Naujagimio kraujotakos sistema patiria didelius pokyčius prisitaikant prie gyvenimo už gimdos ribų. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai naujagimių kraujotakos ypatumai, įskaitant fiziologinius pokyčius, dažniausias patologijas ir priežiūros aspektus.
Ankstyvoji Adaptacija ir Fiziologiniai Pokyčiai
Ankstyvoji naujagimio adaptacija, arba prisitaikymas prie naujos aplinkos, prasideda pirmomis gyvenimo minutėmis ir valandomis bei tęsiasi maždaug savaitę ar dvi. Šiuo laikotarpiu vyksta reikšmingi kraujotakos sistemos pokyčiai, būtini normaliam funkcionavimui už gimdos ribų.
Visuotinis Naujagimių Tikrinimas Lietuvoje
Lietuvoje visuotinis naujagimių tikrinimas dėl įgimtų medžiagų apykaitos ligų vykdomas VUL Santaros klinikų Medicininės genetikos centre (MGC) nuo 1975 metų. Šią tvarką reglamentuoja LR SAM ministro įsakymai. Pagal aprašą, naujagimių kraujo imama iš kulniuko 3-5-tą parą po gimimo (ne anksčiau kaip po 48 val.). Sausame kraujyje tiriamos biocheminių žymenų koncentracijos: fenilalanino, tirotropinio hormono, 17-hidroksiprogesterono, bendros galaktozės, imunoreaktyvaus tripsinogeno, acilkarnitinų. Nenustačius tiriamų medžiagų koncentracijų pokyčių, su naujagimio tėvais ar atstovais nėra susisiekiama. Tik tuo atveju, kai koncentracijų pokyčiai viršija nustatytas slenkstines ribas, naujagimio tėvai ar atstovai informuojami ir naujagimis nukreipiamas gydytojo specialisto konsultacijai.
Svarbu pažymėti, kad atrankinio tyrimo metu nustatyti koncentracijų pokyčiai dar nėra ligos diagnozė. Medžiagų apykaitos pokyčiams naujagimystėje įtakos gali turėti ir įvairios su paveldimomis ligomis nesusijusios būklės, maitinimo ypatumai. Po gydytojo konsultacijos ir naujai atliktų tyrimų gali paaiškėti, kad rezultatai buvo klaidingai teigiami ir naujagimis yra sveikas.
Dažnos Naujagimių Būklės ir Jų Poveikis Kraujotakai
Naujagimiams gali pasireikšti įvairios būklės, kurios gali turėti įtakos kraujotakai:
Taip pat skaitykite: Kaip gydyti pienligę?
- Fiziologinė gelta: Dažna būklė, pasireiškianti 3-4-ą gyvenimo parą ir paprastai išblėstanti per 10-12 dienų. Ji atsiranda dėl padidėjusio bilirubino kiekio kraujyje, kai kepenys dar negali efektyviai apdoroti šios medžiagos. Jei gelta ryškėja arba užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, būtina kreiptis į gydytoją. Gydoma fototerapija.
- Odos pokyčiai: Pirmosiomis dienomis gali pasireikšti naujagimių raudonė, spuogeliai ar baltos apnašos. Šie pokyčiai dažniausiai praeina savaime per kelias savaites.
- Padidėjusios krūtelės: Fiziologinė būklė, atsirandanti dėl endokrininių pokyčių po gimimo. Jei viena krūtis padidėja arba paburkusi vieta yra paraudusi ir skausminga, būtina kreiptis į gydytoją.
- Baltos apnašos (pienligė): Gali atsirasti dėl mieliagrybių, ypač jei naujagimis linkęs atpilti pieno. Jei apnašų daugėja, verta pasitarti su gydytoju.
- Kefalohematoma: Kraujosruva po kietuoju dangalu, atsirandanti dėl spaudimo gimdymo metu. Daugeliu atveju ji išnyksta savaime per kelias savaites.
- Nugulėta galva (plagiocefalija): Gali susiformuoti, jei naujagimis visą laiką guli viena padėtimi. Rekomenduojama keisti gulėjimo padėtį.
Neišnešiotų Naujagimių Kraujotakos Ypatumai
Neišnešioti naujagimiai turi specifinių kraujotakos ypatumų, susijusių su organų ir sistemų nesubrendimu:
- Naujagimių gelta: Dažniau pasireiškia neišnešiotiems naujagimiams dėl nebrandžių fermentų ir kepenų funkcijos. Gydoma fototerapija.
- Svorio augimas: Iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio. Neišnešioti naujagimiai praranda daugiau svorio nei išnešioti. Jiems reikia daugiau kalorijų ir energijos, todėl maitinami dažniau.
- Šilumos palaikymas: Neišnešioti naujagimiai neturi pakankamai riebalų poodyje, todėl sunkiau palaiko kūno temperatūrą. Jiems reikalinga papildoma šiluma, dažnai užtikrinama inkubatoriuose.
- Odos priežiūra: Neišnešiotų naujagimių oda yra labai gležna ir plona, todėl reikalinga ypatinga priežiūra ir drėkinimas.
- Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS): Dažna neišnešiotų naujagimių plaučių liga, susijusi su plaučių nesubrendimu ir surfaktanto trūkumu. Gydoma deguonies terapija, teigiamu slėgiu kvėpavimo takuose ir dirbtiniu surfaktantu.
- Apnėjos: Kvėpavimo sustojimai, dažnesni neišnešiotiems naujagimiams dėl nebrandžios kvėpavimo centro reguliacijos. Gydoma kofeinu, teigiamu slėgiu kvėpavimo takuose ir, esant reikalui, dirbtiniu kvėpavimu.
- Bradikardija: Širdies ritmo sulėtėjimas, dažnai susijęs su apnėjomis. Gydoma skatinant kvėpavimą ir, esant reikalui, skiriant kofeino.
- Cianozė: Melsvas odos atspalvis, galintis rodyti deguonies trūkumą. Periferinė cianozė (mėlyni pirštai) dažnai pasitaiko dėl nebrandžios kraujotakos, o centrinė cianozė (mėlyna oda aplink burną) gali rodyti rimtesnę problemą.
- Infekcijos: Naujagimių infekcijos gali pasireikšti įvairiais simptomais, įskaitant pilkšvą odos spalvą, padažnėjusį kvėpavimą, apnėją, dažną pulsą ir kt.
Supraventrikulinė Paroksizminė Tachikardija (SPT)
Vaisiaus paroksizminė tachikardija - tai būklė, kai registruojamas padidėjęs vaisiaus širdies susitraukimų dažnis (ŠSD). Vaisiaus tachikardijos metu ŠSD pakyla iki 170 k./min. ir daugiau. Dažniausiai tachikardija yra supraventrikulinė. SPT yra pavojinga vaisiui, nes gali sukelti širdies nepakankamumą, vaisiaus vandenę ir net mirtį. Siekiant išvengti galimų komplikacijų vaisiui, ši tachiaritmija pradedama gydyti dar nėštumo metu, skiriant antiariminius medikamentus motinai.
Naujagimio SPT yra vaisiaus SPT tęsinys arba savarankiška patologija. Po gimimo, besitęsiant naujagimio SPT (ŠSD ≥220 k./min.), gydymas skiriamas atsižvelgiant į naujagimio hemodinaminę būklę.
SPT Etiologija ir Patogenezė
Vaisiaus ir naujagimio supraventrikulinės tachikardijos galimi etiologiniai veiksniai - papildomas elektrinį impulsą miokarde generuojantis židinys arba papildomas elektrinio impulso sklidimo takas. Papildomų takų susidarymo priežastis dažniausiai išlieka nežinoma. Įvairių šaltinių duomenimis, įtakos gali turėti motinos rūkymas, kofeino vartojimas, motinos anemija ar tirotoksikozė. Supraventrikulinė tachikardija gali būti kitos patologijos pasekmė, pavyzdžiui, esant įgimtosioms širdies ydoms, tačiau dažniausiai ji būna izoliuota patologija.
Simptomai ir Klinikiniai Požymiai
Vaisiaus supraventrikulinės tachikardijos epizodai nesukelia pokyčių motinos organizmui - nėščioji gali jausti tik susilpnėjusius vaisiaus judesius. Užsitęsus ar dažnai kartojantis SPT, vaisiui vystosi širdies nepakankamumas, tiriant ultragarsu matomi vaisiaus vandenės požymiai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Apgar skalę
Naujagimiai pakankamai gerai gali toleruoti trumpus, neužsitęsusius supraventrikulinės tachikardijos paroksizmus, tad klinikinė išraiška gali būti uždelsta, ypač jeigu supraventrikulinės stachikardijos epizodai yra reti. Po 12-24 SPT valandų, kairiojo skilvelio sistolinė ir diastolinė funkcija blogėja, širdies minutinis tūris sumažėja, vystosi širdies ir kraujotakos nepakankamumas. Naujagimio progresuojantį širdies nepakankamumą gali rodyti šie klinikiniai požymiai: gausesnis atpylimas ar vėmimas, prakaitavimas, tachipnėja, papilkėjusi, marmurinė, šalta oda.
Diagnostika
Vaisiaus tachikardija dažniausiai nustatoma atsitiktinai, įprastinio nėščiosios vizito metu, atliekant ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Pastebėjus tachikardiją, vertinamos vaisiaus gyvybinės funkcijos, ieškoma vaisiaus vandenės ir anatominių širdies struktūrų pakitimų. Tiriant vaisiaus širdį, M režimu vizualizuojami prieširdžių ir skilvelių susitraukimai.
Naujagimio SPT diagnozei patvirtinti svarbiausi tyrimai yra momentinė elektrokardiograma (EKG) ir 24 val. ŠSD stebėjimas monitoriuje arba 24 val. EKG.
Gydymas
Gydymo tikslas - atkurti normalų vaisiaus širdies ritmą (nutraukti paroksizmą), sumažinti vaisiaus širdies nepakankamumą. Pradėti gydymą rekomenduojama skiriant medikamentus motinai peroraliai. Gydant svarbu visą parą stebėti vaisiaus judesius bei širdies ritmą.
Pirmojo pasirinkimo medikamentas vaisiui, kuriam nėra nustatyta vandenė, yra digoksinas. Kiti medikamentai, skirti vaisiaus tachiaritmijai gydyti, gali būti: flekainidas, sotalolis, amiodaronas.
Taip pat skaitykite: Vaikų mezginiai
Paroksizminės tachikardijos metu, esant stabiliai hemodinamikai, galima atlikti N. vagus stimuliacijos mėginius. Jiems priskiriamas ledo uždėjimas naujagimiui ant odos bei vėmimo reflekso sukėlimas. Jei N. vagus stimuliacijos mėginiai negrąžina sinusinio ritmo, konversija į sinusinį ritmą pradedama pirmojo pasirinkimo antiaritminiu medikamentu - adenozinu. Priepuolių profilaktikai rekomenduojama palaikomoji terapija digoksinu ar propranololiu. Nesant palaikomosios terapijos efekto, gydymui gali būti skiriamas flekainidas, amiodaronas.
Jeigu naujagimis yra nestabilios hemodinamiškai būklės, aritmija gydoma sinchronizuota kardioversija. Po konversijos į sinusinį ritmą būtina įvertinti paroksizmo pasikartojimo riziką bei spręsti dėl palaikomosios terapijos medikamentais.
tags: #naujagimio #kraujotakos #ypatybes