo viduryje išėjau iš darbų ir nuo to laiko viskas buvo pasinėrę į ramybę, įsižeminimą, priėmimą to, kas vyksta, ką svarbu padaryti, paleidimą to, ką reikia paleisti.
Vyras: Priėmimas ir Pažinimas
Mano mylimas vyras. Mokiausi jį priimti, įsileisti į save giliau. Mokiausi pažinti save, mokiausi padėti jam pažinti mane. Tai buvo vienas iš uždavinių, vienas iš mūsų gimties virsmo laiptelių. Žengėme ant šio laiptelio sąmoningai, nuoširdžiai, atvirai ir su meilės pilnu vienas kito priėmimu. Tai buvo gimties ir mūsų santykių pakilimo pakopa.
Vaikelis: Baimė ir Globą
Vaikelis - taip mes vadinome mažylį augantį mano pilvelyje. Nežinojome, kas ten - mergaitė ar berniukas. Nors mano vaizduotėje visuomet pasirodydavo mergaitė. Protu palaikydavau erdvės ir berniukui. Ir tik paskutinę savaitę prieš gimimą visa savimi pajutau ir priėmiau vienodai, kad manyje esantis vaikelis gali būti tiek mergaitė, tiek berniukas.
Dar pamenu tą vakarą, kai tyliai sakiau sau ir vaikeliui, jog viskas jau suruošta, klausiau, gal dar yra kažkas, dėl ko jis dar nepasiruošęs gimti. Man suskambo vaikelio baimė gimties proceso ir atėjimo į tai, kas yra už gimdos. Ak, kiek meilės, šviesos, švelnumo ir motiniškos globos aš jam siunčiau vaizdais, mintimis, žodžiais, prisilietimu. Tai buvo dar vienas mūsų gimties virsmo žingsnis. Tą vakarą dar kartą paleidau save ir buitį. Jau buvau įpratusi palaikyti tvarką, nes juk bet kada gali tekti išvažiuoti, o tąkart leidau sau neplauti galvos, neskusti kojų, nevalyti kriauklės ir nesiurbti grindų. Pasikartojau, ko norėčiau per savo gimdymą ir nuėjau miegoti. Užmigau šviesiame, švelniame vyro glėbyje.
Vandenų Nubėgimas ir Pasiruošimas
Pabudau nuo bėgančių vandenų. Tai buvo trečias nėštumas, o vandenys pirmą kartą nubėgo savaime. Ir tai buvo vienas iš dalykų, kurio norėjau. Ramiai kėliausi iš lovos, ramiai ėjau praustis ir džiaugiausi tuo, kas vyksta. Kalbėjau su vaikeliu, kaip gera, džiugu, kad jis jau gimsta, jau greitai glausiu jį prie krūtinės, glostysim ir myluosim. Sąrėmiai prasidėjo iškart, supratau, kad jie jau gana dažni, kartojosi maždaug kas tris minutes. Bangas ramiai iškvėpuodavau, galvojau apie paleidimą. Nusiprausiau, išsiploviau galvą, įsivėriau auskarus, užsidėjau apyrankę. Dariau tik tai, kas man buvo tą akimirką svarbu, o pasipuošti man buvo svarbu. Tada apsirengiau, apkabinau, atsisveikinau su namuose liekančiais vaikais ir nuėjau į automobilį. Nuo vandenų nubėgimo buvo praėjusi maždaug valanda.
Kelionė į Gimdyklą: Ramybės Praradimas
Įsėdusi į automobilį iškart pajaučiau, kad padėtis nėra lengva. Neišvengiamos sniego duobės dar labiau suintensyvino sąrėmius. Mano ramybė išsikratė kažkur tarp gatvėje susispaudusių sniego duobių, kūnas įsitempė bandydamas išbūti tokioje padėtyje, kurioje pavyktų švelniau prabūti sąrėmius. Prieš kelionės pabaigą pastebėjau, kad bangos ateina beveik kas minutę, o kai jau reikėjo lipti iš automobilio, pasijautė ir artėjančios stangos sumišusios su noru tuštintis. Pradėjau nebesuprasti, kas tiksliai manyje vyksta, kaip turėčiau tai valdyti, nes paleidimas, kuriam tiek treniravausi, tuo metu visai netiko. Turėjau judėti, pasiekti savo akušerę ir gimdyklą.
Sulaikymas ir Šauksmas
Tarp automobilio ir gimdyklos sąrėmių metu jau šaukiau apie tai, kaip norisi stumti, o man vis sakė, kad dar nestumk, negali čia gimdyti. Tai buvo kaip tik tas išgyvenimas, kurį patyriau antrojo gimdymo metu. Tąkart sakė, jog dar nestumčiau, laikyčiau, nes kaklelis dar per mažai atsivėręs. Bandžiau tai daryti, bet greitai atėjo mintis, jog tai yra visiška nesąmonė - neleisti vaikui gimti, kai jis jau gimsta. Šįkart priežastis buvo rimtesnė. Sąrėmius ir sulaikymą buvo lengviausia prabūti garsiai dejuojant, gal net labiau šaukiau. Kažkas dar sakė, jog trečiakartė, o taip šaukiu. Dariau tai, kas man buvo tuo metu lengviau.
Akušerės Žodžiai ir Ramybės Sugrįžimas
Galiausiai gimdykloje pasirodė mano akušerė ir išgirdau jos tvirtą švelnumą ir žodžius: ne stumk, o prakvėpuok. Šie žodžiai man atėjo kaip išrišimas, kaip magiška žinia, ką reikia daryti. Pagaliau pajutau į kurią vietą ir kaip kvėpuoti, vėl grįžo ramybė. Tik per visą chaosą ir greitį pamiršau apie išsvajotą pokalbį su vaikeliu, kuomet jis keliaus gimdymo keliais…
Gimdymo Poza ir Pasitikėjimas
Nusiteikiau, jog dabar galėsiu ieškoti sau patogios gimdymo pozos. Tai buvo dar vienas iš mano norėtų dalykų. O man pasakė gulti ant nugaros ir kažkaip kažkur padėti kojas. Ant nugaros? Juk tai ta pozą, apie kurią visi rašo kaip nepalankiausią gimdymo pozą. Kodėl ant nugaros? Ar negaliu paieškoti kitos, man patogios? Pabandykime taip, jeigu netiks, pakeisim - pasakė akušerė. Pasitikėjau ja, o ir pagaliau ramiai gulėti pasirodė visai patogu.
Gimimas: Patrikas
Viskas paruošta, galiu stumti. Jau? Pati nustebau tuo, kad jau. Šalia buvo vyras, kuris priminė kvėpuoti, akušerė priminė kalbėti su vaikeliu, jausti, kaip jis juda gimimo taku. Pagaliau grįžau į save, į tai, kam tiek ruošiausi ir treniravausi. Aš mačiau, girdėjau, jaučiau. Štai tokio gimdymo aš ir norėjau. Po 1 valandos ir 45 minučių nuo vandenų nutekėjimo, gimė berniukas. Vos tik jį pamačiau, sušukau, kad tai - Patrikas.
Kelionės Pabaiga ir Nauja Versija
Nėštumas manyje liko kaip graži kelionė. Su savo pamokomis, uždaviniais, kuriuos jaučiuosi praėjusi. Žingsnis po žingsnio. Jaučiausi taip, lyg šis nėštumas ir gimdymas mane vedė į naująją manęs versiją.
Priekaištai ir Priėmimas
Ar čia baigiasi mano istorija? Ruošiausi gimdymui plaukdama ramybėje. Labiausiai ruošiausi išlaikyti šią ramybę ir gimdymo metu, priimdama bet ką, kas gali nutikti. Tačiau tos 25 minutės nuo namų iki gimdyklos mane išmušė iš susikurtų vėžių. Tas šauksmas, vaikelio suspaudimas, negalėjimas nei atsiduoti tam, kas vyko, nei to valdyti, liko skambėti manyje, graužti kaip priekaištas sau, kad ir vėl iki galo gerai nepasirodžiau. Ieškojau paguodos, pateisinimų, norėjau klausti akušerės: „Na, kaip aš pasirodžiau?“. Bet juk gimdymas - tai visai ne pasirodymas ir neturėtų būti svarbu, kaip mane vertina, aptaria ligoninės personalas.
Vaikelio Istorija ir Kvėpavimas
Tuomet dėmesys nusikreipė į vaikelį. Juk tai jis šioje situacijoje labiausiai nukentėjo, tai jis patyrė didžiausią stresą, kai pakrikusi stengiausi jį sulaikyti savyje. Mintys ir jausmai sukosi ratu. Stengiausi pasakoti savo gimdymo istoriją, kam tik pasitaikė. Kažkam paklausus, kaip viskas praėjo ar kaip jautiesi, neapsiribodavau bespalviu „viskas gerai“ (juk abu su vaikeliu esame sveiki, sūnelis gimė be jokių rimtesnių komplikacijų), visad pridėdavau tai, kad man greitas gimdymas buvo nemenkas išbandymas, kuris visai nesisiejo su džiugesiu ir manymu, kad greitas gimdymas - tai trumpos kančios. Iškalbėjau, išverkiau, išsiploviau. Priėjau prie priėmimo, pirmiausia, savęs. Sakiau sau, kad dariau tai, ką tuo metu esamomis aplinkybėms galėjau geriausia, valdžiau save tiek, kiek galėjau, nepasileidau į visišką pakrikimą, judėjau, klausiau, kas sakoma, ir gražiai (savo pačios vertinimu) pagimdžiau gimdykloje, šviesoje ir ramybėje. Tuomet priėmiau ir savo vaikelio istoriją: jis atkeliavo su savo gyvenimo uždaviniais ir galbūt jam reikėjo patirti būtent tokį gimimą. Vyras klausė, ką dabar daryčiau kitaip. Gal neplaučiau galvos ar kaip kitaip stengčiausi greičiau nuvykti į gimdymo namus? Atsakiau, kad kvėpuočiau. Tik dabar jau iš patirties žinau, kaip ramybėje kvėpuoti per sąrėmių bangas ir kaip ramybėje kvėpuoti, kai vaikelis jau gimsta, bet dar truputį reikia palaukti.
Ketvirta Galimybė ir Nauji Uždaviniai
Ar bus ketvirta galimybė viskam apsijungti ir pagaliau patirti palaimingą, vientisą nėštumo ir gimdymo kelią? Turbūt tik dangus žino. Bet turbūt žino ir tai, kokie kiti uždaviniai atkeliautų su nauju gimties virsmu.
Šeimos Šaknys: Sibiras ir Lietuva
Gimiau Šiauliuose 1969 m. Mano mama Liudmila Skulkina Strolienė, 1936 m. gimimo - rusė, gimė ir gyveno viename iš didžiausių Sibiro miestų Novosibirske. Ten įgijo geologės - topografės profesiją ir išvyko dirbti pagal paskyrimą į Tiumenę. Tai buvo 1955 metai - sovietinio modernizmo pakilimas, Sibiro beribių plotų užkariavimo bei turtingų klodų ieškojimo, įsisavinimo laikas to meto Sovietų Sąjungoje. Atvykusi į naftininkų stotį, sutiko jaunuolį iš Lietuvos - Vytautą Strolį, mano tėtį, gimusį 1932 m. Radviliškio rajone, Gankių kaime stambių ūkininkų Igno ir Onos Strolių šeimoje, turėjusių 30 ha dirbamos žemės ir 15 ha miško tarpukario Lietuvoje. Jis buvo vyriausias brolis iš trijų šeimos sūnų, nuo pat vaikystės linkęs prie knygos ir mokslo. Todėl tėveliai nusprendė jo ne lenkti prie žagrės, bet leisti į mokslus bei vylėsi, kad jis pratęs senelio brolio profesoriaus - Lietuvos keramikos tėvo Liudviko Strolio, studijavusio Paryžiaus menų akademijoje, išsimokslinimo kelią ir tradiciją.
Tėvo Kelias: Nuo Sibiro iki Lietuvos
Pradžioje mano tėtį siuntė mokytis į pradinę Joniškio mokyklą, vėliau į Šiaulių vyrų (dabar J. Janonio) gimnaziją, kurią ir baigė 1952 m. Beje, šią gimnaziją prieš kelis metus pabaigė mano dukra Akvilė. Mano tėvo šeima išgyveno sunkų ir dramatišką Lietuvos okupacijos, turto nacionalizacijos laikotarpį 1949 m. bei negailestingą šeimos išsklaidymą. Visa tai ne tik paliko gilią žaizdą šeimos gyvenime, bet ir pakreipė jų kelius skirtingomis kryptimis. Okupacinė valdžia atėmė žemę ir visą turtą, sudegino pastatus, ištrėmė motiną Oną į Sibirą (dėl to, kad rėmė lietuvių partizaninį judėjimą, kovojusį už tautos nepriklausomybę). Tėvas Ignas, šeimos sutarimu, pabėgo ir išslapstė sūnus tai pas vienus, tai pas kitus gimines.