Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Motiejaus Valančiaus gyvenimą, jo gimtinę, jam skirtus paminklus Lietuvoje ir kompiuterinę programą, skirtą kultūros paveldo objektams pažinti.
Motiejus Valančius: Gyvenimas ir veikla
Didysis XIX a. vidurio lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 d. Jo tėvai buvo Ona ir Mykolas Valančiai. Bažnytinėse metrikose užfiksuota, kad Mykolas Valančius 1795 m. vasario 3 d. parapijinėje Salantų bažnyčioje vedė Oną Stankutę iš Kūlupėnų. Jie buvo laisvi valstiečiai, priklausę pasiturinčiam ir šviesesniam kaimo žmonių sluoksniui. Jie nuomojo valaką žemės, vystė tradicinę grūdinę žemdirbystę ir gyvulininkystę. Tėvas Mykolas papildomai vertėsi pelningu kalvio amatu, sodyboje turėjo kalvę. Būsimasis vyskupas pakrikštytas netoli gimtinės esančioje Kalnalio bažnyčioje. Iki 15 metų dirbo tėvo ūkyje.
Dar būdamas studentas išsiskyrė savo išmintimi, darbštumu ir neeiliniais gabumais. 1816-1821 m. mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje. 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigė per dvejus metus, ir kaip gabus bei uolus klierikas, 1824 m. išsiųstas į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. 1828 m. užbaigė mokslus, gavo teologijos magistro laipsnį ir Vilniaus Katedroje įšventintas į kunigus. Teko dirbti kapelionu Mozyriaus ir Kražių mokyklose. Šviesi kunigo Motiejaus Valančiaus asmenybė patraukė net bažnyčios vyresnybės dėmesį. 1834 m. perkeltas į Kražių gimnaziją, kurioje šešerius metus ėjo tikybos mokytojo, kapeliono ir bibliotekininko pareigas. Čia puoselėjo lietuviškos dvasios, kultūros ir kalbos daigus, pradėjo savo kūrybinę biografiją, gilinosi į istorijos studijas.
1840 m. jis pradėjo profesoriauti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri 1842 m. perkelta į Peterburgą. Į jį išvyko ir Motiejus Valančius. Sunkiai susirgęs turėjo atsisakyti profesoriavimo ir 1844 m. grįžti į Lietuvą. 1845 m. paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Būtent Varniuose jis parašė svarbiausią savo mokslinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Knygoje išdėstyta Lietuvos bažnyčios, švietimo ir kultūros istorija.
1849 m. kunigas Motiejus Valančius Neapolyje (Italija) įšventintas į vyskupus. 1850-aisiais jis paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Buvo pirmasis po 35 savo pirmtakų Žemaitijos vyskupų - bajorų, grafų, kunigaikščių - kilęs iš sodiečių, kuris religines, moralines ir žmogaus teises traktavo neluominiu principu. Pirmąjį vyskupavimo dešimtmetį jėgas atidavė parapijų, Bažnyčios reikalams. 1851 m. aplankė 75 bažnyčias, o per kelias vasaras - visą vyskupiją, bendravo su žmonėmis, kurių buvo sutinkamas ir išlydimas kaip gerasis ganytojas. Pertvarkė vyskupiją ir Varnių kunigų seminariją. Kunigus ragino šviestis, lavintis. Vykdė veiksmingą blaivybės akciją. 1859 m. vyskupo iniciatyva įkurta Blaivybės brolija. Per mažiau kaip metus Blaivybės sąjūdžio (1858-1864) pasiekti rezultatai: 84 proc. sumažėjo degtinės išgėrimas.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Vyskupas Motiejus Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo visose vadovaujamose parapijose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti lietuviškai, studijavo katekizmą. Vyskupas pradėjo kovoti su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. Iš 1860 m. Motiejus Valančius rašė dvasinio ir religinio turinio knygas, skatino kitus apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba. Atkakliai vykdomą gimtojo krašto kultūrinimo ir dorinimo darbą nutraukė po 1863 m. sukilimo Lietuvą užgriuvusios represijos, lietuvių kalbos viešumoje vartojimo ir lietuviškos spaudos uždraudimas.
Carinei administracijai lenkų kalbą pašalinus iš viešojo gyvenimo, M. Valančius stengėsi, kad jos vietą užimtų lietuvių kalba mokyklose ir bažnyčiose. Jis pradėjo lietuviškai rašyti ganytojiškus laiškus ir įvedė lietuviškus pamokslus. M. Valančiaus suorganizuotos parapinės mokyklos plėtojo visuotinį raštingumą gimtąja kalba. Vyskupas rašė religines politines brošiūras, jas savo lėšomis leido Mažojoje Lietuvoje. Už 1863 m. sukilimo rėmimą Žemaičių vyskupijos kapitula ir dvasinė seminarija 1864 m. buvo perkeltos į Kauną. Po spaudos uždraudimo M. Valančius organizavo lietuviškų knygų leidimą Rytų Prūsijoje, už tai persekiotas ir baustas piniginėmis baudomis, draudimais lankyti parapijas. Subūrė pirmąją knygnešių organizaciją, išugdė pasišventusių knygnešių būrį. Knygnešystės epocha (1864-1904) neturėjo sau lygių visoje Europoje.
Pats Motiejus Valančius su kapitula rusų valdžios įsakymu privalėjo 1864 m. iš Varnių persikelti į Kauną. Jam buvo uždrausta lankytis parapijose. Tačiau rusų valdžios spaudimui nebuvo pasiduota. Motiejus Valančius stojo ginti tautą, katalikų bažnyčią nuo rusinimo, organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje. Vyskupas įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose, taip pat reikalauti, kad vaikai imdami pirmąją Komuniją jau mokėtų skaityti. Tėvai patys lavino vaikus namie arba samdydavo daraktorius.
M. Valančius - grožinės lietuvių prozos pradininkas. Žymiausias kūrinys - didaktinė apysaka „Palangos Juzė“ (1869). Kiti tokio pobūdžio leidiniai - „Paaugusių žmonių knygelė“ ir „Vaikų knygelė“ (1868). Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Istorine tematika, tautosakiniais motyvais pasižymi „Pasakojimas Antano Tretininko“ (1872).
Vyskupas Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune. M. K. Valančius palaidotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Atgimusi lietuvių tauta nepamiršo savo Didžiojo Žemaičio. Tarpukariu, buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje Varniuose, buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas, jo vardu pavadintos gatvės ir katalikiškųjų organizacijų universitetas. Net komunistiniai okupantai neišdrįso paniekinti šios iškilios asmenybės tautai nuveiktų darbų. Vyskupo gimtoji sodyba paskelbta architektūros ir istorijos paminklu.
M. Valančiaus gyvenimo epocha nebuvo lengva nei asmeniui, nei juolab tautai. Žinome, kad žlugus ATR nuo 1795 m. Lietuvos politiniame žemėlapyje nebebuvo. Buvo išlikusi tik populus - tauta. Žemaitijos bajorija, kuri buvo mažiau paveikta lenkiškos kultūros ir atsilaikiusi prieš svetimos kalbos įtaką, sugebėjo išlaikyti savąją tautinę tapatybę. Tai buvo ypač svarbus veiksnys, kuris leido daugumai XIX a. pradžios žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių, tarp jų ir M. Valančiui, darbuotis valstybės labui. Nesuvokus savęs kaip tam tikros valstybės piliečio, šuo atveju - Lietuvos, tikriausiai net neįmanoma jai atstovauti. Vokiečių filosofo Johano Gotfrydo Herderio (1744-1803) idėja, jog tauta išlieka net valstybei žlugus, jei išsaugo gimtąją kalbą.
Visų 10 M. Valančiaus raštų tomų apimtis - per 5 tūkst. puslapių. Mokydamas lietuvius doros, visada rodė asmeninį pavyzdį. Buvo kieto charakterio ir tvirtos valios. Labai darbštus, neapkentęs tuščio laiko leidimo. Dirbo įtemptai ir sistemingai. Nestokojo humoro. Buvo labai apsiskaitęs, pažinojo savo kraštą, ypač Žemaičius. Mokėjo lotynų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbas. Kaupė asmeninę biblioteką. Jo pastangomis Varniuose buvo įsteigtas Zavadskių knygyno Vilniuje filialas. Vertino meną, kolekcionavo tapybos darbus. 1862 m. buvo išrinktas Varšuvos dailės draugijos nariu. Kortomis jis nelošė, medžioklės, pokylių nemėgo. Mėgstamiausias vyskupo laisvalaikio užsiėmimas - sodininkystė, kuri XIX a. dvaruose ir klebonijose buvo atėjusi į madą. M. Valančiui ji teikė fizinio darbo malonumą, poilsį ir atgaivą. Pats savo rankomis sode triūsė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Šalia rezidencinio namo Varniuose buvo pasodinęs topolių alėją ir užveisęs sodą, kuriame augino tabaką ir apie 20 vaistažolių rūšių.
Motiejaus Valančiaus Gimtinė Nasrėnuose
Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinė Nasrėnuose yra įtraukta į Lietuvos muziejų istorinį kelią. Juozas Tumas Vaižgantas 1901 m. rašė, kad „tėvų ūkis buvęs mažne prie pat kelio“, minėjo, kad 100 m nuo Valančių sodybos buvusi Beržanskių sodyba. Anksčiau M.Valančiaus gimtinė buvo Kretingos muziejaus filialas. O nuo 1990-ųjų ji tapo savarankišku, Kretingos rajono savivaldybės išlaikomu, muziejumi.
Muziejuje saugomi įvairūs eksponatai, susiję su M. Valančiaus gyvenimu ir veikla. Iš asmeninių vyskupo daiktų vertingiausi yra staltiesėlė su monograma bei sidabriniai stalo įrankiai. Jie atkeliavę iš Varnių vyskupų rūmų. Yra išlikusi Mickevičiaus surasta vyskupo sofa - bendrovė „Klaipėdos baldai“ atkūrė jos kopiją - bei skrynia, kurią M.Valančius dovanojo knygnešiui Pranui Straupui šio įšventinimo į kunigus proga. Yra vienas įdomus žemėlapis - tai 1808 m. Platelių Šuazelių grafystės, kuriai priklausė ir Šalyno dvaras, o šiam - Nasrėnų kaimas, planas. Jame galima atsekti buvusius M.Valančiaus gimtinės pastatus: troba, kaip ir išlikusi klėtis, stovėjo galu į gatvę.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Kasmet muziejų aplanko apie 2 tūkst. žmonių, daugiausia - mokiniai, jie čia pakliūva į gyvas istorijos ar literatūros pamokas. Muziejus tarnauja edukacijai: jau 19 pavasarių kasmet vyksta meninio M.Valančiaus raštų skaitymo šventės, liaudies žaidimų popietės ir pavakarojimai, veikia audimo mokyklėlė. 1,2 ha ploto muziejaus teritorijoje gausu žinomų medžio drožėjų Vytauto Majoro, Stepono Žiubrio, Gedimino Staškausko, Alfonso Skiesgilo, Raimundo Puškoriaus, Liudo Ruginio darbų.
Nuo 1993 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose rengiami tradiciniai M. Valančiaus skaitymai. 1995 m. Nasrėnuose, M. Valančiaus gimtinės muziejuje, 2 hektarų sklype po atviru dangumi pasodintas 200 ąžuoliukų ąžuolynas, skirtas vyskupo 200 gimimo metinėms. M. Valančiaus ąžuolyne žaliuoja Valančiaus giminių sodiniai, poetės M. Gustainytės-Bobelienės ąžuoliukas. 2001 m. Kretingos M. Valančiaus muziejus atidarytas po rekonstrukcijos.
Paminklai Motiejui Valančiui Lietuvoje
Jeigu, keliaudamas po savo gimtąjį kraštą, stengiesi jį pažinti, tai pamatai, jog vietovės, kuriose gyveno tautai nusipelnę žmonės, yra papuoštos dailininkų darbais. Paminklai ženklina rašytojų gimtines, ir V. Majoro sukurtas Palangos Juzė kviečia į namą Nasrėnuose, kur yra Motiejaus Valančiaus muziejus. Paminklai iškyla įvairiose vietovėse: miestuose ir nedideliuose miesteliuose, atokiuose kaimuose.
Tarpukariu, buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje Varniuose, buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas. Varniuose atstatytas M,. Valančiaus paminklas, iškilo įspūdingas paminklas M. Giedraičiui ir M. Valančiui. Alekso Mockaus medžio drožinys, vaizduojantis Motiejų Valančių ir jo sugalvotą personažą Palangos Juzę. 2005 m. rugsėjo 25 d. Kauno Rotušės aikštėje pastatytas dr. Vlado Žuko sukurtas paminklinis biustas Motiejui Valančiui.
Varnių Katedra
Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, buvusi Katedra, įdomus mūrinės architektūros paminklas. Pastatas masyvus, išorė kukli, interjeras turtingas. Barokinė, bazilikinė, kryžiaus plano, dvibokštė bažnyčia. Išilgine ašimi orientuota vakarų-rytų kryptimi. Bažnyčios vidus trijų navų. Centrinė nava aukštesnė ir platesnė už šonines navas, dengta cilindriniu skliautu. Nuo šoninių navų atskirta masyviomis kolonomis. Centrinę navą pratęsianti presbiterija užbaigta trisiene apside, apramstyta kontraforsais. Abipus presbiterijos glaudžiasi dviaukštės zakristijos. Šoninės koplyčios užbaigtos kukliais barokiniais frontonais. Vakarinėje pusėje, pagrindiniame fasade truputį išsikišę į priekį kvadratiniai trijų tarpsnių, kresnokų proporcijų bokštai su vingraus silueto šalmais. Po bažnyčia esančiame rūsyje yra Žemaičių vyskupų kripta. Čia iki XIX a. vid. laidoti Žemaičių vyskupai.
Bažnyčios interjeras turtingas barokinių formų. Bažnyčioje yra dvylika gražaus darbo altorių, kurių didysis - gražių proporcijų, medinis, polichromuotas, sukurtas 1694 m. Karaliaučiaus meistro Maumo Poloni, 1853 m. medžio drožybos meistro Woldemaro Kolbergo restauruotas didysis altorius, kurio centre, tarp kolonų, įrėmintas altoriaus paveikslas, vaizduojantis Kristaus apsireiškimą šv. apaštalams Petrui ir Pauliui. Centrinį altorių puošia meistriškai sukurtas tabernakulis, padengtas Briuselyje pagaminta sidabrine skarda. Tarp kolonų stovi Piotroviną prikeliančio šv. Stanislovo ir Lietuvos karalaičio šv. Kazimiero skulptūros. Altoriaus viršuje didžiulis Nukryžiuotasis, kurio siluetą pabrėžia per langą sklindanti šviesa, iš šonų angelų ir Romos kareivių figūros. Po Nukryžiuotuoju, tarp angelų įkomponuota Marijos hierograma, papuošta auksuotu - sidabruotu medžio drožinių vainiku. Presbiteriją puošia keturi didelio formato tapytojo Bušmano iš Rygos paveikslai bei šoninis Švč. Katedra didžiuojasi stebuklingu Marijos su Kūdikiu paveikslu, kuris padengtas pasidabruotu aptaisu (Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija) ir įtaisytas jos garbei pastatytame altoriuje šalia zakristijos.
Į kairę nuo Didžiojo altoriaus, prie kitos zakristijos sienos stovi Viešpaties Jėzaus Nukryžiuotojo Kančios altorius. Jam iš kairės pusės sienoje įtaisyta didelė balto granito lenta, kurioje surašytos visų Žemaičių vyskupijoje dirbusių vyskupų pavardės (autoriai - profesorius Albertas Gurskas ir dailininkas Petras Repšys). Po ja - į Kultūros vertybių registrą įtrauktas krėslas-vyskupo sostas, likęs iš Motiejaus Valančiaus laikų. Kraustydamasis į Kauną vysk. Valančius nesusigundė pasiimti šio krėslo. Kairėje bažnyčios pusėje koplyčia su Šv. Kazimiero altoriumi bei altorius su Marijos Magdalenos paveikslu; ant altoriaus padėtas relikvijorius su šv. Emilijos relikvija, signuota vysk. M. Valančiaus dokumentu. Katedroje vertingas valstybės saugomas Žemaičių vyskupų portretų rinkinys bei šventųjų paveikslai „Mykolas Arkangelas“, „Šv. Kazimieras“, „Šv. Stanislovas“, „Šv. Steponas“, „Trys karaliai“, „Šventoji šeima“. Visi įtraukti į Kultūros vertybių registrus. Nežinomo dailininko XVIII a. nutapyta drobė „Šv. Ignacas Lojola ir šv. Pranciškus Ksaveras“ buvo eksponuota 2008 m. Lietuvos Nacionaliniame muziejuje veikusioje parodoje „Lietuvos jėzuitų provincijai - 400 metų“.
Varnių katedros vargonai pastatyti 1821 m. Žemaičių vyskupo kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio rūpesčiu po 1817 m. gaisro katedroje. Vargonų meistras žemaitis Juozapas Vaiciulevičius. Vargonų viršutinėje prospekto dalyje matomas Lietuvos kunigaikščių Giedraičių dinastijos herbas bei fundatoriaus vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio inicialai. Vargonus 2011 m. restauravo L. Varpinėje kabo Varnių varpų liejykloje 1786 m. nuliedintas varpas su šv. Kazimiero reljefu. 1793 m. Katedrai buvo nulietas varpas su žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio herbą vaizdavusiu reljefu. Deja, šis varpas įskilo dar vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, tad 1913 m. Gatčinos (Rusija) mieste veikusioje A. S. Lavrovo bendrovės gamykloje varpas buvo perlietas. Ant naujojo varpo buvo pakartoti pirmtako įrašai ir perkeltas vyskupo S. Katedros šventoriuje stovi lurdas, pastatytas 1914 m. kun. A. Juozapavičiaus rūpesčiu, viduje - gana didelė Marijos statula, sukurta Paryžiuje. 1971 m. Šv. Kazimiero skulptūra buvo įrašyta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą.
Kompiuterinė Programa „Literatūros ir Dailės Paminklai Lietuvos Žemėlapyje“
Kompiuterinė programa „Literatūros ir dailės paminklai Lietuvos žemėlapyje“ - tai integruotos literatūros ir dailės, kalbos, istorijos ir geografijos pamokos, ne tik suteikiančios žinių, turtinančios kalbą, bet ir ugdančios Lietuvos pilietį, pažįstantį savo kraštą. Ekrane matome žemėlapyje pažymėtą vietą, kur yra paminklas rašytojui, pateikiami svarbiausi geografiniai ir istoriniai duomenys apie tą vietovę, apibūdinamas rašytojas ir paminklas. Surinkta ir apibendrinta daugiau kaip 50 paminklų - programa nuolat papildoma.
Pamokos tikslas - supažindinti mokinius su skulptūros specifika. Literatūros mokytojas, jei gali, dalyvauja dailės pamokoje. Mokinių užduotis - ne tik suvokti pamoką, bet ir rašyti dailės terminų žodyną, ruošiantis būsimai kalbos pamokai. Programos puslapiai - iliustracija dailės mokytojui. Klausimai orientacinei kūrinio analizei pateikiami toliau - jais vėliau remsis mokytojas literatūros bei kalbos pamokose.
Programa tinka žemesnėms klasėms, supažindinat mokinius su istorinėmis asmenybėmis. Vėlesnių kartų praeities menininkams statyti paminklai ne tik išryškina jų darbų svarbą tautos istorijai, bet atskleidžia ir tradicijų tąsą, kultūros perimamumą.
Yra įvairių programos panaudojimo variantų:
- Įžanginė literatūros pamoka, demonstruojant visą programą. Pamokos tikslas - žadinti moksleivių susidomėjimą savo gimtojo krašto kultūra, pagarbą jos kūrėjams. Akcentuojamas kultūros tęstinumas: žymiausių rašytojų atminimą įamžina vėlesnių laikų menininkai, o mes, matydami, vertindami, o vėliau ir patys aplankydami tuos paminklus, tampame kultūros tęsėjais.
- Paminklai - iliustracija įžanginėms pamokoms supažindinant su vieno ar kito rašytojo kūryba. Jei paminklų vienam rašytojui yra daugiau - juos llyginame, akcentuodami skulptorių požiūrio į rašytoją ir kūrybinės prigimties savitumą.
- Viso klasės kurso ar konkretaus literatūros raidos laikotarpio apibendrinimas. Galima pasirinkti įvairius metodus: iš anksto pasiruošę mokiniai plačiau pasakoja apie rašytoją, skulptūrą ir skulptorių; pasakojama pasiruošus namie arba iš anksto nežinant, apie ką reikės kalbėti pamokos metu.
- Tikslinio kurso pagrindas. Analizės pagrindas - žemiau pateikiami klausimai. Didžiąją atsakymų dalį galima rasti pačioje programoje.