Odos pokyčiai, tokie kaip rudos dėmės ant kojų, gali kelti nerimą tėvams. Svarbu suprasti galimas šių dėmių priežastis, kad būtų galima tinkamai reaguoti ir prireikus kreiptis į gydytoją. Šiame straipsnyje aptarsime įvairias rudų dėmių priežastis, diagnostikos metodus ir gydymo galimybes.
Įvadas
Odos dėmės - tai ploteliai, kurie spalva skiriasi nuo likusios odos spalvos, t. y., plotai, kurie šviesesni ar tamsesni už aplinkinę odą. Dauguma dėmių, nors ir gali sukelti psichologinį diskomfortą, nėra rimtos ligos simptomu. Tačiau tam tikros dėmės, ypač rausvos, baltos, rudos ar net juodos gali byloti apie tam tikrus susirgimus, infekcijas, alergines reakcijas, todėl pasirodžius tokio tipo bėrimams, rekomenduojama kreiptis į gydytoją dermatologą.
Galimos Rudų Dėmių Priežastys
Yra daugybė priežasčių, kodėl ant vaiko kojų gali atsirasti rudos dėmės. Kai kurios iš jų yra nekenksmingos, o kitos gali reikalauti medicininės intervencijos.
Pigmentinės Dėmės
Yra išskiriama net keletas skirtingų galimų įgytų pigmentinių dėmių tipų, vieni dažniausiai sutinkamų: saulės sukeltos pigmentinės dėmės, melazma ir použdegiminė hiperpigmentacija.
- Apgamai: Tai pigmentinių ląstelių (melanocitų) sankaupos odoje. Jie gali būti įgimti (gimstama su jais arba atsiranda pirmaisiais gyvenimo metais), arba, dažniau pasitaikantys įgyti apgamai (atsiranda paauglystėje ir vėliau). Kiekvieno žmogaus apgamai - individualūs. Jie skiriasi dydžiu, spalvine gama (nuo geltonos iki tamsiai rudos ar netgi juodos spalvos), struktūra (plokšti, iškilūs), paviršiaus reljefu (lygaus paviršiaus, šiurkštūs, padengti plaukeliais). Skiriasi ir dydis - nuo 1 mm iki kelių cm.
- Saulės sukeltos pigmentinės dėmės: Saulės sukeltos pigmentinės dėmės yra ilgalaikio saulės spindulių poveikio pasekmė. Saulės spinduliai sukelia vadinamąjį fotosenėjimą. Nors saulės dėmės gali būti nustatomos įvairaus odos tipo žmonėms, labiau į tokias dėmes yra linkę kiek tamsesnio gymio žmonės, nes jų odoje pigmentacija yra stipresnė. Tokių dėmių atsiradimo tikimybę gali paskatinti lankymasis soliariumuose, buvę stiprūs nudegimai nuo saulės ir taikytas gydymas - ultravioletinių spindulių A terapija (PUVA). Hormoniniai pokyčiai, ypač tam tikrų kontraceptikų vartojimas, taip pat gali sukelti dėmes. Saulės dėmės - tai nedideli tamsesnės odos ploteliai, dažniausiai esantys saulei atvirose kūno vietose: veido, kaklo, dekolte ir rankų išorinėje pusėje. Pigmentacija išsivysto dėl ilgalaikio ir žalingo saulės poveikio. Žmonės, kurie niekada nesisaugojo nuo intensyvių saulės spindulių, gali turėti netgi labai „margą“ odą. Kitaip tariant, ilgalaikio saulės spindulių pasekmė yra pigmentinės dėmės, tai dar vadinama fotosenėjimu. Tai yra labai dažna problema, ypač paplitusi tarp žmonių, vyresnių nei 40 metų. Tiesa, dėmės gali atsirasti ir jaunesniems žmonėms, ypač použdegiminė pigmentacija ar po nėštumo atsirandanti melazma. Dėmių spalva gali varijuoti nuo šviesiai rudos iki labai tamsios, dydis labai įvairus - kartais matomos vos kelis milimetrus siekiančios dėmelės, bet gali siekti ir kelis centimetrus. Paprastai jos būna taisyklingos ovalios ar apvalios formos.
- Melazma (chloazma): Skirtingo dydžio tamsios rudos dėmės, pasižyminčios nelygiais kraštais ir formos įvairove. Šios dėmės yra aiškiai apribotos sveikos odos bei turi lygų paviršių. Dažniausiai vargina nėščiasias, o po nėštumo dingsta savaime. Melazma daugumoje atvejų atsiranda ant veido, tačiau kartais pasireiškia ir ant pilvo bei vidiniuose šlaunų paviršiuose. Retesniais atvejais su šia problema susiduria ir vyrai bei ne nėščios moterys. Kitos melazmos priežastys - ginekologiniai susirgimai, kepenų ligos, kontraceptinių tablečių vartojimas, ilgas buvimas saulėkaitoje. Diagnozavus ir pagydžius pagrindinę priežastį, chloazma išnyksta.
- Lentigo dėmės: Tankiai išsidėsčiusios rudos ar juodos spalvos dėmės, dažniausiai nežymiai iškilusios virš odos paviršiaus. Tai aiškių kontūrų ovalios ar apvalios formos pigmentacijos židiniai, kurių dydis svyruoja nuo kelių milimetrų iki 2 cm. Įvairiose kūno vietose šios dėmės gali būti tiek pavienės, tiek daugybinės. Skiriamos senatvinės lentigo dėmės (būdingos vyresnio amžiaus žmonėms, pažeidžia nuo saulės nepridengtus odos plotus) ir jaunatvinės lentigo dėmės (dažniausiai genetinės kilmės, būdingos 8-10 metų vaikams).
- Použdegiminė hiperpigmentacija: Paplitęs reiškinys, kai odoje po buvusių bėrimų, uždegiminių pažeidimų atsiranda tamsios dėmės. Šis pigmentacijos tipas gali išsivystyti po bet kokio odos pažeidimo ar uždegimo. Tamsios dėmės ypatingai dažnai atsiranda sugijus randams, po nudegimų, įtrūkimų, net sugijus spuogams. Kai kada hiperpigmentacija gali išsivystyti po traumuojančių kosmetologinių procedūrų, pvz., odos atjauninimo lazeriu, cheminių ar mechaninių pilingų, dermabrazijos. Šiuo atveju tai lemia individuali odos reakcija į atliekamą intervenciją, pateiktų rekomendacijų nesilaikymas (pvz., po procedūros pacientas nesinaudoja apsauginėmis priemonėmis nuo saulės), retais atvejais - netinkamai atlikta procedūra. Neretai použdegiminės pigmentacijos priežastimi tampa įvairios uždegiminės odos ligos - aknė, dermatitas ir pan. Šis pigmentacijos tipas pasireiškia tamsiomis odos dėmėmis prieš tai buvusių odos pažeidimų vietoje. Minėtos dėmės išlieka apie keletą savaičių, o kai kuriais atvejais - visam laikui.
Grybelinės Infekcijos
Įvairiaspalvė dedervinė (tinea versicolor; pityriasis versicolor) - tai gana dažnai pasitaikanti paviršinė odos grybelinė infekcija, kuriai būdinga hipopigmentinės, hiperpigmentinės ar raudonos dėmės odoje. Liga paplitusi visame pasaulyje. Tropinėse šalyse jos paplitimas gali siekti net iki 50 proc., tuo tarpu Skandinavijoje įvairiaspalvės dedervinės paplitimas yra apie 1 proc. Dažniausiai serga paaugliai ir jauni suaugę žmonės. Retais atvejais įvairiaspalve dedervine gali sirgti kūdikiai ir vaikai, tačiau jiems dažnai gali pasireikšti netipiniai ligos simptomai. Grybelio gyvavimui reikalingi lipidai, kurių žmogaus odoje su amžiumi palaipsniui mažėja, todėl liga tarp vyresnio amžiaus žmonių pasitaiko retai. Įvairiaspalvė dedervinė vienodai dažnai pasitaiko tarp abiejų lyčių asmenų. Ligą sukelia Malassezia (dar žinomos kaip Pityropsorum) genčiai priklausntis grybelis. Pityrosporum yra normalios odos mikrofloros sudedamoji dalis, tačiau kai kurios šios genties rūšys gali pradėti aktyviai daugintis ir transformuotis į patogeninę formą, kuri sukelia odos grybelinę infekciją. Dominuojanti Malassezia rūšis, sukelianti įvairiaspalvę dedervinę, yra M. globosa, rečiau ligą sukelia M. furfur, M. sympodialis ir kt. Šios ligos metu pažeidžiamas raginis odos sluoksnis. Išoriniai faktoriai, kurie skatina Pityrosporum transformaciją į patogeninę formą yra šilta ir drėgna aplinka, padidėjęs prakaitavimas, odos tepimas aliejais. Įvairiaspalvė dedervinė dažniau pasitaiko tarp asmenų, sergančių seborėjiniu dermatitu. Ligos pasireiškimas nesusijęs su nepakankama higiena. Su žmogaus savybėmis susiję faktoriai, nulemiantys įvairiaspalvės dedervinės vystymąsi, tiksliai nėra žinomi, tačiau manoma, kad įtakos turi genetinis polinkis ir imuninės sistemos sutrikimai. Liga dažnesnė tarp sergančiųjų limfoma, Kušingo liga, cukriniu diabetu, AIDS, vartojantiems imunosupresinius vaistus. Kaip papildomi faktoriai gali būti prasta mityba, kontraceptikų vartojimas. Įvairiaspalvė dedervinė nėra užkrečiama liga. Dažniausiai pacientai nejaučia jokių simptomų, tačiau kartais gali atsirasti nestiprus niežulys. Ligai būdinga, kad odoje atsiranda hipopigmentinės, hiperpigmentinės ar švelniai raudonos spalvos dėmės. Ligos pradžioje atskiri bėrimai paprastai būna nedideli, vėliau jie didėja, susilieja į didesnes įvairios formos dėmes. Šviesiaodžiams hiperpigmentinės dėmės dažniausiai būna šviesiai rudos, o tamsiaodžiams nuo tamsiai rudos iki pilkai juodos spalvos. Ant pažeistos odos dažnai būna pleiskanų, kurios akivaizdžiau pastebimos pagramdžius odą. Paaugliams ir suaugusiems bėrimai dažniausiai atsiranda viršutinėje liemens dalyje, nugaroje, pečiuose, rankose, žymiai rečiau pažeidžiamas veidas, kirkšnių sritis, tuo tarpu vaikams kaip tik veidas pažeidžiamas dažniau.
Taip pat skaitykite: Viskas, ką reikia žinoti apie „Spascupreel S“ vaikams
Kitos Odos Būklės
- Seborėjinė keratozė (senatvinės karpos): Rudos ar juodos spalvos iškilūs odos dariniai, galintys atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Šie bėrimai atrodo lyg prie odos prilipdyta karpa, kadangi jų pagrindas yra siauresnis už viršutinę dalį. Ankstyvose stadijose seborėjinės keratozės dažnai primena apgamus, bet laikui bėgant žymiai pakinta jų spalva ir dydis. Taip pat su amžiumi didėja ir bendras senatvinių karpų skaičius. Konkrečios priežastys, lemiančios minėtų darinių atsiradimą, nėra žinomos. Tam tikrų mokslinių tyrimų metu nustatyta amžiaus ir saulės spindulių įtaka seborėjinių keratozių atsiradimui. Medicininiu požiūriu, šie odos dariniai yra gerybiniai ir nekelia jokio pavojaus sveikatai. Norėdami pašalinti senatvines karpas, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju dermatologu, kadangi kai kuriais atvejais plika akimi būna sudėtinga atskirti šiuos gerybinius odos darinius nuo kitų ligų, tame tarpe ir piktybinių odos susirgimų.
Kitos galimos priežastys
- Vaistų šalutinis poveikis: Kai kurie vaistai gali sukelti odos pigmentacijos pokyčius.
- Vitaminų trūkumas: Kai kurių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino B12, trūkumas gali sukelti odos pigmentacijos pakitimus.
- Genetinės sąlygos: Kai kurios genetinės sąlygos gali padidinti riziką susirgti odos pigmentacijos sutrikimais.
Diagnostika
Norint nustatyti rudų dėmių ant vaiko kojų priežastį, svarbu kreiptis į gydytoją. Gydytojas atliks apžiūrą ir gali rekomenduoti papildomus tyrimus, tokius kaip:
- Dermatoskopija: Tai neinvazinis metodas, kai odos dariniai apžiūrimi specialiu prietaisu - dermatoskopu, kuris leidžia įvertinti pigmentinių darinių struktūrą ir atskirti gerybinius darinius nuo piktybinių.
- Odos biopsija: Tai procedūra, kai paimamas nedidelis odos mėginys ir tiriamas mikroskopu. Tai gali padėti nustatyti tikslią diagnozę.
- Odos nuogramdų (pleiskanų) mikroskopinis tyrimas: Tikslesnei įvairiaspalvės dedervinės diagnozei reiktų atlikti odos nuogramdų (pleiskanų) mikroskopinį tyrimą, nudažius mėginėlį 10- 15 proc. kalio hidroksidu. Mikroskopinio tyrimo metu matomos storomis sienelėmis, ovalios ar sferinės formos sporos, kurios dažniausiai išsidėsto grupelėmis, ir grybelių hifai, kurie paprastai būna sutrūkę į trumpus filamentus. Grybelių sporos ir hifai dėl būdingo vaizdo mikroskopuojant dažnai aprašomas kaip „spagečiai su mėsos kukuliais“.
- Apžiūrint bėrimus su Vudo lempa: maždaug trečdaliui ligonių galima pamatyti geltoną ar geltonai žalią švytėjimą.
Gydymas
Rudų dėmių gydymas priklauso nuo jų priežasties. Kai kuriais atvejais gydymas gali būti nereikalingas, o kitais atvejais gali būti naudojami šie metodai:
- Vietiniai kremai ir tepalai: Gydytojas gali paskirti kremų ar tepalų, kurie padeda pašviesinti dėmes arba sumažinti uždegimą.
- Lazerio terapija: Lazerio terapija gali būti naudojama pigmentinėms dėmėms pašalinti. Soliarinėms dėmėms efektyviausias yra lazerinis gydymas. Specialistas parenka optimalų dažnių stiprumą atsižvelgdamas į odos būklę bei pigmentinės dėmės tipą. Procedūros metu atidžiai stebima odos reakcija ir pagal tai koreguojamas spinduliuotės intensyvumas. Pigmentinės dėmės šalinimo procedūros metu gali būti jaučiamas odos kaitimas ar švelnus dilgčiojimas. Kurį laiką gali išlikti pojūtis lyg ilgesnį laiką pasikaitinus saulėje. Paprastai procedūra yra gerai toleruojama, po kelių dienų gali susidaryti nedidelis šašelis, kuris greitai nukrenta. Po procedūros galima iš karto grįžti prie įprastos veiklos. Po jos svarbu vengti tiesioginių saulės spindulių ir naudoti stipraus poveikio apsauginį saulės kremą (SPF 50).
- Cheminis pilingas: Cheminis pilingas gali padėti pašalinti viršutinį odos sluoksnį ir sumažinti pigmentaciją.
- Vaistai nuo grybelio: Sergant įvairiaspalve dedervine, kai odos pažeidimas yra nedidelis, ribotas, pirmiausia turėtų būti skiriamas vietinis gydymas. Gydymas sisteminiais vaistais taikomas, jei nėra efekto gydant vietiškai, jei įvairiaspalvė dedervinė stipriai išplitusi ar liga dažnai pasikartoja. Dažniausiai vietiniam gydymui naudojami įvairūs priešgrybeliai preparatai ( pvz.: 2 proc. Ketokonazolio kremas, šampūnas, Terbinafinas ir kt.), 2,5 proc. seleno sulfidas. Sisteminiam įvairiaspalvės dedervinės gydymui efektyvūs geriamieji priešgrybeliniai vaistai, kaip Ketokonazolis, Itrakonazolis, Flukonazolis. Pigmentacijos pakitimai išnyksta ir oda įgauna normalią išvaizdą tik praėjus keletui mėnesių po sėkmingo gydymo.
Prevencija
Yra keletas būdų, kaip sumažinti rudų dėmių atsiradimo riziką:
- Apsauga nuo saulės: Svarbu vengti tiesioginių saulės spindulių, ypač piko valandomis, ir naudoti apsauginį kremą nuo saulės su SPF 30 ar didesniu. Nors paprastai yra galvojama, kad šviesesnis odos tipas turi didesnį polinkį į hiperpigmentaciją, o „lengviau įdegantys“ gali saule mėgautis neribotai, iš tikrųjų taip nėra. Nepriklausomai nuo odos tipo, apsauginis kremas nuo saulės yra rekomenduojamas visiems. Ilgalaikis saulės spindulių poveikis gali nulemti ne tik padidėjusią pigmentaciją, bet raukšlėtumą, sausumą, elastingumo sumažėjimą ir netgi išsiplėtusių kraujagyslių atsiradimą. UV spinduliai gali praeiti pro langus, debesis, todėl tiek vairuodami automobilį, tiek būdami viduje, tiek debesuotą dieną, turėtume nepamiršti apsauginio kremo nuo saulės.
- Tinkama odos priežiūra: Svarbu kasdien valyti ir drėkinti odą, kad ji būtų sveika ir atspari pažeidimams.
- Sveika mityba: Subalansuota mityba, kurioje gausu vitaminų ir mineralų, gali padėti išlaikyti sveiką odą.
Melanoma
Svarbu atkreipti dėmesį į melanomą - tai piktybinis odos auglys, išsivystantis iš melanocitų. Labai dažnai odos melanoma atrodo kaip pigmentinė dėmė, o kai kuriais atvejais primena mazgelį. Naviko spalva - ruda, tamsiai ruda ar juoda. Remiantis statistika, melanoma sudaro 1% visų vėžinių susirgimų. Šis odos vėžio tipas diagnozuojamas žymiai rečiau negu bazinių ląstelių karcinoma (bazalioma) ar plokščialąstelinė karcinoma. Tačiau melanoma yra pati agresyviausia vėžio forma. Kita svarbi melanomos ypatybė - ja gali susirgti ir jauni žmonės, o kiti odos vėžio tipai dažniau sutinkami vyresnių žmonių tarpe. Būdingos ankstyvos ir greitos metastazės į kitus audinius bei organus. Melanoma žaibiškai perauga odos sluoksnius ir suardo odą, plinta per kraujagysles ir limfines gyslas į kitus organus (dažniausiai į plaučius, galvos smegenis ir kepenis). Pažeistuose organuose susiformuoja nauji pažeidimo židiniai - metastazės. Dėl auglių sukeliamo vidaus organų funkcijos pažeidimo galima letalinė išeitis. Šiuo odos vėžiu galima susirgti bet kurio amžiaus, netgi paauglystėje.
Augimo Skausmai
Daugelis mamų, auginančių trejų metų ir vyresnius vaikučius, žino, ką reiškia augimo skausmai. Tačiau ne visada kojų skausmas yra nepavojingas. Augimo skausmai, kurių priežastis iki šiol nėra aiški (manoma, kad galbūt nevienodai auga kraujagyslės ir sausgyslės. Tačiau tai tik viena daugybės teorijų), išties egzistuoja, tačiau jie jokiu būdu nėra vienintelė kojyčių skausmo priežastis. Mažiems vaikams gali skaudėti rankas ir kojas bei nugarą kaip ir suaugusiesiems, tačiau skausmo priežastis neretai būna kita. Sąnarių ligomis maži vaikai taip pat gali sirgti, todėl mažylį, kuriam skauda ranką ar kojytę, pirmiausia reikėtų parodyti ne ortopedui ar chirurgui, o gydytojui reumatologui tam, kad nepažiopsotume rimtų sąnarių ligų. Na, o augimo skausmams būdinga tai, kad vaikas yra visiškai sveikas, dieną bėgiojo, dūko, o vakare negali užmigti ir sako: „Skauda kojytes…” Arba užmigęs prabunda iš skausmo. Tai būdinga ikimokyklinio amžiaus vaikams. Mama dažniausiai vaiką nuramina, pamasažuoja, šiltai apkloja kojytes ir mažylis užmiega. Ryte prabunda, lyg nieko nebūtų nutikę, o buvęs skausmas pamirštamas. Po kelių dienų ar savaičių vėl gali pasikartoti tas pats scenarijus. Dažniausiai po pasikartojančių tokių atvejų tėvai kreipiasi į gydytoją, kuris iš tiesų neranda jokios ligos ir diagnozuoja vaikui augimo skausmus. Patys tėvai neturėtų kojų skausmo „nurašyti” augimo skausmams, nes ir gydytojas, kad juos nustatytų, atlieka kelis tyrimus, pavyzdžiui, pažiūri, ar kraujas nerodo uždegimo, ar nėra užčiuopiamų pokyčių, ar nepakitę judesiai. Kai kurie tėvai sako, kad ir juos vaikystėje vedė pas gydytoją dėl augimo skausmų. Gali būti, kad jeigu kojas skaudėjo tėvams vaikystėje, skaudės ir vaikams. Augimo skausmų nereikia gydyti, ilgainiui vaikutis juos paprasčiausiai išauga. Sumažinti tokius skausmus gali tik tempimo pratimai, kuriuos pataria atlikti gydytojas. Ko gero, svarbiausia yra išsiaiškinti, kad kojas skauda dėl augimo skausmų, ir ramiai laukti, kol vaikas paaugs ir jie baigsis. Paprastai jie baigiasi iki 7-8 m., kartais užsitęsia iki 10-12 m. amžiaus. Dieną ikimokyklinio amžiaus vaikučiui neskauda nei kojų, nei rankų. Vakare vaikas pradeda verkti, sakyti, kad skauda kojytę. Dažniausiai ne konkrečią vietą, o visą koją, tačiau mažas vaikas nesugeba tiksliai parodyti skausmo vietos. Paprastai skaudėti pradeda po fizinio krūvio, patyrus įtampą, keičiantis orui. Ryte mažylis atsikelia sveikas ir kurį laiką nesiskundžia kojyčių skausmu. Po kelių dienų ar savaičių jis ir vėl gali pasikartoti. Retai, bet kai kuriems vaikučiams dėl augimo skausmų kojytes skauda ir dieną, dažniausiai esant ramybės būsenai, kai atsigula pietų miego. Bet iš esmės tai labiau vakariniai skausmai.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: kūdikio miegas su šviesa.
Taip pat skaitykite: Kaip užtikrinti kūdikio saugumą automobilyje