Efektyvus grįžtamasis ryšys yra esminis įrankis ugdant vaikus. Jis padeda jiems suprasti savo elgesį, emocijas ir ugdyti reikiamus įgūdžius. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip teikti grįžtamąjį ryšį vaikams, kad jis būtų konstruktyvus, naudingas ir skatintų jų augimą.
Vaikų prigimtis ir emocijos
Plačiai paplitusi nuomonė, kad vaikai turi elgtis taip, kad jų būtų nematyti ir negirdėti. Tačiau tokie reikalavimai prieštarauja pačiai vaikų prigimčiai. Vaikų fiziologija yra nukreipta į tai, kad jie galėtų pastebima forma duoti apie save žinoti. Tai būtina sąlyga, kad vaikai galėtų išgyventi, todėl jiems būdingas tėvų nemėgstamas triukšmavimas. Pats žodis „emocija“ yra kilęs iš „motio“, kuris reiškia judėjimą. Šis judėjimas visada atsispindi fiziologiniame lygmenyje: supykus norisi sugniaužti kumščius, sukąsti dantis ir trypti kojomis, džiaugiantis - šokinėti ir ploti rankomis, liūdint - nuleisti galvą ir verkti.
Mažyliai iki penkerių metų kontroliuoti savo emocijų nesugeba - jų smegenys tam dar nėra pakankamai išsivysčiusios, todėl bet koks raginimas elgtis „kaip pridera“ yra tikrų tikriausia prievarta prieš vaiko organizmą. Dūkstantys vaikai neturėtų versti tėvų raudonuoti. Gal aplinkiniai ne visada tolerantiški, tačiau tėvų užduotis - palaikyti savo vaiką, būti jo pusėje, ypač kai jis elgiasi taip, kaip to reikalauja jo amžius. Teisinga reakcija į kiekvieną „netinkamo“ elgesio proveržį turėtų būti ne kaltinantis „Kaip tu elgiesi?“, o draugiškas „Kas tau“?
Supratimas apie vaiko išgyvenimus
Jeigu norite, kad vaikas išmoktų „deramai elgtis“, turite pirmiausiai išmokyti jį suprasti savo išgyvenimus. Iš fiziologinės pusės bandymas išmokyti vaiką staiga nuslopinti savo emocijas yra toks pat kenksmingas, kaip ir vertimas staiga nutraukti šlapinimosi procesą. Skirkite kiekvienam etapui truputį laiko - juk natūraliai nusiraminti galima labai greitai, jeigu iš pradžių palaikysite audringą emocijų išraišką (pavyzdžiui, kartu pašokinėsite ar patrypsite kojomis), o po to po truputį „lėtinsite apsukas“ ir taip nusiraminsite. Daug daugiau laiko išeikvojame tam, kad vaikas nusiramintų kuo greičiau, negu leisdami nusiraminti natūraliai.
Prisiminkite savo vaikystę. Pamėginkite „pažadinti“ viduje miegantį vaiką. Kas su juo vyksta? Kaip jūs išreikštumėte jo išgyvenimus? Išsakydami vaikui tai, ką jis jaučia, venkite vertinimo. Tiesiog pripažinkite jo išgyvenimus ir leiskite suprasti, kad jūs šalia ir mylite jį bet kokį. Jeigu pastebite, kad jums sunku palaikyti atžalą, nekaltinkite savęs. Tai ženklas, kad pirmiau jums reikia pasirūpinti savimi.
Taip pat skaitykite: Kaip auginti stiprų ryšį
Sensorika ir emocijų priėmimas
Ugdant sensoriką vaikai mokosi pažinti savo kūno atsaką į skirtingus dirgiklius, mokosi priimti save, mokosi pasitikėti savo jėgomis, sugebėjimais, mokosi savarankiškumo, mokosi atpažinti savo emocijas ir jas priimti. Studijoje naudojamos natūralios priemonės, organinės medžiagos, minimizuojamas plastiko vartojimas.
Grįžtamasis ryšys kaip priemonė tobulėjimui
Grįžtamasis ryšys - tai priemonė tobulėjimui. Tai galimybė pamatyti save iš šalies, augti, keistis. Prieš žengiant žingsnį, užduokite vieną paprastą klausimą sau ir gavėjui - kam man ir kam Tau reikalingas tas grįžtamasis ryšys? Rimtai, ką mes su juo veiksim?
Kalbėdama apie vaikus iki 3 metų, R. Grigas tėvams pataria dar neskubėti jų pažindinti su technologijomis. Šiuo laikotarpiu ypač sparčiai vystosi kalba, taip pat vaikai per santykius su tėvais ar globėjais, kuria ir savo santykį su pasauliu bendrąja prasme, mokosi pažinti emocijas. Visa tai įmanoma tik veidas į veidą, akis į akį, lūpos į lūpas principu. Tam, kad raida vyktų sklandžiai, mažyliai turi gauti gyvą atgalinį ryšį, o to ekranai pasiūlyti negali.
Jei išmanieji įrenginiai vaikams įduodami kaip raminimo priemonė, tai gali paveikti jų emocinį intelektą, padidinti tikimybę ateityje turėti dėmesio sutelkimo problemų. Ekranai siūlo galimybę pabėgti - mažyliui įjungus televizorių ar įdavus planšetę, tėvai gali minutėlei atsipūsti. Tačiau pabėga ir vaikai, tik į tą kitą, ekrano realybę. Jie joje negali patirti tikrame pasaulyje galiojančių bendravimo taisyklių, todėl ateityje gali turėti sunkumų mezgant santykius su kitais. Be to, nuolat besikeičiantys vaizdai ir garsai neleidžia išmokti sulaikyti dėmesio.
Tėvų pareiga yra ne slėpti ar drausti išmaniuosius įrenginius, tačiau padėti vaikams juos tinkamai vertinti ir atsakingai naudotis. Jei sutariame, kad technologijos visų pirma yra mūsų įrankiai užduotims atlikti, tuomet turime vaikus išmokyti jais naudotis. Juk kartu gamindami maistą, dvimečiui jau galite duoti minkyti tešlą, tačiau aštraus peilio jam dar nepatikite. Tačiau to peilio ir neketinate slėpti iki paauglystės - tikėtina, kad ir tuomet jis juo įsipjautų, nes vis dar nemokėtų juo naudotis taip pat, kaip ir būdamas dvejų.
Taip pat skaitykite: Žaislai mažiesiems tyrinėtojams
R. Grigas tėvams, svarstantiems, kada supažindinti vaiką su televizoriumi, išmaniuoju, planšete ar kompiuteriu, pataria ne tik kliautis specialistų rekomendacijomis, bet ir patiems įvertinti savo vaiką. Pasvarstykite, ar jis jau kalba, ar geba suprasti ir atsakyti į klausimus, kiek išsivystęs jo emocinis intelektas? Vaikų raida yra skirtinga, todėl tik jūs galite nuspręsti, ar jūsų vaikas yra pasiruošęs susipažinti su technologiniais įrankiais. Svarbu ir tinkamai parinkti turinį, kurį rodysite vaikui. Skirtingais atvejais brangi, intelektą lavinanti programėlė gali visai nieko nelavinti, o koks nors populiarus animacinis filmukas - išmokyti svarbių gyvenimiškų pamokų apie draugystę, gėrį ir tikslo siekimą.
Kiekvieną aplikaciją, žaidimą, filmuką, prieš parodydami vaikui, tėvai turėtų peržiūrėti patys. Ne tik peržiūrėti, bet ir antrą kartą žiūrėti ar žaisti, tik jau kartu su vaiku, jei jam mažiau nei 5-7 metai. Taip galėsite drauge aptarti vaizduojamas situacijas, jas susieti su savo kasdienybe, paanalizuoti, kodėl veikėjai pasielgė vienaip, o ne kitaip. Tokiu būdu, technologijos skatins vaiko raidą ir emocinę brandą bei stiprins jūsų tarpusavio ryšį.
Tėvams įprasta vaikams skaityti tol, kol jie patys išmoksta ne tik skaityti, bet ir suvokti tekstą. Iš pradžių jiems parenkamos paveikslėlių, neplyštančios knygos, kurias galima lankstyti ar net kramtyti, vėliau - pasakojančios sudėtingesnes istorijas, kurias jau reikia švelniai vartyti. Tos pačios taisyklės galioja ir technologijoms - jomis naudokitės kartu tol, kol pajusite, kad vaikas gali tai daryti sąmoningai bei saugiai ir pats.
Sensorinis jautrumas ir emocijų raiška
Būna, kad vaikas slepiasi už mamos sijono. Tada mes sakome, kad jis labai baikštus, mamyčiukas. Arba priešingai, apie emocijas reiškiantį vaiką sakome, kad jis labai agresyvus. Mes apauginame vaiką tokiomis nereikalingomis etiketėmis, visai nesuprasdami, kodėl jis taip elgiasi ir ką iš tikrųjų jaučia. Mano vaikas - jautrus. Vestibuliarinė sistema yra mūsų pagrindas. Kai ji - jautresnė, vaikui pasireiškia labai daug emocijų ir visai paprastoje situacijoje jis sureaguoja audringai: gali būti verksmingas arba šaukti. Tai tikrai gali išbalansuoti šeimos kasdienį gyvenimą. Vestibiulinės sistemos jautrumas gali pasireikšti didesniu jautrumu netikėtam judesiui, temperatūriniams pokyčiams, galvos plovimui, prisilietimui prie pečių.
Labai daug ką diktuoja mūsų neurosensomotorinė sistema. Ji reguliuoja visą mūsų kūną. Pavyzdžiui, būna, kad dienos metu apsilankius didesnėje parduotuvėje vakare vaikas puola į emocijas arba negali užmigti. Kodėl? Todėl, kad nuėjęs į didelę parduotuvę jis nesąmoningai skaičiuoja žmones, einančius pro jį, kaupia informaciją. Vakare smegenys visą laiką skaičiuoja ir toliau, todėl jis negali miegoti. Jeigu vaikas ypač jautrus, tai labai dažnai net lenkiamojo judesio nėra. Pavyzdžiui, vaikas daiktą ant žemės tokiu atveju ne padės, o numes.
Taip pat skaitykite: Karpinių idėjos Kalėdoms
Vienu metu mes gauname krūvą pačių įvairiausių jutimų. Tai ir šviesa, kažkokie garsai, judesiai, mūsų kūnas tam tikru būdu pozicionuojasi. Mums reikia visą tą informaciją pasiimti, ją surūšiuoti į atitinkamus skyrelius, suprasti, gal suformuoti kažkokį atsaką, jei mūsų prašo. Žmogus gali pats nejausti, kad jis visąlaik yra įtampoje. O atėjus papildomam dirgikliui - garsui, socialinei situacijai - jau atrodo gali susprogti: ima šaukti, išsigąsta ar puola. Nepaisant to, kad ta situacija - labai smulkmeniška, paprasta ir tarsi negalėjo iššaukti tokios reakcijos. Kai tu nesupranti, kodėl taip atsitinka ir kad tas žmogus tiesiog ypač jautrus, tada nežinai ir kodėl jis taip sureagavo. Jautrumą dirgikliams įmanoma sumažinti terapinėmis priemonėmis. Tada funkcionavimas tampa žymiai geresnis, sumažėja jautrių emocijų, padaugėja socialinio dalyvavimo.
Ankstyvesnis dalyvavimas terapijoje visada duoda daugiausia naudos. Kuo anksčiau pradėsi intervencijas taikyti, tuo geresnį rezultatą turėsi. Taip yra visose terapijose: kineziterapijoje, logoterapijoje, delfinų terapijoje ir t. t. Nes praėjus laikui tiesiog tam tikri neurologiniai langai užsidaro ir negali smegenų kitos funkcijos perimti tam tikrų dalykų.
Komunikacija su vaikais, turinčiais negalią
Suomijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog apie 80 proc. kompleksinę negalią turinčių žmonių neturi galimybės komunikuoti su pasauliu. Žmonės su kompleksine negalia neturi verbalinio bendravimo, bet jie gali bendrauti, pavyzdžiui, akių judesiais ar rankų paspaudimais. Komunikacija dažnai įsivaizduojama kaip sauskelnių keitimas, maitinimas ar pan. Ir viskas. Bet tada neaišku, ką žmogus mėgsta ir ko jis nori. Tavo laisvalaikis - nueiti į filmą, į boulingą. O kur šito žmogaus laisvalaikis? Tyrimo metu buvo stebima, kad dažniausiai tai - tiesiog grimzdimas į save, sėdėjimas neįgaliojo vežimėlyje ir nekomunikavimas. Dėl to, kad aplinka neturi prasmės, ji yra per greita. Tu pasakai tokiam žmogui „labas“, bet išeini nesulaukęs atsakymo. Gali būti, kad atsakymą į pasisveikinimą jis pamirksės akimis tik po kelių momentų, o tu neišlaukęs nutrauki komunikaciją.
Hop intensyviosios terapijos metodas remiasi labai gilia kliento analize, ieškant, kokiu būdu jis komunikuoja ir išreiškia savo norus. Ar gestais, ar paveiksliukais, ar akių kontaktu, o galbūt šiam žmogui reikia paimti už kojos, kad jis suvoktų prasmę. Tas intensyvus bendravimas duoda labai didelį atgalinį ryšį. Tada žmogus pradeda suprasti, kad yra kažkas, kas kalba jo kalba ir gali atliepti poreikius. Pasijutęs suprastas, jis jau be jokios abejonės pradės irgi bendrauti.
Tėvų ir vaikų santykiuose labai dažnai mes formuojame tą nurodomąjį veiksmą. Kad tėvai visada žino, ką reikia padaryti vaikams. Sherbornė judesio terapija sukurta taip, kad padėtų susibendrauti su savo vaiku, rasti ryšį. Sherbornė judesio metodika leidžia tėvams ir vaikams būti viename lygyje ir vienas kitą tarsi atliepti. Penkios minutės per dieną taikant šitą metodiką tikrai duoda puikių rezultatų. Ir kai vaikas pamato, kad toks didelis tėtis daro tai, ką aš darau, tai būna didžiulė nuostaba. Nes tu visada nori, kad su tavimi elgtųsi lygiavertiškai, kad būtų grįžtamasis ryšys. Vienas iš mano mėgstamiausių pratimų vadinasi „Suvyniok dovaną“. Tu žaidi, kad suvynioji vaiką kaip dovaną. Užvynioji jo rankytę, kojytę, kitą kojytę ir perverti. Po to jį atvynioji ir „gauni“ didžiausią dovaną - savo vaiką. Iš tikrųjų, tu jo nevynioji, bet dirbi su jo kūnu. Labai svarbu, kad vaikas irgi tą patį darytų - jis gali mane išvynioti ir aš būsiu jo dovana.
Iš delfinų žmonėms galima būtų pasimokyti tolerancijos, susiklausymo. Prieš pradedant delfinų terapiją, aplink save Danielius tik porą metrų matydavo, nesuprasdavo nieko, kas vyksta toliau. O po delfinų, vos po pirmų dviejų savaičių, pamatė, kad lėktuvas skrenda, pamatė paukščius. Padidėjo jo matomumo ratas. Ir su žmonėmis pradėjo bendrauti, kurie jam anksčiau buvo dzin. Su delfinais sesijose jis laimingas, krykštauja. Man tai yra pasaka. Jam labai atsipalaiduoja raumenukai, net išsitiesia ranka, kuri paprastai sulenkta, daug geriau vaikšto. Ir emociškai daug ramesnis. Šiaip jis gyvūnų kitų nemėgsta, bet delfinai jam yra viskas. Gyvūnų asistuojama terapija Lietuvoje pripažinta sveikatos biotechnologijų inovacija. Delfinas yra orientuotas į žaidimą 24 val. per parą. Su kitu žmogumi ar gyvūnu tu gali kurį laiką žaisti, bet jis pavargsta. O iš delfino tu nuolat gauni dėmesį. Delfinas labai gerai nuskaito net tik vaiko gestus, bet ir veido mimikas. Nuolatinis žaidimas yra didžiausias motyvacijos veiksnys vaikui užsiimti terapija, dirbti su savo kūnu. Pažiūrėkit, kaip vaikai mokosi, kai jie auga. Vaikai visą laiką treniruojasi, vysto savo neuroplastiškumą. Bet jei vaikas yra vienas, jam dažniausiai liūdna, nuobodu, atrodo niekas nevyksta. Delfinas labai jaučia, ar vaikui reikia aktyviau bendrauti dabar, ar kaip tik reikia relaksacinės aplinkos. Delfinai nuteikia pozityviai ne tik autistišką vaiką, bet ir visą šeimą. Labai svarbu suprasti, kad autizmas nėra liga, tai - visą gyvenimą trunkanti būklė. Įvairios terapijos, grįstos mokslinėmis studijomis, gali labai palengvinti autistiškų vaikų ir suaugusiųjų kasdienybę, prisitaikymą. Negalia yra būsena ir jokia terapija to pakeisti negali. Bet ji gali padėti geriau atliepti sensorinius poreikius, geriau funkcionuoti, prisitaikyti, veikti.
Mamos emocinė būsena ir vaiko jautrumas
Anądien mačiau kūdikį į masažą atnešusią mamytę - įraudęs vaikas nenumaldomai klykė ir trypė kojytėmis, o mama bandė paskubomis jį aprengti, vis teisindamasi „jis nuo gimimo toks nervingas“. Kad sveikatos problemų turintis kūdikis iš tiesų daug jautresnis - tikra tiesa. Dažnai toks mažiukas klykia iš skausmo ar dėl to, kad jo nervų sistema labilesnė, tad ir slenkstis, kiek aplinkos „svyravimo“ jis gali pakelti - gerokai žemesnis. Tačiau ar visi nuolat verkiantys ir jautriai į aplinką reaguojantys kūdikiai - neurologų pacientai? Kad vieni vaikai gimsta „nervuotesni“ už kitus, abejoja ir Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė. Anot specialistės, viską lemia ryšys su mama, juk vaikas į pasaulį piktas neateina. Tuo tarpu ryšys su mama mezgasi dar vaisiui esant įsčiose. Svarbu viskas: kaip mama kūdikį nešioja, ar jo laukia, kas nėštumo metu dedasi jos gyvenime, kaip mamos ir kūdikio atžvilgiu nusiteikęs tėtis. Kuo daugiau streso nėštumo metu patiria būsimoji mama, tuo labiau tikėtina, kad vaikelis gimęs jausis nesaugiai ir neramiai. Įtaką daro ne tik nėštumas, bet ir gimdymas - būtent dėl to labai svarbu, kad jis būtų kuo harmoningesnis.
„Nervuoti“ vaikai, pasak Asmens sveikatos klinikos psichologės V. Čioraitienės, - kaip ir visi kiti, yra mamos atspindys. Vadinasi, jei mama viduje yra įsitempusi, kažko bijo, dėl kažko nerimauja, - tokia nuotaika apima ir kūdikį. Jei mama rami, pasitikinti savimi, adekvačiai reaguoja į aplinką - vaikelis būna daug ramesnis. Tas pats su darželinukais ar pradinukais, kuriuos tėvai dėl pernelyg didelio jautrumo ar baimių atveda pas psichologus, - pakalbėjus paaiškėja, kad pasikeitusio elgesio šaknys slypi šeimoje. Taigi, jei norime padėti „nervingam“ kūdikiui, reikia padėti mamai. Pirma, svarbu suprasti, kad verksmas - natūrali vaiko reakcija į aplinką. Kūdikis nemoka kalbėti, todėl reaguodamas į aplink vykstančius dalykus gali verkti, cypti, guguoti ir t.t. Jei kūdikiui nieko neskauda, bet jis verkia, į šį verksmą reikia reaguoti adekvačiai - t.y. nesusierzinti pačiai mamai tiek, kad tas nerimas paveiktų vaiką. Nuo to, kaip reaguos mama, priklauso vaiko reakcija į daugelį naujų patirčių, pavyzdžiui, į apsilankymą pas medikus. Be abejo, priežasčių, dėl kurių vaikas gali būti jautresnis, daug. Tad visos atsakomybės vien tėvams suversti nederėtų. Aptartas uždaro emocijų rato mechanizmas, pasak psichologės, paprasčiausiai vienas dažniausiai pasitaikančių. Aišku, lengva patarti talpinti savyje visas vaiko išdaigas ir „ožius“ - juk dažnai tėvai patys būna pervargę, tad jiems būtina pasirūpinti ir savimi. Būtent todėl reiktų pasistengti kartais palikti mažulį močiutei ar auklei, ir išeiti pailsėti. Pailsėję tėvai - tai ramūs tėvai.
Atsakinga tėvystė
Tobulos tėvystės siekinatys tėvai beveik visada yra įsitempę ir pervargę tėvai, nebegalintys duoti savo vaikeliui vidinės ramybės. Būtent todėl neverta aklai sekti knygų patarimais, kaimynų ar giminių patarimais, kiek vaikas turi būti žindomas ir kaip auginamas. Vadovaukitės nuojauta ir nesivelkite į stereotipus - kiekvienas vaikas, ir santykis su juo individualus ir nepakartojamas. Vaikui užtenka pakankamai geros mamos - nekeliančios sau hiperužduočių. Juk jūs esate šalia savo vaiko, paimate jį ant rankų, reaguojate, kai jis to nori, domitės juo, kalbinate - mažyliui to tikrai pakanka. Hiperužduotys reiškia pervargimą, o pervargimas - nervingumą, tiek jūsų, tiek kūdikio. Nuo kelių mėnesių amžiaus mama savo elgesiu turėtų ramiai rodyti kūdikiui, kad ir ji turi savo poreikių, ir jai reikia savo laiko, miego. Iš pradžių vaikas gali reikalauti, pavyzdžiui, „tu visada būsi tik mano ir miegosi šalia manęs“, tačiau nuolat rodant jam, kaip turi būti, mažylis tikrai priims realybę ir reaguos daug ramiau, nei anksčiau. Netiesa, kad kūdikiui vienam pabuvus vos keliolika minučių, jam gresia depresija, greičiau nerimas apima mamą, o ne vaiką. Kartais vaikas visai neprašo mamos reakcijos, tačiau šios vis tiek „vibruoja“ taip įsitempdamos pačios ir perduodamos įtampą kūdikiui. Net neprašomos tokios mamos padaro viską, rezultatas - vaikas nežino savo norų, nes viską žino mama. Reakcija į kūdikį turi būti adekvati, jei vaikas kažką sako tėvams, rodo dėmesį rankytėm, kojytėm - kūdikiui būtina atsakyti nuoširdžiai. Mamos veidas vaikui kaip veidrodis, juk jos veide atpažįsta save. Pažvelkit, jei nusišypsosit savo kūdikiui, jis būtinai atsakys jums šypsena! To paties tikisi iš jūsų, - kad kai rodys piešinį, jūs žiūrėsite, o ne sumurmėsite „taip, taip, labai gražu, eik dar papiešk“. Atgalinis ryšys labai svarbus visai vaiko asmenybės raidai. Jei vaikai mato apatišką, be išraiškos, depresišką mamos veidą, jiems sunku susigaudyti jausmuose suaugus, juk visa ko jie mokosi iš mūsų - tėčių ir mamų. Taigi, jei norite, kad vaikas būtų ramus ir laimingas, tokie turite būti patys.
Grįžtamasis ryšys: ką svarbu žinoti
Atgalinis ryšys - stebėtinai geras, efektyvus metodas formuojant pavaldinių elgesį. Šio metodo mechanizmas - labai paprastas. Praeityje būta elgesio, kurio pasekmė yra naudinga arba ne. Elgesį, kuris atnešė naudingų rezultatų, norėtume kartoti. Išvada - atgalinis ryšys yra apie ateities elgesį, ne apie praeitį. Gali pasirodyti, kas geriau žino, koks elgesys buvo naudingas, o koks ne, nei tas, kuris taip elgėsi. Deja, mums neduota savęs matyti. Kitu atveju, kam būtų reikalingi treneriai aukščiausio lygio sportininkams? Geriau nei jie niekas nebėga, nešoka, nemeta. Atgalinį ryšio davimas ištempiamas laike ir tampa galvos skausmu tiek jį duodančiam, tiek gaunančiam. Jei nesugebama suteikti atgalinio ryšio per 10 sekundžių, kažkas yra ne taip. Taip, per 10 sekundžių.
Kai elgesys sukėlė norimas pasekmes, apie tai nutylima, kai nepageidaujamas - duodamas atgalinis ryšys. Tokio atgalinio ryšio pradedama vengti, jis priimamas kaip kabinėjimasis, nuobauda. Pradedame vengti nuobaudos, pokalbio, bet negalvojame, kaip keisti elgesį. Jei norime formuoti elgesį ir kad mus girdėtų, suteikime daugiau atgalinio ryšio apie naudingą elgesį. Nėra teigiamo ar neigiamo atgalinio ryšio. Yra elgesys, kuris sukėlė naudingas arba nenaudingas pasekmes. Teigiamos, neigiamos etiketės klijavimas tik apsunkina objektyvų atgalinio ryšio priėmimą.
Duodantis atgalinį ryšį nežino, koks elgesys sukėlė pasekmes. Plaukti ta pačia banga su pavaldiniais reikia pastangų. Iš kitos pusės, ne apie viską būtina duoti atgalinį ryšį, tą padaryti būtina tik apie tai, ką norime ar ko nenorime matyti ateityje. Yra ir būdų, kaip, matant pasekmes, pokalbio metu išsiaiškinti elgesį ir duoti atgalinį ryšį.
Peršokama nuo atgalinio ryšio apie elgesį prie atgalinio ryšio apie žmogų: „Tu neatidus, todėl…“ Jei tas, kuris duoda atgalinį ryšį, yra autoritetas, jei jo atgalinis ryšys grįstas faktais, žmogus, gaunantis atgalinį ryšį, greičiausiai pats ras būdą pakeisti elgesį. Atgalinį ryšį duoda apie rezultatą, o ne apie elgesį. Kokį elgesį galima pakeisti po tokio atgalinio ryšio: „Mes pavėlavome įvykdyti užsakymą…“?
Atgalinis ryšys tinkamas tik toms situacijoms, kur aiškus priežastinis ryšys tarp elgesio ir rezultato. Pavyzdžiui, tris kartus skambinai - gavai užsakymą. Ten, kur tokio aiškaus ryšio nėra, atgalinis ryšys nėra tinkamas įrankis. Vadovų įsivaizdavimas, kad tylėjimas apie keistiną elgesį savaime pakeis elgesį ateityje, yra naivus. Kas nepasakyta, visada interpretuojama savaip. Siekimas būti savu ir nutylėjimas apie keistiną elgesį, siekiant išvengti aiškinimosi ar konfliktų, neformuoja reikiamo elgesio. Didelis šio metodo privalumas - kad jis yra tiek paprastas, kad jį galima įvaldyti taip, jog jis veiktų automatiškai.
Klaidos, kurias darome
Trys klaidos, kurias darome daugelis. Kartais - iš nežinojimo, kartais - iš didelės meilės ir noro duoti vaikui daugiau, negu patys gavome, o kartais - visai nejučia.
Neleidžiame vaikams rizikuoti
„Nelipk į medį - iškrisi“. „Neimk peilio - aš atpjausiu“. „Kam tau riedučiai - sprandą nusisuksi…“ Tokių ir panašių draudimų mūsų visuomenėje apstu. Tėvai saugo savo vaikus nuo visų įmanomų nelaimių ir jei galėtų, padėtų daug, daug pagalvių jų kelyje. Perdėtas saugojimas nuo pamatuotos rizikos yra žalingas. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad jei mažas vaikas nėra susimušęs kelio, nusibrozdinęs alkūnės arba tiesiog nepatyręs mažų traumų, jam gresia daugiau įvairių fobijų vyresniame amžiuje. Pargriuvimų patirtis vertinga, nes leidžia pajusti ir suprasti ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Tėvams nereikia stengtis pernelyg apsaugoti vaiko nuo visko, neleisti jam klysti, sakyti „juk aš sakiau!”. Tereikia išklausyti ir palaikyti, duoti atgalinį teigiamą ryšį. Nereikia pulti į pagalbą, kol jos nereikia ir niekas neprašo, neteisinga viską daryti vietoj vaiko, atimant iš jo galimybę pabandyti pačiam, neleisti, gąsdinant atsakomybe, drausti.
Tėvai nepasakoja apie savo klaidas
Būti būtybe, panašia į Dievą, labai malonu. Iš pradžių savo vaikams mes tokie ir esame - Mama ir Tėtis, didžiausi iš didžiausių, protingiausi iš protingiausių. Tačiau jei tėvai stengiasi parodyti, kad neturi jokių ydų, vaikas pradeda abejoti savo normalumu. Jis juk klysta, ir tėvai jam gana dažnai apie tai primena. O mama ir tėtis? Jie juk niekada neklydo! Taip. Jūs esate brandesni, didesnio ūgio ir turite daugiau patirties. Ir dabar jau daug ką žinote ir mokate. Bet juk tokie buvote ne visada. Papasakokite vaikui apie savo klaidas ir būdus, kaip jas ištaisėte. Padėkite suprasti, kad klaidos - tai patirtis, o ne priežastis nubausti. Parodykite, kad jūs gyvi žmonės. Tai jus ne tik suartins su vaiku, bet ir suteiks vaikui patirties per tarpininką, ir jis žinos vieną iš variantų, kaip galima reaguoti ir veikti konkrečiomis aplinkybėmis. Tėvų klaidos - taip pat vertinga patirtis vaikui.
Painiojame talento ir brandos sąvokas
Šiuolaikiniai vaikai gyvena sparčios informacijos visuomenėje, jie yra labai imlūs naujovėmis. Tėvai su nuostaba pasakoja, kaip atžalos anksti ima domėtis raidėmis, o kompiuterį įsijungti moka kone nuo gimimo. Atrodo, kad jie gimsta su atitinkamomis žiniomis apie pasaulį. Vaikai stebina mus savo išvadomis ir filosofinėmis pastabomis, intelektualiniais pasiekimais ir gabumais įvairiausiems mokslams. Tėvai ir mokytojai dažnai painioja tokį talentą su branda. Ir iš protingo vaiko reikalauja brandžių reakcijų. O tai neteisinga. Vaikas yra vaikas.