Kalbos raidos sutrikimai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų tarp vaikų visame pasaulyje. Šiame straipsnyje aptarsime įvairias priežastis, kodėl vaikas gali nekalbėti, kaip atpažinti kalbos sutrikimus ir kokie yra veiksmingiausi pagalbos būdai. Straipsnyje remiamasi specialistų įžvalgomis ir tyrimų duomenimis, siekiant suteikti išsamią informaciją tėvams ir specialistams, susiduriantiems su šia problema.
Kalbos raidos sutrikimų paplitimas ir svarba
Anglijos Švietimo tobulinimo fondas nustatė, kad 96 proc. mokyklų pastebi didėjantį vaikų su kalbos raidos sutrikimais skaičių. Logopedė ir specialioji pedagogė Dalia Gudienė, turinti trisdešimties metų patirtį, teigia, kad vaikų, kuriems reikalinga logopedo pagalba, skaičius yra kelis kartus didesnis nei tų, su kuriais specialistai realiai dirba.
Elektyvusis mutizmas: kai vaikas nekalba pasirinktinai
Šiame straipsnyje aprašomas įdomus vaikų sutrikimas - elektyvusis mutizmas, kartais vadinamas selektyviuoju mutizmu. Šis sutrikimas gana retas, įvairių šalių duomenimis, nesiekia vieno procento populiacijos, jo atpažinimas gana paprastas, atvejai labai įsimintini, tačiau sutrikimo gydymas sudėtingas. Kiekvienas atvejis individualus, reikalingas daug kantrybės ir supratimo, sistemingo ugdytojų, gydytojų, kitų specialistų ir tėvų bendradarbiavimo.
Kas yra elektyvusis mutizmas?
Elektyvusis mutizmas - vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Kitose situacijose, pavyzdžiui, namuose ar su artimais draugais, vaikas kalba ir bendrauja sklandžiai. Sutrikimui patvirtinti būtina įvertinti šiuos aspektus: a) ar normalus arba beveik normalus kalbos supratimo lygis; b) ar socialiniam bendravimui pakankamas kalbos raiškos lygis; c) ar vaikas gali kalbėti ir kalba normaliai arba beveik normaliai kai kuriose situacijose. Siekiant objektyviai įvertinti vaiko kalbą ir kalbėjimą labai svarbūs vaizdo ir garso įrašai, padaryti tose situacijose, kuriose vaikas kalba.
Istorija ir klasifikacija
Elektyvusis mutizmas pirmą kartą buvo įvardytas XIX amžiuje, kai vokiečių gydytojas Adolfas Kusmaulis (Adolf Kussmaul, 1822-1902) 1877 metais aprašė atvejus, kai žmonės tam tikromis situacijomis tyčia nekalba, ir pavadino šį sutrikimą aphasia voluntaria (valingu nekalbėjimu). XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje (1934 m.) šveicarų psichiatras Moricas Trameris (Moritz Tramer, 1882-1963) pasiūlė terminą elektyvusis mutizmas (lot. electivus - pasirinktas), taip pabrėždamas, kad vaikas nebendrauja su tam tikrais, pasirinktais, asmenimis.
Taip pat skaitykite: Atmintis, tapatybė ir kūryba
Iki šiol daug diskutuojama, bet vis dar išlieka neaiškumų, kuriai diagnostinei grupei reiktų priskirti šį sutrikimą, su kokiais kitais psichikos ir elgesio sutrikimais selektyvusis mutizmas reiškiasi dažniausiai ir pan. 1994 m. išleistame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadove“ (ketvirtas leidimas) sutrikimas buvo priskirtas vaikystėje ir paauglystėje atsirandančių sutrikimų grupei, o terminas elektyvusis pakeistas į selektyvusis, pabrėžiant, kad vaikas negali kalbėti tik tam tikrose, aplinkos nulemtose situacijose, t. y. priešingai, nei anksčiau teigta, kad vaikas nekalba tyčia. Paskutiniame, penktame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadovo“ leidime selektyvusis mutizmas priskiriamas nerimo sukeltų sutrikimų grupei. Lietuvoje taikoma TLK-10 klasifikacija šį sutrikimą apibrėžia kaip elektyvųjį mutizmą, priskiriamą elgesio ir emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje ir paauglystėje, skyriui, socialinio bendravimo sutrikimų grupei.
Sutrikimo eiga
Elektyvusis mutizmas dažniausiai prasideda 3-6 metų amžiuje, o daugiausiai diagnozuojamas 5-8 metų vaikams. Sutrikimas dažniausiai atpažįstamas ir nustatomas vaikams, jau pradėjusiems lankyti mokyklą. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad mergaitėms šis sutrikimas šiek tiek dažnesnis negu berniukams, bet ne visi autoriai teigia esant skirtumą tarp lyčių ar rasių. Pažymima, kad elektyvusis mutizmas gali trukti keletą mėnesių arba keletą metų. Nustatyta, kad dauguma šį sutrikimą turinčių vaikų jį tiesiog „išauga“ dėl nežinomų priežasčių. Vis dėlto jie dažnai ir vyresnio amžiaus būdami išlieka mažakalbiai, be to, yra didesnė tikimybė, kad ateityje jiems pasireikš socialinė fobija ar kiti nerimo sutrikimai. Kai kuriems vaikams šis sutrikimas gali tęstis mėnesiais ar net metais, o vaikams, vyresniems negu 10 metų, jis itin sunkiai išgydomas. Todėl vaikai, kuriems simptomai reiškiasi ilgiau kaip 6 mėnesius, turėtų būti ištirti ir jiems skiriamas gydymas.
Kalbėjimo ir nekalbėjimo, bendravimo ar nebendravimo socialinėse situacijose padalijimas dažnai būna tiesiogiai susijęs su tam tikrais besiformuojančios vaiko asmenybės požymiais, socialiniu nerimu, atsiribojimu, jautrumu, pasipriešinimu ir išryškėja pirmaisiais priešmokyklinės grupės ar mokyklos lankymo metais. Nepažįstamose situacijose tokie vaikai dažnai būna drovūs, vengia akių kontakto, ir uždavus net ir paprastą klausimą - tyli. Kai kurie vaikai gali bendrauti neverbaline kalba (aplinkiniams reikėtų ramiai palaikyti ir skatinti tokį bendravimą su vaiku, nespaudžiant ir primygtinai nelaukiant tariamų žodžių, šnekėjimo). Kai kurie iš jų gali laisvai šnekėti telefonu. Namų aplinkoje jie dažniausiai bendrauja laisvai, kartais namiškių net gali būti apibūdinami kaip šnekučiai. Smagu ir įdomu stebėti, kaip atsipalaidavę, užsižaidę tokie vaikai „prašneka“ situacijose, kuriose anksčiau nekalbėdavo, ir kartais patys tą pastebėję juokingai vėl mėgina nutilti. Tai pirmieji džiugūs ženklai, kad vaikas socialinėse situacijose kalbės vis daugiau ir aktyviau. Ugdymo įstaigoje selektyvųjį mutizmą turintys vaikai po kurio laiko pradeda pamažu kalbėti su bendraamžiais, o dar po kelių mėnesių - ir su suaugusiaisiais. Pasitaiko atvejų, kai jau būdamas mokykloje vaikas net keletą metų su mokytojais ir vaikais bendrauja tik raštu, tačiau atlieka užduotis, gerai mokosi.
Galimos priežastys
Elektyviojo mutizmo priežastys iki šiol nėra aiškios, manoma, kad sutrikimui atsirasti įtakos turi tiek genetiniai, tiek psichologiniai ir aplinkos veiksniai. Pastaraisiais dešimtmečiais daugėja tyrimų, pagrindžiančių selektyvųjį mutizmą kaip nerimo sutrikimą vaikystėje. Kartu nustatyta, kad šį sutrikimą turintiems vaikams apskritai būdinga didesnė įvairių raidos sutrikimų rizika.
Psichologinio pobūdžio etiologiniai veiksniai ilgą laiką buvo bandomi paaiškinti labai įvairiomis ir skirtingomis teorijomis. Iš pradžių selektyviojo mutizmo simptomai buvo aiškinami kaip atsakas į „šeimos neurozę“, dažniausiai kylančią dėl pernelyg rūpestingos ir valdingos motinos ir griežto arba atitolusio tėvo sąjungos. Psichodinaminiu požiūriu šis sutrikimas buvo vertinamas kaip neišspręsto vidinio konflikto išraiška; dar kiti autoriai vaiko selektyvųjį mutizmą vertino kaip atsaką į psichologinę traumą (pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą, grubią fizinę agresiją ar gydymą ligoninėje ankstyvame amžiuje). Buvo manoma, kad simptomų atsiradimui turi įtakos ir artimųjų mirtis arba dažnas gyvenamosios vietos keitimas. Arba simptomai buvo aiškinami ir mėginami pateikti kaip socialinio bendravimo, arba socialinio funkcionavimo sutrikimai.
Taip pat skaitykite: Gimimo Akimirkos Stebuklas
Buvo atkreiptas dėmesys į vaikų selektyviojo mutizmo panašumus su suaugusių socialine fobija ir kitais nerimo sutrikimais. Kartu buvo pastebėti tam tikri dėsningumai šeimoje: tėvai statistiškai patikimai dažniau turėjo socialinę fobiją, vengiančio tipo asmenybės sutrikimą, arba socialinę fobiją ar selektyvųjį mutizmą vaikystėje. Žodžiu, paaiškinimai labai įvairūs. Kiekvienas selektyvųjį mutizmą turintis vaikas labai savitas ir skiriasi nuo kito šį sutrikimą turinčio vaiko. Pastebėta, kad dalis mutizmą turinčių vaikų kartu atrodo ir nekalbantys, ir labai pikti, jie lyg užsidarę nekalbėjimu ir pyksta ant visų aplinkinių. Neretai paaiškėja, kad tokie vaikai kartu su mutizmo simptomais stokoja ir intuityvaus socialinio bendravimo pajautimo. O kiti mutizmą turintys vaikai labiau panašūs į nekalbančius ir nedrąsius, baikščius, liūdnokus, socialinio bendravimo vengiančius vaikus. Tokiems vaikams būdingas didelis nerimas, kartu pasireiškiantys somatiniai kūno simptomai (skauda galvą, pilvą, jie išblyškę, prakaituoja ir kt.)
Gydymo būdai
Kadangi selektyviojo mutizmo priežasčių supratimas ilgainiui smarkiai keitėsi, atsirasdavo naujų požiūrių, todėl ir gydymo metodų, ir principų būta labai įvairių. Tai individuali psichoterapija (psichoanalizė, psichoanalitiškai orientuota meno terapija ir žaidimo terapija, taip pat elgesio ir kognityvinė elgesio psichoterapija), grupinė terapija (vaikams ir tėvams), šeimos konsultavimas ir terapija, farmakoterapija (dažniausiai nerimą mažinančiais antidepresantų grupės vaistais) ir individualus ugdymo planas. Taikomų metodų ir intervencijų parinkimas yra individualus ir priklauso nuo vaiko amžiaus, jo sutrikimo sudėtingumo, nuo terapijoje galinčių dalyvauti asmenų.
Mokytojų, ugdytojų bendradarbiavimas ir individualaus plano sudarymas yra vienas iš sudedamųjų šio sutrikimo gydymo komponentų, nes problema dažniausiai ir yra didžiausia būtent darželyje ar mokykloje. JAV kalbos ir klausos asociacija rekomenduoja mokyklose taikyti darbą komandose, sudarytose iš psichologo, klasės mokytojo ir logopedo. Dirbant komandoje keliami tikslai nuosekliai sudėtingėja, o užduotys vaikui pateikiamos atsižvelgiant į individualias jo savybes, pavyzdžiui, nuo bendravimo raštu arba naudojant korteles su užrašytomis frazėmis, arba neverbalinę (nežodinę) komunikaciją ir gestus. Klasės mokytojo užduotis, be akademinių gebėjimų ugdymo, yra ir skatinti vaiką integruotis į kolektyvą, mažinti socialinę atskirtį, dalyvauti klasės veikloje ir ugdymo procese. Klasės draugų reakcija į pasirinktinai nebylų bendraklasį taip pat gali būti skirtinga: nuo spaudimo, provokavimo prabilti iki atvirkštinio prisitaikymo ir tapimo „nebyliais“, šitaip net ir paskatinant vaiko nekalbėjimą. Todėl bendra ne tik specialistų, bet ir kolektyvo nuostata yra labai svarbi šių vaikų geresnei adaptacijai.
Kitų kalbos sutrikimų priežastys ir požymiai
Nepilnavertė kalbinė aplinka
Nepilnavertė kalbinė aplinka yra pagrindinė katastrofiškai didėjančio kalbos sutrikimų skaičiaus priežastis.
Genetika ir traumos
Genetinių priežasčių tikrai būna, kadangi tikrai pasitaiko vaikų iš vienos šeimos su tokiu pačiu sutrikimu. Jeigu mes matome, kad šeimoje ir vienas, ir kitas vaikas ateina su tokiu pačiu sutrikimu, tai tampa aišku, kad čia yra genetiniai ryšiai. Kitos priežastys gali būti galvos smegenų minimalios traumos iki gimdymo, gimdymo metu, po gimdymo, ankstyvoje vaikystėje.
Taip pat skaitykite: Viskas apie varpos augimą
Naujosios technologijos
Bendravimui, tiesioginiam, žodiniam bendravimui su vaiku lieka dar mažių laiko. Tam, kad galėtume nuveikti kažkokius kitus darbus ar paplepėti su savo draugais, mes irgi pirmiausia leidžiame vaikams žaisti telefonu ar įsijungti kompiuterinius žaidimus. Bet jų neribojimas arba dėmesio nekreipimas, kokį turinį vaikas žiūri per televizorių, kokius filmukus žiūri, tikrai veda prie kalbos neišsivystymo.
Vis dėlto, aš negaliu sakyti, kad reikia visiškai uždrausti ekranus, nes, pavyzdžiui, per televizorių žiūrimi gražiai įgarsinti filmukai galėtų padaryti ir labai teigiamą įtaką vaiko kalbai. Bet tai turėtų būti tokie filmukai, kurie arba įgarsinti gražia taisyklinga lietuvių kalba, arba lietuviški filmukai. Jeigu juos žiūrint filmuko kalba mums patinka, jei ji yra turtinga žodynu ir kalbama gražiais sakiniais, vadinasi ją galime rodyti ir vaikui. Jeigu vaikui tas filmukas įdomus, jeigu jis įsitraukia žiūrėdamas filmuką. tai jis gali pradėti kalbėti tiesiog ta pačia kalbėjimo maniera, tais pačiais sakiniais, tuo pačiu gražiu, pilnavertišku žodynu. Ypač žiūrimas turinys aktualus tam vaikui, kuris turi nepakankamai išvystytą kalbą. Nors ir kompiuteriniai žaidimai labiausiai kenkia kalbos vystymuisi, taip pat negaliu sakyti, kad juos reikėtų visiškai uždrausti. Turiu paminėti, kad vaikų, kurie nežaidžia kompiuterinių žaidimų socialiniai santykiai su klasės draugais, kurie žaidžia tuos žaidimus, nukenčia. Kompiuterinius žaidimus žaidžiantys vaikai (o tokių dabar dauguma) ir kalbasi apie juos. Jie neturi apie ką kalbėtis su tuo, kuris nežaidžia žaidimų.
Žodžiu, televizorius, filmukai ir kompiuteriai turi labai didelį įtaką vaiko vystymuisi. Taip pat svarbu suvokti, kad svarbi vaiko kalbinė aplinka: taip, kaip kalbama vaiko aplinkoje, taip kalbės ir jis pats.Logopedė Dalia
Tėvų vaidmuo
Pirmiausia, labai svarbus tėvų žodynas, kokia kalba jie kalba. Jeigu tėvai kalba po vieną žodį, pernelyg supaprastintai arba netaisyklingai, tai vaikai natūraliai perims tokią kalbą, nes girdi ją dažniausiai. Ir nesvarbu, ar vaikas turi kalbos sutrikimą, ar ne. Taigi, jeigu mes norime, kad vaikai kalbėtų gražiai, turime užtikrinti pilnavertę aplinką kalbos ugdymui. Ir patys pakankamai laiko skirti bendravimui su vaiku. Kalbėjimui, o ne tiesiog buvimui šalia. Buvimas kartu tai nėra kalbėjimas. Vaikui reikia tikro žodinio kalbėjimo. Taip pat svarbu sekti, kuo vaikas domisi. Jeigu vaikas žiūri filmuką, tai bent reikėtų užmesti akį ir paklausyti, kas vyksta tame filmuke. Bent jau žinoti pagrindinių veikėjų vardus, kad paskui, po filmuko žiūrėjimo, galėtumėme palaikyti pokalbį su atžala, pasidomėti apie tą filmuką, kas ten vyko. Nes labai dažnai vaikas nori bendrauti ir pasakoti apie žiūrimus filmukus, todėl tėvams reikia parodyti, kad jiems rūpi, kas įvyko naujoje filmuko serijoje, išgirsti tai iš vaiko. Tokiu būdu skatinti jį pasakoti ir netgi diskutuoti. Taip vaikas kalbėdamas apie tuo metu jam rūpimus dalykus mokysis regzti sakinius, pasakoti, diskutuoti. Taip pat reikia sudaryti sąlygas vaiko žodynui plėstis. Svarbu rasti laiko ne tik pavartyti pažintines knygutes apie gamtą, gyvūnus, bet ir nepatingėti nusivežti vaiko į zoologijos sodą ir kitas vietas, kad jis galėtų dar labiau praplėsti savo pasaulio pažinimą ir kartu žodyną.
Kada kreiptis į specialistus?
Mano bendra taisyklė tokia: pasižiūrėti į bendraamžius. Suprantu, kad mes negalime lyginti vaikų, kadangi vieni vystosi lėčiau, kiti greičiau, tačiau pastebėjus didelius skirtumus tarp bendraamžių, manau, reikėtų susirūpinti. Jeigu mes matome, kad bendraamžiai kalba žymiai daugiau nei mano vaikas, jei bendraamžių žodynas yra platesnis nei mano vaiko, ar jeigu kiti vaikai kalba jau sakiniais, o mano vaikas tik pavieniais žodžiais, tai jau yra signalas, kad turime sunerimti. Galbūt reikia mums specialisto pagalbos, galbūt užteks tik pasikonsultuoti.
Jeigu vienerių metų vaikas neatpažįsta aplinkos daiktų, pavyzdžiui, namuose gyvena katinas ir šuniukas ir vaikas negali parodyti, kur kuris, jei vaikas negali parodyti, kur jo batukai jau reikėtų sunerimti.
Jeigu dviejų metų vaikas savo žodyne, neturi 20-30 žodžių, ar jeigu paprašytas neatneša savo batukų ar kojinyčių, vėlgi tai jau rimtas signalas.
Jeigu trejų metų vaikas nekalba bent jau žodžių junginiais ar trumpais sakinukais, jau reikėtų kreiptis į specialistą. Taip pat jeigu trijų metų vaiko paprašome paimti, kad ir tą patį batuką, kuris yra po lova, bet vaikas ieško ant lovos, reikėtų susimąstyti, gal vaikas nesuvokia paprasčiausių prielinksnių. Jeigu vaikas dažnai sako, kad jis nenori žiūrėti lietuviškai įgarsintų filmų, tuomet iškart kyla klausimas, kodėl jis nenori. Ar jam tiesiog nepatinka, ar jis jų nesupranta. Taigi, trumpai tariant, pats rimčiausias signalas yra jei vaikas nesupranta, kas jam yra sakoma.
Didžiausi iššūkiai
Pirmiausia, mane labiausiai pribloškia tėvų požiūris į vaikų kalbos raidą, ypač tų tėvų, kurie laukia pirmos klasės, kai jų vaiką „paims logopedas ir sutvarkys“. Nors iki tol ir matė, kad yra problemų ir nieko nedarė.
Taip pat žrKitas toks tėvų keistas požiūris, kad jų vaikui, turinčiam kalbos problemų, dvidešimt minučių per savaitę logopedo konsultacijų užtenka, kad problema susitvarkytų. Ypač jei vaikas ateina į mokyklą kalbantis tik pavieniais žodžiais. Aišku, tokiais atvejais dažnai vaikai turi kitų nustatytų specialiųjų poreikių, todėl tos dvidešimt minučių dvigubėja ir virsta keturiasdešimt. Bet, Jūs atsakykit, ką vaikui reiškia keturiasdešimt minučių į savaitę logopedo pagalbos, jei jo kalba atsilieka penkerius metus?
Mes turime įveikti tą penkerių ar ketverių metų atsilikimą, kai tuo pačiu metu vaikas jau pradedamas mokyti, skaityti ir rašyti. Štai vaikas susiduria su didžiuliais iššūkiais, o tėvai nesupranta, kodėl jam nepavyksta išmokti skaityti ir rašyti. Tad reikia pažiūrėti, o ar jis iš viso kalba. Galbūt reikia pradėti nuo pradžių-nuo kalbėjimo.
Ir pats didžiausias logopedų iššūkis, yra tai, kad vaikų, kuriems reikia logopedų pagalbos, yra kelis kartus daugiau, negu mes galime suteikti pagalbą.
Rizikos veiksniai
Aš esu pastebėjusi tam tikrų bendrų kalbos bruožų tarp vaikų, kurie turi dėmesio ir aktyvumo sutrikimus. Tokių vaikų kalba dažnu atveju labai panaši, jų kalbos neišvystymas panašus ir dažnai tokie vaikai sunkiai pasiduoda kalbos korekcijai.
O didžiausias rizikos veiksnys yra per mažas bendravimas su vaikais, netinkami filmukai ir per daug kompiuterinių žaidimų, per daug ekranų.
Ką daryti nustačius kalbos sutrikimą?
Pirmiausia, tėvai neturi galvoti, kad užtenka tų dvidešimties ar keturiasdešimties minučių logopedo konsultacijų, kad kalbos sutrikimas būtų ištaisytas. Turi nepamiršti, kad jie patys namuose gali padaryti ir kelis kartus daugiau, negu logopedas užsiėmimų metu. Paprasčiausiai, jie turi tam skirti laiko. Jau nuo ankstyvos vaikystės turi galvoti net kokius žaislus vaikui perka. Pavyzdžiui, berniukui nepakanka kalno žaislinių mašinyčių ar grojančių, skambančių žaislų. Taip, tai yra fun, tai linksma vaikui, bet reikia pagalvoti, ar tie žaislai skatina vaikus kalbėti, ar ugdo, ar lavina mąstymą? Nes kalba ir mąstymas dažnai neatskiriami. Ir jeigu vaikas nemėgsta žaidimų, kur reikia nors trupučio loginio mąstymo, tai, kaip taisyklė, tokie vaikai dažniau turi kalbos sutrikimų. Todėl skatinu tėvus kartu su tais linksmais žaislais rinktis ir tuos, kurie lavina mąstyti.
Kūrybiškumas ir saviraiška
Siūlyčiau kūrybingai skatinti vaiko savivertę, iniciatyvumą ir saviraišką įvairiose jam patinkančiose srityse, bendraujant (jei jis nekalba) kitais būdais, be žodžių.
Vėluojanti kalba ir autizmas
Vienas iš vėluojančios vaiko raidos požymių yra vėluojanti kalba arba toks atvejis, kai tėvai pastebi, jog vaikas nekalba išvis. Po tuo dažnai slepiasi pirminis raidos sutrikimas, įvardinamas kaip autizmas. Daugumos autizmui būdingų simptomų negalima išgydyti ar pakeisti, tačiau, atsižvelgiant į tokių vaikų individualius ypatumus, galima rasti konstruktyvius nuolat kylančių sunkumų sprendimo būdus. Todėl „būti normaliu“ šiuo atveju nėra tikslas. Tikslas yra padėti tokiam žmogui kiek įmanoma geriau pritapti ir realizuoti save visuomenėje, gerbiant jo skirtingumą, išmokant kasdienėje veikloje reikalingų įgūdžių, priderinant aplinką ir suteikiant jai autistiškam žmogui suprantamos prasmės. Labai svarbu į netinkamą vaiko, turinčio autizmo spektro sutrikimų, elgesį žiūrėti ne kaip į nepaklusnumą ar tyčinį provokavimą, o kaip į supratimo stoką (žodžių, veido išraiškos, kūno kalbos, socialinių taisyklių, lūkesčių tam tikroje situacijoje ir pan.) ar vaiko reakciją į jam nesuprantamą ar bauginančią aplinką. Pirmoji pagalba sutrikusios raidos vaikui - nebijoti tėvams minties, kad ,,mano vaikas - kitoks nei kiti”, nebijoti kreiptis į specialistus (pvz.: gydytojus, ankstyvosios reabilitacijos tarnybos specialistus, logopedus, specialiuosius pedagogus ir kt.). Kuo anksčiau suprasite vaiko sutrikimo priežastis, tuo lengviau Jums bus suprasti, kokiu būdu jis supranta jį supantį pasaulį.
Ankstyvas kalbos ugdymas
Prenatalinės psichologijos specialistai pataria mažyliui pradėti dainuoti tada, kai jis dar gyvena mamos pilvelyje. Melodija ir ritmas teigiamai veikia vaiko vystymąsi bei jo kalbos raidą. Dainas, eilėraščius ir pirštų žaidimus žaiskite nuo pirmųjų dienų. Ir nesakykite, kad neturite klausos, patikėkite, savo vaikui jūs - didžiausias autoritetas ir geriausias dainininkas. Galima vaikui sauskelnes keisti tylint arba galima padėjus mažylį ant vystymo stalo, kalbėti su juo: „Žiūrėk, čia tavo bamba“ ir pan. Žinoma, kūdikiai žodžių prasmės dar nesupranta, tačiau toks tėvų kalbėjimas labai svarbus ir vaiko kalbos raidai, ir tarpusavio ryšio tarp tėvų ir mažylio užsimezgimui. Bu-bu-bu, ga-ga-ga: kai tik kūdikis pradeda tarti garsus, jis tampa rimtu pokalbių partneriu. Jis džiaugiasi, kai suaugusieji pamėgdžioja jo garsus ir mainais už tai stengsis mokytis mamos ir tėčio žodžių. Kaip tą padaryti? Kai kūdikis gerai nusiteikęs, žiūrėkite jam į akis ir kalbinkite. Gestai ir akių kontaktas gali sukurti kalbos pagrindus. Bendraujant naudokite ir žodinę, ir kūno kalbą, pavyzdžiui: rodykite ranka į objektą, sakant „žiūrėk“ ir linktelėkit galva, kai sakote „taip“. Naudokite gestus, kuriuos būtų lengva vaikui atkartoti, pvz.: ploti, mojuoti, nurodyti ranka, atverti delnus, kelti pečius ir pan.
Klaidos ir taisymas
„Senelė vakar ateis pas mus į svečius“ - be abejo, šis sakinys nėra taisyklingas, tačiau juk visiškai aišku, ką vaikas nori tuo pasakyti. Tai nusipelno pripažinimo. Užuot pertraukę, barę ir iš karto taisę vaiką, geriau pakartokite sakinį dar kartą teisingai: „Taip, senelė rytoj ateis pas mus į svečius. Palikite ,,erdvės“ savo vaiko kalbai. Klausykitės, ką jums sako vaikas. Natūralu jausti norą užpildyti tylos pauzes, kai nesulaukiate atsako iš savo vaiko. Tačiau labai svarbu suteikti savo vaikui galimybę bendrauti, net jei jis nekalba. Kai klausiate klausimo ar matote, kad Jūsų vaikas kažko nori, padarykite keletos sekundžių pauzę, žiūrėdamas į jį perspektyviai. Stebėkite bet kokį garsą ar kūno judesį ir nedelsiant reaguokite. Kalbėti prasminga yra tik tada, kai jauti, kad kažkas susidomėjęs klausosi. Nesvarbu, ar vienmetis mažylis mokosi naujo žodžio, ar trimetis septintą kartą pasakoja istoriją apie šiukšliavežę. Klausytis reiškia atidėti visus darbus ir žiūrėti į vaiką, kai jis kalba. Tai palengvins vaikui sekti tai, ką jūs kalbate, ir pamėgdžioti jus. Jei jūsų vaikas nekalbantis, pabandykite kalbėti daugiausia vieno žodžio sakiniais (pvz., jei vaikas žaidžia su kamuoliu, sakyti „kamuolys“ arba „ridenti“). Jeigu vaikas kalba vieno žodžio sakiniais, kalbėkite trumpomis frazėmis, tokiomis kaip ,,paridenk kamuolį“, „mesk kamuolį“.
Išmaniosios technologijos ir knygos
Lavinant autistiškus vaikus Lietuvoje vis dažniau pasitelkiamos išmaniosios technologijos. Knygos yra nuostabus dalykas net visiškai mažiems vaikams. Juk galima pagraužti jos kampus, plėšti atskirus puslapius ir apžiūrinėti paveiksliukus. Kuo mažesnis vaikas, tuo paprastesnės turėtų būti ir istorijos, ir iliustracijos: kamuolys, automobilis, meška.
Komandinis darbas ir specialistai
Dažnai tėvai patys pajunta, kad kažkas negerai su jų vaiko kalba, tačiau pasitaiko, kad pripratę prie vaiko kalbos, ją suprasdami, tėvai nepastebi to, kas akivaizdu aplinkiniams. Tėvams svarbu žinoti, kad vaikus reikia kiek įmanoma labiau paruošti gyvenimui, skatinti savarankiškumą, nebijoti viešumos, neužsidaryti namuose. Tam gali padėti komandinis darbas. Jeigu įtariate, kad atsilieka vaiko kalba ar jam reikia logopedinės pagalbos, pirmiausiai reikėtų kreiptis į savo vaiko gydytoją. Jis, įsitikinęs, kad vaikas gerai girdi (nes kalbos atsilikimo priežastis gali būti netobula vaiko klausa), patars pasikonsultuoti su logopedu ar vaiko raidos specialistais.