Naujagimių kraujotakos sistema turi savitų bruožų, ypač neišnešiotų kūdikių organizme. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius kraujotakos sistemos aspektus kūdikiams, įskaitant dažniausias problemas ir jų sprendimo būdus.
Kraujo Grupės ir Rezus Faktorius
Kraujo grupė yra unikalus klasifikavimo būdas, paremtas specifiniais antigenais, esančiais raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje. Kraujo grupės yra keturios: O (I) - pirmoji arba nulinė, A (II) - antroji, B (III) - trečioji, AB (IV) - ketvirtoji. Šalia kraujo grupės, visuomet žymimas ir rezus faktorius, kuris gali būti teigiamas arba neigiamas.
- Kraujo grupių paplitimas: Pirmoji (I) kraujo grupė yra pati populiariausia pasaulyje, ją turi apie 40-50 proc. populiacijos. Antrąją kraujo grupę turi apie 30 proc., trečiąją - 20 proc., o ketvirtąją - tik apie 5 proc.
- Kraujo grupės reikšmė: Žinodami savo kraujo grupę, galite tinkamai reaguoti skubiais atvejais arba dalyvauti kraujo donorystės programose. 0 kraujo grupė žinoma kaip universali donoro grupė, ypač, jei ji yra Rh- (0-), nes tokia kraujo grupė gali būti perpilama bet kuriam recipientui. B kraujo grupė, retesnė nei A ar 0, taip pat svarbi transfuzijų metu.
Kraujo Grupės Nustatymas
Kraujo grupę galima sužinoti keliais būdais:
- Kraujo tyrimai medicinos įstaigose.
- Kraujo donorystės metu: Kraujo bankai tikrina donorų kraujo grupes, siekdami užtikrinti tinkamumą kitų žmonių gydymui.
Rezus Faktoriaus Konfliktas
Jei tėčio kraujas yra rezus teigiamas, o mamos - neigiamas, yra apie 50 proc. tikimybė, kad vaisius paveldės teigiamą rezus faktorių. Taip gamtos surėdyta, kad mamos ir vaisiaus kraujas nesusimaišytų, todėl pirmajam šeimos kūdikiui joks pavojus negresia. Visgi, laukiantis antrojo vaikelio ir esant skirtingiems mamos ir vaisiaus rezus faktoriams, kyla pavojus kūdikiui. Mamos kraujyje susikaupę antigenai prasiskverbia pro placentą ir suardo mažylio eritrocitus. Vis dėlto, šiuolaikinė medicina turi būdų kaip išgelbėti vaiką, todėl būtina viso nėštumo metu reguliariai lankytis pas nėštumą prižiūrintį gydytoją.
Kraujospūdis
Kraujospūdžio matavimas yra svarbi procedūra, padedanti įvertinti širdies ir kraujagyslių sistemos būklę. Reguliarus kraujospūdžio stebėjimas gali padėti nustatyti hipertenzijos ar hipotenzijos riziką ir užkirsti kelią su tuo susijusioms komplikacijoms. Moksliniai tyrimai rodo, kad tam tikros kraujo grupės gali būti susijusios su polinkiu į širdies ir kraujagyslių ligas, pavyzdžiui, A grupės kraują turintys žmonės gali turėti didesnę riziką susirgti hipertenzija. Reguliariai tikrinti kraujospūdį yra svarbu visų kraujo grupių žmonėms.
Taip pat skaitykite: Adaptacija ir kraujotaka
Paveldimumas
Kraujo grupė paveldima pagal genetinius dėsnius. Ją lemia du genai, kuriuos po vieną gauname iš kiekvieno tėvo. Šis paveldimumo mechanizmas aiškiai parodo, kodėl svarbu žinoti šeimos narių kraujo grupes, ypač planuojant nėštumą arba ruošiantis medicininėms procedūroms. Dar išsamiau šią informaciją padeda suprasti genetiniai tyrimai.
Kraujo Grupės Svarba Medicinoje
Kraujo grupė yra kritinė informacija medicinos kontekste. Skubios pagalbos atvejais kraujo grupė lemia, kam galite duoti savo kraujo arba iš ko galima jo gauti. Rh faktorius ypač svarbus nėštumo metu, nes Rh- motinai ir Rh+ vaisiui gali kilti komplikacijų.
Kraujo Perpylimas
Kraujo perpylimas yra gyvybiškai svarbus procesas, kuriame kraujo grupių suderinamumas atlieka lemiamą vaidmenį. Todėl labai svarbu, kad ligoninėse ir kraujo bankuose būtų pakankamai visų kraujo grupių atsargų, ypač retų.
Dažnos Kūdikių Kraujotakos Problemos
Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia.
Naujagimių Gelta
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti.
Taip pat skaitykite: Nekrozinio enterokolito diagnostika
Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena.
Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, kuris gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai.
Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Svorio Augimas
Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus.
Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos standartai
Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?
Šilumos Palaikymas
Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis.
Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.
Odos Priežiūra
Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga.
Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė.
Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.
Kvėpavimo Sutrikimo Sindromas (KSS)
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę.
Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.
Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus).
Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių, iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats.
Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėjos
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc.
Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja.
Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę.
Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP) sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.
Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu - tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.
Bradikardija
Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas.
Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.
Cianozė
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema.
Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies.
Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje. Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas - tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės.
Infekcijos
Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt.
Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją. Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48-72 gyvenimo valandas. Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu. Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos - žarnyno lazdelė (E. Coli).
tags: #kraujotakos #sistema #kudikis